Teiwas Rotating Header Image

Kunigaikštystė » Karalystės ištakos »

Hiperborėjai – tai mes, baltai?

Senovinis vietovės, kurioje vėliau buvo įsikūrusi Graikija, žemėlapis

Anksčiau buvo įprasta manyti, kad hiperborėjais graikai vadinę mitinę tautą, gyvenusią kažkur anapus šiaurės vėjo Borėjo. Jie atseit gyvena palaimintame krašte, kuris nepasiekiamas nei pėsčiomis, nei laivais. Daug šiaurės tautų bandę savintis šią išminčių krašto garbę, tačiau įrodyti, kur jis esąs nepavykdavę. Ir vis dėlto, atrodo, įmanoma įrodyti ne tik, kad tai reali tauta, bet ir apibrėžti jos buvimo vietą. Hiperborėjai turėję gyventi prie rytinių Baltijos jūros krantų, t.y. mūsų, baltų, teritorijoje. Prielaidas taip teigti leidžia Herodoto „Istorija“ (IV kn., 32–35 fragmentai).

Istorijos tėvas į šiaurę už skitų tarp kitų tautų, kurias istorikai ir, ypač kalbininkai, dažniausiai priskiria baltų protėviams, įvardinti ir hiperborėjai. Pasak Herodoto, juos minėjo jau Homeras ir Heziodas.

Dovanos Apolonui

Nustatyti hiperborėjų vietą padeda Herodoto perteikiamas deliečių pasakojimas. Jiems hiperborėjai kasmet siunčia „dovanų aukas, įrištas į kviečių šiaudus“. Šias dovanas „vienos gentys perdavinėja kitoms tolyn į vakarus iki tolimiausios vietos – Adrijos“. Į vakarus – taigi iš rytų ar šiaurės rytų!

Pasekime tolesnį šių dovanų kelią į Delo salą, į Apolono šventyklą: „iš čia (t.y. nuo Adrijos pakrančių) jos siunčiamos į pietus: pirmiausia iš visų helenų jos patenka pas dodoniečius“.

Priminsime, kad Dodonė, vietovė Epyre, garsėjo seniausiu ir greta Delfų svarbiausiu orakulu. Čia žynės pranašaudavo pagal šventojo ąžuolo lapų šlamesį. Šventykla stovėjo atokiame kalnų slėnyje, o pats orakulas minimas jau „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“.

Toliau dovanos Apolonui keliauja per visą žemyninę Graikiją į Euboją, iš pietinio jos smaigalio uosto Karisto plukdamos jūra į Teną, o teniečiai – į Delą, į nedidelę salą Egėjo jūroje, kur buvo svarbiausia Apolono kulto vieta.

Pasak Herodoto, anksčiau šias aukas lydėdavę ir patys hiperborėjai. „Pirmą kartą hiperborėjai pasiuntė su aukomis dvi merginas, kurias deliečiai vadina Hiperoche, kitą – Laodike. Jas lydėjo penki hiperborėjai – tie, kurie dabar vadinami perferėjais (t.y. pernešėjais) ir Delos saloje labai gerbiami. O kai pasiųstieji negrįžo, hiperborėjai labai išsigando, nes pamanė, kad pasiuntiniai gali kiekvieną kartą negrįžti. Todėl jie pradėjo nešti savo aukas, įrištas į kviečių šiaudus, pas kaimynus, kad šie jas perduotų tolyn savo kaimynams“.

Beje, pats Herodotas žino, kad ir trakės bei peonės aukas Artemidei deda įrištas į kvietinius šiaudus. Bet aukos į Delo salą Apolonui ir jo dvynei seseriai Artemidei anaiptol nesiunčiamos nei trakų, nei peonų moterų. Šios dovanos į Delą atkeliauja iš šiauriečių, ir tik jie čia labai gerbiami.

Kapai prie šventyklos

„Dele mirusių hiperborėjų merginų atminimui deliečių vaikinai ir merginos kerpasi plaukus: merginos prieš ištekėdamos nusikerpa kasas, apvynioja jas apie verpstę ir nunešusios padeda ant jų kapo“. Jų kapas, patikslina Herodotas, yra Artemidės šventovėje, kairėje pusėje, šalia auga alyvmedis. Savo plaukus panašiai aukoja ir vaikinai.

Delo gyventojai tvirtina, kad per tas pačias gentis anksčiau „atkeliavusios kitos dvi merginos – Argė ir Opidė. Pastarosios atnešusios Ilitijai (t.y. deivei, globojusiai gimdyves ir susijusiai su Apolono kultu) auką už greitą ir lengvą gimdymą. Argė ir Opidė, sako, atvykusios su dievais“. Ar tik nebus šie dievai pati Artemidė ir jos brolis dvynys Apolonas, kuris pusmetį praleidžiąs pas hiperborėjus ir kasmet sugrįžtąs pasikinkęs gulbes? Tarp kitko, Argei ir Opidei ne tik giedami senoviniai himnai, bet ir ant aukuro sudegintų gyvulių šlaunų pelenus išbarsto ant jų kapo, kuris yra už Artemidės šventyklos į rytų pusę netoli kėjiečių vaišių menės.

Gaila, kad Herodotas nenurodo, kas tos aukos, įrištos į kviečių šiaudus. Manau, galima daryti gana tvirtai pagrįstą prielaidą, jog tai turėjo būti gintaras. Juk būtent Baltijos gintaras nuo Sembos pakrančių buvo gerai žinomas ne tik Graikijoje, bet ir Egipte, Asirijoje, Babilone ir kituose senovės civilizacijos centruose. H. Schliemanno atkastuose Trojos griuvėsiuose irgi jo rasta. Iš skaidraus gintaro buvo daromi papuošalai, o neskaidrus deginamas kaip smilkalai, taip, beje, darė prūsų žyniai ir daug vėliau. Taigi Apolono šventykloje šie smilkalai taip pat turėjo labai praversti.

Gintaro kelias

Jeigu ši prielaida pagrįsta, tuomet galima nurodyti ir hiperborėjų, kaip tautos ar genties, geografinę vietą. Nuo Adrijos jūros pakrantės, kur vėliau bus įkurtas garsusis gintaro prekybos centras Akvilėja, pasukę į rytus, persikėlę per Dunojų, peržengę perėją – vadinamuosius Moravų vartus, Vysla patenkame prie Baltijos pietryčių pakrantės, kur ir aptinkame aukų Apolonui siuntėjus hiperborėjus, tikriausiai Sembos gyventojus.

Taigi šis gintaro kelias turėjo egzistuoti jau mažiausiai nuo Heziodo laikų, t.y. nuo VIII a. pr .m. e. Jis vėl labai suaktyvės, kai romėnai pradės juo gabenti gintarą. Stebina ne tik šio kelio ilgaamžiškumas, bet ir tai, kad visoje Europoje turėjusi būti labai didi pagarba Apolonui. Juk kasmet aukos jam iš vienų genčių rankų buvo rūpestingai perduodamos kitoms iki pat Adrijos jūros ir toliau per visą Graikiją iki pat Delo salos. Ir atrodo, kad šis „paštas“ nebuvo sutrikęs per ištisus šimtmečius ir … tūkstantmečius.

Nauji lenkų archeologų tyrinėjimai Vyslos žemupyje atvėrė neįtikėtinai turtingas ir senas gintarų radimvietes tarp Vyslos ir Nemuno žemupių. Jų amžius siekia 2500 t.m.pr.m.e, t.y gerokai senesnis nei iki šiol manyta. Tai buvo ne tik radimvietės, bet ir šimtai gintaro apdirbimo dirbtuvių, rasta daugybė tuomet pagamintų gintaro papuošalų – tarp jų diadema, Perkūno kirvelis (labris) ir t.t. Per 20 metų ištirta tik 5% gintarinių plotų, uždengtų storu durpių sluoksniu. Gintaras buvo išgabenamas „Gintaro keliu“ į pietus.

Gali kilti klausimas, kodėl šių aukų į Delą nesiųsta tiesiausiu keliu, pavyzdžiui, per Dnestrą-Tyrą ar Dneprą-Boristenį iki Juodosios jūros ir toliau tiesiog per Egėjo jūrą? Tikriausiai vengta susidūrimo su priešiškai nusiteikusiais ir šį kelią kontroliavusiais karališkaisiais skitais. Juk ir pats Herodotas teigia: „Apie hiperborėjus nieko nepasakoja nei skitai, nei kiti tų kraštų gyventojai.“ Todėl natūralu, kad ryšiams su Apolono šventykla šiauriečiai pasirinko nors ir aplinkinį, bet saugų ir patikimą kelią.

Taigi baltų tautų ryšiai su graikais turėję būti labai seni. Jie palaikyti per visą Europos žemyną, pasitelkus draugiškas tautas ir gentis. O pabaigai reikėtų užminti dar vieną kalbinę mįslę: ką galėtų reikšti Argė ir Opidė? Galbūt tai tiesiog šauniosios mūsų merginos Algė ir Upytė?

Vaclovas Mikailionis

(2039)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *