Teiwas Rotating Header Image

Kunigaikštystė » Įkūrimo priežastys ir pagrįstumas »

Šešiasdešimt žemaičių

Tad su pasitenkinimu kryžiuočiai sutiko žinią, kad 1418 vidurvasaryje Raseinių, Medininkų ir Karšuvos srityse įvyko sukilimas. Ordino kronikininkas Posilgė ironiškai pastebėjo, kad „seną vilką yra sunku prijaukinti“, nes žemaičiai savo „senoje klastoje“ sudeginę bažnyčias, išvarę kunigus ir vyskupą…

Reaguodami prieš pradėtas naujoves, susijusias su krikštijimu, ūkininkai savo pyktį matomai nukreipė prieš bažnyčias ir kunigus. Prie sukilimo savo rankas galėjo pridėti ką tik iš kalėjimo ištrūkęs Švitrigaila, kuris rado prieglobstį pas kryžiuočius…

Vytauto pastatytas Žemaičių seniūnas Kęsgaila Valimantaitis nukirto 60-čiai žymesnių sukilėlių galvas. Jų tarpe žuvo ir jų vadas Vaitenis.

Vytautui užbaigus trumpą Žemaičių sukilimo epizodą (1418. X.) vėl buvo pradėtos lietuvių ir lenkų derybos su kryžiuočiais.

Kursyvu pacitavau Zenono Ivinskio veikalą „Lietuvos istorija iki Vytauto mirties“ išleistą 1978 Romoje (1978 Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija Piazza della Pilota 4 Roma). Fotografuotinį leidimą 1991 metais Vilniuje išspausdino „Mokslo“ leidykla. (citatos iš 353-354 puslapių)

Šveicarijos mieste Konstancoje vyko visuotinis bažnyčios susirinkimas (1414-1418), į kurį buvo suvažiavę iš visos Europos aukštieji dvasininkai, karaliai, kunigaikščiai. Vytautas su Jogaila nusiuntė į tą susirinkimą Šveicarijoje pasiuntinius su lotyniškai parašytu prieš vokiečių ordiną žemaičių skundu, kuriame buvo išdėstytos kryžiuočių padarytos skriaudos Lietuvai…

Pasauliui įrodyti, kad lietuviai nebuvo tamsūs žmonės, kartu vyko apie 60 rinktinių žemaičių bajorų, apsišvietusių krikščionių…

Popiežius paėmė į savo globą Žemaičius ir 1417 m. pasiuntė atstovus Žemaičių vyskupijai įsteigti.

Antroji citata iš Vandos Daugirdaitės-Sruogienės veikalo „Lietuvos Istorija“ išleisto 1987 metais Čikagoje. Leidėjas – „Lietuvių Istorijos Draugija“. 1987. Lithuanian Historical Society An Affiliate of The Lithuanian Research And Studies Center. Chicago, Illinois“.

Z.Ivinskis (358 pusl.):

Kaip paaiškėjo iš antrojo Medininkų vyskupo Mikalojaus Romedanskio konsekracijos aplinkybių (1427), popiežius naujam vyskupui įsakė savo priesaiką nusiųsti Gniezno arkivyskupui, jau tada įgijusiam metropolito teises į Medininkų vyskupiją.

Iš šitų citatų matyti, kad skaičius 60 turi kažkokią mistinę reikšmę:

Vytautas nukirsdino 60 žemaičių vadų – apkrikštijo kaip reikiant!!! O tie vadai kovėsi Žalgirio mūšyje ir jį laimėjo.

Į Konstancos bažnytinį susirinkimą Jogaila su Vytautu nusiuntė 60 krikštytų žemaičių.

Kažkodėl nei daugiau, nei mažiau. Sukilime savaime suprantama dalyvavo daug daugiau žemaičių, o nukirsdino 60 vadų. Švitrigaila pabėgęs iš kalėjimo dalyvavo sukilime. Būtų ir jį nukirsdinę, bet jis pabėgo pas kryžiuočius. Todėl vietoj jo nukirsdino kažką kitą – kad skaičius būtų toks kokio reikia.

Įdomus dalykas dėl ko žemaičius vežė į Konstancą. Pasirodo vežė parodyti susirinkusiai Europos aukštuomenei, kad žemaičiai tokie patys apsišvietę žmonės kaip ir pati susirinkusi Europos aukštuomenė. Kam to reikia? Tai yra įrodymas, kad katalikų bažnyčia popiežiaus vadovaujama prieš lietuvius varė propagandą vaizduodama lietuvius esant laukiniais, atsilikusiais ir netgi ne žmonėmis. Todėl Jogaila ir nuvežė į Konstancą 60 žemaičių parodyti susirinkusiems karaliams ir kunigaikščiams, kad lietuviai ir žemaičiai niekuo nesiskiria nuo jų pačių. Jogaila siekė sugriauti popiežiaus propagandos išmislus.

Tiesą sakant pati krikščionybė yra ne Dievo įkurta, o yra grynų gryniausias propagandos vaisius. Skaitykite evangelijas – toks apaštalas iš Jeruzalės keliavo ten, kitas šen, trečias dar kažin kur ir visi jie vis žmonėms kalbėjo, sakė, laiškus rašė – ir aklas gali matyti, kad visi jie buvo propagandistai. Propagandistus (apaštalus) parengė, išmokslino Jeruzalėje rabinai ir paleido į pasaulį. Niekur jų propaganda (tiksliau – krikščioniškas mokslas) neprigijo, bet graikai palūžo ir jų visa filosofija, taip labai garbinama šiais laikais, pasidavė jeruzaliečių propagandai (štai kokia graikų filosofijos vertė!!!, asilėliai, o ne filosofai). Graikai krikštijosi. Vėliau žlugo Roma. Toliau nepasakosiu – kiekvienas gali pasekti krikščionių kelią. Visiškai teisingai apaštalai (daug tiksliau ir teisingiau sakyti – „propagandistai“) rašo: „pirmiausia buvo žodis… ir žodis tapo kūnu“. Taip iš tiesų ir buvo – pirmiausia buvo propaganda (žodis); propagandos apkvailinti žmonės ėmė vykdyti propagandistų reikalavimus ir iš tokių žmogelių pasidavusių propagandai (apaštalaipropagandistai) sukūrė organizaciją, kuri Romoje užgrobė valdžią, t.y. tapo kūnu. Na pasakykite, kur meluoja evangelijos? — „pirmiausia buvo žodis (propaganda)“, paskui propagandistų suagituoti žmonės padėjo propagandistams užgrobti imperijoje valdžią ir imperija tapo propagandistų nuosavybe, t.y. „žodis tapo kūnu“. Propagandistai įsigijo imperiją, o imperija argi ne kūnas? Kūnas ir dar koks!!! Viskas taip kaip rašoma evangelijoje. Romos propagandistai (vyriausias propagandistas – popiežius) turėjo milžinišką propagandos varymo patirtį. Savaime suprantama, kad ta patirtimi naudojosi ir dabar naudojasi platindami krikščionybę (misijos). Popiežius rašydavo bulę (įsakymą), kuria reikalavo visiems katalikams eiti į kryžiaus žygį į Lietuvą. Nebuvo nė vieno kryžiaus žygio be bulės. Bulės tekstą popiežiaus pasiuntiniai išnešiodavo po visas bažnyčias kur kunigai per pamaldas sekmadieniais skaitė susirinkusiems žmonėms (va taip varoma propaganda!!!). Bulėse lietuviai buvo piešiami pačiomis juodžiausiomis spalvomis. Prisiklausę tokių pamokslų minios maldininkų vyskupų ir vienuolių vadovaujamos ėjo į kryžiaus žygį – paskaitykite kryžiaus žygių aprašymus; kryžiuočiai ėjo iš visų Europos karalysčių. Tai ne karalių suokalbis, o popiežiaus įsakymas. Jogaila suprato popiežiaus propagandos esmę ir dėl to nusiuntė 60 žemaičių į Konstancą, kur buvo susirinkę Europos karaliai ir kunigaikščiai, kad pastarieji savo akimis pamatytų tikrus žemaičius ir įsitikintų popiežiaus propagandos melagingumu. Daugiau nėra jokių priežasčių dėl ko būtų reikėję žemaičius siųsti į Konstancą.

Dar vienas įdomus dalykas – kas gi tos ūkinės naujovės, kurias Žemaitijoje pradėjo įvedinėti vyskupas ir kunigai ir dėl kurių žemaičiai taip labai supyko, kad naujojo tikėjimo šventikus išgalabijo arba išvijo (ko nespėjo nutverti tie patys išnešė kudašių)? Atsakymas A.Šapokos „Lietuvos istorijos“ 111 puslapis:

Vyskupui ir dvasininkams pragyventi ir bažnyčioms išlaikyti jis (Jogaila) davė keliolika dvarų.

Z.Ivinskis (376-377 pusl.):

Socialinėje srityje Vytauto epocha paliko dar žymesnių pėdsakų. Vytautas ne tik daug žemių ir jų valstiečių išdalijo jam ištikimai tarnaujantiems kilmingiesiems, bet ir reikšmingai yra prisidėjęs prie bajorų luomo sustiprėjimo ir stipresnio susiformavimo. XIV amž. bajorų politinis vaidmuo buvo dar nežinomas. Kriavo aktą sudarant tedalyvavo tiesioginiai Gedimino giminės kunigaikščiai. Tačiau Algirdaičių ir Kęstutaičių savitarpio kovos į viešąjį gyvenimą vis labiau šaukė kilminguosius, kuriais Vytautas ėmė remtis. Gausiai apdovanojami žemėmis ir joms priklausomais valstiečiais, vadinami „Vytauto bajorai“ liko jo politikos artimieji bendradarbiai…

Vytauto darbai materialinėje srityje… suteikimas žydams Lietuvoje privilegijų.

Va tokias reformas vykdė į Žemaitiją Vytauto atsiųsti kunigai. Jogaila vyskupui ir kunigams davė tik keliolika dvarų ir tuo apsiribojo, o Vytautas kunigams pradėjo atidavinėti ištisus valsčius, kurių gyventojus vertė baudžiauninkais. Vytautas ir savo karius, talkinusius jo kovoje prieš Jogailą, pavertė kilmingaisiais-bajorais ir tiems bajorams ėmė masiškai dalinti žemę su visais jos gyventojais valstiečiais. Faktiškai valstiečius ėmė masiškai versti vergais-baudžiauninkais. Žodis „bajoras“ į lietuvių kalbą iš slavų pateko per Vytauto reformas. Reformos tuo dar nesibaigė – Vytautas suteikė žydams privilegiją, kuria pastariesiems atidavė prekybą ir finansus. Prekyba netgi bajorams buvo uždrausta.

Žydų istorikas Solomonas Atamukas knygoje „Žydai Lietuvoje XIV-XX amžiai“ (Akcinė bendrovė Lituanus. Vilnius 1990) rašo (10-13 pusl.):

Tuo laiku LDK buvo ta galutinė rytinė, o Lietuva – pati šiauriausia žemyninės Europos riba, kur žydai atėjo iš Vakarų į Rytų Europą…

Žydai buvo miestiečiai, daugiausia vertėsi prekyba, amatais, pinigų skolinimu…

Įžvalgiai suprasdamas valstybės reikmes, rūpindamasis jos ūkiniu ir ekonominiu vystymu, kunigaikštis Vytautas 1388-1389 m. suteikė Trakų, Bresto, Gardino, Lucko, Voluinės Vladimiro žydams privilegijų…

Privilegija prilygino žydus bajorams, t.y. iš esmės paskelbė juos laisvais žmonėmis, pavaldžiais tik didžiajam kunigaikščiui. Privilegija tapo žydų teisių ir tų teisių gynimo kodeksu, taip pat jų įjungimo į valstybės ūkinį gyvenimą bei santykių su LDK valdovu ir įvairiais socialiniais gyventojų sluoksniais reguliavimo mechanizmu. Žydams buvo leista gyventi atskiromis bendruomenėmis, autonomiškai tvarkančiomis savo vidinius nacionalinius, tikybinius ir teismo reikalus. Tuo buvo garantuota jų tikybos laisvė, taip pat tikybinių institucijų apsauga…

Vytauto valdymo metai žydų istoriografijoje žymimi kaip „auksinis laikotarpis“ Lietuvos žydų gyvenime…

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero valdymo laikotarpiu (1440-1492) buvo tęsiama palanki politika žydų atžvilgiu…

Kazimiero sūnus Aleksandras 1495 m. netikėtai įsakė žydams palikti LDK… Svarbiausia priežastis – valstybės ekonominiai ir finansiniai sunkumai, didelės paties Aleksandro skolos žydų pinigų skolintojams. Išvaręs žydus, jis konfiskavo ir pasisavino jų turtą…

1503 m. žydai grįžo į Lietuvą…

XIV-XV a. žydų bendruomenės – kahalai (hebrajų kalba – kehila; kahalu buvo vadinamas ir bendruomenės reikalus tvarkantis savivaldos organas) autonomiškai tvarkė vidaus reikalus, turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, skerdyklas, kapines, pirtis… Turtingas žydas… A.M.Juzefovičius iš Bresto 1510-1518 m. buvo LDK finansų žinybos vadovas…

Didysis kunigaikštis Žygimantas I 1507 m. patvirtino Vytauto privilegijas žydams… 1514 m. paskyrė turtingą žydą M.Juzefovičių iš Bresto (A.M.Juzefovičiaus brolis) visų LDK žydų vadovu…

1529 m. žydų privilegijos buvo užfiksuotos Lietuvos Statute…

Žygimantas Augustas (1548-1572) padėjo žydams plėtoti prekybos ir kredito operacijas…

Tokią ilgą citatą iš S.Atamuko veikalo įdėjau tik tam, kad geriau matytųsi Vytauto vykdytų reformų esmė. O reformų esmė tokia:

  1. Nedidelę dalį lietuvių paaukštino ir pavertė kilmingaisiais, t.y. bajorais. Jiems ėmė masiškai dalinti žemę kartu su jos gyventojais, kurie tapo kilmingųjų vergais. Bajorams uždraudė verstis prekyba ir finansais. Visi bajorai už tokią privilegiją privalėjo tapti katalikais.
  2. Naujojo tikėjimo šventikus atleido nuo visų prievolių valstybei; nei mokesčių, nei karių jie valstybei neturėjo duoti, bet valstybės valdyme dalyvavo. Kunigams ir vyskupams dovanojo didelius žemės plotus kartu su jos gyventojais. Valstiečiai tapo kunigų ir vyskupų vergais.
  3. Davė žydams privilegiją, kurios esmę labai gerai išaiškino S.Atamukas – žydai prekyboje ir finansuose gavo monopolį. Taip pat gavo visišką savivaldą, turėjo savo maldos namus ir tikėjimo laisvę, savo teismus, savo mokyklas ir visas kitas įstaigas kokių tik jiems reikėjo. Žydams negaliojo jokie valstybės įstatymai. Jie pavaldūs buvo tik pačiam didžiajam kunigaikščiui.
  4. Lietuviams tikėjimo laisvė uždrausta, verslo laisvė uždrausta (tapo baudžiauninkais), kiti nors tapo bajorais ir asmeninę laisvę išsaugojo, bet imtis prekybos ir finansų teisės neteko.

Šitokią reformą vykdyti Vytautui talkino vyskupai – tokia krikščioniška ūkinė-socialinė reforma. Krikščioniška tikybinė-ūkinė-socialinė reforma sukūrė tokią visuomenės struktūrą:

Viršūnėje stovi didysis kunigaikštis, bet jį patepa ir į sostą sodina vyskupas, kuris savo ruožtu yra keliais laipteliais žemiau už popiežių. Taigi vyskupas faktiškai turi aukštesnį statusą už kunigaikštį.

Žemiau stovi žydai. Jiems negalioja joks valstybės įstatymas ir jie neturi jokių prievolių valstybei, bet kunigaikščiui turi mokėti kasmetinį mokestį. Jie gavo monopolį užsiimti prekyba ir finansais.

Dar ant žemesnio laiptelio stovi visi bajorai. Jie valdo dvarus ir didelius turtus ir už teisę visa tai turėti privalo ginti kunigų ir žydų luomo interesus, t.y. tarnauti kunigaikščiui, vyskupui ir žydams.

Ant žemiausio laiptelio stovi jokių teisių neturintys valstiečiai-baudžiauninkai. Jie turi tik prievolę dirbti aukščiau stovintiems luomams.

Prieš tokias reformas sukilo žemaičiai ir Švitrigaila, bet pralaimėjo ir vadai buvo nukirsdinti. Švitrigaila pabėgo, bet po šiai dienai visi istorikai visuose raštuose jį vien tik peikia, o kai kurie net vadina išdaviku. Tuo tarpu Vytautą visi vien tik liaupsina ir giria. Ar taip jau visi? Visi tie kas iš jo įvykdytų reformų gavo naudos – kunigai, žydai ir bajorai, o taip pat ir tie kas tarnauja šitiems trims išvardytiems luomams.

Žydai į Lietuvą sugužėjo gavę iš Vytauto privilegiją. Tą aiškiai liudija Solomonas Atamukas.

Matome – krikštas ir po jo įvykdyta socialinė-ūkinė reforma Lietuvą įstatė į piramidę ant gana žemo laiptelio. Aukščiau didžiojo kunigaikščio stovėjo vyskupas, virš jo Gniezno arkivyskupas; dar aukščiau kardinolai; virš jų popiežius; virš popiežiaus apaštalai (tiksliau jų palikuonys), o dar aukščiau tie kas paruošė, išmokino apaštalus ir parašė šventuosius raštus. Apaštalai juk propagandistai. Tai siųsdamas propagandistus į liaudį jų vadovas turi jiems įteikti visą medžiagą ką jie turi kalbėti ir dar juos išmokinti kalbėjimo meno, o ne vien tik turinio, nes kitaip, jei leisi jiems kalbėti iš kepurės, tai jie gali nusišnekėti ir nueiti „į lankas“. Žodžiu propagandistaiapaštalai visur visiems turi sutartinai kalbėti tą patį. Toks yra propagandos menas ir tokia jos paskirtis. Taigi aukščiausiai piramidėje stovi propagandos kūrėjai (tfū!.. Šventųjų raštų rašytojai). Iki krikšto Lietuva buvo nepriklausoma valstybė ir visus šalies turtus valdė ir naudojo patys lietuviai, o po krikšto visi mūsų turtai ėmė tekėti piramidės laipteliais į viršų – link viršūnės. Čia ir yra tikroji krikšto priežastis.

1418 metais Konstancos bažnytiniame suvažiavime pats popiežius asmeniškai ėmėsi globoti Žemaičių vyskupiją. Bet 1427 metais popiežius įsakė, kad Žemaičių vyskupas prisiektų Gniezno arkivyskupui. Va taip – prie Gniezno arkivyskupijos žemaičius prijungė pats popiežius asmeniškai, o ne kokie nors lenkai. Nereikia lenkams suteikti tos garbės, kad jie ką nors sugebėjo padaryti. Ne jų nosiai tokie dalykai.

Ir paskutinis aspektas – Vytautas kovojo prieš Jogailą ir jo brolius. Jogaila kovai naudojo visos valstybės finansus, o kas finansavo Vytautą? Sprendžiant iš vykusių kovų Vytautas turėjo ne mažiau lėšų negu Jogaila. Bet juk Vytautas buvo iš Lietuvos išvarytas ir kelis kartus sėdėjo pas kryžiuočius. Atsakymas iš kur Vytautas ėmė pinigus yra Vytauto privilegijos žydams. McGillo (JAV) universiteto Judaizmo ir istorijos profesorius Geršonas Davidas Hundertas knygoje „Lenkijos ir Lietuvos žydai Aštuonioliktame Amžiuje Naujųjų Laikų Genealogija“ (iš anglų kalbos vertė ir išleido leidykla Eugrimas Vilniuje 2006 metais) rašo:

(104 pusl.): Jei neduok Dieve, tarybą (žydų savivaldos organas) vėl pultų panašiai ar net baisiau nei pernai Varšuvos Seime, kuris buvo atidėtas, tai, kad taryba nebūtų panaikinta, patikėtinius įgaliojame panaudoti didesnes pinigų sumas (Varšuvos Seime buvo aptariamas papildomas 450 000 florinų mokestis žydams… Išleista 50 874 florinai…). Pirmiausia jie turi siekti garbingojo pono, karaliaus iždininko užtarimo. (kaip mes to siekiame šiame tarybos susirinkime) Vadovaudamasis savo išmintimi ir supratimu, šis ponas nurodys, kaip jiems pasielgti, kiek sumokėti ir į ką kreiptis pirmiausia. Šitaip per šio garbaus pono išmintį ir globą varginga žydų bendruomenė išvengs nebūtinų išlaidų. Jeigu jo didenybės nurodytos būtinosios išlaidos viršija patikėtinių turimą sumą, jiems suteikiami įgaliojimai reikiamus pinigus pasiskolinti…

221 pusl.: Kristynos Zienkovskos nuomone įvykių raida Lenkijoje ir Lietuvoje iš esmės skyrėsi nuo devintojo dešimtmečio Habsburgų reformų, kurios represiniais potvarkiais buvo nuleistos iš viršaus… Galimas ir toks aiškinimas… Šia sudėtinga šarada galėjo būti maskuojama tai, kas iš karaliaus ir jo atstovų pusės faktiškai buvo prievarta, o iš žydų pusės –įprastinis lobizmas bei papirkinėjimas. (čia kalbama apie gegužės trečiosios konstituciją).

97 pusl.: Matydami, kaip žydai puikuojasi karališkais sidabru ir auksu tviskančiais apdarais, mūsų kreditoriai šaukiasi teisingumo ir seimeliuose bei teismuose aiškina, jog žydai didikams ir kunigams išgali sugrąžinti skolas. Šioje ištraukoje labiau akcentuojamas ne prabangos dalykų draudimas, o būtinybė slėpti savo turtus… Derėtų suprasti, kad mes privalome stengtis savo prabangia išore nekristi jiems į akis… Apie šį pavojų kiekvienas turi perspėti savo žmoną ir dukteris. 1761 metais Lietuvos [žydų] tarybos priimtuose nuostatose aiškiai pasakyta, jog per šventes moterys gali dėvėti puošnius drabužius, o netekėjusios merginos aprangą gali rinktis nevaržomai. Tačiau ir vienoms ir kitoms draudžiama pasipuošus vaikštinėti turgavietėse ir nežydų gyvenamosiose gatvėse.

98 pusl.: Vienas tų laikų pamokslininkas asketas (Samuelis ben Eliezeris iš Kalvarijų) madų vaikymąsi pasmerkė tokiais žodžiais: „Jie nuolat siūdinasi naujų, prašmatnių drabužių, bet po poros dienų išmeta juos. Siūdinasi kitus – ir vėl išmeta. Žmonės jų nebenori, išmeta po keturis, penkis nereikalingus kostiumus ir sukneles“.

Ką apie „vargšus neturtingus žydus“ rašo Geršonas nuspalvinau geltonai. Žydų apranga pati brangiausia… Kai Varšuvos Seime norėta žydų pirkliams įvesti metinį mokestį nuo prekybos – mokesčio suma 450 000 florinų, tai žydų lobistai reikalingiems žmonėms Seime davė 50 874 florinus kyšių ir taip išvengė mokesčio. Gegužės trečiosios konstitucija irgi priimta už žydų kyšius. G.D.Hundertas sako, kad tai buvo „ iš žydų pusės –įprastinis lobizmas bei papirkinėjimas“. Štai taip – paskaičius G.D.Hunderto veikalą aiškiausiai matyti, kad visus savo reikalus žydai tvarkė išimtinai tik papirkinėdami visokio lygio valstybės pareigūnus – vietinės valdžios atstovus, Seimo narius, karaliaus patarėjus ir patį karalių.

Išsiaiškinus žydų veikimo mechanizmą Vytauto privilegijos žydams atrodo visiškai kitoje šviesoje. Vytautas privilegijas žydams pardavė. Dėl to kovai su Jogaila turėjo pinigų daugiau už patį Jogailą naudojantį valstybės išteklius. Turime aiškiausią istorijos liudijimą – Vytautas paėmė kyšį, t.y. Lietuvą pardavė žydams.

Iki Vytauto Lietuva du šimtus metų kovėsi, nors puolė visa katalikiška Europa. Ir sėkmingai apsigynė nuo kryžiuočių. Bet va – atsirado veikėjas, paėmė kyšį ir apkrikštijo.

Apie šešiasdešimt žemaičių tiek.

Skaičius 60 visgi turėjo kažkokią mistinę, o gal ritualinę reikšmę.

sudarė: Pranas Valickas

 

(1295)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *