Teiwas Rotating Header Image

Kunigaikštystė » Įkūrimo priežastys ir pagrįstumas »

Lietuvos Karalystės atstatymas XX a.

Įvykus Saulės mūšiui 1236 m. pradėjo kurtis Lietuvos didžioji kunigaikštystė palaipsniui apjungusi išlikusias baltų ir rusios žemes. Visi valdytojai XIII ir XIV a. LDK buvo lietuviai, jie kalbėjo lietuviškai ir laikėsi baltiškų papročių. Vėliau LDK valdytojų lietuviškumas pradėjo menkti kol galutinai sunyko jau XVII a. ko pasekoje pati LDK buvo nuolat okupuojama ir sunaikinta XVIII a.

Nuo pat LDK susikūrimo pradžios visi lietuviškieji valdytojai tiek valstybės viduje, tiek kaimyninėse valstybėse, tiek Romos imperijoje buvo pripažįstami karaliais. LDK karaliams nebuvo prioritetas siekti karūnacijos iš Romos popiežiaus. Karaliai Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Kęstutis, Vytautas galėjo tapti Romos popiežiaus ne tik de facto be ir de jure karūnuotais. Mindaugas buvo tapęs keliems metams popiežiaus inauguruotu karaliumi, Gediminas nuolatos atsiklabinėjo nuo tokios inauguracijos, Vytautas buvo sutikęs inauguruotis, tačiau jam popiežiaus paskirta karūna įstrigo pakeliuj į LDK.

XIII ir XIV a. LDK karalių raštinėje vyravo lotynų, rusėnų, vokiečių, lenkų kalbos. Lietuvių kalba tuo metu LDK vyravo kaip religinė, šnekamoji, dainuojamoji. Todėl vertinant tuometinį Lietuvos valstybinį statusą reikia nagrinėti tekstus tomis kalbomis, kuriomis buvo susirašinėjama tarp LDK ir kitų valstybių. LDK karalių įvardijimai įvairiuose kronikų ir susirašinėjimų dokumentuose:

  1. Mindaugas įvardijamas kaip Mindowe, dei gratia rex Lettowiae;

  2. Vytenis įvardijamas kaip Item praedecessor noster, rex Viten;

  3. Treniota paminimas kaip Lietuvos karaliaus sūnus: Trinota, filius regis Lethowinorum;

  4. Gediminas lotyniškai būdavo įvardijamas kaip Gedeminne Dei gratia Letwinorum et multorum Ruthenorum rex. Kartais prie šio įvardijimo pridedama ir Princeps et Duke Semigallie. Taigi Gediminas buvo įvardijamas kaip dievo malonėje lietuvių ir daugelio rusėnų karaliumi bei samogetų (žemaičių) kunigaikščiu; kitur kaip Gedeminne, qui se regem Lethoviae et ruthenorum intitulat;

  5. Algirdas ir Kęstutis, broliai Lietuvos karaliai Algherden ac Kenstutten, fratres reges Lethowie;

  6. Jogaila, kol dar nebuvo atsisėdęs į Lenkijos sostą, 1377-1386 m. savo antspaude pasirašė: Dei gratia rex in lettow („Dievo malone karalius Lietuvoje“). O 1386-aisiais tapęs Lenkijos karaliumi, pirmus dvejus metus dokumentus tvirtino antspaudu su užrašu dei gratia rex Poloniae, Littvania (Dievo malone Lenkijos, Lietuvos karalius); 1380 m. Dovydiškų sutartyje įvardijama kaip Jogaila, aukščiausias lietuvių karalius: Wir Jagel, obirster kung der Littouwen;

  7. 16sa8-3-1

    Sigismund Augustus 1563 ducat; Reverse – MONE AVRE MAG DVCA LI

    1390 m. žemaičių bajorai dokumente Ordinui karaliumi vadino Ordino tremtyje gyvenantį Vytautą (koning Withoud).

ZygimantasAugustas

Žygimantas Augustas (Sigismund II Augustus) XVIII a. paveikslas

Vėlesniais laikais Lietuvos valstybė įvardijama kaip Magnus Ducatus Lithuaniae. Pavyzdžiui Sigismund Augustus (Žygimanto Augusto) laikų monetose įvardijama kaip Magni Ducat Litua.

Lietuva monetose įvardijama kaip atskira valstybė iki pat XIX a.

Jono Kazimiero Vazos 1664 m. pusė dukatos; Reverse - MON AVRE MAG DVC LIT

Jono Kazimiero Vazos 1664 m. pusė dukatos; Reverse – MON AVRE MAG DVC LIT

Taip pat išlikusios LDK monetos kaip įrodymas, kad LDK turėjo savarankiškus pinigus visą savo de facto gyvavimo laiką.

1917 m. rugsėjo mėn. 18–23 d. Jono Basanavičiaus vadovaujamoje Vilniaus konferencijoje, lietuvių delegatų suvažiavime, išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, kuriai buvo pavesta siekti Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Tarybos pirmininku išrinktas Antanas Smetona.

1917 m. gruodžio mėn. viename iš posėdžių balsų dauguma Taryba nutarė, kad „dabartinėje (pastaba: tuometinėje) padėtyje ir dabartinėmis aplinkybėmis būsimajai Lietuvos Valstybei tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija“. Kandidatu į Lietuvos Valstybės karalius sutiko būti Viurtembergo hercogas Vilhelmas fon Urachas. Jam išsiųstas laiškas su tokia antrašte: „Lietuvos Taryba kviečia paimti Lietuvos karaliaus sostą, paveldėjamą tiesioginės vyrų linijos konstitucijos nurodytu keliu. Karalius pasirenka Mindaugo II vardą ir ima Lietuvos sostą šiomis sąlygomis: …“.

1917 m. - 1918 m. Lietuvos Taryba

1917 m. – 1918 m. Lietuvos Taryba

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, kreipėsi į kitų valstybių vyriausybes bendru sutarimu priimtu pareiškimu, kad Lietuvos Taryba skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje.

Lietuvos Tarybos komisija, į kurią įėjo J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius ir T. Daugirdas, nusprendė, kad tautinę vėliavą sudaro trys spalvos: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje; vėliavos viršutiniame kampe, prie koto arba jos viduryje, privalo būti valstybės herbas. Tokią vėliavą 1918 m. balandžio mėn. bendru sutarimu patvirtino Lietuvos Taryba.

1918 m. rugpjūčio mėn. Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija ir išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą karaliumi Mindaugu II bei išsiuntė jam kvietimą „netrukus paimti Vilniuje Lietuvos sostą“.

XX a. atkuriamosios Lietuvos Karalystės herbas

XX a. atkuriamosios Lietuvos Karalystės herbas

Hercogo Uracho pilyje yra popiežiaus sveikinimas skirtas Vilhelmui fon Urachui kaip išrinktam būsimu Lietuvos karaliumi. Pats Vilhelmas fon Urachas save laiko Jogailaičių giminės palikuonimi. Vilhelmas buvo vedęs Bavarijos kunigaikštienę, kuri kilusi iš Biržų krašto Radvilų giminės.

Lietuvos Taryba baigė darbą 1920 m. gegužės mėn. susirinkus Steigiamajam Seimui. Nors 1920 m., steigiamajame Seime atkūrinėjant Lietuvos valstybingumą, tiek Viurtembergo hercogas Vilhelmas fon Urachas buvo atšauktas nuo Lietuvos sosto paėmimo, tiek atsisakyta konstitucinės monarchijos bei apskritai karalijos atstatymo, tiek vyties vėliavą keičiant trijų spalvų vėliava, tačiau pats Lietuvos Karalystės teisinis statusas išliko nuo pat XIII a. Teisiniu požiūriu Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, 1918 m. vasario 16 d. skelbdama atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje, galėjo atstatinėti tik Lietuvos Karalystę, kadangi iki tol nebuvo įsiteisėjusio kitokio Lietuvos valstybės statuso. Ir pats įvardijimas ‘sostinė Vilnius’ nurodo, kad valstybingumas turėjo būti atstatomas karalijos pagrindu.

Taigi Lietuvos valstybė kaip regnum Lithuaniae buvo įvardijama nuo XIII iki XV a., kaip Magnus Ducatus Lithuaniae iki XIX a. Atkūrus Lietuvos valstybingumą XX a. visų pirma turėjo būti ir buvo kalbama apie regnum Lithuaniae atstatymą. Tai bene vienintelis teisingas ir tvirtas kelias įtvirtinti Lietuvos valstybingumą. Aišku, kad dabartinėmis aplinkybėmis reiktų atstatinėti ne kaip „konstitucinę paveldimąją monarchiją“, bet kaip bendruovaldą, kurioje valstybės valdymas aukščiausiuoju lygmeniu vyktų valstybėje, kaip karalijoje, paskirtuosiuose valdymo rūmuose sostinėje Vilniuje esant piliečių valia paskirtajam bendruovaldos karaliui-kūrėjui-valdytojui.

parengė Mindaugas Lučka

(4691)

One Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *