Teiwas Rotating Header Image

Valstybės Pagrindas » Žemės nuoSavybė »

Kieno mūsų žemė, jeigu ne mūsų

Kvailas klausimas, ar ne? Kieno mūsų žemė?.. Jei mūsų, tai kodėl klausiu – kieno?

Tai kodėl vis dažniau toks klausimas kyla? Tai todėl, kad šiandien sunku suskaičiuoti, kiek entuziazmo, su kuriuo vaikai bandė atgauti savo tėvų ir protėvių žemę, užduso šiuolaikinės Lietuvos valdininkų, kaip vorų, supintuose biurokratiniuose ir korupciniuose voratinkliuose. Tai todėl, kad naujosios Lietuvos tautos išrinktieji sugebėjo žemę, labiausiai nekilnojamąjį turtą, paversti labiausiai kilnojamu.

Ir dar todėl, kad tautos išrinktieji jau ne vieną kartą Lietuvos Respublikos Konstituciją, kaip lenkai 20-aisiais demarkacinę liniją, vis pastumdavo ir ji vis labiau verždavo Lietuvą skausmingu žiedu. 47-ojo jos straipsnio nuostata “Žemės, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei” pasitraukė iki “Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą”. Ir dabar ta mūsų Konstitucijos “demarkacinė linija” pasislinkusi yra tiek, kad klausimas jau liko tik vienas: leis mums Europos Komisija dar kelerius metus neparduoti užsieniečiams savo žemės ar jau šiemet pardavinėsim?

Prašyti… leisti… neparduoti… savo… žemės… Šitie žodžiai net nelimpa vienas su kitu. Ar gali būti didesnis valstybės orumo pažeminimas? Tai kieno mūsų žemė?

Bet yra dar baisesnis dalykas – pats lietuvio noras ją parduoti svetimam iš svetur. Kad tik daugiau mokėtų. Tai kas, kad tai protėvių žemė. Net jei su jų kapais…

Kiek tos mūsų Lietuvėlės apskritai yra… Be to, ji pakankamai patraukli gražiomis žemdirbystės tradicijomis ir jas išpažįstančia pigia darbo jėga. Keliolika rimtesnių užsienio žemvaldžių išsitrauks čekių knygeles – ir Lietuvos apskritai nėra.

Rusijai, žinoma, nekiltų jokio pavojaus, jeigu ji leistų Lietuvos piliečiams pirkti žemes Rusijoje. Niekaip nesupirksime Rusijos. O jeigu atvirkščiai? Dar viena aneksija be šūvio? Net kai pirkėjas su pardavėju daugmaž “vienodo ūgio”, grėsmė parduodančiajam žemę gali kilti didelė. Tarkime, Rusija leidžia Kinijos piliečiams pirkti Rusijos žemę azijinėje jos dalyje. Ko gero, kelių mėnesių pakaktų, kad Kinija pasiektų Uralo kalnus ir nuo jų, kaip nuo Didžiosios kinų sienos, kinietukai šauktų: “Mums labai patinka Rusija – mes pirktume ir jos europinę dalį!

Tai kieno mūsų žemė?

Jeigu jau dabar, kol dar žemės pardavimas užsieniečiams nėra įteisintas, Lietuvoje jau yra atvejų, kai lietuvis nuomoja žemę iš norvego, tai kieno ta žemė? Lietuvio, Lietuvos, norvego ar Norvegijos. Tai kas dėsis toliau? Ir kaip čia dabar bus su ta mūsų Konstitucija, kuri visa tarsi atsispiria nuo pirmųjų, vadinasi, svarbiausių savo žodžių: “LIETUVIŲ TAUTA, įkūnydama teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje…”

Ar šitas lietuvis, nuomodamasis žemę iš norvego, įkūnija prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje… Ir kiek lietuvių taip įkūnys prigimtinę savo teisę, kai Europos Komisija pasakys: “Žaidimai baigti – pradėkite oficialiai pardavinėti žemę užsieniečiams”. Kieno tada taps mūsų žemė?

Ir kieno tada taps mūsų prezidentė, mūsų Seimo pirmininkė, mūsų premjeras, mūsų Seimo nariai, mūsų ministrai. Juk jie prisiekė laikytis Konstitucijos. Vadinasi, ir siekio įkūnyti lietuvių tautos teisę “laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje”. Ak, sakote, ši preambulės frazė nėra nuostata, skirta vykdymui. Puiku, bet tuomet ją Konstitucijoje rašykime kažkokia kitokia spalva, kitokiu šriftu arba tiesiog skliausteliuose pažymėkime: “ši nuostata yra skirta tik propagandai”. O jeigu skirta ne propagandai, tuomet, dovanokite, jūs, bent jau dauguma jūsų, mano galva, sulaužėte priesaiką. Ir pasirengę dar labiau ją laužyti.

O kaip dabar jaučiatės prisiekę saugoti Lietuvos žemių vientisumą? Ar galėsite jas vadinti vientisomis, kai prasidės jų išpardavimas. Ar jau dabar galite jas laikyti vientisomis? Nieko sau vientisumas, jeigu Lietuvos piliečiai savo žemėje turi kariauti su danų kiaulėmis.

Ką apskritai galime kalbėti apie Lietuvos žemių vientisumą, jeigu jau 20 metų neturime jūros sienos su Latvija? Vadinasi, iki šiol niekas nežino, kur tas mūsų “vientisumas” baigiasi. Gal Latvijoje, gal Estijoje… Tai ko vertos mūsų išrinktųjų priesaikos!

Jeigu Lietuvos žemių pardavimas užsieniečiams man nekeltų labai panašių asociacijų su lenkiškų raidžių stūmimu į Lietuvos piliečių pasus, niekada nebūčiau ieškojęs Lietuvos žemių vientisumo Lenkijos kryptimi. Va ten tai mūsų žemių vientisumas. Punsko valsčiuje gyvena tie patys dzūkai kaip ir aš, gal tik Ž ir Š kiek labiau šnypšdami taria – daugiau jokio skirtumo. Ten, prie Punsko, ir mano seneliai Antanas Pavasaris ir Agota Pavasarienė palaidoti. Ir jų palikti man, vieninteliam paveldėtojui, 11 margų žemės. Tik tas Stalinas, Vilniją Lietuvai grąžindamas, mano 11 margų užmiršo. Su visu ten pasibaigusiu Lietuvos žemių vientisumu. O būtų “tautų vadas” brūkštelėjęs nagu ar pypkės galu žemėlapyje kiek kreiviau, gal ir aš šiandien nebūčiau bežemis.

Tiesą sakant, seniai užmiršau tuos savo 11 margų ir tik kai lenkai ėmė savo raides į mūsų pasus kišti, aš kažkaip vis dažniau savo margus prisimenu. Vadinasi, jiems Stalinas paliko mūsų žemes, o jie mums už tai – kompensaciją: savo raides. Dar vienas įspūdingas barteris, ar ne, Emanueli Zingeri? O jeigu lenkai staiga ima ir pasiūlo dar vieną barterį: pasiimkite tą savo vis dar lietuvišką Punsko valsčių, turėkit tą savo žemių vientisumą – o jūs mūsų kelias raides į pasus. Nepasiduok, Emanueli – čia provokacija. O jeigu staiga Punsko žmonės ima ir pasako: nenorime į Lietuvą, nes mums brangi protėvių žemė ir mes negalime jos patikėti tokiai šarlatanų valdžiai… (šarlatanas – nemokša, apsimetantis dideliu žinovu, specialistu; sukčius, apgavikas; šundaktaris – LKŽ).

sudarė: Ferdinandas Kauzonas

(1772)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *