Teiwas Rotating Header Image

Kunigaikštystė » Įkūrimo priežastys ir pagrįstumas »

Apie priežastis rastis Lietuvos Karalystei

Apie karalių Mindaugą yra įvairiausių nuomonių. Teigiama, kad jis suvienijo gentis taip tapdamas valstybės pradininku. Teigiama, kad jis perdavė žemaičius kalavijuočių ir livonijos ordinams. Tuo pačiu reiškiama kita nuomonė, kad Mindaugas išdavė savo įsitikinimus, ir buvo katalikiškai pakrikštytas dėl jo paties savanaudiškų ketinimų. Tokiu būdu užrūstino kitus suvienytos valstybės kunigaikščius, kurie pasikėsino į jo gyvybę.

Tačiau manau, kad ir vienu ir kitu atveju yra nuvertinama mūsų protėvių jau tuo metu išvystyta santvarka, kurioje negalėjo vienas asmuo naudodamas prievartą tapti keletos genčių valdovu. Tai pasistengsiu įrodyti šiame rašinyje.

Visų pirma norėčiau panagrinėti karingumo aspektą baltų gentyse. Iš įvairų istorinių faktų žinoma, kad gudai, prūsai, jotvingiai, kuršiai bei galbūt ir žemaičiai turėjo būti karingi ir apsirūpinę įvairiais ginklais. Įviariuose šaltiniuose minimi gudų narsieji karvedžiai rikiai, kurie nuvedė savo vadovaujamus būrius iki teritorijų, dabar vadinamų Italija, Prancūzija, Ispanija. Kuršiai kovėsi prieš grobikus iš Skandinavijos, tuo pačiu prūsai gynėsi nuo teutonų ordino agresijos, kaip jotvingiai gynėsi nuo agresorių iš dabartinės Lenkijos teritorijos. Žinoma, kad jotvingiai buvo piemenys, raiteliai, tačiau gyveno mažiau sutelktai ir būdami mažesnio organizuotumo buvo pirmiau nukariauti.

Galima daryti prielaidą, kad gudai gana glaudžiai susiję su kuršiais, prūsais ir jotvingiais. Darytina prielaida, kad gudai tai ankstyvieji išeiviai iš prūsų ir jotvingių žemių. Teigiama, kad Skandinavija kilo nuo prūsų apgyvendinto pusiasalio Skandzos pavadinimo. Gotlando sala buvo įkurtą gudų ir dažnai lankoma kuršių.

Tad daugelis įrodymų pagrindžia, kad jotvingiai, kuršiai, prūsai buvo ginklais apsirūpinę, kadangi šių genčių nariai daug keliavo, prekiavo ir pas juos atvykdavo įvairūs asmenys iš kitų šalių. Tačiau priešingai teigtina apie lietuvius, žiemgalius, sėlius, aukštaičius bei latgalius.  Tai pasistengsiu įrodyti pavaizduodamas šių genčių buitį, būdą ir papročius.

Žinoma, kad lietuviai, latgaliai, žiemgaliai išpažino šimtus dievų. Taip pat iki šiandienos kaip šių genčių paveldas yra išlikę dešimtys tūkstančių dainų, apsakymų, patarlių. Šie baltai turėjo šimtus skirtingų apeigų, įvairiausių amatų, tūkstančius alkviečių. Vienas iš efektyviausių būdų gynybai, – tai piliakalniai, ant kurių pastatytos pilys tarnaudavo kaip apsauga nuo įvairių plėšikų.  Visuomenė buvo gana įvairi,- priskaičiuojama dešimtys įvairiausių žynių, žiniuonių, vaidilų, raganių, būrėjų krypčių, taip pat įvairūs ūkininkai, administratoriai, seniūnai, girininkai, dainiai ir kt. Žinoma, kad buvo trys pagrindiniais visuomenės sluoksniai, tai žyniai, ūkininkai, administratoriai. Be to, tam tikra hierarchija buvo nusistovėjusi pačiame žynių luome, kuris sluoksniavosi į įvairius krypčių žiniuonius, krivius ir krivių krivaitį.

Galima suprasti, kad šios bendruomenės narių kasdienybė buvo kupina darbų, dainų, apeigų. Ar įmanoma tokioje bendruomenėje kario vieta? Manau, kad beveik ne. Geriausiu atveju galėjo būti kažkas panašaus į apsaugos „darbuotojus“, kaip seniūnaičių bei krivių pagalbininkus, kurie atlikdavo pareigas saugiai pristatyti įvairius siuntinius.

Kitas svarbus dalykas, – tai pasienis. Žinoma, kad lietuvių, žemaičių, aukštaičių, sėlių, galbūt ir latvių gyvenamos teritorijos buvo mažai pažintas kraštas svetimšaliams. Žinoma, kad buvo draudimai svetimšaliams be leidimo patekti į šalies gilumą.  Prūsai, jotvingiai, kuršiai daug prekiavo, tad ten tokios tvarkos nebuvo išskyrus draudimai patekti į tam tikras saugomas teritorijas. Tačiau būtent šios trys gentys buvo kaip ryšys su svetimšaliais, tuo pačiu jų kariai atliko pasienio apsaugą. Manoma, kad šie pasienį saugantys kariai buvo įvardijami liečiais.

Dabar svarbu paminėti keletą istorinių datų. Lyvių žemėse klasta įsikūręs kalavijuočių ordinas galutinai įsitvirtinimo apie 1200 metais popiežiaus įgaliotam vyskupui pastačius Rygos pilį. Kalavijuočių ordinas, lyvių vietovėse įsikūręs ir livonijos ordinu vėliau persikrikštijęs, pradėjo puldinėti mūšiams nepasirengusius žiemgalius ir latgalius. Teigiama, kad kuršiai pagelbėjant žemaičiams pradėjo vykdyti gynybinius žygius prieš kalavijuočių ordiną nuo 1204 metų. Daug kovų prieš livonijos ordiną vyko iki pat 1236 metų Saulės mūšio.  Reikia atminti, kad beveik tuo pačiu metu į prūsų žemes pradėjo veržtis teutonų ordino kariauna. Be to buvo grėsmės iš slavų apgyvendintų teritorijų.

1228 m. popiežius Grigalius IX skelbia, kad ima Kalavijuočių ordiną ir jo valdas į savo ypatingąją globą. 1229 -1230 metais surengtas pirmas livonijos ordino žygis į Lietuvą. Buvo nuniokota Nalšios žemė ir Švenčionių apylinkėse įveiktas vietinių gyventojų pasipriešinimas.

1236 m. Rygoje susirinko kalavijuočių ir livonijos ordinų kariaunos bei daug kitų dalyvių iš Europos, vadovaujami grafo Henriko II Danenbergo ir kito dvarininko Teodoriko Hazeldorfo. Susidariusi nemaža kariuomenė, vokiečių istoriko Frydricho Beninghofeno manymu, galėjo siekti 3000 karių, jų tarpe galėję būti 55 kalavijuočių riteriai, 550 jų palydovų. Pasak istoriko Tomo Baranausko, lyginant su tuo, kaip skaičiuojami kariai kitose viduramžių kovose ir netaikant minimalistinės metodologijos, šį skaičių galima būtų padidinti ir iki kokių 4-8 tūkstančių.

Apie Saulės mūšio vietą eiliuotoje livonijos kronikoje rašoma, kad lietuviai užpuolė vokiečius, begrįžtančius link Saulės (kein Soule) vietovių. Eiliuotoje kronikoje rašoma, kad agresoriai nuniokoję šiaurines lietuvių sritis buvo jau pradėję gryžinėti atgal ir iš Saulės vietovių traukė per balas į šilynus. Kiek galima spręsti iš eiliuotosios livonijos kronikos tekstų, šiuo žygiu kalavijuočiai jau buvo pasiekę norimą tikslą, t. y. nuniokoję šiaurines lietuvių žemes, sudeginę daugybę sodybų. Jie tikėjosi grįžti atgal nesutikę lietuvių susitelkusios kariuomenės. Tačiau prie vieno upelio įsibrovėliams kelią pastojo pirmas lietuvių būrys ir prasidėjo mūšis. Manoma kad įvykusiame mūšyje žuvo bent 4500 įsibrovėlių karių. Rašoma, kad livonijos bei teutonų ordinų nariai buvo užklupti lietuvių apsiginklavusių rąstais, vėzdais, kardais.

Tad iš to kas pateikta galima daryti išvadą, kad Lietuva svetimšaliams buvo nepažinta žemė, bei lietuviai vengė karinių susidūrimų su agresoriais. Tik tais atvejais, kai kildavo akivaizdi grėsmė imdavosi būtinų veiksmų gynybai. Tačiau kai pasienį saugančios kitos baltų gentys jau buvo beveik užkariautos ir agresoriai pradėjo vykdyti niokojančius išpuolius į šalies gilumą, tapo aišku, kad būtina imtis būtiniausių priemonių apsaugoti kraštą nuo pražūties.

Akivaizdu, kad ypač po įvykusio Saulės mūšio to meto žemaičių, lietuvių, aukštaičių žynių luomas turėjo spręsti sudėtingus visuomenės išlikimo klausimus. Jie suprato, kad reikia pertvarkyti visuomenę ir nukreipti šalies išteklius kariniams – gynybiniams tikslams. Be to buvo suvokta, kad reikia imtis apsukrios politikos norint išvengti tokių baisingų niokojančių įsiveržimų į Lietuvą.

Ką tokioje padėtyje buvo galima sugalvoti? Kraštas nebuvo militarizuotas, pasienis tapo daug mažiau apsaugotas, be to priešo grėsmė buvo iš visų pusių. Aišku, kad to meto vienas iš pagrindinių uždavinių turėjo būti krašto militarizavimas. Tačiau pasirūpinti ginklais, šarvais, karius parengti atviriems mūšiams prieš kovoms pasirengusius priešininkų riterius reikėjo bent penkių metų. Tuo pačiu būtina buvo stengtis vesti įvairias derybas su priešininkais. Akivaizdu, kad žyniai nusprendė iš administratorių tarpo išrinkti kunigaikštį, kuris būtų vyriausias karo vadas, tuo pačiu tarsi atstovas derybose su teutonų ordinu. Juo buvo pasirinktas vienas iš administratorių Mindaugas.

Tokią įvykių eigą patvirtina tarp latvių gyva istorija apie kuršių kunigaikštį Indulį. Indulis ilgai laikėsi kaip vienas iš paskutiniųjų katalikiškai neapkrikštytų kuršių kunigaikščių. Tačiau šiam pasidavus dėl katalikiško krikšto, Mindaugas su savo karių būriu atjojo jo pamokyti. Tas pamokymas buvo kaip reikalavimas atsisakyti šio agresorių primesto veiksmo.

Kadangi likusieji laisvi baltų kraštai, išskyrus žemaičius, buvo nepasirengę visapusiškai gynybai, tai visų pirma reikėjo apsaugoti tuos kraštus nuo niokojančių išpuolių. Manau, kad buvo sumąstyta gudri taktika, – pasiūlyti teutonams  žemaičius mainais į katalikišką karūną. Buvo numatyta, kad kol teutonai bandys nukariauti žemaičius, bus galima atlikti reikiamą žvalgybą, militarizuotis, bei tuo pačiu visapusiškai pagelbėti žemaičiams atsilaikyti. Be to, visą tą laikotarpį, kol vyks derybos dėl karūnos ir jau katalikiškai karūnavus Mindaugą bus galima užsitikrinti, kad teutonai neįsiverš į Lietuvos gilumą, tol, kol atsilaikys prieš išpuolius žemaičiai. Taip buvo laimėta daug laiko, be to reikėjo atsilaikyti prieš agresorius iš slavų kraštų. Jau 1248 metais Mindaugas kartu su Tautvilu ir Gedvydu Protvos mūšyje nugalėjo Rusios kariuomenę, mūšio metu žuvo Rusios kunigaikštis Michailas Jaroslavičius Narsusis.

1253 metais, tai yra praėjus septyniolikai metų po Saulės mūšio, Mindaugą popiežiaus titulavo karaliumi pagal katalikiškas ceremonijas. Aišku, kad jis buvo tituluotas po ilgai trukusių derybų, kurių metu popiežiaus derybininkai buvo įtikinti, kad būtent Mindaugas yra Lietuvos valdytojas ir jis kaip duoklę perleidžia Žemaitiją teutonų ordinui. Manau, kad šios derybos pasiteisino, nes jau 1260 metais įvykusiame Durbės mūšyje pavyko sutriuškinti teutonų kariauną. Manoma, kad livonijos ordino vadas  Burkhardas fon Hornhauzenas, teutonų ordino vadas maršalas Heinrichas Botelis ir jų talkininkai mūšyje turėjo apie 8000 karių iš jų 190 riterių. Durbės mūšio metu žuvo Švedų karalaitis Karolis su savo daliniu, 150 priešininkų riterių su livonijos magistru ir teutonų maršalu priešakyje.

Pasibaigus Durbės mūšiui Mindaugas atsisakė katalikiškos karūnos, be to prieš užkariautojus sukilo prūsų bei kitų baltų gentys. Todėl tokia politika pasiteisino, tuo labiau, kad tuo metu buvo apsaugotos baltų centrinės žemės nuo niokojančių išpuolių. Todėl nėra tikslinga to meto sudėtingus Lietuvos įvykius suvesti į vieno asmens užgaidas ir veiksmus. Tuo labiau, kad to meto tikroji valdžia priklausė žynių luomui ir šalies svarbiausi sprendimai buvo priimami pagal jų numatymus.

Manau daugelis tyrinėtojų apsigauna vertindami to meto Lietuvos vidaus įvykius vien dėl to, kad priešininkams sąmoningai buvo pateikiamas klaidingas vidaus situacijos vaizdas. Galbūt Mindaugas ir jam talkinantys derybininkai sąmoningai siekė priešininkus suklaidinti nupasakodami, kad Mindaugas tapo šalies valdytoju vidaus kovų metu. Tuos pasakojimus užrašė popiežiaus kronininkai ir tais užrašymais remiasi istorikai darydami išvadas.

Mokslininkas, Latvijos istorijos tyrinėtojas Alvydas Butkus yra pateikęs prielaidą, kad Mindaugas drauge su dviem sūnumis Rukliu ir Rupeikiu 1263 m. livonijos ordino smogikų buvo nužudytas kelyje į savo žmonos Mortos tėvoniją.  Tai svarbus motyvas, kadangi dabartinės Latvijos teritorijoje yra Mindaugo kapu vadinama vieta.

Karalystės gyvavimą galima suskirstyti į šiuos etapus:

1. pirmasis Karalystės keturiasdešimtmetis apytiksliai nuo 1242 iki 1282 metų, kurio metu karaliais buvo Mindaugas, Treniota, Traidenis, Butigeidis, Vytenis, Gediminas, Kęstutis ir kiti kunigaikščiai; šiame laikotarpyje vyko daugybė karų kuriuose  baltų karinės pajėgos dalyvavo gynybiniuose mūšiuose tiek įsiveržus priešams į Karalystę, tiek už jos ribų;
2. apytiksliai trijų šimtmečių laikotarpis nuo 1282 iki 1571 metų, kurio metu administracinė valdžia Karalystėje pamažu priverstinai taikėsi prie svetimos pasaulėžiūros;
3. laikotarpis nuo 1571 iki 1795 metų kurio metu iš aplinkinių šalių buvo didžiulis spaudimas Karalystėje diegti svetimą pasaulėžiūrą; šiuo laikotarpiu iš svetur buvo kviečiami asmenys tapti karaliais;
4. laikotarpis nuo 1795 iki 1918 metų, kai Karalystė nustojo veikusi dėl įsitvirtinusios svetimos administracijos; buvo prarastas valstybingumas tačiau teisiškai Karalystė išliko;
5. laikotarpis nuo 1918 iki 2012 metų, kai buvo bandoma atstatyti valstybingumą respublikų pavidalais; šiuo laikotarpiu buvo stengiamasi atstatyti savarankišką administracinę valdžia Lietuvoje; tačiau tikrasis valstybingumas vis dar neįgyvendintas.

Tad būtina suprasti, Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Kęstutis, Vytautas ir kiti didieji kunigaikščiai buvo laikomi karaliais dėl to, kad vykdė aukščiausiojo šalies administratoriaus ir karo vado pareigas. Nuo pat Mindaugo laikų bent du šimtus metų šalis buvo karinės parengties rėžime. Karaliais (lot. Rex) katalikų hierarchijos atstovai ir aplinkinės valstybės vadino visus didžiuosius Lietuvos kunigaikščius.  Per šį laikotarpį baltai įvykdė daug priešus triuškinančių žygių. Tačiau po kiekvieno tokio žygio priešų noras nukariauti Lietuvos kraštą nesibaigdavo. Popiežius telkdavo vis naujas pajėgas niokojantiems įsiveržimams į baltų kraštus. Todėl reikia atskiro tyrimo, kuriuo būtų išsiaiškinta, kodėl šimtmečiais buvo siekiama visiškai sunaikinti baltų kraštus.

Mindaugas Lučka

(1904)

3 Comments

  1. STRAIPSNIS YRA PILNAS KLAIDŲ–PIRMA,KAD RANGAS KARALYSTĖS BUVO SUTEIKTAS POPIEŽIAUS INOCENTIAUS IV 1251,—LIETUVOS VALSTYBĘ PAKELIANT Į KARALYSTĖS RANGĄ,O MIDAUGAS KRIKŠTIJOSI BE JOKIOS PRIEVARTOS TIK PO DVIEJŲ METŲ IŠŽUDĘS VISUS POTENCIALIUS PASIPRIEŠINTI JAM KUNIGAIKŠČIUS–TADA KARŪNAVOSI.IR KATALIKYBĖS JIS NIEKADA NEATSISAKĖ,NES NET PO JO MIRTIES VATIKANO RAŠTUOSE PRISIMENAMAS TIK GERĄJA PRASME.ŽEMAITIJOS UŽRAŠYTI JIS NEGALĖJO,NES TAI JAU TAPO LIETUVOS KARALYSTĖS DALIMI ,O ORDINAI ABU BUVO NE VALSTYBĖS,BET KOVINIAI -PIRATINIAI DALINIAI-VIENETAI NETURINTYS SAVO PASTOVIŲ ŽEMIŲ.POPIEŽIUS NETGI DRAUDĖ JIEMS PULTI LIETUVĄ IR PRŪSIJĄ ,BET JUOS NUPIRKO KAIP SAMDOMĄ KARIUOMENĘ LENKIJA IR NORĖDAMA SUSILNINTI LIETUVĄ PASAMDĖ,KAD JIE SLAPČIA SILPNINTŲ BALTŲ GENTIS.POPIEŽIAUS SUTEIKTO KARALYSTĖS RANGO NEPANAIKINA NEI OKUPACIJOS,NEI ANEKSIJOS–TAI YRA AMŽINA…BE,TO POPIEŽIAUS BULĖJE SAKOMA ,KAD KARALYSTĖS VARDAS SUTEIKIAMAS LIETUVOS VALSTYBĖS ESAMOMS ŽEMĖMS IR TOMS,KURIAS JI PRISIJUNGS ATEITYJE.MINDAUGO RŪMUOSE LABAI POPULIARI BUVO LOTYNŲ KALBA IR VISI DIPLOMATINIA RAŠTAI SU EUROPOS VALSTYBĖMIS /IŠSKYRUS RUSIJA/BUVO RAŠOMI LOTYNŲ KALBA. J.PR,

  2. Dvasingas sako:

    Žiničios vartai Yogi:
    Pakeista tik viena raidė, tačiau ji keičia visą esmę. Ir tai iš tikro Esmė, tai labai svarbu. Saulė Lietuvos, pirmiausia, yra nuoroda į dieviškumą, Karaliaus Gedimino „Vieną Dievą“. Tai vienas iš 7 Kudirkos priesakų ainiams. Saulė Lietuvos reiškia tikėjimą, tai ištariančiojo įsipareigojimas būti Švyturiu ant kalno, pačiam tapti Šventąja Ugnala, nešti šviesą, dorą, darną Lietuvai ir pasauliui. Saulė Lietuvos – tai ir protėvių, jų pasaulėjautos atminimas ir pagarba jiems bei seniesiems tautos Dievams.
    Ištarkime Tautiškos giesmės žodžius teisingai.
    http://www.yogi.lt/proteviu-sauksmas/istarkime-tautiskos-giesmes-zodzius-teisingai/

  3. Daugminas sako:

    Mūsų kunigaisčiai
    Gražus ir pats žodis „kunigaistis“. Beje, esame labiau įpratę prie „kunigaikščio“. Bet pažvelkime į savo protėvius naujai, kitomis – savo akimis. Šis žodis sudarytas iš dviejų šaknų: kunigas ir aistis. Manote, kad kunigus atvežė krikščionių vienuoliai? Visai ne. „Kungs“ brolių latvių kalba ir šiandien reiškia Viešpatį, Dievą. Užtenka paskaityti kokių senesnių raštų, istorinių romanų, ir savo nuostabai sutiksime kunigus oriais pagonimis besančius. Taip anksčiau vadinti pilių valdovai.
    http://www.menoversme.lt/rysio-menas/musu-sventes/musu-kunigaisciai/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *