Teiwas Rotating Header Image

Protėvių Pasaulėjauta » Dangus ir Pasaulėjauta »

Sankloda, santvarka, apeigos, šventakiai, žvaigždės ir žvaigždynai

SANKLODA

Santvarka arba tikėjimas. Du? Nesusipratimas: jei kalbame apie santvarką, tai dera ir kalbėti apie santvarką, o jei apie tikėjimą, tai kam jį sieti su santvarka? Taip, tiesa: nereikėjo atskirti nei žemdirbystės, nei karybos, nes visas gyvenimas buvo tikėjimas – gyvenimas Dievu. Tokia teokratinė santvarka. Jau žinome, kad visų genčių žmonės buvo žemdirbiai ir apeigų atlikėjai: nuo paprasto gyventojo iki krivaičio. Prūsai, žemaitiai, galai  ir jočiai (jotiai, jociai) buvo kariai. Galindos ir sūduviai – vienuoliai. Sūduviai – kriviai ir kunigai.

Ar bent kiek aiški Tautos bendra sankloda? Tikrai neaiški. Mums atrodo, kad krivaičiai, vienuoliai, kriviai ir kunigas yra dvasininkai, o visi kiti – paprasti piliečiai. Iš tikrųjų taip nebuvo. Nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus, kiekvienas tautietis galėjo šventinti, krikštyti, laidoti, tuokti, vesti prašymo, padėkos ir kitas apeigas. Nesuklysime sakydami, kad jie visi buvo dvasininkai. Dėl šios priežasties taip ilgai užtruko Tautos evangelizacija: nuo 890 m.iki 1520 metų (630 metų). Dera pažymėti vieną skirtumą: krivaičiai, vienuoliai, kriviai ir kunigas galėjo aukoti, o visi kiti – negalėjo.Kad būtų aiškiau, dar kartą nurodysime, kas ko negalėjo (neturėjo įgaliojimų): prūsai, žemaitiai, galai ir jočiai negalėjo būti vienuoliais, kriviais ir kunigu; galindos ir sūduviai negalėjo būti kariais; galindos – kriviu ir kunigu; vienuolis, krivis ir kunigas negalėjo vesti; moterys neturėjo įgaliojimų tapti kriviu ir kunigu. Kiekvieno pareigos baigėsi su mirtimi; pagarba kiekvienam priklausė nuo jo amžiaus.

APEIGŲ VIETA

Bet kokia apeiga buvo vykdoma ant šventos vietos – tai įstatymas. Jeigu tokio vietos nebuvo, ji buvo padaroma: laikina (tik tai apeigai atlikti) arba visam laikui. Šventa vieta galėjo būti žemės plotas su visais daiktais, kurie buvo šventinimo metu, arba objektas, keičiantis savo geografinę ir erdvinę vietą. Pašventinti galėjo tik Dievas savo Trejybės vardu, bet kad tai įvyktų, žmogus turėjo būtinai Jį melsti – neprašyti, įsakyti, kalbėti, klausti, graudinti, aiškinti, bet būtinai melsti. Žmonių malda buvo trumpa, aiški, panaši į dabartinį kario raportą. Kam jie viską šventindavo? Dievo dvasių yra begalinis skaičius. Niekas neapsaugotas nuo jų įtakos, ir bet koks mūsų dvasios sąlytis su jomis atitolina nuo siekiamo tikslo. Todėl, pašventindami save, daiktą ar reikiamą vietą, apsaugojame juos nuo visų dvasių – įvyksta kūno visiškas nuplovimas ir uždarymas. Bet… tokioje šventoje vietoje ar daikte atsiranda galimybė bendrauti tik su norima Dievo dvasia. Užbaigi bendravimą – ir jos ten nelieka. Šis įstatymas yra visų žinyčių pagrindas. Šventinimo apeigą vykdė tie, kurie jau mokėjo kalbėti, buvo pakrikštyti Dievo Trejybės vardu ir kuriems buvo suteiktas vardas. Dar kartą prisiminkime šventas vietas, šventtakius, žvaigždutes, žvaigždes ir žvaigždynus, kurie turi nekintančią, nuolatinę vietą žemės paviršiuje

Šventtakis – pašventintas žemėje takas, dažniausiai jungiantis šventintą objektą su bendra pasauline šventų vietų sistema. Šventtakis gali sudaryti uždarą geometrinę figūrą (trikampį, keturkampį, trapeciją, daugiakampį, apskritimą ar kt.), kurios viduje nėra šventos vietos figūros vidinė dalis yra nešventinta. Tokia konstrukcija vadinama vaižgamtažvaigždžiu („žvaigždė, nešanti mirtį”, „marinanti žvaigždė”). Dažniausiai aplink šventą vietą eina trys žiedai: trys uždari šventtakiai, dvasinė sargyba. Kiekvienas šventtakis yra sudarytas iš švento tako ir jo pakraščiais einančių aureolių. Paties šventtakio plotis be aureolių yra nuo vieno metro iki trijų; kunigo ir krivio takas iš krikštyklos iki inauguracinio kalnelio visada yra dvylikos metrų pločio, jam iš kraštų eina dar po tris šventtakius. Šventtakis skirtas vaikščioti arba dvasinei apsaugai.

ŽVAIGŽDĖS

Žvaigždutė – pašventintas bet koks vienetas: daiktas, akmuo ,upelis, liepsna, vanduo, maistas, pastatas, žemės plotas ir t. t. Kiekvienas pašventintas vienetas turi vieną aureolę. Žvaigždutės yra po žinyčiomis, bažnyčiomis, gyvenamaisiais būstais, kapais ir t. t. Žvaigždė – šventa pulsuojanti vieta, kuri neturi aureolės. Jos pulsavimą galime palyginti su metais: žiema – vasara; para: diena – naktis; su žmogumi: budėjimas – miegojimas (arba: darbas – poilsis). Paprastai, kai pasaulyje žmonija gyvena įprastą gyvenimą, žvaigždės pulsuoja periodiškai vienodai, pavyzdžiui: septynias minutes miega ir septynias budi – periodas keturiolika minučių. Bet kitų žvaigždžių periodas tuo pačiu metu gali būti dešimt ar aštuoniolika minučių. Žvaigždžių pulsavimo periodiškumas sutrinka, kai pasaulyje artinasi žemės drebėjimas, liūtys, potvyniai, audros, lėktuvų, traukinių, laivų katastrofos. Tada žvaigždė sustoja budėjimo aukščiausiame taške prieš kelias savaites, dienas ar valandas. Tokiu momentu budėjimo viršūnėje sustoja ne viena ir ne kelios, bet visos pasaulyje esančios žvaigždės, o jų yra apie šeši milijonai. Po tokios globalinės nelaimės jos pradeda pulsuoti įvairiai: už dienos ar kelių dienų. Taigi žvaigždės, pasiekusios vasaros, dienos, budėjimo, veiklos zenitą, kartais gali sustoti neribotam laikui; taip pat ir žiemos, nakties, miegojimo, neveiklos taške gali pasilikti ilgą laiką. Pastarasis laikotarpis liaudyje vadinamas „uždarytas dangus”, „užrakintas dangus”. Žodis „dangus”reiškia bekūnių dvasių pasaulį, visų žvaigždžių budėjimo – veiklos metu vyksta kūno pasaulio dvasių ir bekūnio pasaulio dvasių (dangaus)didysis bendravimas, abipusis veikimas, gimimas ir naikinimas, o „uždaryto dangaus” metu tarp šių dviejų pasaulių nevyksta jokia veikla. Išskyrus tik dabartinių šv. Mišių aukojimo momentą. Žmonijos dvasios būklė tiesiogiai veikia ir užfiksuoja visų žvaigždžių bendrą budėjimą ar miegojimą. Budėjimas – trumpas ir staigus dvasių numarinimas; miegojimas – ilgalaikis. Dabar, nuo 2006 metų birželio mėnesio, visos žvaigždės miega. Miegame ir mes. Senovėje panašiu atveju kiltų ypatingas sujudimas – karalius, dvasininkai, vienuoliai ir piliečiai, o gal ir daugelis tautų, kažką turėtų daryti… – bet mes… miegame.

Žvaigždynai – tai žvaigždučių, žvaigždžių ir šventtakių įvairiausios konstrukcijos. Kiekvienas žvaigždynas yra apvestas trimis žiedais– šventtakiais ir sujungtas su visa pasauline šventų vietų sistema. Visi žvaigždynai priklauso Dievo Trejybei ir kiekvienas įvardintas žvaigždynas yra globojamas vienos Dievo dvasios. Pastaroji gali būti žmogaus,užėjusio ant žvaigždyno, ligos, dvasinio pakrikimo ar mirties priežastis; nes dvasia savo pareigą atlieka tiksliai. Žvaigždynas yra ne kažkokia stebuklų ar blogų dvasių buvimo vieta, jis yra dvasios galių pasiekimo vieta didžiadvasiam ir mirtis striukadvasiam: „Turinčiam bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi”. Arba:„Į vestuves suėjo prašalaičiai, elgetos ir valkatos, bet vieną dėl prasto drabužio liepė išmesti”. Iš tikrųjų ne dėl drabužio, o dėl jo dvasios,nes daugelis vestuvėse buvo didesni skarmaliai negu jis. Dabar aptarkime tuos apeigų objektus, kurie žemės paviršiuje turi nuolatinę vietą.

straipsnio šaltinis: Pasakų Sūduva

Minčių pateikėjas Albinas Kurtinaitis

(1527)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *