Teiwas Rotating Header Image

Protėvių Pasaulėjauta » Dieviškumas ir Dvasingumas »

Raudojimo paprotys senolių Dzūkijoje

Vėlinių papročiai Dzūkijoje

Dzūkijoje, kaip ir kituose regionuose, būta savitų Vėlinių šventės tradicijų. Yra žinoma, kad Varėnos rajone, Akmenio kaime, ant Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios šventoriuje esančių kapų žvakės būdavo degamos jau 1880 metais. Iš pradžių būdavo supilamas simbolinis kapas ir ant jo degamos žvakės. Kunigui jas pašventinus, parapijiečiai po žvakę išsinešiodavo ant savo artimųjų kapų.

Buvo manoma, kad į dangų nepatekusios vėlės klaidžioja amžinoje tamsoje, todėl ant artimųjų kapų degdavo žvakutes joms pašviesti.

Isblyskusi saulePer Vėlines būdavo renkamos piniginės aukos bendroms mišioms už mirusiuosius. Tokias mišias Marcinkonių parapijoje vadino „diedais“. Buvo sakoma, kad kartą per metus reikia duoti mišioms už nežinomą numirėlį, kuris neturėjo giminių ir niekas už jį mišių neužpirko.

Kaip rašė etnologė Pranė Dundulienė, dzūkai Vėlinių rytą sustoję prie stalo pasimelsdavo už mirusiuosius ir susėdę, prade¬dant šeimininkui, visi po šaukštą viralo nuliedavo ant že¬mės, o antrą patys suvalgydavo. Pavalgę važiuodavo į baž¬nyčią ir išdalydavo elgetoms duonos bandeles. Varėnos rajone, Masališkių kaime, kiekvienais metais Vėlinių vakarienei virdavo „šaltanosių“ (virtinių) su kanapėmis.

Žymioji Dzūkijos raudotoja

„Mano Dzūkijai“ pavyko pakalbinti garbaus amžiaus dzūkę Anelę Markevičienę, senųjų dzūkų tradicijų puoselėtoją, kuri šįmet režisieriaus Roberto Šarknicko sukurtame filme „Dzūkų laidojimo apeigos“ atliko pagrindinį raudotojos vaidmenį. Moteris pati stebisi, kad pavyko taip įsijausti į vaidmenį, jog prireikė net raminamųjų vaistų

A. Markevičienė šiandien prisimena: „Seniau prieš Vėlines žmonės pjaudavo kiaules, nes reikėjo aukoti bažnyčiai ir sušelpti prie šventyklos susirinkusius ubagus. Tikėta, kad tuomet ubagai pasimelsią už „dūšias“.

Senoji moteris prisimena, kad seniau Vėlinės Dzūkijoje buvo vadinamos „Zodušnosios“ (t. y. maldos už sielas) švente. Per Vėlines žmonės skubėdavo į mišias. „Jei miestelyje būdavo kapinės, iškart po pamaldų procesija eidavo prie buvusio parapijos klebono kapo. Ten visi pasimelsdavo ir tik tuomet skirstydavosi prie savo artimųjų kapų“, – pasakojo ponia A. Markevičienė.

Anot jos, tik turtingesnieji dzūkai uždegdavo žvakelę. Vargingiau gyvenantys žmonės Anapilin išėjusius artimuosius pagerbdavo rauda.

Gedulo raudos — tai poetiniai gyvųjų ir mirusiųjų santykius bei pomirtinio gyvenimo vaizdinius perteikiantys apeiginiai liaudies kūriniai. Mirusiuosius apraudodavo giminaitės, o jei geros raudotojos giminėje neatsirasdavo, kviesdavosi svetimą. Raudodavo prie karsto namuose, lydint, prie kapo duobės, mirusįjį minint.

Kliuvo už slėpynes kapuose

Pirmoji A. Markevičienės rauda gimė iš didelės širdgėlos anksti netekus mylimos motinos. „Kai stojasi gailestis, ir žodžiai randas“, – pasakojo dzūkė. Jau apraudojusi ir tėvą, ir seserį, ir mylimą vyrą, moteris atvirai prisipažįsta, kad raudos gimsta skaudžiais gyvenimo momentais: „Rauda išreiškiu savo jausmus be kūrybinio impulso, be sąmonės kontrolės“. Visą gyvenimą moteris mirusius aprauda iš visos širdies, nesvarbu, ar tai artimas žmogus, ar svetimas. „Raudos užslėptos giliai širdy, iš ten jos eina“, – sakė ji.

A. Markevičienė prisimena skaudžias savo pirmųjų raudų pasekmes. „Dar būdama maža mėgau su draugėmis kapuose žaisti slėpynių. Sykį pasislėpiau už neseniai supilto kapo ir mane apėmė toks gailestis, kad nejučia iš visos širdies ėmiau balsu raudoti. Tuo metu pro šalį ėjo kunigas ir mane taip raudančią pamatė. Jis skaudžiai apibarė, paskundė tėvui. Nuo tėvo gavau ,,į kailį“ . Ne gana to, klebonas per mišias apie mane visiems papasakojo. Buvau taip paniekinta“, – išgyvenimais dalijosi senutė.

Kitiems kelia nuostabą

Senoji raudotoja pastebi, kad Dzūkijoje raudos nyksta. Moterį džiugina tai, kad žmonės, klausydami jos raudų, nelieka abejingi. Ponią Anelę žmonės laiko vienintele tikra dzūkų raudotoja.

A. Markevičienė prisimena, kad seniau žmonės raudodavę ne tik per laidotuves, bet ir per vestuves. Jaunoji, atsisveikindama su savo rūtų darželiu, mylimais tėveliais, jausmus išliedavo rauda. Tačiau moteris prisipažįsta, kad per vestuves jai netekę raudoti.

„Man nusišypsojo laimė tekėti už mylimo vyro. Tais laikais tai buvo retas atvejis. Štai mano sesutė turėjo mylimąjį, bet tėvas ją privertė tekėti už nemylimo, kurgi tokiais momentais negims skausminga rauda“, –„Mano Dzūkijai“ pasakojo raudotoja.

Raudos, muzikinis poetinis žanras, mūsų laikus pasiekė kaip neįprastas, net svetimas reiškinys. Dzūkijoje šis paprotys išsilaikė ilgiausiai, o kitų kraštų gyventojai jo nebesupranta. Šaltiniuose minima, kad po Antrojo pasaulinio karo į ištuštėjusias Žemaitijos sodybas buvo atkelta dzūkų, kurie atsinešė ir raudojimo paprotį. Ne vienas žemaitis yra stebėjęsis atsikėlėlių prigimtimi:

„Galgi jiems negaila, kad gali prie karsto šitaip išsidirbinėti?“ Raudos skiriasi nuo dainų savo prigimtimi, kilme, atlikimo būdu. Jos gimsta natūraliai, nėra sukuriamos. Raudų metu kūną gali surakinti skausmas, nebyliai kūkčiojama, raudotoją drasko verksmo konvulsijos, liejasi ašaros. Tiktai tuomet, kai rauda ne tie, kuriems skauda, o profesionalai raudotojai, šis žanras įgyja kūrybinių elementų.

Senieji Vėlinių papročiai

Tiek Dzūkijoje, tiek kituose kraštuose formavosi ir daugybė kitų mirusiųjų minėjimo tradicijų. 1723 metais Vilniaus Jėzuitų akademinės kolegijos dienoraštyje minima, kad kai kurie gyventojai kiekvienais metais nešdavo maisto prie mirusiųjų kapų. Taip daryti kartais dieną, o kartais ir naktį, neva juos raginę mirusiųjų šešėliai. Iš Dionizo Poškos sužinome, kad 1823 metais vėlėms skir¬tas maistas jau buvo atiduodamas elgetoms.

Etnografo Antano Mažiulio duomenimis, XIX amžiaus viduryje Vėlines kiekvienas sodžius švęsdavo atskirai. Buvo įprasta visiems, netgi ir vaikams, susirinkti sodžių kapinaitėse. Tą naktį, sakydavo, ir vėlės susirenkančios kapuose, paprastai – medžiuose ar kryžių viršuje. Kapinaitėse, apdaliję varguomenę maistu bei kitokiomis dovanomis, pasimeldę, pasikvietę neturtinguosius, prie šeimos kapo susėdę valgydavo.

Pasak senolių, per Vėlines susirinkusi giminė į kapines eidavo giedodama ir vedama seniausio tos giminės nario. Kartu su savim nešdavosi valgių ir gėrimų. Kapinėse, prie kurio nors mirusiojo kapo, senasis vadovas mojęs pirštu į visas keturias šalis, kviesdamas vardais mirusiuosius gimines iki pat probočių, kurių tik beatminė vardus. Paskui į visas šalis laistydavo alų, degtinę, midų, pieną. Ant kapo padėdavo duonos, mėsos, sūrio ir kitokių valgių.

Kiti valgius ant kapų sakėsi dėdavę todėl, kad atlėkę alkani paukšteliai palestų ir už tai mirusiesiems pa¬giedotų, juos linksmintų. Dar kiti tikėdavosi, kad ateis alka¬nas žmogus pasistiprinti valgiais ir pavalgys už numirusįjį.

Mirusieji, kalbos apie juos užėmė nemaža vietos kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos pasaulėvaizdyje. Gana ilgai buvo tikima, vėliau iš kartos į kartą perduodama, kad per Vėlines apsilanko vėlės. Vieni pasakodavo, kad jos lankosi namuose, kiti – kad kapinėse, dar kiti tikėjo, kad Vėlinių vakarą į bažnyčią susirinkusios vėlės gieda, groja vargonais, o mirusiųjų kunigų vėlės laiko pamaldas.

A. Mažiulis taip pat rašė: „Vėlinių išvakarėse pakurdavo pirtis, kad grįžusios vėlės galėtų sušilti. Taip pat padėdavo joms vandens ir rankšluostį, maisto. Pasak žmonių, vėlės ateidavusios vidurnaktį, ir trumpai jas galima buvo matyti, bet tik atsitiktinai, ne slapta budint ir jų laukiant“.

Jei Vėlinių vakarą namus aplankydavo nepažįstamas keleivis, jis būdavo nuoširdžiai priimamas ir geriau¬siai vaišinamas: manyta, kad tokie atklydėliai esančios vėlės arba vėlių siųsti pasiuntiniai.

DZŪKŲ RAUDOS

„Motula mano, širdela mano,

Kam tu palikai mani mažų dukrelį?

Oi, kas supins mano šilko kaselas?

Oi, kas mani išlais in mokyklėlį?

Oi, kap aš pareisiu, kas manį lauks prie klevo vartelių?

Oi, kų aš rasiu..

Cik tuščius namelius.

Aš nerasiu mielos motulės.

Motule mano, kodėl nepamokei manį dzyrbs sunkių darbelių?

Kodėl nepasakei, kad reiks vargc dzidelis vargelis?

Motula mano, brangioji mano, tai tu pamiršai man pasakycie apie dzidelį vargelį,

Kokį reikc nueic dzidelį kelalį.

Motula brangi, kad aš žinotau, iš katros šalalės tu pareisi,

tai aš nubarcytau tų kelalį savo žaliom rūtelėm,

kad tau būt minkščiau tuo keleliu ateicie..“

Prieš ke­le­tą me­tų ji nu­si­fil­ma­vo Ro­ber­to Šar­knic­ko et­no­gra­fi­nia­me fil­me „Dzū­kų lai­do­tu­vių apei­gos”, kur ap­rau­do­jo ak­to­rių ve­lio­nį. Mo­te­ris pa­ti ste­bi­si: pa­vy­ko taip įsi­jaus­ti, „su­ki­lo prieš akis vi­sos ne­tek­tys”, kad pri­rei­kė ra­mi­na­mų­jų vais­tų. Jos rau­da iš­sau­go­ta vaiz­do ka­se­tė­je, o pri­si­mi­ni­mais apie dzū­kiš­kas tra­di­ci­jas, prie­ta­rus, su­si­ju­sius su žmo­gaus iš­ėji­mu ana­pus, A.Mar­ke­vi­čie­nė mie­lai da­li­ja­si su vi­sais be­si­do­min­čiais.

Vai­kys­tė – ša­lia ka­pi­nių

Gi­mu­si 12 vai­kų šei­mo­je, 90-ąjį gim­ta­die­nį ne­tru­kus švę­sian­ti A.Mar­ke­vi­čie­nė li­ko vie­na. „Nei kam pa­si­skų­si, nei pa­si­džiaug­si”, – nu­brau­kia aša­rą. Nors pri­si­me­na tik vy­riau­sio iš vie­nuo­li­kos bro­lio lai­do­tu­ves, rau­do­mis pa­ti iš­ly­dė­jo tė­vą, any­tą, se­se­rį, my­li­mą vy­rą. Pir­mo­ji rau­da at­si­ra­do iš di­de­lės šird­gė­los anks­ti ne­te­kus my­li­mos ma­mos, Ane­lei tuo­met bu­vo vos 14 me­tų. „Kai sto­ja­si gai­les­tis, ir žo­džiai ran­das“, – pa­sa­ko­jo dzū­kė. Rau­da iš­reiš­kia jaus­mus be kū­ry­bi­nio im­pul­so, be są­mo­nės kon­tro­lės – iš vi­sos šir­dies. To­dėl gie­do­ti ga­li­ma ir prie sve­ti­mo mi­ru­sio­jo, o ap­rau­do­ti – tik sa­vus.

A.Mar­ke­vi­čie­nė pri­si­me­na ir skau­džius sa­vo pir­mų­jų rau­dų pa­da­ri­nius. Šei­ma gy­ve­no Sei­ri­juo­se, vi­sai ša­lia ka­pi­nių. Pro jų na­mus ei­da­vo pro­ce­si­jos, kas­tu­vus sau­go­ti pa­lik­da­vo duob­ka­siai. Vai­kai įpra­to ka­pi­nė­se žais­ti. „Su drau­ge lai­do­tu­ves žais­da­vo­me, su­pin­da­vo­me iš bal­tų, rau­do­nų do­bi­liu­kų vai­ni­ką ir pa­ga­lį vai­ni­kuo­da­vo­me. Pas­kui jį lai­do­jom. Vie­na ka­sa duo­bę, o ki­ta ver­kau­na – nuo su­au­gu­sių iš­mo­kom. Pri­si­me­nu, kar­tą kle­bo­nas pa­ste­bė­jo mū­sų žai­di­mus ša­lia ne­seniai su­pil­to ka­po ir pa­šau­kė tė­vą. La­bai ma­ne ba­rė, kad ne­se­niai ma­mą pa­lai­do­jau, o taip da­rau”, – vi­sam gy­ve­ni­mui įstri­gu­sius pri­si­mi­ni­mus dė­lio­ja dzū­kė.

Ka­pi­nė­se vai­kai ma­tė ir jų akims ne­skir­tų gy­ve­ni­mo dra­mų, ku­rių anuo­met vi­sai ne­su­pra­to, tad šauk­da­vo­si su­au­gu­sių­jų. Pa­vyz­džiui, kaip mer­gi­na pa­ti lai­do­jo ne­gy­vą kū­di­kį, o iš skaus­mo svei­kos nuo­vo­kos ne­te­kęs žmo­gus iš­si­ka­sė ir ap­rau­do­jo my­li­mą­ją.„Ir anks­čiau vi­so­kiau­sių nu­ti­ki­mų bu­vo: va­gys­čių, žmog­žu­dys­čių, sa­vi­žu­dy­bių – ypač dėl mei­lės, – žiau­rių žmo­nių bu­vo, net kai­mas prieš kai­mą po at­lai­dų ar ker­mo­šiaus muš­tis ei­da­vo, tik laik­raš­čiai apie tai ne­ra­šė ir nie­kas ne­ži­no­jo”, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė.

Sta­las girgž­da – na­mie bus na­baš­ny­kas

A.Mar­ke­vi­čie­nė me­na su žmo­gaus iš­ėji­mu į ki­tą pa­sau­lį su­si­ju­sias tra­di­ci­jas ir apei­gas, ku­rios ge­ro­kai ski­ria­si nuo šiuo­lai­ki­nių. „Pas mus Sei­ri­juo­se bu­vo to­kia ma­da: jei­gu žmo­gus su­sir­go, tai va­ka­re vi­si kai­my­nai su­si­ren­ka lan­ky­ti, o jei­gu nu­mi­rė – ne­rei­kia pra­šy­ti, vi­si at­ei­na pa­dė­ti. Mo­te­rys prau­sia mi­ru­sį­jį ir ap­ren­gia, dau­giau­sia šar­vo­da­vo ant sta­lo. (Dar bu­vo toks prie­ta­ras, kad, jei na­mie sta­las su­girgž­dė­jo, tai bus na­baš­ny­kas). Be kars­to, tik pas­kui meist­rai at­ei­da­vo, kū­ną iš­ma­tuo­ja ir pa­da­ro kars­tą”, – pa­sa­ko­ja dzū­kė.

Va­ka­rais bal­sin­ges­ni kai­my­nai at­ei­da­vo gie­do­ti. At­si­neš­da­vo kiek­vie­nas sa­vo kan­tič­kas – gies­my­ną. A.Mar­ke­vi­čie­nė ap­gai­les­tau­ja: „Tu­rė­jau tris kan­tič­kas ir ne­ži­nia kur pra­dan­gi­nau, o gies­mės jo­se bu­vo gra­žios – kas at­ėjo, tas ver­kia. Iš šir­dies gie­do­da­vo, o da­bar jau vi­sai ne tas, nes dai­nuo­ja, o ne gie­da. Man anks­čiau lai­do­tu­vės gra­žes­nės bu­vo, vai­kams ir­gi sa­kiau – kai nu­mir­siu, tai man ši­tų dai­ni­nin­kų ne­rei­kia!”

Pa­šne­ko­vė me­na, kad mi­ru­siuo­sius anks­čiau ap­reng­da­vo tais rū­bais, ku­riais jie ei­da­vo į baž­ny­čią, ba­tų pirkt ne­bu­vo už ką, tai ap­au­da­vo ko­ji­nė­mis, o kars­tą ap­klo­da­vo stal­tie­sė­mis. Tur­tin­ges­ni jį nu­da­žy­da­vo juo­dai, o ki­ti taip ir lai­do­jo – me­džio spal­vos. Šer­me­nys ir­gi bu­vo skir­tin­gos: kas iš­ga­lė­jo, tas ir kiau­lę pa­pjau­da­vo, o pas var­gin­giau gy­ve­nan­čius kai­my­nai pa­tys vai­šių at­si­neš­da­vo. Dar vie­na ypa­tin­ga tra­di­ci­ja – apie šei­mi­nin­ko mir­tį rei­kė­jo pra­neš­ti gy­vu­liams, pir­miau­sia – ar­kliui ir bi­tėms. „Ati­da­ry­da­vo tvar­to du­ris ir verks­min­gu bal­su pa­sa­ky­da­vo, prie avi­lių iš to­lo per­si­žeg­no­da­vo: „Bi­te­lės pil­ko­sios, ne­tu­rit šei­mi­nin­ko jau”, – pri­si­me­na A.Mar­ke­vi­čie­nė.

At­ėjus į ka­pi­nes rei­kia pa­si­svei­kin­ti – „am­ži­ną atil­sį”

Gar­baus am­žiaus dzū­kė me­na, ka­pų anks­čiau nie­kas ypa­tin­gai ne­pri­žiū­rė­da­vo, pa­min­klų to­kių ir­gi ne­bu­vo. Po lai­do­tu­vių gluos­nio ša­ką įso­di­no – ir vis­kas, kas iš­ga­lė­jo – dar skar­di­ne tvo­re­le ap­tvė­rė, žva­ke­lę per Vė­li­nes už­de­gė, o ki­ti ir to ne.

„Da­bar krū­vas gė­lių ne­ša į lai­do­tu­ves, o kam? Jos ne­rei­ka­lin­gos, ver­čiau pi­ni­gais duo­tų, ar­ti­mie­ji mi­šias už­pirk­tų”, – nau­jo­mis tra­di­ci­jo­mis ste­bi­si pa­šne­ko­vė. Bė­gant me­tams, jos aky­se kei­tė­si ir Vė­li­nių pa­pro­čiai. Lan­ky­ti ka­pus per Vi­sus šven­tuo­sius – lap­kri­čio 1 die­ną – ta­po įpras­ta so­viet­me­čiu, o anks­čiau tai da­ry­da­vo tik per Vė­li­nes, lap­kri­čio 2 die­ną, ku­rią za­dū­ši­nė­mis va­di­no.

„Sa­ky­da­vo, kad per Vė­li­nes vė­lės žmo­nių lau­kia, o per Kū­čią jos na­mo grįž­ta, to­dėl pa­lie­ka ant sta­lo mi­ru­siems vai­šių”, – pa­sa­ko­ja A.Mar­ke­vi­čie­nė. Vis dėl­to gy­vų­jų ir mi­ru­sių­jų pa­sau­lio ri­ba vi­suo­met bu­vo la­bai sub­ti­li ir sun­kiai per­pran­ta­ma, tai liu­di­ja iš lū­pų į lū­pas per­duo­da­mi liau­dies pa­sa­ko­ji­mai. Aly­tiš­kė me­na gir­dė­ju­si vie­ną to­kią jai la­bai įstri­gu­sią is­to­ri­ją, ku­rią liu­di­jo žmo­gus, au­to­bu­se at­si­tik­ti­nai pri­sė­dęs ša­lia ne­pa­žįs­ta­mos mo­ters. Ši pa­sa­ko­jo, kad sap­ne ją ap­lan­kė mi­ru­si mo­ti­na.

Dar gy­va bū­da­ma ža­dė­jo at­ei­ti ir pa­sa­ky­ti, kaip ten, ana­pus, yra. „Mo­ti­na lie­pė at­va­žiuo­ti į Kau­ną ant vie­no til­to, kur jos su­si­tiks. Tam žmo­gui smal­su pa­si­da­rė, tai pa­se­kė ją iki til­to ir sa­vo aki­mis ma­tė, kaip jo ben­dra­ke­lei­vę par­tren­kė au­to­mo­bi­lis ir už­mu­šė. Reiš­kia – gy­vas yra mie­las, o kad ir my­li­mas, bet ne­gy­vas – ne tas jau žmo­gus”, – liau­dies iš­min­tį api­ben­dri­na A.Mar­ke­vi­čie­nė. Ir čia pat pri­du­ria: jai ši­ą­nakt a. a. Al­gir­das Bra­zaus­kas su pir­mą­ja žmo­na Ju­li­ja pri­si­sap­na­vę, nors nei pa­žįs­ta jų, nei ką, gal rin­ki­mai bus kal­ti? „At­si­kė­liau ir mis­li­nu, am­ži­ną jums atil­sį, il­sė­ki­tės ra­my­bė­je. Ant ka­pų kai at­ei­ni, ir­gi tas pats kaip žmo­gų ap­lan­ky­tum ir pa­sa­ky­tum „gar­bė Jė­zui Kris­tui”, tai ten rei­kia pa­sa­ky­ti „am­ži­ną atil­sį”. Toks pa­svei­ki­ni­mas vi­sų”, – pa­aiš­ki­na.

Nors se­niau žmo­nės ne­tu­rė­jo vie­no įsi­ti­ki­ni­mo, kas nu­tin­ka žmo­gaus vė­lei, kur ji ke­liau­ja, A.Mar­ke­vi­čie­nė pa­ty­lė­ju­si sa­ko: „Aš įsi­ti­ki­nu­si, kad vė­lė pa­virs­ta paukš­te­liu ar gy­vu­liu­ku ko­kiu. Ne­su pa­ty­ru­si nie­ko to­kio, bet man nuo ma­žens taip at­ro­do.”

Ana­pu­si­nės pa­slap­tys, siau­bas ir juo­kas – ne­at­ski­ria­mi

Gar­baus am­žiaus dzū­kė me­na, jog anks­čiau žmo­nės sa­ky­da­vo, kad sie­la nuo kū­no at­si­ski­ria ta­da, kai kars­tas nu­lei­džia­mas į duo­bę, su iš­ber­tu pir­muo­ju kas­tu­vu že­mių. Dar tris die­nas po lai­do­tu­vių ji pa­si­lie­ka ne­to­li na­mų, vis­ką gir­di, bet ne­ma­to. Nors dau­ge­lį vy­res­nio am­žiaus žmo­nių šian­dien pik­ti­na jau­ni­mas, ku­ris ir žva­kę ant ar­ti­mų­jų ka­pų už­de­ga, ir He­lo­vi­no va­ka­rė­ly­je pa­siaus­ti spė­ja, liau­dies tra­di­ci­jo­je ana­pu­si­nės pa­slap­tys, mi­ru­sių­jų pa­sau­lio bai­mė ir juo­kas, net­gi juo­das hu­mo­ras vi­suo­met bu­vo ne­at­ski­ria­mi, nes to­kia yra žmo­gaus pri­gim­tis. A.Mar­ke­vi­čie­nė liu­di­ja, jog žmo­nės nuo se­no mė­go pa­sa­ko­ti bai­sias is­to­ri­jas apie mi­ru­siuo­sius, kad nu­sto­tų bi­jo­ti, kai ku­rios jų – ne iš pirš­to lauž­tos.

„Po­ka­rio lai­kais nu­mi­rė to­kia mo­te­riš­kė. Su­ėjom gie­do­ti, sė­dim ant us­la­no, na­baš­ny­kas už pe­čių mums. Stai­ga žiū­rim – vie­ni ge­dė­to­jai per du­ris le­kia, ki­ti – pro lan­gus šo­ka, o duk­tė su žen­tu… į rū­sį įlin­do! At­sig­rįž­tam – tai­gi mo­te­riš­kė sė­da­si gra­be…” – pa­sa­ko­ja. Ki­tą die­ną po to­kio įvy­kio gie­do­to­jų ne­be­li­ko nė kva­po, o ar­ti­mie­ji ku­ni­gą pa­kvie­tė. Šis pa­šven­ti­no, prie kars­to pri­ėjo ar­čiau – pa­tvir­ti­no: „Tik­rai ne­gy­va.” Pa­si­ro­do, vi­sa „pri­kė­li­mo” pa­slap­tis bu­vo ta, kad per trum­pas len­tas pa­dė­jo, šuo jas su­ju­di­no ir kū­nas su­si­rie­tė. „Ale strio­ko bu­vo vi­siems – bai­su”, – juo­kia­si se­no­lė. Ji me­na, kad gie­do­to­ja bu­vu­si ir jos ma­ma, o ji, dar vai­kas, la­bai no­rė­ju­si su ja drau­ge ei­ti. Vė­liau, tė­vus pa­lai­do­ju­si, rau­do­to­ja pra­dė­jo mi­ru­sių­jų bi­jo­ti, nors pa­ti jau su­au­gu­si ir iš­te­kė­ju­si bu­vo, au­gi­no sū­nų. Šią bai­mę dar pa­an­trin­da­vo bai­sios is­to­ri­jos, ku­rios bu­vo pa­sa­ko­ja­mos ir prie ve­lio­nio bu­dint.

„Kai­my­nys­tė­je gy­ve­no toks se­nu­kas, jį spe­cia­liai pas na­baš­ny­kus vež­da­vo, kad ne­iš­ei­tų žmo­nės per nak­tį, nes jis to­kių bai­sių is­to­ri­jų pa­pa­sa­ko­da­vo, kad šie ir krus­te­lė­ti bi­jo­da­vo. Mes ne­to­li gy­ve­no­me, bet ma­ne rei­kė­da­vo iki pat na­mų po to pa­ly­dė­ti”, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė. Mi­ru­sių­jų bi­jo­ti ji nu­sto­jo ta­da, kai kar­tą ve­lio­nį už ko­jų pa­lai­kė, kad bū­tų ga­li­ma prieš šar­vo­ji­mą su­riš­ti. Žmo­gui jos iki ke­lių bu­vo nu­kirs­tos… Pa­si­ro­do, yra toks prie­ta­ras: mi­ru­sių­jų bi­jo­ti nu­sto­si, jei už ko­jų pa­tu­rė­si, ir kaip liau­dies iš­min­ti­mi ne­ti­kė­ti?

Ger­bia Die­vo pa­slap­tis ir džiau­gia­si gy­ve­ni­mu

Įvei­ku­si mi­ru­sių­jų bai­mę, A.Mar­ke­vi­čie­nė iš­mo­ko fi­lo­so­fiš­kai žiū­rė­ti ir į kan­čias, ku­rios žmo­gui lem­tos: „Se­niau žmo­nės sa­ky­da­vo, kad sun­kiai mirš­ta tas, ku­ris yra grieš­nas. Grie­kų vi­so­kių bū­na, at­ro­do, gra­žiai gy­ve­na, o gal mis­lių vi­so­kių tu­ri? Čia Die­vo pa­slap­tis. Jis už­ra­šo kiek­vie­ną min­tį, net tai, ko žmo­gus dar ne­spė­jo pa­mis­ly­ti. Mes ne­ži­no­me, ką pa­da­rė­me, nes ne­at­si­me­na­me, o pas jį – už­ra­šy­ta. Ir vi­siems rei­kia at­ken­tė­ti.”

Nors su­lau­ku­si gar­baus am­žiaus, aly­tiš­kė ir šian­dien tu­ri ne­ma­žai veik­los, ku­rios ir dau­giau bū­tų, jei ne bė­dos su są­na­riais, sa­vo pėd­sa­ką pa­li­ko ir ne­leng­vas dar­bas Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­te. Jė­gų rei­kia ir ne­vaikš­tan­čia li­go­ne, ku­rią pa­de­da slau­gy­ti, pa­si­rū­pin­ti, ir į „Dzū­kų pul­ku­cio” re­pe­ti­ci­jas nu­ei­ti. Į bib­lio­te­ką bū­ti­nai rei­kia už­suk­ti, nes daug skai­to (šiuo me­tu – po­pu­lia­rios ru­sų ra­šy­to­jos Alek­san­dros Ma­ri­ni­nos de­tek­ty­vą). Ir į baž­ny­čią rei­kia, nors pa­ei­ti to­liau sun­ku da­ro­si, skau­da. „Bet ku­ni­gas sa­ko, kad Die­vas kiek­vie­no­je vie­to­je yra. Tai­gi ne­tu­riu kuo skųs­tis, gy­ve­ni­mas tik ge­rė­ja ir dar ge­rės. Ko­dėl? Nes nau­ją val­džią iš­si­rin­ko­me. Ir aš tik gra­žė­ju, at­eis pa­va­sa­ris – dar ne taip pa­si­stra­jin­siu”, – šyp­so­si mo­čiu­tė.

tekstas paimtas iš delfi.lt

(1327)

One Comment

  1. Mindaugas sako:

    Etnokultūros ratas. Strokai (baimės)
    Laidoje Dzūkijos kaimų žmonės pasakoja įvairius nutikimus, susijusius su baime, dzūkiškai jie vadinami strokais.
    http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/15090/etnokulturos_ratas._strokai_baimes_?popups

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *