Teiwas Rotating Header Image

Kunigaikštystė » Įkūrimo priežastys ir pagrįstumas »

Apie sakralųjį karališkos valdžios principą ir monarcho regalijas

Karūnavimo ceremonijos prasmė

Neabejotina, kad karūnavimą buvo galima įvardinti esant greičiau religiniu, nei pasaulietiniu aktu, kadangi valdžios „nuleidimo iš dangaus“ ceremonijos rengtos didingose katedrose, dalyvaujant aukštiems dvasininkijos atstovams (pavyzdžiui, karūnuoti Mindaugą buvo pavesta Kulmo vyskupui), o ypatingais atvejais monarchus karūnuodavo ir popiežiai.

Įvairiose Europos šalyse karūnavimo tradicijos buvo panašios, nors detalės ir ceremonijų tvarkos eiliškumas kiek skyrėsi.

Patys esminiai karūnavimo ceremonijos momentai būtų šie: būsimojo valdovo įžengimas į katedrą aidint bažnytiniams himnams bei maldoms, už karūnavimo procedūrą atsakingų asmenų klausimai pretendentui ir pastarojo atsakymai, iškilminga monarcho priesaika, karūnuojamo asmens patepimas „šventais aliejais“, valdžios regalijų įteikimas bei karūnos uždėjimas, naujojo valdovo pasirodymas tautai.

Prancūziškoje tradicijoje būsimąjį karalių ryte pažadindavo vyskupai, kurie padėdavo jam atsikelti ir apsirengti. Tai simbolizavo nemirtingos valdovo dvasios perėjimą į naują kūną. Šis veiksmas siejosi su evangeliniu „prisikėlimo iš mirusiųjų“ motyvu būsimajam viešpatavimui.

Atvykus į karūnavimo vietą, Bažnyčios hierarchai pretendentui užduodavo kelis klausimus į kuriuos pastarasis privalėjo atsakyti teigiamai.

Šv. Romos imperijos valdovų karūnavimo metu buvo užduodami 6 klausimai, pavyzdžiui: ar valdovas pasižada ginti tikėjimą ir Bažnyčia?, ar valdovas pasižada laikytis senųjų imperijos įstatymų?, ar jis prižada būti teisingas?, ir pan.

Prancūzijoje karūnuojamasis iškilmingai prisiekdavo ant senos evangelijos, taipogi žadėdamas ginti tikėjimą, stiprinti valstybę, būti teisingas ir gailestingas, kovoti su eretikais.

Po priesaikos žodžių aukščiausieji dvasininkai kreipdavosi į susirinkusiuosius kilminguosius klausdami: „ar pripažįstat naująjį valdovą?“ Šis klausimas buvo laikomas grynai formaliu, tačiau istorikai jame įžvelgia archajiškų senųjų barbarų gentinių tradicijų liekanas – kadaise rinkti karo vadus visuotinai pritarus kilmingiems ir laisviems genties atstovams.

Valdovo patepimas „šventaisiais aliejais“ – kita nemažiau svarbi ceremonijos dalis. Pats karūnavimo aliejus, kaip ir indas, kuriame jis laikomas, buvo švenčiausiomis monarchijos relikvijomis.

Paprastai šios relikvijos buvo apipintos begale legendų ir tikėta stebuklinga jų galia. Tiek Prancūzijoje, tiek Šv. Romos imperijoje arkivyskupas aliejumi patepdavo būsimajam valdovui galvą, saulės rezginį, pečius, alkūnes ir delnus, kas simbolizavo Šv. Dvasios nusileidimą ant karūnuojamojo asmens.

Vokietijoje patepimą lydėjo žodžiai: „Viešpats, jūsų Dievas, suteikė jums teisę viešpatauti šioje karalystėje bei valdyti jos žmones“. Manoma, kad būtent po patepimo ritualo karūnuojamasis tampa pilnateisiu valdovu ir įgauna unikalų sakralųjį statusą, kuris skiria ji nuo paprastų mirtingųjų. Lygiai toks pats principas buvo sutinkamas ir daugelyje ikikrikščioniškų kultūrų.

Pagaliau pateptajam įteikiamos valdžios regalijos ir uždedama karūną. Tradiciniais monarcho valdžios atributais Europoje buvo laikoma karūna, valdžios rutulys, skeptras, kalavijas ir valdovo žiedas, nors prie valdovo regalijų taipogi galėjo būti priskirtos heraldinės valstybės vėliavos, mantija, pentinai, valdovo juosta ir t.t. Kiekviena valdovo regalija turėjo gilią simbolinę prasmę ir buvo įteikiama tariant tam tikrus žodžius.

Viduramžių Europos karūnavimo ceremonijose persipynė daugybė tradicijų – nuo pagoniškų iki krikščioniškų. Itin archajiškos valdovų pripažinimo formos nuolat kito, jungėsi su atneštinėmis religinėmis ir socialinėmis įtakomis, vis sudėtingėjo jų simbolika.

OLYMPUS DIGITAL CAMERAKarūnavimo ceremonijos darėsi vis pompastiškesnėmis, tačiau pagrindinė jų idėja – monarcho valdžios sakralizavimo principas (kaip ir visuotinas to principo demonstravimas karūnavimo metu) niekuomet nekito.

Monarcho regalijos

Karūna

Karūna – labiausiai atpažįstamas ir, ko gero, pats svarbiausias monarcho atributas. Manoma, kad Europos monarchų karūnos galėjo kilti ne tik iš senųjų antikinių diademų, dažnai to meto visuomenėje nurodančių išskirtinę jų nešiotojų padėtį, bet ir iš paprasčiausių lapų vainikų, kadaise naudojamų tiek religinėse ceremonijose, tiek kitais gyvenimo atvejais. Beje, lietuviškas žodis „karūna“ yra kilęs iš lotyniškojo corona, tai ir reiškia vainiką arba ratą.

Nei diademos, nei vainikai nebuvo išimtinai valdovų sluoksnio atributas ir skyrėsi tiek puošnumu, tiek medžiagų, iš kurių buvo pagaminti, brangumu.

Antikinės aristokratijos nešiojamos diademos ir kaltiniai lapų vainikai dažniausiai buvo tikri meno kūriniai, nukaldinti iš brangiųjų metalų ir inkrustuoti brangakmeniais, kas skyrė juos nuo paprastesnių medžiaginių diademų ar iš lapų supintų vainikų.

Žinoma, kad senovėje brangūs vainikai aukoti dievams, o dievai savo ruožtu irgi dažnai vaizduoti su vainikais ant galvų.

Senojoje Romoje pasižymėjusiems karžygiams buvo dovanojami jų rangą bei nuopelnus atspindintys šlovės vainikai. Visgi, tiesioginio europietiškųjų karūnų prototipo reikėtų ieškoti Bizantijos imperijoje.

VI m. e. amžiaus San-Vitalės bažnyčios mozaikoje vaizduojamas Bizantijos imperatorius Justinianas I su gausiai brangakmeniais nusagstyta stema – savotišku diademos variantu. Po Justiniano mirties vėlesni imperatoriai savo galvos apdangalą papuošią krikščionišku kryžiumi, kuris tampa dažnu visų būsimųjų Europos monarchų karūnų atributu.

Nežinia, ar Vakarų Europos germanų gentys perima puošnios valdovų karūnos idėją būtent iš Bizantijos, tačiau netrukus čia pradedamos kaldinti savos. Viena tokių – VIII ar IX amžiaus vadinamoji Geležinė langobardų karūna.

Nors iš tiesų šis meno šedevras pagamintas iš aukso bei brangakmenių, tačiau savo pavadinimą karūna gavo dėl vidinio geležies žiedo, kuris neva nukaldintas iš vinies, kadaise persmeigusio Kristaus kūną.

Viena garsiausių pasaulyje Šventosios Romos imperijos karūną (vok. Reichskrone) buvo pagaminta antroje X a. pusėje imperatorių karūnavimo ceremonijoms. Neretai ji vadinama Karolio Didžiojo karūna, tačiau toks pavadinimas nėra tikslus.

Pirmasis šia karūna pasipuošęs valdovas tikriausiai buvo Konradas II (990-1039), tai liudija lotyniškas užrašas ant karūnos Chuonradus dei Gratia (lot. „Konradas, Dievo valia“), nors galbūt jis pridėtas vėliau.

Šv. Romos imperijos karūna surinkta iš aštuonių auksinių, brangakmeniais ir perlais papuoštų plokščių. Ant keturių iš jų vaizduojamos biblinės scenos. Dvylika brangakmenių priekinėje plokštėje simbolizavo dvylika apaštalų, o kiek vėliau pridėtas kryžius – dieviškąją imperijos prigimtį. Karūnoje virš Jėzaus atvaizdo galima įskaityti ir lotynišką užrašą [per] me reges regnant (lot. „mano vardu valdo karaliai“).

Visose monarchijose karališkoji arba imperatoriškoji karūna simbolizavo valdovo didybę, šlovę ir jėgą. Karūnos simbolika be galo artima šlovės vainiko simbolikai, o ypatingais atvejais netgi aureolės ar nimbo prasmėms. Viduramžių ikonografijoje valdovai, siekiant pabrėžti jų išskirtinumą, kartais vaizduojami su šviečiančiais nimbais virš galvų, kas tarytum priartina juos prie garbinamų šventųjų.

Paprastai karūnavimo metu ant monarcho galvos karūną uždėdavo aukšto rango dvasininkas, nors būta atvejų kai karūna valdovas užsidėdavo pats. Karūnos dažnai buvo apipinamos legendomis, joms suteikiama magiška galia.

Pasak pačių populiariausių, karūna visuomet „atpažįsta“ teisėtą šeimininką, o neteisėtam jos nešiotojui neišvengiamai užtrauks pražūti. Kaip ir visos pagrindinės monarcho regalijos, karūna buvo laikoma susijusi daugiau su pačia valdovo institucija negu su konkrečiu asmeniu, tik laikinai (t.y., iki savo mirties) įkūnijančiu sakralųjį „valdžios nuo Dievo“ principą. Kai kuriomis istorinėmis karūnomis per ilgus amžius buvo karūnuota daugybė valdovų.

Valdžios rutulys

Dažniausiai iš aukso ir brangakmenių pagamintas valdžios rutulys simbolizavo imperatoriaus valdžios sakralumą bei tobulybę, kadangi rutulys – ideali figūra, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, primenanti dangaus šviesulius, liudijanti visišką išbaigtumą bei pilnatvę.

Mūsų laikais įprasta manyti, kad senovėje žmonės Žemę visuomet įsivaizdavo plokščia. Deja, tai vienas iš įsišaknijusių stereotipų, kuris toli gražu ne visais atvejais teisingas. Tai, kad mūsų planeta yra rutulio formos teigė dar senieji graikų filosofai.

Seniesiems Romos imperatoriams valdžios rutulys simbolizavo visą pasaulį ir teisę į viešpatavimą jame. Pagonybės laikų romėnų monetose valdžios rutulys neretai papuoštas pergalės deivės Viktorijos (gr. Nikės) figūrėle, tačiau vis labiau įsitvirtinant krikščionybei Pergalę pakeičia kryžius – pagrindinis naujosios religijos simbolis. Iš čia ir lotyniškasis pavadinimas globus cruciger (lot. „kryžių nešantis rutulys“).

Ilgainiui romėniškoji tradicija teikti valdžios rutulį valdovui įsitvirtina Bizantijos bei Frankų imperijos tradicijose, o iš vėliau gimusios Šventosios Romos imperijos ilgainiui paplinta po visą Europą ir netgi už jos ribų.

Krikščioniškoje dailėje bei skulptūroje su pasaulį simbolizuojančiu valdžios rutuliu pradėtas vaizduoti Jėzus Kristus – Pasaulio valdovas, o simbolinis valdžios rutulio perdavimas naujajam imperatoriui ar karaliui inauguracijos metų reiškė ne ką kitą kaip „teisės į valdžią pasaulyje“ perdavimą.

Kartais valdžios rutulio simbolika siejama su obuoliu, kuris daugelyje pagoniškųjų Europos tradicijų simbolizavo grožį, pilnatvę, sveikatą, jaunystę ir nemirtingumą.

Krikščionybėje obuolys – tai tas „uždraustasis vaisius“, kurio paragavus pradedamas skirti gėris nuo blogio. Tokiu būdu monarcho rankose atsiduria religinio ir pasaulietinio teisingumo svertai, teisė bausti ir pasigailėti.

Būtent todėl vokiečių kalboje valdžios rutulys vadinamas „imperijos obuoliu“ (vok. Reichsapfel), o lenkų – „karališkuoju obuoliu“ (lenk. Jabłko królewskie). Rusų kalboje valdžios rutulio pavadinimas deržava, mūsų dienomis reiškiantis valstybę, kilęs nuo senojo slavų žodžio държа („valdžia“). Paprastai valdžios rutulys buvo laikomas kairėje rankoje, nors ant kai kurių senovinių monetų pavaizduoti valdovai jį laiko dešinėje.

Manoma, kad dabar Vienoje saugomas Šv. Romos imperijos rutulys pagamintas apie 1200 metais. Tai – 21 cm aukščio auksinė regalija, inkrustuota brangakmeniais ir perlais. Valdžios rutulys papuoštas kryžiumi, nors, sprendžiant senosios iš viduramžių ikonografijos, kryžius ne visuomet buvo būtinas rutulio elementas.

1255 m. prie Lietuvos karaliaus Mindaugo akto prisegtame antspaude, mūsų krašto valdovas vaizduojamas laikantis rankoje valdžios rutulį bei heraldine lelija – senuoju karališkos valdžios simboliu papuoštą skeptrą. Tiesa, dėl antspaudo autentiškumo ir jo priklausymo konkrečiai Mindaugui dažnai rimtai abejojama iki šiol.

Skeptras

Žodis „skeptras“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškia lazdą. Ilgesnė ar trumpesnė valdovo lazda, kaip karališkos valdžios atributas, sutinkama pačiuose seniausiuose rašytiniuose bei ikonografiniuose vaizdiniuose.

Pavyzdžiui, Hamurabio teisyno steloje (apie 1750 m. pr. m. e.) vaizduojamas sėdintis dievas Šamašas su skeptru rankoje. Egipto faraonai dažnai vaizduoti laikantys trumpas lenktas lazdas arba kai kurių vėlesnių Europos monarchijų skeptrus primenančias kovos buožes.

Valdžios lazda – dažnas dievų jėgos šaltinis įvairių tautų mitologijose, o taipogi neatsiejamas išminčių, pranašų bei kulto tarnų atributas daugelyje tradicijų.

Nelengva nustatyti tiesiogines karališkojo skeptro sąsajas su valdžios regalijomis seniausiose civilizacijose, tačiau lazdos, kaip tam tikro galios archetipo vaizdinys gana universalus. Lazda – tai tam tikras veiksmo, kryptingumo, jėgos ir valios instrumentas. Plačiąja prasme ji gali būti suvokiama kaip ginklas, tvirta atspara bei tam tikro išskirtinumo ženklas.

Manoma, kad viduramžių Europos valdovų skeptras vienu metu galėjo išsivystyti iš keleto prototipų: a) piemens lazdos, b) trumpos kovos buožės ar kalavijo, c) pergalę (šlovę) simbolizuojančių augalų šakelės.

Tyrinėtojų nuomone, riestas Egipto faraono „skeptras“ kilo iš piemens lazdos. Panaši simbolika Vakarų krikščionybėje priskiriama ir vyskupų lazdoms, kurios yra „dieviškos kaimenės ganytojo“- vyskupo atributas.

Dvasininko lazda liudija tikėjimo ir dieviško įstatymo įtvirtinimą vietovėje, kas galėtų tolimai sieti jos simboliką su prasminėmis monarcho valdžios atributo – skeptro, reikšmėmis.

Skeptro kilmė iš savaip evoliucionavusios ieties, kalavijo ar kovos buožės taipogi visai reali, kadangi visus šiuos atributus žinovai priskiria vyriškajai veiksmo bei kovos simbolikai. Yra žinoma, kad tam tikri senieji ginklai, pavyzdžiui, kovos buožės, ilgainiui transformavosi į daugiau reprezentatyvius karvedžių atributus – etmonų buožes ar maršalų lazdas, liudijančias jų savininkų rangą bei patirtį.

Palmės šakelė – dar viena pretendentė į valdovo skeptro „protėvius“, kadangi tiek Senojoje Graikijoje, tiek Romoje simbolizavo pergalę ir triumfą bei buvo siejama su pergalės dievybėmis. Graikijoje palmės šakelėmis dažnai apdovanodavo Olimpinių žaidynių nugalėtojus, jos vaizduotos ir ant romėnų monetų, tad visai logiška manyti, kad pergalingoji palmės šakelė kažkokiais būdais galėjo atgimti ir skeptro simbolikoje.

Negalima nepaminėti dar vienos versijos, pagal kurią imperatoriaus skeptras simbolizuoja tam tikrą metafizinę ašį, šventą simbolinę pasaulio koloną, kuri galėtų sietis su itin archajiškais Būties medžio vaizdiniais daugelyje senųjų Europos kultūrų. Čia skeptras tarytum tampa savotišku tarpininku tarp dieviškojo ir žmonių pasaulio, pasaulio tvarkos ir balanso garantu monarcho rankose.

Šv. Romos imperatoriaus skeptro viršūnę puošė ąžuolų lapai, Prancūzijos karaliaus – heraldinės lelijos. Kitų Europos monarchų skeptrai buvo papuošti kryžiais, ereliais, karūnomis ir tt. Skeptrai taipogi buvo gaminami iš tauriųjų metalų ir paprastai laikomi dešinėje valdovo rankoje.

Kalavijas

Valstybės kalavijas (vok. Reichschwert) – ketvirtoji pagrindinė monarcho regalija.

Valdovo kalavijas simbolizavo ne tik karaliaus ar imperatoriaus rankose sutelktą karinę jėgą, bet ir ryžtą ginti tikėjimą, Bažnyčią bei savo kraštą.

Simboliškai kalavijas sietas su taurumu, šviesa, narsa ir pasiaukojimu, todėl kalavijo įteikimas monarchui turėjo priminti jam apie tikrąsias dvasines idealaus valdovo savybes bei skatinti jų laikytis.

Valdovo kalavijas buvo laikomas valstybinės galios simboliu ir savotišku visų kalavijų „tėvu“, o kalavijo pagalba atliekami ceremonialiniai veiksmai užėmė svarbią vietą kariškoje viduramžių kultūroje (pavyzdžiui, kalavijo įteikimas vasalui arba įšventinimo į riterius apeigos).

Magiškų savybių priskyrimas ginklui – ypač sena, iš pagoniškų laikų kylanti tradicija. Tiek keltiškoje mitologijoje, tiek senųjų germanų sagose kalavijams buvo suteikiami vardai, manyta, kad jie gyvena savo gyvenimą bei turi savo sielą. Garsiausi mitiniai Europos kalavijai būtų šie: Ekskaliburas (iš legendų apie karalių Atrūrą), Diurendalis (mitinio riterio Rolando kalavijas), Balmungas (Zygfrydo kalavijas „Nybelungų giesmėje“), kt.

Krikščioniškai simbolikai kalavijas taip pat nesvetimas. Evangelijoje pagal Matą Jėzus kalba, kad atėjo žemėn nešti ne ramybę, o kalaviją. Apreiškime Jonui pasakojama apie aštrų dviašmenį kalaviją – vieną iš apsireiškusio Kristaus atributų.

Senajame Testamente liepsnų kalaviju ginkluotas angelas saugo Pažinimo medį rojaus sode, taigi viduramžiškoje tradicijoje kalavijo simbolika įgauna daugybę gelminių prasmių, kylančių iš archajiškų pagoniškų bei simbolinių krikščioniškų vaizdinių.

Reikalui esant senovinis „valdžios iš Dievo“ principas galėjo būti ginamas kalaviju, o ant pačių ginklų gausi religinė simbolika tampriai persipina su valstybine. Tai puikiai liudija žodinė formulė, kadaise tarta vokiečių imperatorių karūnavimo metu: „Priimk šį kalaviją iš mūsų vyskupų rankų“.

Ceremonialinis Šv. Romos imperijos kalavijas buvo pagamintas maždaug XII a. pabaigoje, o jo ašmenų ilgis siekia 95 cm. Ant ranką apsaugančio skersinio iškalti lotyniški žodžiai Christus vincit, Chrstus Reignat, Christus Inperat (lot. Kristus nugali, Kristus karaliauja, Kristus vadovauja). Auksinės kalavijo makštys, manoma, pagamintos kiek anksčiau ir papuoštos keturiolikos imperatorių atvaizdais pradedant Karoliu Didžiuoju.

Lenkijos valdovų karūnavimo kalavijas nukaldintas XII-XIII amžių sandūroje. Šio ginklo rankena puošia alfos ir omegos simboliai (prasmė – visko pradžia ir pabaiga, pilnatvė), keturių evangelistų gyvūnai ir Dievo Avinėlio atvaizdai. Abiejuose skersinio pusėse iškalti lotyniški užrašai (pvz., „Nebaisus joks pavojus tam, kuris neša Dievo vardą“), o ant geležtės matyti Lenkijos herbas.

Iki mūsų dienų daugelyje Europos šalių, kadaise buvusių monarchijomis, buvusių valdovų kalavijai yra laikomi viena pagrindinių valstybės relikvijų ir saugomi tų šalių muziejuose. Bet kurios iš valdovo regalijų praradimas buvo laikoma didžiule gėda ir nelaime, kur kas baisesne už esamo valdovo mirtį, kadangi, kaip jau buvo minėta, regalija savaime buvo laikoma šventu ir neliečiamu dieviškos valdžios principo garantu, o valdovas, kaip fizinis asmuo, buvo tik laikinas šios idėjos nešėjas.

Visgi, kad ir koks aukštas buvo monarchų regalijų statusas, istorinių negandų bei sukrėtimų metu kai kurios jų buvo apgadintos, sunaikintos ar kitaip negrįžtamai prarastos. Neretai mūsų dienomis eksponuojami valdovų atributai tėra tik senųjų valdžios regalijų kopijos, o ir patys originalai (dėl begalinių vėlesnių amžių puošybos sprendimų ar perdirbimų) tik retais atvejais išsaugojo pirminę savo išvaizdą.

Šiandienos Europoje kadaise sakralus „valdžios nuo Dievo“ principas yra laikomas negrįžtama istorine atgyvena, tačiau kaip ten bebūtų, tai – neatsiejama europietiškos kultūros bei istorijos dalis.

parengė Vitalijus Michalovskis

Straipsnis iš Baltų žinyčios vartai

Karūnavimo ceremonijos prasmė

Pagrindine ceremonija, per kurią ypač pasireikšdavo valdžios sakralumo principas krikščioniškose Vakarų Europos monarchijose buvo valdovo karūnavimas.

Šio iškilmingo veiksmo metu būsimajam valdovui simboliškai pripažįstama ir suteikiama „dieviškoji teisė valdyti“, įteikiamos karaliaus ar imperatoriaus regalijos.

Neabejotina, kad karūnavimą buvo galima įvardinti esant greičiau religiniu, nei pasaulietiniu aktu, kadangi valdžios „nuleidimo iš dangaus“ ceremonijos rengtos didingose katedrose, dalyvaujant aukštiems dvasininkijos atstovams (pavyzdžiui, karūnuoti Mindaugą buvo pavesta Kulmo vyskupui), o ypatingais atvejais monarchus karūnuodavo ir popiežiai.

Įvairiose Europos šalyse karūnavimo tradicijos buvo panašios, nors detalės ir ceremonijų tvarkos eiliškumas kiek skyrėsi.

Patys esminiai karūnavimo ceremonijos momentai būtų šie: būsimojo valdovo įžengimas į katedrą aidint bažnytiniams himnams bei maldoms, už karūnavimo procedūrą atsakingų asmenų klausimai pretendentui ir pastarojo atsakymai, iškilminga monarcho priesaika, karūnuojamo asmens patepimas „šventais aliejais“, valdžios regalijų įteikimas bei karūnos uždėjimas, naujojo valdovo pasirodymas tautai.

Prancūziškoje tradicijoje būsimąjį karalių ryte pažadindavo vyskupai, kurie padėdavo jam atsikelti ir apsirengti. Tai simbolizavo nemirtingos valdovo dvasios perėjimą į naują kūną. Šis veiksmas siejosi su evangeliniu „prisikėlimo iš mirusiųjų“ motyvu būsimajam viešpatavimui.

Atvykus į karūnavimo vietą, Bažnyčios hierarchai pretendentui užduodavo kelis klausimus į kuriuos pastarasis privalėjo atsakyti teigiamai.

Šv. Romos imperijos valdovų karūnavimo metu buvo užduodami 6 klausimai, pavyzdžiui: ar valdovas pasižada ginti tikėjimą ir Bažnyčia?, ar valdovas pasižada laikytis senųjų imperijos įstatymų?, ar jis prižada būti teisingas?, ir pan.

Prancūzijoje karūnuojamasis iškilmingai prisiekdavo ant senos evangelijos, taipogi žadėdamas ginti tikėjimą, stiprinti valstybę, būti teisingas ir gailestingas, kovoti su eretikais.

Po priesaikos žodžių aukščiausieji dvasininkai kreipdavosi į susirinkusiuosius kilminguosius klausdami: „ar pripažįstat naująjį valdovą?“ Šis klausimas buvo laikomas grynai formaliu, tačiau istorikai jame įžvelgia archajiškų senųjų barbarų gentinių tradicijų liekanas – kadaise rinkti karo vadus visuotinai pritarus kilmingiems ir laisviems genties atstovams.

Valdovo patepimas „šventaisiais aliejais“ – kita nemažiau svarbi ceremonijos dalis. Pats karūnavimo aliejus, kaip ir indas, kuriame jis laikomas, buvo švenčiausiomis monarchijos relikvijomis.

Paprastai šios relikvijos buvo apipintos begale legendų ir tikėta stebuklinga jų galia. Tiek Prancūzijoje, tiek Šv. Romos imperijoje arkivyskupas aliejumi patepdavo būsimajam valdovui galvą, saulės rezginį, pečius, alkūnes ir delnus, kas simbolizavo Šv. Dvasios nusileidimą ant karūnuojamojo asmens.

Vokietijoje patepimą lydėjo žodžiai: „Viešpats, jūsų Dievas, suteikė jums teisę viešpatauti šioje karalystėje bei valdyti jos žmones“. Manoma, kad būtent po patepimo ritualo karūnuojamasis tampa pilnateisiu valdovu ir įgauna unikalų sakralųjį statusą, kuris skiria ji nuo paprastų mirtingųjų. Lygiai toks pats principas buvo sutinkamas ir daugelyje ikikrikščioniškų kultūrų.

Pagaliau pateptajam įteikiamos valdžios regalijos ir uždedama karūną. Tradiciniais monarcho valdžios atributais Europoje buvo laikoma karūna, valdžios rutulys, skeptras, kalavijas ir valdovo žiedas, nors prie valdovo regalijų taipogi galėjo būti priskirtos heraldinės valstybės vėliavos, mantija, pentinai, valdovo juosta ir t.t. Kiekviena valdovo regalija turėjo gilią simbolinę prasmę ir buvo įteikiama tariant tam tikrus žodžius.

Viduramžių Europos karūnavimo ceremonijose persipynė daugybė tradicijų – nuo pagoniškų iki krikščioniškų. Itin archajiškos valdovų pripažinimo formos nuolat kito, jungėsi su atneštinėmis religinėmis ir socialinėmis įtakomis, vis sudėtingėjo jų simbolika.

Karūnavimo ceremonijos darėsi vis pompastiškesnėmis, tačiau pagrindinė jų idėja – monarcho valdžios sakralizavimo principas (kaip ir visuotinas to principo demonstravimas karūnavimo metu) niekuomet nekito.

Monarcho regalijos

Karūna

Karūna – labiausiai atpažįstamas ir, ko gero, pats svarbiausias monarcho atributas. Manoma, kad Europos monarchų karūnos galėjo kilti ne tik iš senųjų antikinių diademų, dažnai to meto visuomenėje nurodančių išskirtinę jų nešiotojų padėtį, bet ir iš paprasčiausių lapų vainikų, kadaise naudojamų tiek religinėse ceremonijose, tiek kitais gyvenimo atvejais. Beje, lietuviškas žodis „karūna“ yra kilęs iš lotyniškojo corona, tai ir reiškia vainiką arba ratą.

Nei diademos, nei vainikai nebuvo išimtinai valdovų sluoksnio atributas ir skyrėsi tiek puošnumu, tiek medžiagų, iš kurių buvo pagaminti, brangumu.

Antikinės aristokratijos nešiojamos diademos ir kaltiniai lapų vainikai dažniausiai buvo tikri meno kūriniai, nukaldinti iš brangiųjų metalų ir inkrustuoti brangakmeniais, kas skyrė juos nuo paprastesnių medžiaginių diademų ar iš lapų supintų vainikų.

Žinoma, kad senovėje brangūs vainikai aukoti dievams, o dievai savo ruožtu irgi dažnai vaizduoti su vainikais ant galvų.

Senojoje Romoje pasižymėjusiems karžygiams buvo dovanojami jų rangą bei nuopelnus atspindintys šlovės vainikai. Visgi, tiesioginio europietiškųjų karūnų prototipo reikėtų ieškoti Bizantijos imperijoje.

VI m. e. amžiaus San-Vitalės bažnyčios mozaikoje vaizduojamas Bizantijos imperatorius Justinianas I su gausiai brangakmeniais nusagstyta stema – savotišku diademos variantu. Po Justiniano mirties vėlesni imperatoriai savo galvos apdangalą papuošią krikščionišku kryžiumi, kuris tampa dažnu visų būsimųjų Europos monarchų karūnų atributu.

Nežinia, ar Vakarų Europos germanų gentys perima puošnios valdovų karūnos idėją būtent iš Bizantijos, tačiau netrukus čia pradedamos kaldinti savos. Viena tokių – VIII ar IX amžiaus vadinamoji Geležinė langobardų karūna.

Nors iš tiesų šis meno šedevras pagamintas iš aukso bei brangakmenių, tačiau savo pavadinimą karūna gavo dėl vidinio geležies žiedo, kuris neva nukaldintas iš vinies, kadaise persmeigusio Kristaus kūną.

Viena garsiausių pasaulyje Šventosios Romos imperijos karūną (vok. Reichskrone) buvo pagaminta antroje X a. pusėje imperatorių karūnavimo ceremonijoms. Neretai ji vadinama Karolio Didžiojo karūna, tačiau toks pavadinimas nėra tikslus.

Pirmasis šia karūna pasipuošęs valdovas tikriausiai buvo Konradas II (990-1039), tai liudija lotyniškas užrašas ant karūnos Chuonradus dei Gratia (lot. „Konradas, Dievo valia“), nors galbūt jis pridėtas vėliau.

Šv. Romos imperijos karūna surinkta iš aštuonių auksinių, brangakmeniais ir perlais papuoštų plokščių. Ant keturių iš jų vaizduojamos biblinės scenos. Dvylika brangakmenių priekinėje plokštėje simbolizavo dvylika apaštalų, o kiek vėliau pridėtas kryžius – dieviškąją imperijos prigimtį. Karūnoje virš Jėzaus atvaizdo galima įskaityti ir lotynišką užrašą [per] me reges regnant (lot. „mano vardu valdo karaliai“).

Visose monarchijose karališkoji arba imperatoriškoji karūna simbolizavo valdovo didybę, šlovę ir jėgą. Karūnos simbolika be galo artima šlovės vainiko simbolikai, o ypatingais atvejais netgi aureolės ar nimbo prasmėms. Viduramžių ikonografijoje valdovai, siekiant pabrėžti jų išskirtinumą, kartais vaizduojami su šviečiančiais nimbais virš galvų, kas tarytum priartina juos prie garbinamų šventųjų.

Paprastai karūnavimo metu ant monarcho galvos karūną uždėdavo aukšto rango dvasininkas, nors būta atvejų kai karūna valdovas užsidėdavo pats. Karūnos dažnai buvo apipinamos legendomis, joms suteikiama magiška galia.

Pasak pačių populiariausių, karūna visuomet „atpažįsta“ teisėtą šeimininką, o neteisėtam jos nešiotojui neišvengiamai užtrauks pražūti. Kaip ir visos pagrindinės monarcho regalijos, karūna buvo laikoma susijusi daugiau su pačia valdovo institucija negu su konkrečiu asmeniu, tik laikinai (t.y., iki savo mirties) įkūnijančiu sakralųjį „valdžios nuo Dievo“ principą. Kai kuriomis istorinėmis karūnomis per ilgus amžius buvo karūnuota daugybė valdovų.

Valdžios rutulys

Dažniausiai iš aukso ir brangakmenių pagamintas valdžios rutulys simbolizavo imperatoriaus valdžios sakralumą bei tobulybę, kadangi rutulys – ideali figūra, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, primenanti dangaus šviesulius, liudijanti visišką išbaigtumą bei pilnatvę.

Mūsų laikais įprasta manyti, kad senovėje žmonės Žemę visuomet įsivaizdavo plokščia. Deja, tai vienas iš įsišaknijusių stereotipų, kuris toli gražu ne visais atvejais teisingas. Tai, kad mūsų planeta yra rutulio formos teigė dar senieji graikų filosofai.

Seniesiems Romos imperatoriams valdžios rutulys simbolizavo visą pasaulį ir teisę į viešpatavimą jame. Pagonybės laikų romėnų monetose valdžios rutulys neretai papuoštas pergalės deivės Viktorijos (gr. Nikės) figūrėle, tačiau vis labiau įsitvirtinant krikščionybei Pergalę pakeičia kryžius – pagrindinis naujosios religijos simbolis. Iš čia ir lotyniškasis pavadinimas globus cruciger (lot. „kryžių nešantis rutulys“).

Ilgainiui romėniškoji tradicija teikti valdžios rutulį valdovui įsitvirtina Bizantijos bei Frankų imperijos tradicijose, o iš vėliau gimusios Šventosios Romos imperijos ilgainiui paplinta po visą Europą ir netgi už jos ribų.

Krikščioniškoje dailėje bei skulptūroje su pasaulį simbolizuojančiu valdžios rutuliu pradėtas vaizduoti Jėzus Kristus – Pasaulio valdovas, o simbolinis valdžios rutulio perdavimas naujajam imperatoriui ar karaliui inauguracijos metų reiškė ne ką kitą kaip „teisės į valdžią pasaulyje“ perdavimą.

Kartais valdžios rutulio simbolika siejama su obuoliu, kuris daugelyje pagoniškųjų Europos tradicijų simbolizavo grožį, pilnatvę, sveikatą, jaunystę ir nemirtingumą.

Krikščionybėje obuolys – tai tas „uždraustasis vaisius“, kurio paragavus pradedamas skirti gėris nuo blogio. Tokiu būdu monarcho rankose atsiduria religinio ir pasaulietinio teisingumo svertai, teisė bausti ir pasigailėti.

Būtent todėl vokiečių kalboje valdžios rutulys vadinamas „imperijos obuoliu“ (vok. Reichsapfel), o lenkų – „karališkuoju obuoliu“ (lenk. Jabłko królewskie). Rusų kalboje valdžios rutulio pavadinimas deržava, mūsų dienomis reiškiantis valstybę, kilęs nuo senojo slavų žodžio държа („valdžia“). Paprastai valdžios rutulys buvo laikomas kairėje rankoje, nors ant kai kurių senovinių monetų pavaizduoti valdovai jį laiko dešinėje.

Manoma, kad dabar Vienoje saugomas Šv. Romos imperijos rutulys pagamintas apie 1200 metais. Tai – 21 cm aukščio auksinė regalija, inkrustuota brangakmeniais ir perlais. Valdžios rutulys papuoštas kryžiumi, nors, sprendžiant senosios iš viduramžių ikonografijos, kryžius ne visuomet buvo būtinas rutulio elementas.

1255 m. prie Lietuvos karaliaus Mindaugo akto prisegtame antspaude, mūsų krašto valdovas vaizduojamas laikantis rankoje valdžios rutulį bei heraldine lelija – senuoju karališkos valdžios simboliu papuoštą skeptrą. Tiesa, dėl antspaudo autentiškumo ir jo priklausymo konkrečiai Mindaugui dažnai rimtai abejojama iki šiol.

Skeptras

Žodis „skeptras“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškia lazdą. Ilgesnė ar trumpesnė valdovo lazda, kaip karališkos valdžios atributas, sutinkama pačiuose seniausiuose rašytiniuose bei ikonografiniuose vaizdiniuose.

Pavyzdžiui, Hamurabio teisyno steloje (apie 1750 m. pr. m. e.) vaizduojamas sėdintis dievas Šamašas su skeptru rankoje. Egipto faraonai dažnai vaizduoti laikantys trumpas lenktas lazdas arba kai kurių vėlesnių Europos monarchijų skeptrus primenančias kovos buožes.

Valdžios lazda – dažnas dievų jėgos šaltinis įvairių tautų mitologijose, o taipogi neatsiejamas išminčių, pranašų bei kulto tarnų atributas daugelyje tradicijų.

Nelengva nustatyti tiesiogines karališkojo skeptro sąsajas su valdžios regalijomis seniausiose civilizacijose, tačiau lazdos, kaip tam tikro galios archetipo vaizdinys gana universalus. Lazda – tai tam tikras veiksmo, kryptingumo, jėgos ir valios instrumentas. Plačiąja prasme ji gali būti suvokiama kaip ginklas, tvirta atspara bei tam tikro išskirtinumo ženklas.

Manoma, kad viduramžių Europos valdovų skeptras vienu metu galėjo išsivystyti iš keleto prototipų: a) piemens lazdos, b) trumpos kovos buožės ar kalavijo, c) pergalę (šlovę) simbolizuojančių augalų šakelės.

Tyrinėtojų nuomone, riestas Egipto faraono „skeptras“ kilo iš piemens lazdos. Panaši simbolika Vakarų krikščionybėje priskiriama ir vyskupų lazdoms, kurios yra „dieviškos kaimenės ganytojo“- vyskupo atributas.

Dvasininko lazda liudija tikėjimo ir dieviško įstatymo įtvirtinimą vietovėje, kas galėtų tolimai sieti jos simboliką su prasminėmis monarcho valdžios atributo – skeptro, reikšmėmis.

Skeptro kilmė iš savaip evoliucionavusios ieties, kalavijo ar kovos buožės taipogi visai reali, kadangi visus šiuos atributus žinovai priskiria vyriškajai veiksmo bei kovos simbolikai. Yra žinoma, kad tam tikri senieji ginklai, pavyzdžiui, kovos buožės, ilgainiui transformavosi į daugiau reprezentatyvius karvedžių atributus – etmonų buožes ar maršalų lazdas, liudijančias jų savininkų rangą bei patirtį.

Palmės šakelė – dar viena pretendentė į valdovo skeptro „protėvius“, kadangi tiek Senojoje Graikijoje, tiek Romoje simbolizavo pergalę ir triumfą bei buvo siejama su pergalės dievybėmis. Graikijoje palmės šakelėmis dažnai apdovanodavo Olimpinių žaidynių nugalėtojus, jos vaizduotos ir ant romėnų monetų, tad visai logiška manyti, kad pergalingoji palmės šakelė kažkokiais būdais galėjo atgimti ir skeptro simbolikoje.

Negalima nepaminėti dar vienos versijos, pagal kurią imperatoriaus skeptras simbolizuoja tam tikrą metafizinę ašį, šventą simbolinę pasaulio koloną, kuri galėtų sietis su itin archajiškais Būties medžio vaizdiniais daugelyje senųjų Europos kultūrų. Čia skeptras tarytum tampa savotišku tarpininku tarp dieviškojo ir žmonių pasaulio, pasaulio tvarkos ir balanso garantu monarcho rankose.

Šv. Romos imperatoriaus skeptro viršūnę puošė ąžuolų lapai, Prancūzijos karaliaus – heraldinės lelijos. Kitų Europos monarchų skeptrai buvo papuošti kryžiais, ereliais, karūnomis ir tt. Skeptrai taipogi buvo gaminami iš tauriųjų metalų ir paprastai laikomi dešinėje valdovo rankoje.

Kalavijas

Valstybės kalavijas (vok. Reichschwert) – ketvirtoji pagrindinė monarcho regalija.

Valdovo kalavijas simbolizavo ne tik karaliaus ar imperatoriaus rankose sutelktą karinę jėgą, bet ir ryžtą ginti tikėjimą, Bažnyčią bei savo kraštą.

Simboliškai kalavijas sietas su taurumu, šviesa, narsa ir pasiaukojimu, todėl kalavijo įteikimas monarchui turėjo priminti jam apie tikrąsias dvasines idealaus valdovo savybes bei skatinti jų laikytis.

Valdovo kalavijas buvo laikomas valstybinės galios simboliu ir savotišku visų kalavijų „tėvu“, o kalavijo pagalba atliekami ceremonialiniai veiksmai užėmė svarbią vietą kariškoje viduramžių kultūroje (pavyzdžiui, kalavijo įteikimas vasalui arba įšventinimo į riterius apeigos).

Magiškų savybių priskyrimas ginklui – ypač sena, iš pagoniškų laikų kylanti tradicija. Tiek keltiškoje mitologijoje, tiek senųjų germanų sagose kalavijams buvo suteikiami vardai, manyta, kad jie gyvena savo gyvenimą bei turi savo sielą. Garsiausi mitiniai Europos kalavijai būtų šie: Ekskaliburas (iš legendų apie karalių Atrūrą), Diurendalis (mitinio riterio Rolando kalavijas), Balmungas (Zygfrydo kalavijas „Nybelungų giesmėje“), kt.

Krikščioniškai simbolikai kalavijas taip pat nesvetimas. Evangelijoje pagal Matą Jėzus kalba, kad atėjo žemėn nešti ne ramybę, o kalaviją. Apreiškime Jonui pasakojama apie aštrų dviašmenį kalaviją – vieną iš apsireiškusio Kristaus atributų.

Senajame Testamente liepsnų kalaviju ginkluotas angelas saugo Pažinimo medį rojaus sode, taigi viduramžiškoje tradicijoje kalavijo simbolika įgauna daugybę gelminių prasmių, kylančių iš archajiškų pagoniškų bei simbolinių krikščioniškų vaizdinių.

Reikalui esant senovinis „valdžios iš Dievo“ principas galėjo būti ginamas kalaviju, o ant pačių ginklų gausi religinė simbolika tampriai persipina su valstybine. Tai puikiai liudija žodinė formulė, kadaise tarta vokiečių imperatorių karūnavimo metu: „Priimk šį kalaviją iš mūsų vyskupų rankų“.

Ceremonialinis Šv. Romos imperijos kalavijas buvo pagamintas maždaug XII a. pabaigoje, o jo ašmenų ilgis siekia 95 cm. Ant ranką apsaugančio skersinio iškalti lotyniški žodžiai Christus vincit, Chrstus Reignat, Christus Inperat (lot. Kristus nugali, Kristus karaliauja, Kristus vadovauja). Auksinės kalavijo makštys, manoma, pagamintos kiek anksčiau ir papuoštos keturiolikos imperatorių atvaizdais pradedant Karoliu Didžiuoju.

Lenkijos valdovų karūnavimo kalavijas nukaldintas XII-XIII amžių sandūroje. Šio ginklo rankena puošia alfos ir omegos simboliai (prasmė – visko pradžia ir pabaiga, pilnatvė), keturių evangelistų gyvūnai ir Dievo Avinėlio atvaizdai. Abiejuose skersinio pusėse iškalti lotyniški užrašai (pvz., „Nebaisus joks pavojus tam, kuris neša Dievo vardą“), o ant geležtės matyti Lenkijos herbas.

Iki mūsų dienų daugelyje Europos šalių, kadaise buvusių monarchijomis, buvusių valdovų kalavijai yra laikomi viena pagrindinių valstybės relikvijų ir saugomi tų šalių muziejuose. Bet kurios iš valdovo regalijų praradimas buvo laikoma didžiule gėda ir nelaime, kur kas baisesne už esamo valdovo mirtį, kadangi, kaip jau buvo minėta, regalija savaime buvo laikoma šventu ir neliečiamu dieviškos valdžios principo garantu, o valdovas, kaip fizinis asmuo, buvo tik laikinas šios idėjos nešėjas.

Visgi, kad ir koks aukštas buvo monarchų regalijų statusas, istorinių negandų bei sukrėtimų metu kai kurios jų buvo apgadintos, sunaikintos ar kitaip negrįžtamai prarastos. Neretai mūsų dienomis eksponuojami valdovų atributai tėra tik senųjų valdžios regalijų kopijos, o ir patys originalai (dėl begalinių vėlesnių amžių puošybos sprendimų ar perdirbimų) tik retais atvejais išsaugojo pirminę savo išvaizdą.

Šiandienos Europoje kadaise sakralus „valdžios nuo Dievo“ principas yra laikomas negrįžtama istorine atgyvena, tačiau kaip ten bebūtų, tai – neatsiejama europietiškos kultūros bei istorijos dalis.

(3787)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *