Teiwas Rotating Header Image

Valstybės Pagrindas » Savastis »

Vydūnas apie Dorą ir Darną

Doros galybė neapveikiama. Tai visur žinoma. Reikia tai tik ir visuomet omenyj laikyti. Kūno Galios silpnos prieš Doros viekus. Drąsiausias grobuonis pabūgsta, kad prieš jį stojasi taipo jau drąsus, bet doras Žmogus. Visi didi Žmonių Darbai pareina iš aukštos Doros. Toji vien yra jų gimtuvė.

Todėl didiems Darbams vykinti neužtenka kūną lankstyti ir penėti. Didis, drūtas ir stiprus kūnas nieko nenuveikia, kad nėra jį valdančios, galingos Doros. Tūli milžinai nėra nieko padarę, nes buvo Doroje nykštukais. O kūniški nykštukai kažin ką vykino, nes buvo milžiniškos Doros.

Vienok teisybė, kad stipras, galingas kūnas yra geras įrankis Dorai apreikšti. Be kūno mūsų Pasaulyje nieko padaryti negalima. Tačiau svarbi yra pirm viso Dora. Kūno viekams sunykus, jie nebsiranda. Bet Dora nenubaigiama. Ji vis iš naujo stojasi. Ir kad kūnas žudomas, Žmogus savo Doroj jaučiasi neapveikiamas.vydunas

Dora keliasi ir iš numirėlių. Ji yra vilties ir Tikėjimo versmė. Ji yra nemirtinga. Jos Gyvenimas yra kitas Pasaulis. Todėl tūliems ir neaišku, kas tai Dora. Berods lengva apie ją kalbėti, bet sunkiau ją suprasti. Reikia į ją todėl iš visų pusių žvelgti. Bandysim tai daryti nors vienu nauju būdu.

Daug Žodžiais giriamas darnusis Žmogus. Apie Darną tegali būti kalbama, kur daug yra veikiančių įvairių jėgų. Tokios gyvena Žmogaus viduje, arba kaip ne visai teisingai sako: jo širdyje. Kuomet tos jėgos gražiai sutaria ir visos siekia vieno galo, tuomet čia yra Darna, ir Žmogus yra galingas.

Jis yra rimtas, ramus ir tvirtas. Jo jausmai ir palinkimai gražiai supa jo širdį. Tarytume valdomos bangos neša laivą, ir ant jų šviečia išmanymo Šviesa. Todėl darnus Žmogus turi nuolatai jausmą, lyg jo viduje būtų visiškai šviesu. Jam galima viską gerai apmąstyti ir be kliūčių visomis Galiomis veikti. Ir jeigu kartą nepasiseka, jis nekrinta į neramybę ir niekuomet nedūksta, bet ramiai ieško nepasisekimo priežasties. O ją suradęs, jis šviesia Viltimi pradeda iš naujo savo Darbą. Ir jam pasiseka. Nesą mato pasisekimo sąlygas ir jomis naudojasi. Visuomet jis stovi tarsi viršum viso to, kas Darbą kliudyti gali.

Nedarnus Žmogus yra nerimtas ir neramus. Todėl jis nuolatai svyruoja ir abejoja. Visur jis todėl kliūva ir grimsta. Jo reiškiniai yra žiaurūs, net šiurkštūs. Viduje jam visokie jausmai ir geismai tik velte veliasi. Vienas briaujasi pirmyn už antrojo. Ir pačiam Žmogui retai težinoma, kas norėtina ir veiktina. Viskas drumstu, neaišku, tamsu. Niekas nesiseka. Jėgos trankosi ir nusiblaško. Viena kliudo ir naikina antrą. Ir retai išeina iš tokio Žmogaus svarbesnis naudingas darbas. Niekuomet didis, kurs svarbus didesniam Žmonių skaičiui. Paprastai nedarnūs Žmonės tik moka griauti, bet ne statyti. Jie Tautos Gyvenime yra tikras pavojus, jeigu jie nėra valdomi galingos darnaus Žmogaus rankos arba jei Tauta nemoka jų veikimo susiaurinti.

vydony_suvokimasTokiam Žmogui reikėtų vien ieškoti Ramybės. Tuomet jame atsirastų protas ir sušvistų pat Išmintis. Kiekviename Žmoguje tūno giliai Ramybės sąlyga, būtent Išmintis ir Meilė. Tajai viršų gaunant ant Žmogaus geismų, ant jo kraujo, randasi Žmoguje Darna. Išmintis gyvena anapus Žmogaus ūpų ir tųjų sūkurio Žmogaus viduje. Ūpams nutilus, nustojus, Išmintis prašvinta lyg Saulė, debesims pasitraukus.

Žinomas yra dalykas, kad Žmogus tiek yra gyvesnis, kiek jo Sąmonė šviesesnė. Kūnas be Sąmonės yra beveik tik lavonas. Norint Žmogų auginti, reikia todėl pirm viso jo Sąmonę skaidrint ir taip jo viduje Darną tvirtinti. Tuo ir Žmogaus Gyvybė tvirtinama ir didinama. Yra Gamtos moksle žinoma Tiesa, kad darnūs santykiai yra tvirčiausi. O kad tai tūlam ir nebūtų įtikima, tad jam tik nebus tai abejojama, kad Žmogus iš Išminties pareinančia Valia suvaldydamas savo jėgas – geismus, troškimus išlieka sveikesnis. Tos jėgos tada nenusiblaško ir Žmogaus nenugaluoja.

Šis valdymas padaro Žmoguje Darną, gamina Dorą. Vidaus Darna yra Dora. Ji kyla iš visai kito Gyvenimo skyriaus, kyla tiesiog iš jo ir viso Pasaulio Priežasties. Todėl Dora ir apreiškia aiškiai savo kilmės šventybę. Ir todėl ji neapveikiama, kadangi ji nepasiekiama paviršutiniškų dalykų.

Kas atskiram Žmogui svarbu, tas yra verta ir visai Tautai. Tautoj Darną tvirtinti yra jos Dorą, Galybę ir tuomet jos Gyvybę stiprinti. O visa tai galima, aukščiausias jos jėgas žadinant. Paprastose padėtyse užtektų Tautai gyventi, patenkinti paprastuosius Doros reikalavimus. Bet kuomet Tautos Gyvybei gresia pavojus, tad to nebeužtenka. Būtina yra, kad visi Tautos Vaikai kreiptų žvilgį į aukščiausias Tautoj, Žmonijoj apsireiškiančias Galias, kad visi rūpintųsi pilniausia Darna, kilniausia Dora, šviesiausia Išmintimi. Tik taip tegali Tauta tvirtėti, augti ir tuo.

Parengta pagal „
Vydūnas, Raštai I“

(1353)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *