Teiwas Rotating Header Image

Kunigaikštystė » Karalystės ištakos »

Palemonas ir lietuvių kalba

Viršelis trikalbio lietuvių-lenkų–lotynų kalbų žodyno, pirmą kartą išleisto apie 1620 metus; Sudarytojas K. Sirvydas

Lenkijos istorikas Janas Dlugošas (Jan Dùugosz, Ioannes Dlugossius, 1415-1480), pats tikėjęs, jog „/…/ tam tikri posakiai, kalbos skambesys ir įvairių daiktų, reiškinių pavadinimų panašumas į lotynų kalbą leidžia spėti, kad lietuviai ir žemaičiai yra lotynų kilmės. Atsiradę jeigu ir ne iš romėnų, tai bent iš kurios nors kitos lotynų giminės per pilietinius karus /…/ tarp Marijaus ir Sulos, o po to tarp Julijaus Cezario ir /…/ Pompėjaus“ (91-87 ir 49-48 m. pr. m. e. – A. B.).

Legenda turėjusi būti dar senesnė ir žodinė, nes baltų sąsają su romėnais pateikia XIV a. Petras Dusburgietis (Peter von Dusburg, miręs apie 1326 m.) – „Prūsijos žemės kronikoje“ aprašydamas prūsų šventvietę Romuvą Nadruvoje, jos vardą jis kildina iš Romos miestavardžio. Dlugošas P. Dusburgiečio kroniką buvo skaitęs ir šią užuominą traktavo kaip neginčijamą. Be to, spėjama, kad Dlugošas žinojo ir tuometinę žodinę legendą, kurią plėtojo, aprašydamas Lietuvą ir lietuvius. Jis pateikia ir vieną pirmųjų Lietuvos vardo etimologijų.

Dlugošas rašo: „ Lietuviai anksčiau save vadino litalais, bet laikui bėgant v buvo pridėta, o l pasikeitė į n, taigi kitos gentys ėmė juos vadinti litvanais – lietuviais. Iš Romos ir Italijos išvaryti pilietinių karų bei riaušių, slapčia užėmė tuščias, negyvenamas vietas tarp Lenkijos, Rusios, Livonijos ir Prūsijos. /…/ Ten jie įkūrė pirmąjį miestą Vilnių, kuris ir šiandien yra svarbiausias to krašto miestas. /…/ Jų kalba yra šiek tiek pakeista lotynų kalba“. Šį pakitimą J. Dlugošas aiškina lietuvių prekybiniais kontaktais su slavais ir „slavų kalbos žodžių“ įtaka.

Kas buvo Palemonas?

Palemono vardas ir siužetinė susisteminta legenda rašytiniuose šaltiniuose pasirodo kiek vėliau – XVI a. pradžia datuojamajame „Lietuvos metraštyje“ (dar vad. „Bychovco kronika“) bei „Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės metraštyje“. Vėliau legenda perrašinėjama, pildoma, tikslinama kitų istorikų. Anot legendos, Palemonas („Bychovco kronikoje“ vadintas ir Apolonu) buvęs vienas iš Romos kilmingųjų, kartu su savo šeima, pavaldiniais ir jų šeimomis, turtu bei kariais bėgęs laivais iš Romos ir, aplenkęs visą Vakarų Europą, pro Daniją patekęs į jūrą-vandenyną (Baltiją), o iš čia į Kuršmares bei Nemuno žiotis.

Plaukęs Nemuno upe aukštyn iki Dubysos, kurios slėniuose ir apsistojęs – mat jam patikusi aplinkinė gamta ir paukščių, žuvų bei žvėrių gausa. Abu metraščiai Palemono pirminę žemę Lietuvoje lokalizuoja panemune tarp Jūros ir Dubysos upių.

Bėgimo motyvai ir laikas skirtinguose šaltiniuose nurodomi keli. Vienur teigiama, kad Palemonas bėgęs nuo savo giminaičio imperatoriaus Nerono (37-68) žiaurybių, kitur – nuo hunų valdovo Atilos (V a. pirmoji pusė) galimo antpuolio.

Tačiau ne visi tų laikų istorikai lietuvių kilmę siejo su Palemonu. Lotyniškai rašęs istorikas ir publicistas, Žygimanto Augusto sekretorius Augustinas Rotundas (Augustinus Rotundus, ~1520-1582) apie Lietuvos kunigaikščių kilmę teigęs taip: „/…/ į šiuos kraštus jau prieš pusantro tūkstančio metų, bėgdamas nuo Nerono žiaurumo, su savo būriu atvyko P. Libonas, kurį mūsiškiai, klaidingai iškreipę jo vardą, Palemonu vadina. /…/ jis įsikūrė pajūryje, ir tas kraštas buvo pramintas jo vardu Libonija, kurią dabar vadiname Livonija (iš tikrųjų Livonijos vardas kilęs iš finougrų genties lyvių etnonimo, XIII a. gyvenusių abipus Rygos įlankos; vardą šaliai davę kalavijuočiai – A.B.). Ir tie, kurie su juo iš Italijos atvyko, užėmė nuo pajūrio ligi Vilijos visas vietas, tuščias ir apgyventas, kurios tada buvo vadinamos Sūduva.“

A.Rotundo amžininkas Mykolas Lietuvis (Michalo Litvanus, 1490-1560) mini kitą lietuvių kilmės legendą. Anot jo, „Iš tikrųjų į šias vietas atvyko mūsų proseniai, romėnų kariai ir piliečiai, kadaise pasiųsti į kolonijas ginti savo krašto sienų nuo skitų giminių, arba, kaip sako kitas tikresnis padavimas, G. Julijui Cezariui viešpataujant (49-44 m. pr. m. e. – A.B.), jie buvo čia atnešti Okeano audrų. Kada Cezaris, /…/ nugalėjęs ir sumušęs germanus Galijoje ir užkariavęs artimiausią Germanijos dalį, persikėlė per Reiną ir paskui nelabai sėkmingai plaukė Okeanu į Britaniją, audrai išblaškius jo laivyną, mūsų protėvių laivai buvo atnešti prie krantų, kur dabar yra Žemaitijos pilis Plateliai; manoma, kad čia jie išlipo į sausumą.“

Pasak legendos, Palemonui Lietuvoje gimę trys sūnūs: Barkus, Kunas ir Spera. Vyriausiasis sūnus Barkus esą įkūręs Jurbarką, Kunas – Kauną, o jaunylis Spera nukeliavęs į rytus ir apsistojęs prie gražaus ežero, kurį pavadinęs savo vardu. Dabartiniame Širvintų raj. iš tikrųjų esąs Spėros ežeras. Vėliau Kuno sūnus Kernius įkūręs Kernavę už Neries, o kadangi jo žmonės mėgę groti ąžuoliniais trimitais, tai Kernius kraštui pavadinti parinkęs lotyniškus žodžius litus (krantas) ir tuba (vamzdis) ir sudėjęs juos į vieną – Litusbania, tačiau paprasti žmonės nemokėję lotyniškai ir ėmę vadinti tiesiog Lietuva. Kiek anksčiau J. Dlugošas šalies vardo Litalia pakeitimą Litvania skyrė slavams – esą lenkai su rusais pakeitę.

Pats Palemonas esąs palaidotas Seredžiaus piliakalnyje, iki šiol vadinamu dar ir Palemono kalnu. O iš Palemono palikuonių kilę visi Lietuvos kunigaikščiai, iš palydovų patricijų – didikai Goštautai, Mantvydai, Davainos ir kt.

Vis dėlto tik legenda

Šios legendos tikrumu šiais laikais vargu ar kas betiki. Mat net įrodinėti nereikia, jog dabartinėje Lietuvoje žmonių gyventa dar gerokai iki Palemono, jog Jurbarko pavadinimas kilęs ne nuo Barkaus vardo, o iš vokiško Georgenburg (vok. tarm. Jurgenborg „Jurgio pilis“; miestą įkūrę kryžiuočiai 1259 m.), Kauno vardo kilmė siejama su asmenvardžiu Kaunas ar spėjamai išnykusiu būdvardžiu kaunas (slėnus), o Speros vardas paimtas iš ežeravardžio, bet ne atvirkščiai. Lotyniškai Lietuvos gyventojai niekada nekalbėję nei Romos laikais, nei vėliau, kai ši kalba tapo tik mokslo ir dalykinių raštų kalba (Lietuvoje – šalia kanceliarinės slavų). Palemono asmenvardis legendos autorių galėjo būti perkeltas iš romėnų istorikų raštų – senovės Romoje iš tiesų buvę keli Palemonai. Kauno priemiesčio Palemono vardą dar K. Būga mėginęs aiškinti kaip disimiliacijos keliu atsiradusį iš žodžio Panemunė.

Tačiau palemonidų legenda buvo tikima 400 metų. Kodėl ji atsirado ir kuo ji pagrįsta?

Kalbų ir religijos panašumas

Kaip matėme, užuominos apie prūsų ir lietuvių romėnišką kilmę rašytiniuose šaltiniuose pasirodė jau XIV a., vykstant intensyvioms lietuvių kovoms su kryžiuočiais (prūsai tuo metu jau buvo pavergti). Todėl manyti, kad jas sukūrė Vakarų universitetuose studijavę ir lotynų kalbą mokėję lietuviai studentai (magnatų ir bajorų vaikai), neišeina, nes, vykstant karams, vargu ar tokie dalykai buvo įmanomi. Be to, lietuviai lavintis galėjo tik po antrojo, jogailinio Lietuvos krikšto. Vadinasi, lotynų ir lietuvių kalbų panašumą pirmieji galėjo pastebėti didžiojo kunigaikščio dvaro raštininkai – su Vakarų šalimis Lietuva susirašinėjo lotyniškai, kartais ir vokiškai. Tai galėjo būti XIII a. Mindaugo dvaro raštininkai.

Romėniškąją lietuvių kilmės teoriją stiprino ne tik kalbų panašumas, bet ir pagonybės paralelės – ir romėnai (iki IV a.), ir lietuviai garbinę ne Jahvę su Kristumi, o savus, indoeuropietiškus dievus. Šias dvi paraleles – kalbinę ir religinę – Renesanso metraštininkai, žavėdamiesi Antika, plėtojo ir grindė vis naujais argumentais.

Tiesą sakant, romėnų ir lietuvių religijos paraleles pirmasis pateikė J. Dlugošas. Tačiau bene plačiausią argumentaciją anais laikais yra pateikęs jau minėtasis istorikas Mykolas Lietuvis lotyniškame veikale „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“. 1550 m. savo veikalo ištraukas autorius įteikė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui; tos ištraukos buvo išspausdintos tik 1615 m. Grįsdamas lietuvių kilmę iš italų, M. Lietuvis rašo: „Kad taip yra, aišku iš mūsų pusiau lotyniškos kalbos ir iš senovinių romėnų papročių, kurie ne taip seniai pas mus išnyko, būtent: iš žmonių lavonų deginimo, būrimo iš vidurių ir paukščių skrydžio ir kitų prietarų, /…/ ypač kulto Eskulapo, kuris yra garbinamas tokiu pat žalčio pavidalu“. Toliau M. Lietuvis pateikia lotyniškos leksikos pavyzdžių, kad skaitytojas galėtų lyginti ją su lietuviškąja: ignis (ugnis), aer (oras), sol (saulė), mensis (mėnuo), dies (diena), deus (dievas), tu (tu), gentes (gentys), verte (versk), iugum (jungas), linum (linas), anguis (angis), rota (ratas), tractus (trauktas), axis (ašis), nunc (nūnai), septem (septyni) ir kt.

Lietuvių kildinimas iš romėnų turėjo didelę reikšmę tautos, šalies ir jos valdovų įvaizdžiui Europoje ir buvo atsvaras lenkų skleidžiamoms paskaloms, jog lietuviai apskritai neturėję aristokratijos ir kad Gediminas buvęs viso labo Vytenio žirgininkas (iš tikrųjų – brolis; tokiomis paskalomis lenkai aukojo net dalį savo įvaizdžio, nes Gedimino anūką Jogailą patys buvo pasikvietę į Lenkijos sostą). Romėniškoji legenda ypač populiarėdavo tais periodais, kai Europoje būdavo iš naujo atsigręžiama į Antikos kultūrą ir palikimą, t. y. Renesanso, Klasicizmo ir Romantizmo epochoje. XIX a. lenkų romantikams A. Mickevičiui ir J. Kraševskiui ši legenda buvo paskata domėtis ir žavėtis Lietuvos praeitimi, didžiuotis ja ir skirti jai savo kūrybą.

Vietoje išvadų

Romėniškoji lietuvių kilmės teorija gyvavo iki pat XIX a., kol atsirado istorinis-lyginamasis kalbotyros metodas, kalbų (tarp jų ir lotynų bei lietuvių) panašumą aiškinęs jų kilme iš bendros prokalbės, tad mūsų kilmė iš romėnų buvo paneigta. Lotynų ir lietuvių kalbose tos prokalbės, pavadintos indogermaniškąja ar indoeuropietiškąja, pėdsakų randama kur kas daugiau negu anglų, vokiečių, lenkų ar rusų kalbose. O artimesnė pažintis su lietuvių kalba užsienio komparatyvistus atvedė prie moksliškai pagrįsto naujo atradimo – lietuvių kalba esanti pati archajiškiausia iš visų gyvųjų ide. kalbų. Tai esąs didžiulis kultūrinis turtas, neįkainojama vertybė, todėl kai kurie mūsų laikų nelietuviai lingvistai netgi siūlo įtraukti lietuvių kalbą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad pati archajiškiausia iš baltų kalbų buvusi prūsų kalba, tačiau iki lyginamojo-istorinio metodo atsiradimo prūsai jau buvo vokiečių asimiliuoti.

Šiais laikais kai kurių slavų istorikų yra platinami teiginiai, jog Lietuvos valdovai, nors ir užaugę etninėse lietuvių žemėse, niekada nekalbėję lietuviškai. Pasak jų, visi jie iki Jogailos šnekėję gudiškai – mat Lietuvos metraščiai ir statutai parašyti kanceliarine slavų kalba, o jau nuo Jogailos kalbėję tik lenkiškai. Be to, tvirtina jie, Lietuvos kunigaikščių žmonos buvusios daugiausia slavės, o apie pačių kunigaikščių vartotą lietuvių kalbą metraščiuose nesą nė užuominos.

Šių teiginių autoriai daro kelias klaidas. Pirmiausia, jokie valdovai nešnekėjo kanceliarinių raštų kalba jau vien todėl, kad ne jie juos rašė – tam buvo atskiros raštininkų pareigybės, beje, diferencijuotos pagal kalbas. Lenkijos kanceliarijos kalba iki pat XVI a. buvusi lotynų – ar tai būtų pagrindas teigti, jog ir Lenkijos valdovai dvare kalbėję lotyniškai? Mindaugo lotyniškos sutartys su Livonija ar Gedimino lotyniškai rašyti laiškai irgi nereiškia, kad abu valdovai kalbėjo lotyniškai. Be to, kanceliarine slavų kalba apskritai niekas nekalbėjo – net Maskvoje buvo sakoma: „Reikia kalbėti rusiškai, o rašyti slaviškai“. Jokie metraščiai, beje, nenurodo, kurią kalbą savo dvare vartojo Lenkijos karalius švedas Zigmantas Vaza, vengras Steponas Batoras, prancūzas Henrikas Valua ar Rusijos carienė vokietė Jekaterina II. O jei tarsim, kad valdovai šnekėjo savo žmonų kalbomis, bet ne atvirkščiai, turėsime sutikti, kad beveik visa Rusijos Romanovų dinastija šnekėjusi tik vokiškai ar daniškai.

Būtent romėniškosios lietuvių kilmės legendos pagrindas atsako į klausimą, kuria kalba šnekėjo Lietuvos valdovai ir diduomenė, kol XV a. gale pradėjo lenkėti. Lietuvos karalių bei diduomenės kildinimas iš romėnų yra pagrįstas lotynų ir lietuvių (o ne kurios nors slavų) kalbų panašumu. Visa tai akivaizdžiai rodo, kad toji diduomenė kalbėjusi lietuviškai. Jei ji būtų kalbėjusi kitaip, ši legenda apskritai nebūtų atsiradusi, o jei ir atsirastų, ja niekas nebūtų šitiek šimtmečių tikėjęs.

Sudarytojas Alvydas Butkus

(2458)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *