Teiwas Rotating Header Image

Protėvių Pasaulėjauta » Dangus ir Pasaulėjauta »

Kaip protėviai galimai suvokė Visatą

Lietuvių sakmėse aiškinama, kad iš pradžių nebuvo nieko matoma, visur buvusi tamsa, o su tirštumų buvęs susimaišęs skystumas. Po tuos dumblynus tamsybėse klaidžiojo karvelio pavidalo dvasia. Tada visatą pradėjo skirstyti dievas. Jis sukūrė Liuciną, kuriam liepė nerti į marias ir iš ten ištraukti žemės sėklyčių. Tik trečią kartą pasinėręs j vandenį, Liucinas prisisėmę pilną burną žemės sėklų, prisikišo jų pilnas ausis ir atnešė dievui. Sis pasėjo sėklas j vandens paviršių ir iš jų pradėjo augti žemė. Liucinas slaptai nuo dievo ėmė sėti sėklas, užsilikusias jo burnoje. Iš šių žemių sėklų atsirado pragaras — požemis. Kitame mite sakoma, kad iš velnio užslėptų ir išspjautų žemių atsiradę akmenys, kalvos ir kt. Kitoje versijoje nurodoma, kad pasaulio pradžioje nebuvo nei žemės, nei saulės, o tik vanduo, virš kurio skraidžiojo du dievai: vyresnysis buvo galingesnis, jaunesnysis — silpnesnis. Vyresnysis pasiuntė jaunesnįjį dievą atnešti iš vandenų dugno žemės, kuri, pasėta į vandenį, ėmė brinkti ir augti. Kitą dalį žemės jaunesnysis dievas suvalgė, ir ji ėmė brinkti jo viduriuose. Iš šios jaunesniojo dievo išspjautos žemės atsiradę kalnai, bedugnės.

Panašūs mitai žinomi ir latviams. Tik juose pasakojama, kad dievas paliepęs velniui pasinerti į pelkių dugną ir iš ten atnešti žemių. Velnias tai padaręs, dalį žemių davęs dievui, o kitas paslėpęs burnoje. Iš dievo pasėtų žemių pasidariusios lygumos, o iš velnio — kalnai.

Mitai apie žemės sukūrimą iš vandenų dugno atnešto dumblo, smėlio, žemių žinomi visoje Rytų Europoje, Kaukaze, Indijoje, Indonezijoje, Siaurės Afrikoje ir kt. Daugelyje mitų žemių iš vandenų atneša paukštis. Kai kuriuose šį darbą atlieka paukščio pavidalo antropomorfinės sparnuotos dievybės ar dvasios. Mitai apie paukštę — visatos kūrėją — yra vieni iš seniausių.

Lietuvių tautosakoje žinomos sakmės, kuriose pasakojama, kad pasaulis atsiradęs iš kiaušinio. Jau rankiotojai ir medžiotojai nesunkiai pastebėjo, kad iš kiaušinio kyla gyvybė, ir ėmė laikyti jį magišku, gretinti su dangumi, Saule, Mėnuliu. Mitai apie kosminį kiaušinį, iš kurio atsiradusi visata, žinomi daugeliui pasaulio tautų. Juose sakoma, kad iš pradžių buvo chaosas, migla, dumblynai. Po to atsirado kiaušinis, sudėtas vandens paukštės ar gyvatės, o iš jo — žemė, vandenys, dangus, oras, ugnis.

Galimas daiktas, kad viena iš seniausių lietuvių versijų apie pasaulio atsiradimą yra sakmė, kurioje sakoma, kad Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėti. Bet, įsinorėjusi lesti, nuskridusi ieškoti maisto. Tuo tarpu užėjęs lietus, sudrėkinęs lizdą, jame pasidariusi skylė, pro kurią kiaušinis iškritęs. Bekrisdamas atsimušęs į debesį ir perskilęs į tris dalis. Iš trynio atsiradusi žemė, iš baltymo — vandenys, iš kiauto — dangus su žvaigždėmis (užrašė J. Sliavas Žeimelyje 1970 m.). Kitoje versijoje dievas, norėdamas, kad dangus atsiskirtų nuo žemės, anties padėtą kiaušinį metęs į akmenį. Iš trynio atsiradusi žemė ir saulė, iš baltymo — vanduo ir mėnulis, iš šlakuoto kiauto — dangus su žvaigždėmis ir akmenys, iš duobutės — pragaras, iš gemalo — debesys su gyvatės pavidalo laumės juosta (užrašė J. Sliavas Žeimelyje 1970 m.). Lietuvių sakmę apie pasaulio atsiradimą iš vandens paukštės kiaušinio iliustruoja tradicinis liaudies menas, vaizduojantis padangėse tarp žvaigždžių tupinčią antį.

Minėtieji aiškinimai apie pasaulio atsiradimą iš anties kiaušinio artimi suomių mitui. Pasak suomių epo „Kalevalos”, antis susisukusi gūžtą ir dėjusi kiaušinius ant Vandens Motinos kelio. Kiaušinis išsiritęs iš gūžtos, sudužęs ir jo gabalėliai pavirtę žeme, dangumi, saule, mėnuliu ir debesimis.

Pačiose seniausiose mįslėse dangus ir jo kūnai bei kiti su jais susiję gamtos reiškiniai buvo apibūdinami realistiškai, taip kaip žmogus juos matė kas dieną ir kas naktį. Paprastai mįslėse minimas dangus, auštanti aušra, tekanti, keliaujanti ir nusileidžianti Saulė, taip pat užtekantis, šviečiantis ir nusileidžiantis Mėnulis, jo pilnėjimas ir nykimas, keliavimas tarp žvaigždžių ir kt. Vėliau lietuvių mįslėse dangus, jo kūnai ir kiti su jais susiję reiškiniai buvo gretinami su žmonių naudotais buities daiktais, pavyzdžiui, dangus— su paklode: „Balta paklodė visą svietą dengia”. Giedras ir debesuotas dangus mįslėse nusakomas taip: „Kai mėlynas — juokiasi, / Kai pilkas — verkia”; žvaigždėtas dangus — „Pilna paklodė trupinių” (Švenčionys). Apie tokį dangų Ignalinos apylinkių žmonės sakydavo: „Pilnas stogas langelių. Visi per juos žiūri ir nieko nemato”, apie Pandėlį —„Juodas katilas, pilnas varškės prikratytas”.

Žemę lietuviai vaizdavosi plokščią, apgaubtą milžiniško akmeninio kupolo — dangaus. Žvaigždės — tai skylutės danguje, pro kurias šviečia šviesa, esanti virš kupolo. Sis susisiekiantis su žeme taip, kad žmogus galėjęs lengvai patekti į dangų (užrašė autorė Švenčionių apyl.). Kai dievas žemę norėjęs apdengti dangumi, tas pasirodęs per mažas. Tada jam pataręs ežys, kad suspaustų žemę. Dievas paklausęs ir suspaudęs ją rankose, todėl žemėje pasidarę nelygumai, bet dangus užsivožęs [LTR 2115 / 63, Salakas, Zarasų apskr.].

Apie Marcinkonis manyta, kad žemė panaši į keptuvę užlenktais kraštais. Ji laikosi ant trijų milžiniškų jūros banginių nugarų arba didžuvės ašakos. Pavakariui Saulė nusileidžianti į jūrą, kad apsiplautų nuo žemės dulkių. Toje jūroje yra milžiniška sala, kurioje gyvena gaidys, visų gaidžių karalius, arba gaidys, kurio viena koja ant debesų, kita ant žemės. Kai jis gieda, visi žemės gaidžiai jam pritaria. Gaidžių giedojimas pažadina dvasias ir jos vėl ima ridenti Saulę (užrašė autorė Vyžuonų apyl., Utenos raj.).

Kituose mituose sakoma, kad aplink žeme yra apsivyniojusi didžiausia žuvis, kuri laiko įsikandusi uodegą. Kai ji versis ant kito šono, jūrų vandenys apsems žemę, ir tada bus pasaulio pabaiga (Martyniškitj k., Joniškio raj.). Arba kad žemę laiko didelė žuvis. Kai ji pasens ir mirs, išslys iš danių uodega, ir bus pasaulio pabaiga [LTR 1170 / 351, Stungių k., Žagarės apyl.].

Tikėjimas, kad dangus yra dievybių ir mirusiųjų vėlių buveinė, susiformavo irstant bendruomeninei santvarkai. Patys seniausi dievai ir vėlės buvo apgyvendinti ant kalnų. Senuosiuose kosmologiniuose mituose, išplitusiuose dideliuose Europos ir Azijos plotuose, aiškinama, kad dangaus skliautas pakabintas ant vinies arba paremtas stulpais. Jei kas pataikydavęs ties tokiu stulpu kasti šulinį, nebūdavę vandens (Liškiava). Stulpo ar vinies viršūne buvo laikoma Siaurinė žvaigždė, todėl ji visą laiką stovi vietoje, o visos žvaigždės sukasi aplink ją. Iš Vilniaus apylinkių ir Mažosios Lietuvos užrašyta pasakojimų, kad dangus laikosi ant ašies, stipino ar verpstės.

Laikantis dangų stulpas ilgainiui pradėtas vaizduoti įkastas į žemę. Prie jo buvo aukojamos aukos dievams. Apie aukos stulpus sužinome iš archeologinių kasinėjimų. Šio stulpo liekanų P. Tretjakovas ir J. Smitas rado atkastoje baltų šventykloje Padneprės piliakalnyje prie Sožo upės. Ten apvalios šventyklos centre stovėjo aukštas stulpas. Prie jo rasta meškos galva, kuri greičiausiai buvo užmauta ant stulpo. Galbūt ji simbolizavo Siaurinę žvaigždę.

Lietuvių statomus stulpus mini ir rašytiniai šaltiniai. M. Pretorijus rašo, kad lietuviai savo dievų garbei stato didžiulius akmenis, prie kurių įkasą milžiniškus stulpus, o prie jų pririša savo aukas. Toliau jis pasakoja, kad Žemaitijoje augęs ąžuolas, nuo kurio per penkis žingsnius buvęs nepaprastai didelis akmuo, o netoliese nuo šio stovėjęs aukštas stulpas ir ant jo būdavęs pakabintas ožio kailis ir didelė javų bei žolynų puokštė.

Lietuvių stulpuose ar stogastulpiuose kartu su krikščioniškąja ikonografija išliko beveik visi Pasaulio stulpo simboliai. Kai kurie stogastulpiai yra puošti ožių, jaučių, arklių, žalčių simboliais, augaliniais motyvais, kartais ir realistiškai pavaizduotais dangaus šviesuliais. Stogastulpiai buvo statomi laukuose, kryžkelėse, miškuose, kapinėse.

Visata žalvario amžiaus dailėje ir mituose vaizduojama ir kaip Pasaulio medis, augantis sakrališko pasaulio centre. Sis medis, kaip ir stulpas,— pasaulio ašis, jungianti žemę, dangų ir požemį. Toks visatos supratimas būdingas ne tik Europos, bet ir Senovės Egipto, Mažosios Azijos, Irano, Judėjos, Pietryčių Azijos, Kinijos, Amerikos senosioms kultūroms. Pasaulio medžio sakrališkumo esmė — jo ryšys su trimis visatos pasauliais — dangumi, žeme, požemiu. Pasaulio medis vaizduojamas nepaprastai didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visą pasaulį, šaknimis siekiantis žemės gelmes. Jo viršūnėje — saulė, mėnulis, žvaigždės, dangaus paukščiai (paprastai ereliai), šakose — gyvuliai, o iš po šaknų ar iš po šalia gulinčio akmens trykšta gyvybės ir išminties šaltinis, t. y. viso pasaulio šaltinis, palaikantis gyvybę, taip pat gyvybės vanduo. Ir šis šaltinis niekada neišsenkantis. Vandenį saugo vandenų globėja — Didžioji Gyvatė. Su Pasaulio medžiu susijusi ir gimdytoja Didžioji Motina. Ja gali būti moteris, apsupta paukščių. Po medžiu gyvena žalčiai ir gyvatės. Augąs jis ant kalno, kur teka devynios upės, ar pamaryje, jūros saloje. Per Pasaulio medį ar stulpą visa visata suvokiama kaip nedaloma visuma J15, 267; 38, 7]. Šis medis jungia gyvuosius ir mirusiuosius, praeitį, dabartį ir ateitį, jis išminties, paslaptingumo, nemirtingumo simbolis.

Lietuvių, kaip ir suomių, Pasaulio medis buvo uosis, pušis. Po jais rinkdavęsi dievai į savo tarybą ir teismus. Pasaulio medžiu dažnai buvo laikomas ir ąžuolas. Jame gyvenęs viską žinantis erelis, kuris tarpininkavęs tarp dangaus ir žemės. Juo kartais buvusi ir rožė. L. Rėzos užrašytoje mitologinėje dainoje našlaitė klausia deivę Žemynėlę, kur sodinti rožių šakelę ir kur rasti tėvą, močiutę. Žemynėlė jai atsako: „Ant aukšto kalnelio, prie jūrų, prie marelių”. Iš pasodinto rožių kelmo išauga didelis medis, kurio šakos siekia dangų. Juo našlaitė užkopia iki debesų, sutinka jauną bernelį. Jis pasako, kur rasti tėvą, močiutę.

Lietuvių Pasaulio medį ar vieną iš jo variantų — Gyvybės medį — primena per rugiapjūtės pabaigtuves garbinamas jovaras, paprastai augantis ant kalno, giliai įleidęs šaknis į žemę, šimtašakes šakas išskleidęs po visą pasaulį, viršūnę įrėmęs į dangų. Jovaro viršūnėje — sakalo vaikai, šakose dūzgia bitės, o prie šaknų — skambantys kankalėliai (varpeliai). Gyvybės medžiu buvo laikoma ir obelis, ieva ar kitas medis. Pavyzdžiui, žmogus, eidamas pas dievą į svečius, pamato nuostabų medį — obelį, aplipusią vaisiais ir žiedais. Vieni vaisiai prinokę, kiti dar nokstantys, treti — nukritę. Ant obels buvę ir daug žydinčių žiedų. Atvykęs pas dievą, žmogus užklausęs jį, kas tai per medis. Dievas pasakęs, kad tai visą pasaulį vaizduojantis medis, t. y. Pasaulio medis. Mitologiniuose vaizdiniuose Gyvybės medis siejamas su visatos bei gyvenimo amžinumu. Gyvenimas pasireiškiąs lyg kokia substancija, ypatinga gyvybės jėga, pasirodanti galutiniame kosmoso susidarymo etape. Pats Gyvybės medis buvo siejamas su moteriška antgamtine būtybe, palaikančia viso gyvojo pasaulio amžinumą. Apskritai moteriškasis pradas — nesibaigiančio vaisingumo buveinė. Ir medžio, ir moters vardas Ieva reiškė gyvenimą. Panašus ievos — medžio, pavasarį žydinčio baltais žiedais, vėliau su juodomis uogomis, įvaizdis išliko lietuvių liaudies dainose, kur apdainuojama balta ieva, auganti ant tėvelio dvaro; ant jos nutupia ir marių kovelis, ir girių paukštelis. Dailėje šis medis vaizduojamas apsuptas paukščių, žalčių, dangaus šviesulių ir kt. Panaši prasmė buvo teikiama ir dainose apdainuojamam jovarui, arba jievarui, taip pat pietryčių Lietuvoje iš paskutinių rugių per pabaigtuves pintai, kaip ir moters plaukų, kasai, kuri buvo vadinama jievaru. Matyt, ši rugių kasa turėjusi vaizduoti moterį, prilygstančią Gyvybės medžiui — jovarui. Supynus kasą, toje vietoje buvo užkasama duona su druska— auka javų dievybei ar dvasiai. Atliekant apeigas, buvo dainuojamos dainos apie jovarą, jis vadinamas šimtaša-kiu, žydinčiu gražiais žiedeliais ir pan. Gyvybės medis jovaras visų pirma simbolizavo javų augimą, jų amžinumą, nesibaigiamumą, derliaus dinamiškąją jėgą.

Lietuvių ir kitų Europos bei Azijos tautų mene Pasaulio medis ar jo variantas Gyvybės medis vaizduojamas su žiedais, vaisiais, jį saugančiais dvyniais: ožiais, jaučiais, žirgais, elniais, meškomis, gulbinais. Dvynių galvas dažnai supa saulė ir jos simboliai (apskritimai, kryžiukai ir kt.; 10—14 pav.). Panašūs motyvai būdingi Halštato (ilyrų, keltų) ir Kretos-Mikėnų kultūrų menui. Eglutė su paukščiais aptinkama Skandinavijos uolų piešiniuose. Pasaulio medis ar stulpas su dangaus simboliais iš žilos senovės iki nesenų laikų buvo žinomas beveik visoms žemdirbių kultūroms nuo Mesopotamijos, Egipto iki Siaurės ir Rylų Europos. Saulė ir jos simboliai, sujungti su augaliniais motyvais, labai būdingi ir lietuvių liaudies tradicinei dailei.

Mitologinėse sakmėse dangus ir jo kūnai turi savo aptvertas valdas su vartais. Antai vėlė, atlikusi atgailą sausoje nendrėje, kūlvertėje (vežimo rato išverstoje duobėje), einanti ieškoti sau skirtos vietos. Atėjusi prie Žvaigždžių vartų, randanti juos uždarytus. Tada nueinanti prie Mėnulio vartų, bet ir šie uždaryti. Paskui prie Saulės vartų. Ir jie uždaryti. Pragaro vartus randanti irgi uždarytus. Vėlė pasilieka be vietos [LTR 662/29, Adutiškis]. Dangus turintis vartus, aukso raktais rakinamus. Kieme esąs sodas, rūtų darželis, svirnas ir seklyčia. Ten Saulės dukrelės — žvaigždės,— neriančios tinklus aukso žuvytėms gaudyti (užrašė autorė iš Ėriškių apyl.). Latvių mitologijoje dangus susijungia su žeme rytuose. Čia irgi esą dangaus vartai ir anga j pragarą. Dievo sūneliai čia kalą auksą, o Saulės dukros Saulės soduose sirpdinančios aukso obuolius.

Lietuvoje, kaip ir kituose pasaulio kraštuose, pasakojama apie septynis ar devynis dangus, kurių pats aukščiausias yra geriausias ir jame gyvenanti Saulė. Kiekvieną rytą patekanti ir vakare nusileidžianti Saulė padėjo žmogui suvokti, kad Žemė turi keturias pasaulio šalis, kurios ilgainiui buvo suasmenintos. Visa tai užfiksuota žodinėje liaudies kūryboje ir dailėje. Keturios pasaulio šalys (rytai, vakarai, pietūs ir šiaurė), atsiradusios neolito dailėje, įsitvirtino tūkstantmečiams, išlikdamos iki mūsų dienų. Be keturių svarbiausių pasaulio šalių ir vėjo krypčių pavadinimų, buvo žinomos ir šalutinės kryptys. Ypač įdomiai vėjus vadino pajūrio gyventojai. Rytų vėją jie vadino aušriniu, žiemryčių — auštriniu, arba audeniu, pietvakarių — aulaukiu, arba mariniu, pietryčių — ožiniu. Pastarąjį skirstė į trumpą ožinį — rytų ožinį ir ilgą ožinį — pietų ožinį. Po smarkaus ožinio vėjo ateinąs suominis vėjas su vėtra. Aštuonios pasaulio šalys su atitinkamais vėjais simboliškai vaizduojamos senovės lietuvių dailėje.

(1654)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *