Teiwas Rotating Header Image

Protėvių Pasaulėjauta » Dangus ir Pasaulėjauta »

Birutės kalno alkos astronominis kalendorius

Birutės kalnas – aukščiausia Palangos kopa, garsi savo romantiška legenda apie vaidilutės Birutės ir kunigaikščio Kęstučio meilę. Pasak legendos, šioje vietoje buvusi pagoniška lietuvių šventykla, kurioje šventą ugnį kūrenusi gražuolė vaidilutė, vardu Birutė. Kunigaikštis Kęstutis ją prievarta išsivežęs ir vedęs. Pasakojama, jog mirus Kęstučiui, Birutė grįžusi į šventyklą ir toliau tarnavusi dievams. Po mirties ji buvusi palaidota kalne. XIX a. pab. ant Birutės kalno pastatyta koplyčia su vitražais, o kalno papėdėje – kukli skulptūrėlė „Tau, Birute“ (dailininkė K. Petrikaitė-Tulienė).
Birutės kalno viršūnėje testovi mūrinė krikščionių koplytėlė, o žemiau į rytų pusę išlikęs lurdas su šv. Marijos skulptūrėle. O kadaise čia buvo ir astronominis kalendorius. Apie Birutės kalno alkos tyrimus 1985 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ rašė arch. Vladas Žulkus. Apie alkos astronominę paskirtį rašė ir Libertas Klimka. 1989 m. „Mokslas“ išleido jų knygelę „Lietuvos pajūrio žemė Viduramžiais“.

L. Klimka teigė, kad įkastieji alkos stulpai turėjo rodyti, kur kalendorinių švenčių išvakarėse jūros horizonte leidžiasi saulė. Ištyrus paaiškėjo, kad galimi tik 36 saulės laidos jūroje azimutai, atitinkantys 36 šventes. Jų datos puikiai sutampa su runomis surašytomis mediniame 17 a. kalendoriumi (Istorijos ir etnografijos muziejus). Tik trim atvejais paklaida 2 d.

 

Alkos stulpai, matyt, buvo įkasti ant pusmėnulio formos šlaito keteros. Jie sudarė du apskritimus ant išgaubto šlaito paviršiaus. Pusmėnulio raguose įkasti kvadratiniai stulpai, kiti apvalūs. Per Kalėdas, saulei leidžiantis, šešėlis nuo pietinio kraštinio stulpo nukrypsta link centrinės grupės stulpo. Nuo jo šešėlis krenta link kitų stulpų per Vėlines, Peleniją (pavasarį), Ledą (sausio 21 d. ir vasario 21 d.), Krikštus (sausio 28 d.) ir Vaisgantą (vasario 14 d.).

Šešėliu nuo šiaurinio stulpo nustatoma Perkūno šventė (gegužės 14 d.), 7 Perkūnai (gegužės 18 d.) ir kiti Perkūnai (gegužės 22 d., liepos 22 d. ir liepos 30 d.). Todėl vadinsiu šį stulpą Perkūno vardu. Vidurinysis centrinės grupės stulpas skirtas Mėnulio judėjimui stebėti.

Įdomi Pietų-Šiaurės kryptis. Jos stulpus pavadinau patulu (vėjų vedlys) ir Aukštėju (žalčio žiedais aukštyn iš Žemės kylanti gyvybinė energija). Pietų kryptimi žiūrint nuo Aukštėjo link Patulo, galima stebėti šviesulių kulminaciją, Saulės ir Mėnulio kelią per Zodiaką. Per Vėlines šia kryptimni pasisuka Paukščių (arba Vėlių) takas, tarsi žymėdamas paukščiams kelią į protėvių šalį. Ši kryptis – tai vidurdienis ir vidurnaktis (vėlių laikas). Pagrindinis alkos azimutas, kai šešėlis jungia Aukštėjo, Mėnulio ir Saulės stulpus žymi Perkūno valdos metą. Jis žymi ir kūles (derliaus šventė).

Šešėliai jungia stulpus ne tik Saulei leidžiantis, bet ir tam tikru laiku dieną. Kalėdinė Ledos ir Aukštėjo jungtis yra vienintelė Sausio 28 d. (per Krikštus) saulei leidžiantis 16 val. šešėlis jungia Ledos ir Mėnulio stulpus. Vasario 2 d. – Saulės ir Patulo. Per Rasos šventę paeiliui galime stebėti visų kalendorinių švenčių jungtis. Vienintelė metuose ir Aušrinės-Saulės jungtis: Rasos saulėlydžio metu. Tai leidžia nustatyti ir šio įrenginio pastatymo laiką: Kupolės- Rasos švenčių metu. Juk nereikia visus metus stebėti – viską galima padaryti per Kupolę kartu su senos ugnies užgesinimo ir naujos įžiebimo apeigomis.

Jei Kupolės dieną būtų įsmeigta lazda ir aplink ją apibrėžtas sieksninio spindulio apskritimas, kurio vieną ketvirtį padalintume kas du coliai (54 mm), ir radialinėmis linijomis būtų sužymėtos kryptys pagal alką, tai turėtume Saulės laikrodį tik vieną dieną per metus. Jo pagalba galima nustatyti visų švenčių laiką. 75 padalos tarp Patulo ir Mėnulio (nuo Krikštų iki Kupolės), 32 tarp Aukštėjo ir Mėnulio (nuo Velykų iki Kupolės), 56 tarp Saulės ir Mėnulio (nuo Perkūno liepos 30 d. iki Ilgių spalio 25 d.)

Atkreipiamas didelis dėmesys Mėnuliui (tarpininkui tarp šio ir ano pasaulio). Visa kalendorinių švenčių struktūra „mėnulinė“ – pagal Mėnulio fazes: gimimas – kalėdinės šventės, augimas – Žemynos, vestuvės – Perkūno, branda – Dagos.

Jei stebėsime Mėnulio laidos azimutus pradėdami nuo statmeno (Žemynos-Aušrinės jungties), tai per 7 d. Mėnulis nukryps link Ledos, per 7 d. grįš prie Žemynos, per 7 d. – link Perkūno, po 7 d. – vėl prie Žemynos. Dabar aišku, kodėl mėnesyje apie 28 d., o savaitę sudaro 7 d.

 

Mėnulio laidas pradėję stebėti nuo pagrindinio alkavietės azimuto (Aukštėjo-Mėnulio- Saulės jungties), pamatysime, kad Mėnulis link Ledos nueina per 9 paras, per 9 sugrįžta, per 9 nukeliauja link Perkūno ir vėl grįžta. Kaip nepastebėsime sutapimo su pasakų kelionėmis už 9 kalnų, 9 girių, 9 marių!

Mėnulis todėl ir „mainulis“, kad mainosi. Kasmet vis kyla, kol apytikriai per 9 m. pasiekia savo orbitos aukščiausią tašką ir pradeda leistis. Po 9 m. jis vėl žemiausiame savo taške. Visą ciklą sudaro 18,62 m. Todėl prisiminkime mitą, kad buvo 9 Perkūnai: 8 vyrai ir viena mergina. Kiekvienas iš eilės turėjo savo metus. Merginos metai buvo su didžiausias žaibais ir griaustiniais.

Mėnulio padėtį Birutės kalno alkoje galima nustatyti pagal kraštinį laidos azimutą. Kai Mėnulis „žemas“, kampas 56o. Tai rodo Mėnulio-Ledos arba Aukštėjo- Perkūno jungtis. Kada Mėnulis „aukštas“ – kampas 32o (Mėnulio-Velino arba Mėnulio-Žemynos jungtis).

1908 m. per Krikštus ir Kalėdas Mėnulis leidosi statmenai į jūrą. Tai Andeinio ir Austėjos jungtis – būnanti Saulei leidžiantis Garnio dieną. Garnys atneša naują Mėnulio laiką. Šia kryptimi Mėnulis leidosi 1880, 1927, 1946, 1965, 1984 m.. 2003 m. prasidėjo nauja Mėnulio epocha, naujas 122 m. Mėnulio ciklas.

Tėvas Perkūnas valdė 1887, 1924, 1943, 1962, 1981 m., kai per Krikštus ir Kalėdas leidosi 128o kryptimi arba Mėnulio ir Perkūno jungtimi. Perkūnaitis valdė 1888, 1925, 1944, 1963, 1982 m. – 128o azimutas arba Perkūno – Aukštėjo jungtis.

Šlubis Perkūnas (pasiučiausias, kai kyla daugybė nelaimių) valdė 1913, 1914, 1932, 1933, 1951, 1952, 1970, 1971, 1989, 1990 m., kai Mėnulis leidosi 32o azimutu arba Mėnulio-Patulo-Velino jungtimi. Perkūnaitė valdė 1885, 1886, 1922, 1923, 1941, 1942, 1960, 1961, 1979, 1980, 1998, 1999 m., kai Mėnulis leidosi 56o azimutu arba Mėnulio-Ledos jungtimi.

Tokią klasifikaciciją patvirtina ir Simonas Daukantas, aprašydamas Perkūno žinyčią Vilniuje – atseit, ten buvęs bokštas, iš kurio kunigai Saulę sekę. Į bokšto sieną buvo įmūrytos 122 paženklintos plytos, žyminčios kiekvienų metų lemtį. Pirmoji plyta buvusi įmūryta 1265 m., paskutinė (paženklinta dvigubu kryžiumi ir reiškiusi prapultį) – 1387 m. 1265 m. – epochos pradžia: Mėnulis nusileido statmenai jūrai (Andeinio-Austėjos jungtis). Ąęūų m. – epochos pabaiga: Mėnulis sukaupė paklaidas, nustojo galioti ankstesnis judėjimo dėsnis. Lietuviai apsikrikštijo – ir prasidėjo naujo ciklo skaičiavimas.

Saulius Manomaitis, „1995: Kalendorius visiems“

(4343)

One Comment

  1. Tory sako:

    It’s great to find an expert who can expailn things so well

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *