Teiwas Rotating Header Image

Kunigaikštystė » Įkūrimo priežastys ir pagrįstumas »

Karaliaus Kęstučio priesakai

Kęstutis raštu priesakų mums nesurašė, bet jis tai atliko visu savo gyvenimu. Deja, mes kartais per mažai sugebam įsigilinti ar aprėpti tai, ką mūsų garsieji protėviai padarė dėl to, kad mes šiandien gyventumėme. Ne pirmą kartą bandysiu įtikinti, kad Kęstutis išsiskiria iš kitų Lietuvos kunigaikščių. Šio žmogaus didvyriškumą mūsų epochos žmogui sunku suvokti.

Visų pirma, Kęstutis, ne taip kaip dauguma to meto kunigaikščių, vedė lietuvę Birutę. Daug prirašyta abejonių dėl šios santuokos teisėtumo, nes Birutė buvo skaistumo įžadus davusi vaidilutė. Mes dabar nežinome ir jau turbūt niekada nesužinosime, kokiomis aplinkybėmis vaidilutės galėjo šiuos įžadus atšaukti ir kokią galimybę tai atlikti turėjo vyriausi žyniai ar kriviai. Vis tik mums svarbiausia, kad Kęstutis sukūrė grynai lietuvišką šeimą ir suteikė gyvybę didžiausiam Lietuvos valdovui – Vytautui. Beje, Vytautas vėliau skelbė, kad jo motiną Birutę nužudė tie patys žmonės, kaip ir tėvą Kęstutį.
Antra, Kęstučio – valdovo žmoniškumas šimtmečiais pranoksta savo epochą. Tuo metu visoje Europoje buvo įprasta, kad kovoje dėl valdžios brolis žudydavo brolį, sūnus tėvą. Kaip tokioje situacijoje pasielgė Kęstutis? Perversmo keliu ateidamas į valdžią Kęstutis kartu su Algirdu nuvertė nuo sosto savo jaunesnį brolį Jaunutį. Sostinę Vilnių užėmęs Kęstutis, geranoriškai, be jokio kraujo praliejimo, perdavė valdžią vyresniam broliui Algirdui ir sau užsikrovė patį baisiausią karą su kryžiuočiais. Koks neregėtas patriotizmas XIV amžiuje! Toks pat humanistas Kęstutis išliko ir senatvėje. Išaiškinęs Algirdo sūnaus Jogailos ir jo motinos Julijonos išdavystę (slaptas derybas su kryžiuočiais), Algirdas vėl užgrobė sostą ir vietoj brolžudiškų skerdynių Jogailai paliko valdyti jo tėvo žemes : Krėvą ir Vitebską. Tas pats braižas – negalima pralieti savo tautiečių kraujo. O kaip atsidėkojo krikščionis Jogaila? Visiška netolerancija: geras lietuvis pagonis – negyvas lietuvis. Čia prisiminkime ir Kęstučio tėvo Gedimino žmoniškumą: visi turime vieną dievą ir jį garbiname pagal savo papročius. Ir vėl, pasiruošę brolžudiškam mūšiui ties Trakais, sustojo dvi kariuomenės. Siekdamas išvengti kraujo praliejimo, Kęstutis, Jogailai prisiekus išsaugoti jo neliečiamybę, sutiko atvykti derėtis į Jogailos stovyklą. Rezultatas – Kęstutis išdavikiškai nugabenamas į Krėvos pilį ir čia pasmaugiamas (sūnui Vytautui pavyksta pabėgti). Šiuo poelgiu Kęstutis parodė tikriausią pasiaukojimą už savo tautą, galbūt sąmoningai pasirinko žūtį, išgelbėdamas dešimtis tūkstančių savo tautiečių gyvybių.
Trečiasis nepaprastas didvyriškas įvykis yra Kęstučio pabėgimas. 1361 m. pietryčių Prūsijoje, Eckersburgo apylinkėse, medžioklės ar nedidelio karinio žygio metu, Kęstutis pateko į kryžiuočių nelaisvę ir buvo pusę metų kalinamas vienoje iš pačių galingiausių Europos tvirtovių – Marienburgo pilyje. Padedant tarnui prūsui Alfui, persirengęs kryžiuočių drabužiais, Kęstutis pabėgo. Kronikininkai ir mokslininkai neranda kito tokio atvejo. Ar nebus tai vienintelis pabėgimas iš Marienburgo pilies per visą jos istoriją!? Ir tai dar ne viskas. Į Lietuvą per mozūrus Kęstutis bėgo mišku naktimis. Įsivaizduojant to meto neperžengiamas girias nakties metu, galima tik suvokti nepakeliamas tokio bėgimo sąlygas. Juk kompaso Kęstutis dar neturėjo.
Ketvirtas nepaprastas Kęstučio bruožas buvo jo nepaliaujamas karas su didžiausiu Lietuvos priešu – Kryžiuočių ordinu. Kasmet ordinas į Lietuvą vykdė po tris ar keturis viską niokojančius karo žygius, Kęstutis – atsakomuosius (pabrėžiame – tik atsakomuosius, nes tikrasis puolėjas 200 metų buvo ordinas). Žymiausi mūšiai: Strėvos 1348 m., Kauno 1362 m ir Rudavos 1370 m. Kova dėl Kauno galbūt buvo pati atkakliausia. Miestas atlaikė bene ilgiausią keturių savaičių apgulimą. Gyvi išėjo tik 36 vyrai su gynybai vadovavusiu Vaidotu. Norėtųsi ypatingai paminėti Rudavos mūšį Semboje į šiaurę nuo Karaliaučiaus, nes šis mūšis buvo vienas iš pirmųjų Vytauto kovos krikštų. Be to, šių eilučių autoriui 1970 m. Rudavos mūšio vietoje teko rengti vėlines prisiminti žuvusius šiame mūšyje lietuvius. Tada iš Lietuvos į minėjimą atvyko apie 50 žmonių. Dalyvavo ir keletas netoliese gyvenusių lietuvių.
Baigiant norėtųsi priminti, kad Kęstutis labai gerai suvokė lietuvių tautos gyvenamosios teritorijos vientisumą. O nepaprastai sunkią to meto Lietuvos padėtį parodo Kęstučio kartą pareikštas ketinimas su visa tauta išsikelti į kitą, saugesnę teritoriją. Ir tai įvyko po to, kai lietuviai buvo pragyvenę toje pačioje teritorijoje ne mažiau kaip keletą tūkstančių metų! Ar kita kokia Europos tauta jau XIV amžiuje buvo pareiškusi tokius ketinimus?
Prisimenant Kęstutį, mums belieka tik pastoviai sekti juo ir mokytis iš jo, kaip reikia mylėti tėvynę.
apibendrino Rimantas Matulis

(1741)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *