Teiwas Rotating Header Image

Protėvių Pasaulėjauta » Dieviškumas ir Dvasingumas »

Vasarovidžio virsmas Rasa. Kupolė. Krešės

RASA IR KITOS METŲ ŠVENTĖS

Vasarovidžio naktį, kai stojasi trumpiausia metų naktis ir ilgiausia diena, visoje Europoje ant kalnų ir kalnelių užsiliepsnodavo šventiniai laužai, o jų atšvaitai atsispindėdavo tamsiame vandens paviršiuje. Tai metas, kai saulė ir visa gamta pasiekia aukščiausią savo galią. Tai ypatinga diena, nes ji yra persilaužimo – virsmo metas, kur susiduria kilimo ir leidimosi, vešėjimo ir nykimo, gyvybės ir mirties prieštara.

Baltų žmogaus – tuo pačiu ir archainės Indoeuropos žmogaus – pasaulėvoka rėmėsi į augalo gyvenimą: gyvybingą, ramų ir slėpiningą. Pavasarį augmenija atbunda, atgimsta iš žiemos miego. Prasideda vegetacinis (augimo) laikotarpis. Pasak senovės graikų, iš rūsčiojo Hado požemių sugrįžta Kora į žemės-motinos Demetros (Persefonės) glėbį. Pakrypsta rogių vėžė patižusiame sniege, sprogsta balti, pūkuoti žilvičio katinėliai, kalasi pirmieji daigeliai, gyvūnijos pasaulis pasipildo nauja gyvybe. Tai metas, kai švenčiamos atsigavimo, prisikėlimo arba gimimo šventės – Užgavėnės ir Velykos.

Pirmuosius pavasario daigelius pakeičia smaragdinė pavasario žaluma. Vis kaitrėjanti saulė brandina žolynus, vis sunkyn svyra javų varpos. Ir štai, po keturių mėnesių, birželio pabaigoje pasiekiamas aukščiausias vešlumas – kupos taškas. Tai lūžio metas augalo gyvenime, kuris užkoduotas lietuvių kalboje kaip nokti – nykti dėsningumas. Augalas subręsta tiek, kad jau gali pradėti, rasdinti naują gyvastį. Rasoja rugiai – virš lauko plūko žiedadulkių debesis. Tai RASA – atsiradimo, rasties, prasidėjimo, pradžios šventė. Kartu ji yra ir kosminės dramos kulminacija.

Atlikusi savo didžiąją paskirtį – davusi naują gyvybę, augalija palinksta į marõs pusę. Perkopusi dangaus skliaute aukščiausią tašką, saulė vis mažiau šviesos siunčia žemei, o augalas brandina užmegztą vaisių. Artėja rudeninis vasaros virsmas į žiemą. Po keturių mėnesių švenčiamos mirtimi dvelkiančios Ilgės ir Vėlinės. Gamta išgyvena kritinį laikotarpį – virsmą iš gyvybingos ir žalios vasaros į baltų žiemos sapnų rimtį. Ilgės, Vėlinės yra vartai į marõs pasaulį, kur paliegę, būties šešėliai ilgisi būtosios saulės šviesos, ilgisi gajõs, gaivesio.

Perėjusi į maros sritį, gyvybės kreivė vis dar leidžiasi žemyn iki žiemos saulėgrįžos, kuri yra priešprieša aukščiausiam gyvybės suklestėjimui – kupai. Tamsa vis tirštėja, pasaulis smenga pragarmėn, kol didysis Rėdos ratas pasiekia žemiausiąjį tašką. Tai Kalėdos – didžiausio gamtos apmirimo, nuovargio metas, maros pergalės valanda. Tačiau Kalėdos yra ir vilties pradžia. Būtent Kūčių vakarą įvyksta didysis lūžis – aukštyn, į šviesą, į viltį.

Po Kalėdų saulė vis ilgiau užsibūna danguje, o gyvybės kreivė pamažu pradeda kilti aukštyn. Po storu balto sniego patalu bunda gyvybinės gamtos galios. Artėja pavasarinis žiemos virsmas į vasarą. Atkutęs, atgavęs žalią galią daigas laužia sniego plutą, šlaituose vėl žybčioja mėlyni žibučių žybsniai.

Gyvybės ratas sukasi toliau.

Rasa

Panagrinėkime, ką reiškia šventės pavadinimas – RASA? Šis žodis siejasi su prasidėjimu, žydėjimu: rasoti reiškia žydėti, plaukti („rugiai dvi nedėlias rasoja, dvi nedėlias grūdas auga, dvi nedėlias noksta“ – LKŽ). O žydėjimas yra apvaisinimas, pradėjimas. Todėl S. Daukantas apie šią šventę, kurią jis vadino „vainikų švente“, rašė: „Rodos, jog šventino tą šventę minavonei įkūrimo arba sutvėrimo šio pasaulio ir visos šeimynos, (…) kada visas sutvėrimas buvo pradžią gavęs“. Kodėl prasidėjimui gamtoje yra pasirinktas būtent tas laikas? S. Daukantas taip atsako į šį klausimą. O gi todėl, kad Dievas „… kaip koks tėvas, perą išgūžęs, paleidęs į pasaulį, ką tegalėjęs atlikti tokiu laiku, kuriame nuleistas peras nepragaištų pasauly, nesgi žinoma yra visiems, jog apie šventą Joną, oras yra visų jaukusis ir malonusis.“

Tačiau, Rasos prasmių sklaida tuo dar nesibaigia. Šis žodis vienas slėpiningiausių lietuviškame pasaulėvaizdyje. Jis sietinas su daugiaprasmiu veiksmažodžiu rastis. LKŽ nurodo jo reikšmes, artimas rasos prasminiam laukui. Rastis reiškia ‘kilti, dygti, susidaryti’: „Pradėjo pamažėliu debesys rastis“; „Ant dirvų pradeda rastis žolelė“; „Po lietui rasis grybai“; rastis reiškia ir ‘gimti’: „Ten aš radaus ir augau“, „Tokis mažiukas veršiukas rados“ (LKŽ). Visos šios reikšmės – nuo natūralių, gamtinių iki apibendrintų – atkartoja tą patį atsiradimo, naujo, dar nebūto susidarymą, žodžiu, – prasidėjimo, pradžios, kilmės motyvą. Tad rasa yra gajos esmė, gyvasties dvasia, kuri rasdamasi, t. y. įsikūnydama fiziniame pasaulyje tampa naujos gyvybės priežastimi. Šventės pavadinimas Rasa išreiškia slėpiningiausią, akiai nematomą gyvybės esmę, be kurios neatsirastų jokia gyvybė.

Apskritai žodis rasa yra būdingas lietuviškam pasaulėvaizdžiui. Dainose šis žodis sutinkamas greta žodžių rūta, rūtelė ir vainikėlis: „ne bet kokia aš mergelė buvau, ant galvelės rūtelė rasojo“; „Ko rasoja vainikėlis ant tavo galvelės?“; „Krenta raselė nuo rūtytėlių“ (LKŽ). Dar pridėjus baltos (sidabro) spalvos motyvą: „Stovėjo panelė kaip raselė balta“; „nuo ryto rasos aš esmu balta, nuo vėjužio raudona“, galima nujausti Rasos šventėje slypinčią skaistos idėją. Tai savaime suprantama, nes rasa, kaip jau minėta, yra pati gyvybės, gyvybiškumo esmė, o esmė, kaip ji bepasireikštų, visada išlieka nesutepta ir skaisti.

Kupolė

Kitas, plačiau žinomas ir būdingesnis slavų kraštams, Rasos įvardinimo sinonimas yra Kupolė. Šis šventės pavadinimas kildintinas iš veiksmažodių kupti, kūpėti, kupinti, kurie reiškia – ‘gerai augti’, ‘vešėti’, ‘virsti iš dirvos ar puodo’, ‘su kaupu pilti, kaupinti’: „Tai užderėjo nauda – visi laukai lūžta, kupa“; „Kai užderėjo vasarojus, tai net iš dirvos kupa“; „Neseniai įmaišiau tešlą, ir jau kupias“; „Nekupink, nesutilps!“ (LKŽ). Veiksmažodžiai kupti, kupėti, kupinti jau primiršti, tačiau jų vediniai daiktavardžiai kupeta, kupolas ir būdvardžiai kuplus, kupinas plačiai tebevartojami ir šiandien. Plg. latviškus žodžius kupla, kuploja, kurie reiškia ‘vešėti, tarpti, klestėti’; kuple – ‘vešlus, kuplus’ ir kupena (latv.) – ‘pusnis’. Šaknis kup priklauso kaupti(s) prasminiam laukui. Kupa arba Kupolė – tai pilnaties, didžiausio suvešėjimo, sužaliavimo metas – didžiausioji gyvybinių galių sankaupa, palankiausia naujos gyvybės pradėjimui. Iš čia kilęs ir didžiausią gyvybinę galią turinčių vasarovidžio nakties žolynų pavadinimas – kupolė. Žolynų puokštė – kupolė iškeliama ant aukštos karties, iš jų pinami vainikai, jos vartojamos gydymui.

Tačiau kupinti reiškia ne tik ‘vešėti’, ‘kaupti’, bet ir ‘tirštinti, tankinti, kietinti’. „Kupintas arba nukupintas pienas reiškia surūgusį pieną, nuo kurio nusunktos išrūgos, t. y. sutirštintas, sukietintas (LKŽ). Ši priešinga veiksmažodžio kupti prasmė reiškia, kad vešėjimas, žydėjimas pereina į tirštėjimą, kietėjimą. Plačiau apie tai žr. sk. „Krešės“.

Atsekus pavadinimo Kupolė kilmę ir prasmę, nesunku pamatyti, kaip krikščionybės įtakoje senas šventės pavadinimas Kupolė pakeitė savo prasmę slavų (baltarusių ir ukrainiečių) kalbose. Mūsų amžiuje šią šventę slavai vadina sukrikščionintu vardu – Ivan-Kupala, t. y. panašiai kaip ir lietuviai – Joninės. Dabar žodis kupala verčiamas kaip ‘maudytojas’, t. y. Ivan-Kupala reiškia Jonas Maudytojas. Tai atrodo aišku, nes šv. Jonas, krikštydamas maudė žmones Jordano upėje, o ir pravoslavai net šiais laikais krikštydami „maudo“, t. y. visą kūdikį paneria į vandenį. Jų ir krikštykla vadinasi kupelj, t. y. ‘maudyklė’. Atrodo – viskas tvarkoje, tačiau, jau minėjome, kad grafas Kyburgas savo kelionės į Lietuvą 1397 m. aprašyme teigia, jog gudai Rasos šventę vadina Kupule. Kitas nenuneigiamas įrodymas yra XIX a. V. Dalio išleistas prasminis rusų kalbos žodynas. Jame veiksmažodis kupitj reiškia skopliatj, kopitj, sobiratj v kupu (kaupti, rinkti į kupą), taigi yra tos pačios prasmės, kaip ir lietuviškas kupėti, kupti. Dalio žodyne yra ir žodis kupa, reiškiantis ‘krūva, kupeta, grupė’ (“derevja stojat kupam”), kuris išlikęs ir dabartinėje slavų kalboje. O svarbiausia – Dalio žodyne yra ir šventės pavadinimas Kupala, minimas kaip pavadinimo „Ivan-Kupala“ sinonimas (Kupala ili Ivana – Kupala, denj 24 ijunia; b Beloj i Maloj Rusi v Baltsk. gub. i u južn. slavian). To pakanka pamatyti, kad ir lietuvių Kupolė, ir slavų Kupala, ir lietuvių Joninės bei slavų Ivan-Kupala yra ta pati didžiausių gamtos gyvybinių galių, augalijos suvešėjimo, vaisingumo, derlumo šventė, kuri krikščionybės įtakoje pakeitė pavadinimą. O su veiksmažodžiu kupatj šventės pavadinimą Kupala sieja tik panašus skambesys.

Krešė(s)

Yra dar vienas, beveik visai pamirštas šios šventės pavadinimas – tai prūsų kresze. V. Toporovo nuomone, ši šventė sietina būtent su Joninėmis, nes slavų šaknis kres žymi ne tik atgają, prisikėlimą (plg. voskresenije), bet ir saulės ratą, vasarinę saulės solsticiją (sen. rus. kres – ‘solncevorot’ – posūkis). V. Toporovo nuomonę patvirtina ir lietuviški žodžiai. Krėšėti lietuviškai reiškia ‘būti vešliam, puikiam, klestėti:’ „Toks medžiui bus lygus stovinčiam, prieg paversmių visad krėšinčiam“ (LKŽ). Šita, labiau primiršta veiksmažodžio krėšėti prasmė atitinka jau minėtą veiksmažodžių kupti, kupėti, kupinti prasmę. Dysnos ir Tverečiaus apylinkėse bei K. Jauniaus raštuose veiksmažodis krėšuoti reiškia rugių žydėjimą, o veiksmažodis kryšėti Merkinės apylinkėse reiškia ‘žydėti’: „Jos (obelėlės) žiedeliai kryšėjo“ (LKŽ). Kaip prisimename, viena iš rasoti reikšmių yra “’žydėti’, tad rasoti ir kryšėti (krešuoti) galima laikyti sinonimais (plg. vieną iš žodžio užkrėsti reikšmių – ‘apvaisinti’ – LKŽ). Kita vertus, krėšėti prasmė ‘vėšėti’ dera prie kupėti, kupti. Todėl Krešė arba Krešės – dar vienas savitas baltiškas Rasos šventės pavadinimas, savo prasme lygiagretus Kupolei.

Yra ir kita, labiau žinoma veiksmažodžio krėšėti prasmė – ‘tirštėti, džiūti, kietėti’: „Kiaulę pjaunant, kraujas krešėjo, kol sukrešėjo“. Iš čia kilęs daiktavardis krešenos arba krekenos: „Va, palaidžiau krešenų, galit kept“ (LKŽ). Tirštėjimo, kietėjimo prasmė yra priešinga vešėjimo, žydėjimo, skleidimosi prasmei. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad taip pat ar labai panašiai skambantys žodžiai išreiškia priešingas prasmes, tačiau įsigilinus į vešėjimo, žydėjimo vyksmą aiškiai matyti, jog tai yra savaime suprantama. Vešėjimas, žydėjimas savaime pereina į tirštėjimą, kietėjimą, džiūvimą, nes žiedas užmezga vaisių, t. y. žiedas virsta vaisiumi, kuris kreša (tirštėja, kietėja, džiūsta). Kitaip sakant, žydintis žiedas pamažu susiformuoja, t. y. sukreša į vaisių, o apvaisinti reiškia užkrėsti žiedą sukrešėjimui. Tad šventės pavadinimas Krešės apjungia savyje prieštarą: augalijos bei gyvybinių galių suvešėjimą, sužydėjimą, ir jų sukrešėjimą, susiformavimą į kietą vaisių.

Atidžiau pavarčius Lietuvių kalbos žodyną paaiškėja, jog ir pavadinimas Kupolė jungia savyje tą pačią prieštarą, nes veiksmažodis kupinti, kaip ir krešėti reiškia ‘sutirštinti’: „Kupintą pieną, kietą kaip branduolą, jis dar vieną be duonos lapsės“ (LKŽ).

Žydėjimas pereina į krešėjimą arba žiedėjimą (senstanti duona sužiedėja, plg. žydėti – žiedėti), vešėjimas pereina į vytimą (vešėti – vysti); nokimas pereina į nykimą (nokti – nykti), daigas dygdamas virsta želmeniu (dygti – daigoti). Panašių prasminių porų, kurios panašiais žodžiais išreiškia vieno reiškinio perėjimą į kitą, yra ir daugiau (lapoti – leipti; želti – žilti; gyvėti – geibti; kūsti – kusti; kermėti – kirmyti; tarpti – tirpti). Šios žodžių poros išreiškia baltišką savimonę, kuri suvokė, jog tokie reiškiniai ar dalykai, kaip žydėjimas, vaisiaus nokimas bei puvimas, diena bei naktis, tamsa bei šviesa, negali būti atskiri. Viskas greičiau ar lėčiau išvirsta, anksčiau ar vėliau pereina į savo priešybę.

Netikėta ir nuostabu! Gilindamiesi į šventės pavadinimų Kupolė, Krešės prasmę atradome, kad juose užkoduoti tie patys būties dėsningumai, kuriuos bandymų būdu eksperimentiškai atrado kvantinė fizika. Kvantinė fizika sugriovė iš atskirų dalių ir reiškinių sudarytą klasikinės fizikos pasaulėvaizdį ir parodė, jog erdvė ir laikas, banga ir dalelė, energija (esmė) ir materija (forma) nėra nepriklausomi, atskiri reiškiniai, bet vieningi, tarpusavyje susiję reiškiniai. Kitaip sakant, kvantinė fizika parodė, jog esmė (energija) virsta (pereina) forma (materija) ir atvirkščiai. Skirtumas tarp senovės baltų pasaulėvokos ir kvantinės fizikos atradimų yra tas, kad pastarieji dar netapo mūsų kultūrinio gyvenimo ir visiems suvokiamo pasaulėvaizdžio dalimi. O tai reiškia, kad jie dar (išskyrus mokslinius straipsnius) niekaip neatsispindi mūsų kalboje, papročiuose ar kituose kultūros reiškiniuose. Tuo tarpu mūsų senolių kultūroje šie būties dėsningumai buvo (sakau „buvo“, nes tos prasmės, kurias išrinkome iš LKŽ, yra jau beveik išnykusios) užkoduoti kalboje, išsakyti dainomis bei išreikšti papročiais ir apeigomis. Kitaip sakant, šie dėsningumai buvo visiems suvokiamo pasaulėvaizdžio dalis.

Racionalaus mąstymo vystymasis ir atitolimas nuo gamtos ištrynė iš indoeuropiečių ir baltų kultūrų šių pagrindinių būties dėsnių, kuriuos vėl iš naujo atrado modernusis mokslas, suvokimą. Šiuolaikinis civilizuotas žmogus to nebesupranta, todėl išnyko ir senosios šventės, papročiai bei apeigos. Tačiau senovės baltai, kaip rodo jų kalba, papročiai bei apeigos, gerai suvokė, kad gyvybinė galia (esmė, energija) pereina į dygimą, augimą, vešėjimą, kurio aukščiausia fazė (virsmo viršūnė) yra žydėjimas, po kurios gyvybinė galia (esmė) standėja, kietėja ir sukreša į vaisių (formą). Kiečiausia vaisiaus dalis – sėkla paslepia savyje gyvybinę galią (esmę). Sėklai dygstant ir irstant jos formai, vėl ištrūkusi gyvybinė galia išsiskleidžia, suveši, pražysta ir vėl po to sutirštėja, sukreša į naują formą. Šitokią pasaulėvoką gerai išreiškia žodžiai dainos, kuri būdavo dainuojama lankant rugius jų kupėjimo, vešėjimo metu: “ Sakė vosilka rugeliams: / – Augte ir žydėte, / Peržydėjus prinokte”.

Tai didysis būties dėsnis, kurį mes vadiname virsmu, o senovės graikai – enantiodromija (enantios – priešingas + dromos – bėgimas, t. y. bėgimas priešpriešiais). Šis dėsnis yra bet kokio gyvastingumo, bet kokios gyvybės pagrindas. Baltai savo pagrindines šventes švęsdami metiniuose augalijos virsmuose skatino ir palaikė šio dėsnio pasireiškimą arba, kitaip sakant, savo apeigomis išreiškė ir skatino virsmus.

 

KUPOLIAVIMAS

Kupoliavimas – vienas būdingiausių Rasos šventės papročių. Kupolės ar kupoliavimas minimi senuose raštuose: Ipatjevo metraštyje (1262 m.), Lietuviškoje Postilėje (1573) kupolomis vadinami Joninių dieną surinkti žolynai. M. Strijkovskis (1582 m.) rašo, kad lietuviai Joninių šventę vadino kupola. Šiuo vardu Rasos šventę vadina ir Pretorijus (XVII a.). Kupoliavimą mini vyskupas M. Valančius, M. Katkus ir kiti vėlesni, tautosakos šaltiniai.

Neretai kupolėmis yra vadinami žolynai, turintys gydomąją galią arba atskiros žolynų rūšys, pvz., K. Milkus ir F. Kuršaitis kupolėmis vadino jonažoles, J. Basanavičius – ramunes, A. Viemis ir A. Sabaliauskas – mėlynai-geltonai žydinčias žoles ir pan. Tačiau, apžvelgus platesnę medžiagą darome tą pat išvadą, kaip pasakyta ir Lietuviškoje Postilėje – kupolė yra kiekvienas vasarovidžio, t. y. didžiausią gyvybinę galią pasiekęs žolynas.

Papročių ir apeigų su žolynais bei vainikais būta ir prieš Rasas – Sekminėse ir Devintinėse, nes suvešėjimas ir žydėjimas prasideda jau prieš vasarovidį. Prieš Sekmines trobas išpuošdavo žalumynais ir berželiais, piemenys žalumynais apvainikuodavo galvijus, o jaunimas ir gaspadoriai eidavo „rugelių lankytų“. Jeigu Sekminėse rugelius aplankai, – sakydavo, – tada javai geriau auga ir gausiau dera (M. Vodželo ir kitų tyrinėtojų atlikti augalų sąmoningumo bei telepatijos tyrimai rodo, jog senoviniai derlingumą skatinantys papročiai bei apeiginis bendravimas su augalais nebuvo beprasmis; šiuolaikiniai prietaisai jau užregistruoja žmogaus minčių poveikį augaluose vykstančioms elektrocheminėms reakcijoms). Parugėse jaunimas dainuodavo, šokdavo, vaišindavosi. Būdinga tai, kad Sekminėse parugėse dainuojamos dainos vadinamos kupolinėm, o laukų lankymas – kupinės: „Kokios čia kupinės – kas sau; seniau visas kaimas eidavo, alaus padarydavo, ugnis kūrendavo, jaunimas šokdavo – tai bent kupinės“ (LKŽ).

Per Devintines berželius sustatydavo bažnyčioje ir jie ten būdavo devynias dienas iki paskutinių mišparų. Moterys Devintinėse į bažnyčią nešdavosi po devynis vainikus ir laikydavo juos kartu su berželiais. Namo vainikus parsinešdavo po paskutinių mišparų, kai nulaužydavo berželius. Vėliau nešdavosi nebe vainikus, o tik žolynų puokštę. Devintinių berželių šakelės ir vainikai ar žolynai buvo vartojami kaip vaistas nuo įvairių ligų, arba daržuose apsaugai nuo kenkėjų. Kai kuriose Žemaitijos vietovėse galvijus vainikuodavo per Devintines, ir tą vakarą vadindavo „vainikų“ vakaru.

Tačiau pagrindinės apeigos su kupolėmis būdavo per Rasos šventę. Kupoliavimu, t. y. žolynų rinkimu prasidėdavo šventės apeigos. Kupoliaudavo būreliais ar po vieną. Iš surinktų žolynų sudarydavo didelę puokštę, kurią pritvirtindavo ir iškeldavo ant aukštos žalumynais apvainikuotos karties. Dabar tai – šventės simbolis, vadinamoji kupolė.

XIX a. Mažojoje Lietuvoje užrašyti papročiai rodo, kad tokią kartį su žolynais puošdavo ne tik žalumynais, bet ir kaspinais. Ją puošdavo ir gale kaimo šalia rugių lauko pastatydavo merginos. Jos šalia kupolės dainuodamos būdavo ir saugodavo nuo vaikinų, kurie stengdavosi ją pagrobti, iki šventės pabaigos (dvi naktis ir vieną dieną). Išsaugotą kupolę tarpusavyje pasidalindavo kaip ir Devintinių berželius, vainikus ar žoles, ir naudodavo tuos žolynus gydymui bei apsaugai nuo kenkėjų.

Kupolė, marti ir martavimas

Minėtas kupolės puošimo vainikais ir kaspinais bei saugojimo nuo vaikinų paprotys atskleidžia kupolės ir marčios arba Rasos šventės ir vestuvių ryšį. Kaip kupolė yra didžiausią gyvybinę galią pasiekęs ir galintis pradėti naują gyvybę žolynas, taip marti yra subrendusi, tinkama tekėti mergina: „Kaip mes buvom jaunos marčios“ (LKŽ). Kita marčios prasmė yra nuotaka: „Su marčia šiandien susivenčiavosim“ (LKŽ). Nuo sužadėtuvių iki vestuvių marti 2-3 savaites vaikščiodavo su vainiku ir palaidais plaukais arba papuošta kaspinais.

Kupolės saugojimas nuo vaikinų – tai savo jaunystės ir mergystės saugojimas. Kupolės sunaikinimas – jos išdraskymas ir pasidalinimas – tai žydėjimo arba martavimo pabaiga. Žydėjimas – tai augalo vestuvės. Pražydęs žolynas užmezga vaisių, o ištekėjusi marti baigia martavimą, pagimdydama kūdikį: „Tebeesu marti, neturiu vaikų“ (LKŽ). Vėliau ši apeiga supaprastėjo ir pavirto Devintinių berželių laikymu ir jų laužymu (sunaikinimu) po paskutinių mišparų.

Slavų merginos per Trejybės šventę (pirmą sekmadienį po Sekminių), panašiai kaip lietuvaitės, puošdavo ir saugodavo ne kupolę, o berželį. Pindavo jam kasas, puošdavo vainikais bei kaspinais. Dainuodamos dainas, saugodavo jį visą savaitę, o po to, suvalgiusios apeiginį valgį – kiaušinienę, kuris būdavo valgomas ir lankant gimdyvę, berželį nurengdavo, nulaužydavo šakas, skandindavo arba sudegindavo Kupolių šventės lauže. Gimus naujai gyvybei marti, šiuo atveju kupolė ar berželis, turi mirti.

Polesėje ir kitose slavų gyvenamose vietovėse gyvavo „laumių išvarymo“ paprotys. Laumės, kurios pasirodydavo per Sekmines ar Trejybės šventę (lietuvių patarlė „Laksto, kaip Sekminių laumė su virtiniais“ rodo, jog anksčiau panašūs papročiai su laumėmis galėję būti ir Lietuvoje), po laumių savaitės rituališkai išvaromos Kupolės šventės išvakarėse ar apie Petrines. Laumės gyvendavo rugiuose. Iš pradžių jos palankiai veikdavo rugių augimą, t. y. skatindavo vešėjimą, kupėjimą, bet vėliau jos jau trukdydavo rugiams užmegzti vaisių ir subręsti. Tada jas rituališkai išvarydavo. Laume aprėdomą merginą išpuošdavo žalumynais ir vainikais nuo galvos iki kojų taip, kad drabužių nesimatydavo. Kitur laumė būdavo apsirėdžiusi kaip nuotaka, tik gausiai papuošta žalumynais. Laumes išvarydavo į kapines arba į rugių lauką, o dažnai – ir į kapines, ir į rugių lauką. Išvarę laumę, ją nurėdydavo, o jos žalumynus pasidalydavo tarpusavyje ir naudojo taip pat, kaip ir lietuvaitės kupolės žolynus – nuo ligų ar daržo kenkėjų. Laumių išvarytojai, grįždami atgal, privalėdavo rituališkai tris kartus virsti per galvą kūliavirsčio, kaip virsdavo piemenys ar vaikai išgirdę pirmąjį pavasario griaustinį. Virsmą reiškiantis kūliavirstis rodo, jog „laumės išvarymas“ tėra tik virsmas, perėjimas iš žydėjimo į vaisių nešantį gyvenimo tarpsnį.

Kupolės puošimas ir jos saugojimas, Devintinių berželiai Lietuvoje, o slavų kraštuose berželio, dažnai vadinto „laume“, puošimas ar laumių išvarymas slavų kraštuose, nors formos požiūriu yra gana skirtingi papročiai, tačiau jų esmė ta pati. Kad žolynas, rugiai ar mergina galėtų brandinti vaisių, reikalingas virsmas, o rituališkai tai išreiškiama kupolės, laumės ar marčios išvarymu ar sunaikinimu. Kitaip sakant, reikia, kad vešėjijmas ir žydėjimas per ilgai neužsitęstų ir pereitų į žiedėjimą, kietėjimą ir sukrešėjimą į kietą vaisių.

Mes visi žavimės ir džiaugiamės, kai kiekvieną pavasarį pražysta gamta – sodai, gėlynai, daržai, ir javų laukai. Tai gražiausias metų laikas, bet jis trunka neilgai. Per žydėjimą užsimezga vaisius, kuris vėliau brandinamas. Taip subręsta sėkla naujam žydėjimui ir duona mūsų stalui.

Gražu, kai jaunos merginos pražysta kaip puikiausi žiedai. Tačiau jų žydėjimas, kaip ir gamtos, turi peraugti į vaisingumą. Mūsų laikais moterys tą žydėjimą stengiasi dirbtinai palaikyti. Jos žydi ir žydi. O kokios pasekmės? Pagalvokime, kas būtų, jeigu sodai, daržai ir laukai nepaliautų žydėję. Būtų gražu, bet ar mes nealktume? Kai mūsų moterys vis ilgiau žydi ir neneša vaisiaus, mes alkstame motiniškos šilumos, meilės ir globos. Antra vertus, žydėjimas – pats imliausias gyvenimo tarpsnis. Jam palaikyti reikia daugiausia energijos, kuri gaunama kitų sąskaita ar net gyvybės kaina.

Ilgas vešėjimas ir žydėjimas – kaip ir ilgas martavimas – nemezgant vaisiaus, yra nenatūralus ir žalingas, tačiau virsmas iš žydėjimo į vaisiingą gyvenimo tarpsnį yra nelengvas, nes tenka prarasti žydėjimą. Tam reikia pasiruošti. Nuo Sekminių iki Petrinių jaunimo atliekamos apeigos ir papročiai bei žaidimai būtent ir buvo pasiruošimas jų laukiančiam sunkiam ir didžiausiam gyvenimo virsmui – vestuvėms.

Rasos šventės vainikai

Vainikai, kaip ir kupolė, – vieni svarbiausių Rasos šventės simbolių. Vainikus pindavo iš surinktų žolynų. Rasos vainikai pinami ypatingai: tylomis, nevartojant siūlo ir iš devyneriopų kupolių. Rasos šventėje – visi su vainikais, o ypač jaunimas. Šventės vainikas yra ypatingas.

Vainikas, kaip ir kiekvienas simbolis, turi ne vieną prasmę. Vainikas be pradžios ir pabaigos – tai amžinumo, nuolatinio pasikartojimo simbolis. Sidabro rasa padabintas vainikas – skaistos simbolis. Iš kupolių, brandžiausių žolynų supintas vainikas – tai brandos simbolis. Vainikas – pilnametystės, pakėlimo į marčias ženklas. Vainikų Rasos šventėje tiek daug, kad S. Daukantas šią šventę pavadino „Vainikų švente“. Nors vainikai labai gerbiami ir su jais atliekamos įvairios apeigos bei būrimai, vėliau jie sudeginami šventės lauže, skandinami ar kitaip sunaikinami. Tai būtų keista, jei vainikų prasmė būtų viena. Tačiau vainikai yra naikinami kaip brandos simbolis, t.y. reiškia marčios arba laumės išvarymą. Slavų jaunimas atlikęs „laumės išvarymo“ apeigas, savo vainikus sudegindavo laužo ugnyje. Apie vainikų naikinimą išliko nedaug papročių ir galbūt todėl jis mažiau žinomas. Toks paprotys užrašytas Raseinių apyl.: „Joninių naktį renka gėles ir pina vainikus, paskui sukuria ugnį ir šoka apie ją degindami vainikus. Kurie nesudega, tuos atiduoda karvėms, kad daugiau pieno duotų“.

Tačiau yra užrašyti ir visiškai priešingi papročiai: „Joninių vainikus mergaitės pagarbiai saugojo: laikė pakabintus po sija ties lova, greta šventųjų paveikslų (Rokiškio apyl.), ar klėtyje ties lovos galu (Girkalnis). Toks priešingas elgesys su vainikais būtų labai keistas, jeigu vainikas teturėtų vieną prasmę. Ir Rasos šventėje, kaip ir per vestuves, vainikas prarandamas ar apeiginiai sunaikinamas kaip brandos ir jaunų dienų simbolis, bet kartu ir pagarbiai saugomas (vestuvinius rūtų vainikus – kraitinės skrynios prieskrynėje). Kadangi Rasos šventėje vainikus dėvi ir seni, ir jauni, ir maži, ir dideli galima įžvelgti dar vieną vainiko prasmę. Jeigu brandos simbolis tinka jaunimui, tai kita prasmė tinka visiems. Vainikas reiškia, kad žmogaus kūnas, kaip pasakyta šv. Rašte panašus į žolyno: „Kiekvienas kūnas – tartum žolynas, ir visa jo garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas nudžiūsta, ir žiedas nubyra” (1 Pt 1, 24).

Burtai su vainikais daugiausiai būdavo vedybiniai. Merginos mesdavo vainikus per galvą atgalia ranka ant medžio arba ant šakotos karties. Iš kelinto karto vainikas užsikabins, po tiek metų ištekės. Apie Panevėžį ir Švenčionis nupintus keturis arba du vainikus merginos įmesdavo į šulinį. Jei jie susieidavo, tikėdavosi tais metais ištekėti. Rytprusių lietuvės nupintą iš devyneriopų gėlių vainiką mesdavo pro langą į pirkią, paskui jį dėdavo po pagalve, tikėdamosi susapnuoti skirtąjį. Vainikus plukdydavo tekančiame vandenyje ir pagal tai, ar jie susitinkdavo vienas su kitu ar – ne, spręsdavo, ar šiais metais ištekės. Buriama būdavo ir iš surinktų žolynų puokštės – kupolės.

 

VASAROVIDŽIO NAKTIS

Laužai ir ugnys

Vietą vakaronei ir šventimui parinkdavo ant kalnelių ar piliakalnių, kad toliau būtų matyti. Lygumų gyventojai įsikurdavo ir gojeliuose ar kur nors kitur gražioje vietoje, prie upės ar ežero. Visi stengdavosi, kad vanduo būtų netoli. Aikštelės viduryje, – kad aplinkui būtų vietos šokiams ir žaidimams – sukraudavo aukštą laužą. Kartais vietoj laužo statydavo dervos statinę. Aukščiausioje vietoje iškeldavo ilgą kartį su vežimo ratu, į kurio stebulę pripildavo dervos ar pridėdavo beržo tošių. Keldavo ant karčių ir šiaudų kūlius ar dervoje išmirkytus pakulų kuodelius.

Laužą užkurdavo jau sutemus, apie 11 val. vakaro, o vidurnaktį uždegdavo ir ant karčių iškeltas ugnis. Laužo ugnį įskeldavo titnagu arba senoviniu būdu – trinant du sausus pagaliukus. Sakralus įžiebimas simbolizuoja naujo pradžią. Joninių laužo ugnis ypatinga – ja atnaujindavo namų židinio ugnį. Ypač Joninių ugnies stengdavosi parsinešti jaunavedžiai, kad šeimoje būtų santarvė ir ramybė. O darydavo taip: seną židinio ugnį gesindavo švariu vandeniu ir iš šventinio laužo kempinėje parsinešta kibirkštimi įžiebdavo naują židinio ugnį. Nuo Joninių ugnies įkurto laužo dūmais smilkydavo pastatus ir į lauką genamus gyvulius, apsaugai nuo nelaimių. Šventinio laužo pelenus barstė ant laukų, anglis pasidėdavo vaistams – sutrynus duodavo sergantiems nuomariu, anglimi apibrėždavo šunvotes, o sloguojantys kaitindavo kojas karštoje Joninių laužo pelenų vonelėje.

Užkūrus laužą, kurį laiką visi tylėdavo, paskui pagyvėdavo ir aplink laužą prasidėdavo rateliai, šokiai, žaidimai, dainos. Baigiant degti laužui per jį pirmiausia šokinėti pradėdavo vyrai ir jaunuoliai. Nuo jų neatsilikdavo merginos ir vaikai. Jeigu vaikinui ir merginai pavyksta peršokti laužą susikibus rankomis, tai ženklas, kad tais metais susituoksią. Ugnis visada švarina, apvalo, o ypač – vasarovidžio nakties ugnis. L. Jucevičius rašė, kad per ugnį šokinėjama, kaip ir maudomasi, norint apsivalyti nuo nuodėmių ir visiems ateinantiems metams apsidrausti nuo visokių ligų. Švarinamoji ugnies galia būdavo naudojama ir kaimą užpuolus epidemijai. Tuo atveju per sukurtus laužus šokdavo visi, pernešdavo ligonius ir pervarydavo gyvulius.

Greta laužo medžiuose įrengdavo supuokles. Supdavosi jaunimas ir vaikai, o merginas supdavo vyrai. Mažojoje Lietuvoje sūpuoklės – neatskiriama šventės linksmybių dalis. Jas aprašė A. Becenbergeris: „Iš lanksčių berželių kamienų padaromos sūpuoklės. Tada supasi abiejų lyčių asmenys, ir kuo aukščiau sūpuoklės lekia, tuo didesnis besisupančių ir žiūrovų džiaugsmas“.

Joninių naktį svarbus vaidmuo buvo teikiamas ir vandeniui. L. Jucevičius XIX a. viduryje rašė, kad upėse ar ežeruose maudomasi, norint apsivalyti nuo ligų. Balninkų, Leipalingio ir kitose apyl. irstydavosi valtimis ir taškydavosi, kitur laistydavosi, kad vanduo suteiktų gyvasties, žvalumo ir stiprybės. Arnionių apyl. ir maudydamiesi taškydavosi, nes „vanduo apvalo“. Biržų ir Pabiržės apyl. maudydavosi moterys ir merginos. Tai darydavo todėl, kad šią naktį ir laumės maudosi, o merginos dar ir tam, kad ištekėtų.

Ugnies ir vainikų plukdymas

Apie vidunaktį degančiais fakelais nešina ir dainuojanti eisena patraukia prie tekančio vandens. Prasideda įspūdingiausioji šventės dalis – ugnies ir vainikų plukdymas.

Buvo paprotys vasarovydžio naktį ežeruose ir upėse plaukioti vainikais ir žolynais išpuoštomis valtelėmis, kuriose kūrendavosi ugnis. Tokių valtelių dar 4-me XX a. dešimtmetyje buvo galima matyti Vilniuje Neries upėje. Josvainių apylinkėje plukdydavo vainikais apipintus vežimų ratus su degančia derva stebulėse. Kitur, apie Rokiškį bei Molėtus plukdydavo žalumynais papuoštus plaustelius su lauželiais. Tačiau dažniausiai nakčia į vandenį leisdavo vainikus su prie jų pritvirtintomis degančiomis žvakelėmis.

Šio amžiaus pradžioje Druskininkų jaunimas rinkdavosi į „Meilės salą“ Nemuno upėje. Čia kurdavo laužą, šokdavo ir dainuodavo. Dvyliktą valandą nakties merginos eidavo į kairį salos krantą, o vaikinai – į dešinį. Tada kiekvienas į upę leisdavo savo vainiką su degančia žvakute. Prie vainikų pririšdavo lenteles su savininko vardu. Salos (ilgis apie pusė kilometro) gale, kur suteka upės srovės, susitinkdavo ir vainikai. „Susiporavusius“ vainikus stebėdavo budintieji valtyse ir garsiai skelbdavo „laimingųjų porų“ vardus.

Išorinė, paviršutinė ugnies ar vainikų su degančiomis žvakelėmis plukdymo apeigos prasmė aiškiai suvokiama iš Druskininkų jaunimo papročio. Tačiau, kaip kiekvienas simbolis ar apeiga, taip ir ši prasmės atžvilgiu yra daugiasluoksnė. Tai dviejų prieštarų – ugnies ir vandens – jungtuvės, reiškiančios naujo atsiradimą. Nauja visad gimsta prieštarų sandūroje. Gyvybė radosi vandenyje sušvitus kosmoso ugniai – saulei. Vaizdžiai sakant, gyvybė – tai gaisras pasaulio vandenyne. Tad ugnies plukdymas – tai kosminis simbolis, reiškiantis gyvybės, kurią vaizduoja iš kupolių nupinti vainikai, atsiradimą, jos pradžią. Čia vėl tinka prisiminti S. Daukantą, kuris apie Rasos šventę rašė, jog „šventino tą šventę minavonei įkūrimo, arba sutvėrimo šio pasaulio ir visos šeimynos“. Taip simboliškai ugnies plukdymo apeiga išreiškiamas biologinės arba kūniškosios gyvybės atsiradimas. Kūnui jungiantis su dvasia atsirado nauja gyvybės kokybė – žmogus.

Taigi, žmogus yra labai sunkiai suderinamų prieštarų – kūno ir dvasios – junginys. Kūnui ir dvasiai, aistrai ir skaistai suderinti buvo skirta slėpiningiausioji šventės apeiga – paparčio žiedo ieškojimas.

Paparčio žiedas

Vasarovidžio naktis, kaip Kalėdų naktis, nepaprasta – joje „pražysta“ papartis. Kaip ugnies plukdymo vandenyje bei kitų apeigų, taip ir paparčio žiedo ieškojimo prasmė yra daugiasluoksnė. Tai, kad paparčio žiedo slėpiniui pavaizduoti pasirinktas nežydintis augalas, daugumai šiuolaikinių žmonių reiškia, jog tai – tik graži pasaka. Tačiau, žvelgiant kitu žvilgsniu, niekad nežydinčio paparčio parinkimas šiam slėpiniui išreikšti sako, jog jame glūdi labai gili, paviršutiniškai visai neįžvelgiama prasmė. Jau vis labiau pripažįstama, jog pasaulio sudėtingumui atskleisti tinkamesnis ne mokslinis, bet mitologinis mąstymas – naudojant vaizdinius bei simbolius.

Apie paparčio žiedo ieškojimą, apie galias, kurias gauna paparčio žiedą radęs žmogus, ir apie jo išsaugojimą yra daug padavimų ir pasakojimų. Nors šie padavimai, užrašyti įvairiose Lietuvos vietose, šiek tiek skiriasi, tačiau jų esmė ta pati. Paparčio žiedui rasti būtina išpildyti tam tikras sąlygas, kurios šiek tiek skiriasi įvairiose legendose, tačiau visos jos pasakoja apie žiedo nepaprastumą ir apie piktąsias galias, bauginančias paparčio žiedo ieškotoją, apie tai, kad žiedo radėjas įgyja visažinojimą – vydą bei kad labai svarbu ir nelengva išsaugoti surastąjį žiedą, kuris vėl galįs dingti. Kartu su paparčio žiedu pradingsta ir įgytasis visažinojimas.

Paparčio žiedo ieškojimo prasmę panagrinėsime pagal žemaičių pasakojimus, užrašytus sename (1862 m.) leidinyje.

Ruoštis žiedo ieškoti pradedama iš anksto: reikia prieiti išpažinties ir nuoširdžiai melstis, kad švaria sąžine galėtum vienas eiti į tą vietą, kur vasarovidžio naktį pražystąs Žemaitijoje vadinamas „šv. Jono papartis“ arba „Ugnies papartis“. Jau vien tai, kad prieš žiedo ieškojimą reikia eiti išpažinties ir ieškoti žiedo vienam rodo, jog kalbama ne apie išorinius, o apie vidinius dalykus. Pavadinimas „Ugnies papartis“ vėl simboliškai kalba apie ugnį ir jos perkeičiančiąją galią. Paparčio žiedo ieškotojas jau kūreno ir šokinėjo per Joninių laužą, plukdė ugnį vandenyje, o dabar eina ieškoti „Ugnies paparčio“ žiedo. Skirtingose apeigose ugnies prasmė vis kitokia. Jeigu laužo ugnis yra apvalanti, o sujungta su vandeniu ugnis išreiškia gyvybės atsiradimą, tai paparčio žiedo ugnis – ypatinga, jau perkeista: „šviečianti, bet nebedeginanti“. Tai ugnis, kuri pražysta žmogaus dvasiniame centre – širdyje.

Ieškotojas turi eiti į tokį papartyną, kuris būtų taip toli, kad nesigirdėtų nei žmogaus balsas, nei gaidžio giedojimas ar šuns lojimas. Atvykus į vietą, šermukšnio lazda brėžiamas ratas. Rato viduryje tiesiama balta paklodė, statomas indas su švęstu vandeniu, dedama maldų knyga bei uždegta žvakė, o po paparčiu patiesiama šilkinė skepetaitė.

Taip pasiruošęs ieškotojas skaito knygą, meldžiasi ir laukia, kada ant patiestos skepetaitės nukris ugnimi šviečiantis bet nedeginantis, panašus į deimantą paparčio žiedas. Tačiau belaukiant šios iškilmingos akimirkos, tenka nugalėti daug sunkių kliūčių ir pavojų, kurias įveikia tik retas paparčio žiedo ieškotojas. Sukyla visos pragaro ir tamsiosios galios, kurios, pavydėdamos ieškotojui tokios laimės, panaudoja įvairiausias priemones ir visą savo išmonę, kad įbaugintų ieškotoją ir priverstų atsisakyti sumanymo, kurio įvykdymas suteiktų jam nepaprastą išmintį bei visažinojimą. Tirštėjant tamsai darosi vis baugiau, pasirodo baisūs reginiai, malda, atrodo, nebeveikia. Dingsta dangaus šviesuliai, mišką uždengia tamsūs debesys, siaučia audra ir iš visų pusių, bandydami priversti drąsuolį pabėgti, ima rodytis įvairiausi pavidalai ir baidyklės: tūkstančiai gyvačių ir kitų šlykščių gyvūnų šliaužia į jį, įsiutę juodi šunes, norėdami jį sudraskyti, atakuoja apsibrėžtąjį ratą.

Vienintelis žmogaus išsigelbėjimas – malda, drąsa ir kantrybė. Nekreipdamas dėmesio į jokias pragaro pastangas įbauginti, ieškotojas turi tvirtai likti savo vietoje ir, norėdamas likti gyvas, neperžengti apsibrėžtojo rato ribos. Jei žmogus ir po tokių bauginimų nepraranda ryžto ir nenustoja melstis, įsiutintos tamsiosios galios randa naujų priemonių: drąsuolį pradeda gąsdinti audra ir baisiu viesulu. Griaustinio dundėjimas ir viesulo sūkuriai kaip galingas milžinas artinasi prie jo, laužydamas ir versdamas medžius. Smarkus lietus, kruša, žaibas po žaibo, sieros ugnis be perstojo trykšta iš debesų kaip iš ugnikalnio, atrodo, tarsi stojo Paskutiniojo teismo diena su mirties nuosprendžiu. Jeigu žmogus, kupinas gilaus tikėjimo ir maldos, didvyriškai atlaiko pragaro jėgų gąsdinimus ir lieka savo vietoje, tada palengva išnyksta baisūs vaizdai, nurimsta audra ir ima švisti. Bet tai netikra aušra, tai nauja apgaulė, spąstai pražudyti žmogaus sielai. Lengvatikis ieškotojas, manydamas, kad tariama aušra išgelbėjo jį iš pavojų, norėdamas grįžti į namus, žengia iš rato. Ir tada tuojau pat ūžteli buvusioji audra. Po jo kojomis su trenksmu prasiskiria žemė ir praryja jį. Tačiau labiau patyręs ir tamsiųjų galių klastas suprantantis, nesiduoda apgaunamas, lieka savo ankštame rate, laukdamas paparčio žiedo. Po kurio laiko viskas pasikeičia: pragaro išmonės su riksmais ir triukšmu prapuola skradžiai žemės. Įsiviešpatauja ramybė ir tyla, nėra daugiau pavojų, baimė nejučia virsta neapsakomu džiaugsmu ir susijaudinimu, o mažas, baltas, dieviškas paparčio žiedas, spindintis ryškia šviesa, nukrenta ant skepetaitės. Jis ieškotojui atlygina už visas pastangas, vargą ir pavojus, padarydamas jį laimingą. Tereikia prisiliesti prie žiedo, kad įgytum turtus, išmintį, aiškiaregystę, pranašavimo dovaną. Radėjas gali patirti kito mintį, žinoti viską, kas vyksta tolimiausiuose kraštuose, atpažinti ligas ir jas išgydyti. Jo negali ištikti jokios nelaimės, nuodai, burtai, prakeiksmai bei užkeikimai nekenkia ir neturi pražūtingų pasekmių.

Taip pavojus, laukiančius ieškotojo, bei paparčio žiedo suteikiamas galias aprašo K. Kosarževskis pagal dar baudžiavos laikais surinktus pasakojimus. Tačiau nepakanka surasti paparčio žiedą, reikia dar ir sugebėti jį išsaugoti, kitaip sakant, – žmogus savo dvasiniu brandumu turi būti vertas turėti paparčio žiedo suteikiamas galias. Dalis legendų apie paparčio žiedą yra skirtos parodyti žiedo išsaugojimo reikšmę. Jos visos pasakoja apie tai, jog paparčio žiedas kartais atsitiktinai įkrenta į drabužius ar į apavą piemeniui ar kitam asmeniui, einančiam per papartyną. Tokiu atveju, paprastas žmogus staiga ima matyti visus žemės lobius ir sužino visas paslaptis. Sugrįžęs į namus, ima pasakoti tokius dalykus, apie kuriuos anksčiau ir nenutuokė. Visi stebisi jo išmintimi, tačiau nusivelkant drabužius ar nusiaunant apavą iškrinta paparčio žiedas, kurį tuoj pat pagauna ir nusineša pro šalį bėganti pelė ar kas nors kitas, ir visa jo išmintis pranyksta. Žmogus lieka toks pat kaip buvęs.

Todėl legendos apie paparčio žiedą dažnai pabrėžia, jog žinią apie surastą žiedą reikia laikyti paslaptyje (o ne plepėti visiems, rodant savo išmintį), o patį žiedą paslėpti saugioje vietoje. Tačiau padavimai pataria slėpti paparčio žiedą vėlgi fiziškai neįmanomoje vietoje, kaip rašo minėtas autorius, – „giliai žmogaus kūne“. Tai ir vėl nurodymas, šįkart jau tiesioginis, bet mokslinei pasaulėvokai nesuprantamas, jog paparčio žiedas pražysta žmogaus viduje, visą jį perkeisdamas iš esmės.

K. Kosarževskis mini konkrečius asmenis, kurie tuo metu gyvenusių žmonių nuomone sugebėjo išsaugoti rastą paparčio žiedą. Tai paprasti, nemokyti valstiečiai, tačiau apylinkėje gerbiami ir plačiai pagarsėję. Vienas iš paminėtųjų – tai 1840 m. miręs Jurgis Adomaitis, o kitas – Antanas Blažys, kuris dar tebegyveno Žemaitijoje, kai ši etnografinė medžiaga buvo renkama. Tai žmonės, į kuriuos kreipdavosi kiti asmenys ligos ar kito svarbaus reikalo atveju.

Tai dar vienas nurodymas, jog iš esmės čia kalbama ne apie nežydinčio augalo žiedą, bet apie nuostabius pasikeitimus žmoguje. Vienoje legendoje apie paparčio žiedą, kilusioje iš baltų žemių centro – dabar Baltarusijoje esančios Polesės – yra retas nurodymas žiedo ieškotojui. Pražydusį ir nuriedėjusį ant skepetaitės žiedą reikia dešine ranka užsidėti ant viršugalvio, o kairiąją ranką priglausti prie širdies. Tai ypač reikšmingas nurodymas, leidžiantis žiedo ieškojimo padavimą susieti su šiuolaikinio mokslo atradimais ir dar kartą nurodo, jog paparčio žiedo suradimas, – tai įvykis žmogaus viduje. Smegenų tyrėjai atrado, jog tarp smegenų (proto) ir širdies (dvasinio centro) yra ryšys. Šį, anksčiau mokslui nežinomą ryšį jie vaizdžiai pavadino širdies ir smegenų pokalbiu. Tačiau smegenų tyrėjai atrado ir tai, kad šitas žmogaus intelekto ir jo dvasinio centro ryšys yra labai pažeistas arba visai nutrūkęs. Tai visų pirma liečia civilizuotų kraštų žmones. Padavime esantis nurodymas surastą paparčio žiedą dešine ranka dėti ant viršugalvio, o kairiąją ranką spausti prie širdies, yra aiški užuomina apie būtino ir dažnai prarasto širdies ir proto ryšio atstatymą arba patobulinimą.

Protas ar intelektas – tai skaldantysis ir pažinimo centras, iš kurio kyla negyvos gamtos bei jos apvaldymo ir pavergimo idėjos. Širdis – tai vienijantysis, dvasinis centras, iš kurio kyla vieningos ir gyvybingos gamtos ir visos Visatos bei jos globojimo bei sergėjimo idėjos.

Pasaulio ir žmogaus kūryba arba tapsmas tebesitęsia. „Mano tėvas, – sakė Kristus, – darbuojasi iki šiolei, ir aš veikiu“. Rasos šventėje, kaip visa ko Pradžios šventėje, ugnies ant vandens plukdymo apeigoje galima vidiniai pergyventi pasaulio ir gyvybės atsiradimą, taip vaizdžiai kiekvienais metais atsikartojantį gamtoje. O ieškant paparčio žiedo, galima patirti žmogaus tapsmą, kitaip sakant, įžiebimą savyje amžinos, jau negęstančios ir nedeginančios paparčio žiedo ugnies, kurios kibirkštį mes visi nešiojamės. Paparčio žiedo ugnis, kylanti iš kūno ir dvasios, proto bei širdies jungties, nuskaistina prigimtines kūno aistras bei troškimus, o proto veiklą pajungia meilės principu besivadovaujančiai širdies veiklai. Ir tik paparčio žiedo radėjas pilnai įgyvendina Rasos šventės formulę: Užgesinsi seną ugnį tyru šaltinio vandeniu ir uždegsi naują ugnį skaisčiu ir šventu būdu.

Rasos šventėje galima išgyventi ir žmogaus santykį su gamta. Žmogaus santykis su gamta gali būti dvejopas: užvaldantis bei pavergiantis arba globojantis. Paparčio žiedo radėjas, kuris, pasak padavimų, supranta paukščių, žvėrių, medžių, t. y. gamtos kalbą, iš gamtos pavergėjo tampa jos globėju. Naudojant šiuolaikines sąvokas, paparčio žiedo radėjas gyvena ekologiškai, t. y. tampa darniai su gamta sugyvenančiu žmogumi. Žvelgiant šia prasme, paparčio žiedo ieškojimo išgyvenimas galėtų būti viena iš geriausių ekologinio ugdymo ir širdies arba dvasinio centro pažadinimo priemonių.

Paparčio žiedas ir savęs atradimas

Dar labiau paparčio žiedo ieškojimo, kaip vidinio žmogaus tapsmo prasmė atsiskleidžia palyginus jį su analitinėje K. Jungo psichologijoje aprašyta žmogaus individuacija (kelias į savo vidų). Individuacija – tai nuolat vykstantis nesąmoningas procesas, tačiau jis, kaip ir paparčio žiedo ieškojimas, gali būti sąmoningas ir paspartintas. Lyginant šiuos kelius ar kelionės būdus, paaiškėja ieškotoją bauginančių tamsiųjų galių prigimtis. Analitinės psichologijos požiūriu, tai kiekviename žmoguje esanti tamsioji pusė arba šešėlis. Nuolatinis susidūrimas su savo šešėliu yra neišvengiamas. Nusikratyti šešėliu ar kaip nors jį įveikti neįmanoma, nes tai – neatskiriama žmogaus pusė taip, kaip naktis neatskiriama nuo dienos ar tarpeklis neatskiriamas nuo kalno. Todėl labai svarbus yra žmogaus santykis su šešėliu. Jeigu asmuo su juo kovoja, bando jį paneigti ar nuo jo pabėgti (kaip išsigandęs paparčio žiedo ieškotojas), tada laimi šešėlis ir vidinė kelionė kuriam laikui nutrūksta arba, pasak padavimo, ieškotojas netenka paparčio žiedo. Tačiau jeigu žmogus, kaip moko analitinė psichologija, šešėlio neišsigąsta (kaip ir paprčio žiedo ieškotojas jį puolančių pabaisų ir šmėklų), bet mokosi jį pažinti ir su juo taikiai sugyventi, tada šešėlis iš priešo tampa draugu.

Senosios kultūros, pvz., Tibeto, atlikdavo susipažinimo su savo tamsiąja puse arba piktosiomis dievybėmis (šešėliu) apeigas. Panašiai kaip paparčio žiedo ieškotojas, Tibeto vienuoliai – lamos brėždavo sudėtingą apskritimą, vadinamąją mandalą, kurios centre sėsdavosi susipažįstantis su žmogaus psichikos gelmėmis lama. Po šio ritualo lama, kaip ir „radęs paparčio žiedą“, įgydavo platesnį savęs pažinimą ir žinojimą. Senovės kiniečių kultūroje yra žinomas traktatas „Paslaptis auksinio žiedo“, kuris simbolizuoja tą patį paparčio žiedo apsauginį ratą arba mandalą. Šio kiniečių traktato aptarimą K.G. Jungas pradeda nuo svarstymo, kodėl europiečiui sunku suprasti Rytų kultūrą. Lygiai taip pat mes galime savęs klausti, kodėl mokytam lietuviui sunku suprasti savo prosenių kultūrą. Juk civilizuotas arba mokytas žmogus, – sako Jungas, – bijodamas gyvo jausminio dalyvavimo, susupo savo širdį į vadinamojo mokslinio pažinimo apdarus.

Paparčio žiedo atitikmuo savęs atradimo kelyje (individuacijos procese) yra savastis. Kaip ir radęs paparčio žiedą, taip ir radęs ryšį su savastimi, žmogus įgyja didesnį ar mažesnį visažinojimą, nes savastis, pasak analitinės psichologijos, aprėpia visą žmogaus psichiką ir yra visažinanti, galinti atskleisti daugybę paslapčių, kurių žmogus iki tolei net nenutuokė.

Vasarovidžio nakties grasa ir chaosas

Vasarovidžio naktis, kaip ir Kalėdų naktis, yra virsmo metas, ir todėl visos galios, tamsiosios ir šviesios, yra sukilusios ir ypač veiklios. Virsme visada yra chaoso (sumaišties), kitaip sakant, viskas išjudinta iš savo vietų, nes naujo kūryba yra tik kažko seno perkeitimas. Virsmo būsenos nepastovumas yra palanki dirva pasireikšti ir gėriui, ir blogiui. Vasarovidžio nakties tamsiųjų galių veikla atsispindi legendose apie paparčio žiedo ieškojimą, pasakojimuose apie ant avilių ar piestų skraidančias raganas, apie jų susibūrimus tam tikrose vietose. Lietuvoje dažniausiai minima raganų sambūrio vieta yra Šatrijos kalnas. Kaip rašė M. Katkus: „Net nežinoma, kurioje Šatrijos kalnas pusėje, bet kiekvienas moka apie jį šį tą pasakyti“.

B. Buračas yra aprašęs vieno berno, pabuvojusio raganų susibūrime, nuotykius: „Joninių vakarą bernas išgirdo savo šeimininko dukteris besitariant lėkti Šatrijos kalnan Joninių vakarotų; o tos mergaitės buvo laumės. Nutarė jos joti ant avilių, o aviliai seniau būdavo kelminiai, tuščiaviduris medžio stuobrys. Tai išgirdęs bernas nuėjo sodan ir įlindo į tuščio avilio vidų. Vakare tos laumės užsėdo tą avilį ir skrenda oru stačiai į Šatrijos kalną. O lekia smarkiai, net kibirkštys eina. Berną apėmė didžiausia baimė, neiškentęs ėmė ir persižegnojo. Avilys su visais skraidytojais pradėjo kristi žemyn. Kai tas bernas iš didelio išgąsčio nusikeikė sakydamas: „Tegu velniai tas mergas, per jas ir sprandą nusisuksiu!“, avilys vėl pakilo aukštyn ir nusileido tik Šatrijos kalne. Ten jie visą naktį linksmai šoko ir gėrė, o paskui tas bernas tik po mėnesio raganų nukamuotas parkiūtino namo“.

Virsmo metas yra tinkamas laikas ne tik burtams ir spėjimams, bet ir raganavimui, magijai bei kitokiems piktiems darbams. Lietuvoje užrašyta daug pasakojimų apie raganas ar raganaujančias moteris, kurios atimdavusios iš svetimų karvių pieną. Pasakojama, kad ankstų Joninių rytą, kol nenukritę rasos, burtininkės vaikščiodavusios po svetimus laukus, braukdavusios nuo žolės rasą į savo milžtuves ir sakydavusios: „Pijo, karvute, pijo…“, arba „Čia mano, čia mano“. Taip atimdavo iš kito žmogaus karvių pieną. Todėl Joninių ryte, kol rasa nenukritusi, negindavo karvių į ganyklą, nes laumės velkančios ganykloje virvę, ir jei ją užmins karvė, tai iš tos karvės visas pienas pereis raganų karvėms. Daugelyje Lietuvos vietų, kad raganos neprieitų ir neatimtų pieno, tvartų arba diendaržių duris ir vartus apkaišydavo šermukšnių šakelėmis. Ožkabalių apyl. sakydavo, kad reikia namuose turėti rimbą iš pleiškių atžagariai nuvytą prie šermukšnio rimbakočio – raganos į tą namą neateisią. O naktigoniai, šią naktį išjodami, už kepurių užsikišdavo šermukšnių šakeles.

Savo veikla išsiskiria tamsiosios galios (chaosas), kurios yra nukreiptos prieš paparčio žiedo ieškotoją. Čia pasireiškianti virsmo grasa yra nukreipta prieš asmeninį žmogaus augimą ir jo paties pastangas įveikti virsmą. Tai etinė virsmo grasa, su kuria susiduria ne tik paparčio žiedo ieškotojas, bet ir kiekvienas žmogus savo gyvenimo virsmuose. Rasos arba Kupolės šventėje jaunimas rituališkai išgyvendavo vestuvinį virsmą, t. y. išėjimą iš martavimo, kuris Lietuvoje išreikštas kupolės puošimu, saugojimu ir sunaikinimu, o slavų kraštuose – berželio puošimu, saugojimu ir sunaikinimu ar laumės išvarymu.

Laumės išvarymo apeigose grasa yra šios apeigos sudėtinė dalis. Laumę išvariusios ir nuplėšusios nuo jos žalumynus bei vainikus, merginos greitai bėgdavo atgal nuo besivejančios laumės, kuri stengdavosi pagauti sprunkančias merginas, o vaikinai tamsoje bėgančias merginas gąsdindavo ir užtverdavo joms kelią virvėmis. Suklupusias ant virvių merginas apliedavo vandeniu. Taip rituališkai buvo išreikštos asmeninės pastangos, kurių reikia martavimui pabaigti.

Buvo ir kitokia virsminės sumaišties (chaoso) apeiginė išraiška. Ritualinė sumaištis, anksčiau buvusi ir Lietuvoje, ilgiau išliko Polesėje ir slavų kraštuose. Būdingiausi ritualinės sumaišties veiksmai buvo tokie: vogė iš kaimynų daiktus, tampė po kaimą. Vogdavo ratus, valtis, roges ar juos apversdavo, išmėtydavo malkas, kartis, bačkas, kopėčias; išardydavo tvoras, šulinius, nukeldavo vartus, vogtais daiktais užtverdavo kelią, statydavo iš jų barikadas; ant stogų užkeldavo ratus, valtis, roges, kopėčias, statines, akėčias, plūgus, avilius, vartus; užkišdavo kaminus; sunkiais daiktais užremdavo duris; mesdavo į šulinius kalades, duonkubilius, linų mintuvus, žlugtą, kartis ir pan.; išleisdavo iš tvartų gyvulius, nuvarydavo arklius.

Dar 7-me XX a. dešimtmetyje Polesėje po Joninių nakties kaime buvo galima pamatyti iš šulinio išimtą ir vidury gatvės numestą kibirą su grandine, skersai kelio numestą kartį, ištrauktas į kelią valtis, apverstus ratus ar nukeltus ir į kaimyno daržą įmestus vartus.

Šią ritualinę sumaištį (chaosą) mes jau galime suprasti tik dėka šiuolaikinės chaoso teorijos, kuri kalba apie chaoso vertumą ir tvirtina, jog chaosas perauga į kūrybą.

Saulės sutikimas

Prieš saulės patekėjimą sudeginama šiaudinė iškamša, simbolizuojanti seno, atgyvenusio sunaikinimą, o nuo kalno ridenami degantys ratai ar lankai. Saulei tekant visi susirenka ant kalnelio saulės sutikti. Sutinkant saulę dainuojamos apeiginės dainos.

Tą rytą sakydavo, kad „saulė rėdosi, keičia spalvas, šokinėja ar būna vainikais apratuota“. M. Glemžaitė rašė: „Joninių rytą saulė būna apsupta vainikais. Tie vainikai apie saulę sukasi, bėga… Vieni vainikai būna kaip ir rausvi, kiti spalvingi, panašiai kaip laumės juosta. Kaimo jaunimas laukia saulės patekėjimo, kad pamatytų saulės vainikus. Paskui giriasi, kad jau kelintą kartą juos mato“.

Rytui auštant ypatingą galią turi vasarovidžio nakties rasa. Rasos gydomosioms galioms buvo teikiama daug reikšmės. Merginos prausdavosi rasa, kad veidai būtų skaistūs, o oda lygi. Kai kur mergaitės, kad gražesnės būtų, prausdavosi bijūnų rasa. Rasomis prausdavosi ir kad pajaunėtų, kad išnyktų šlakai ir spuogai, kad akys būtų sveikos. Braidydavo po rasą, kad būtų sveika kojų oda ar kad kojos išgytų nuo reumato. Drąsesnieji, norėdami būti sveiki, „maudydavosi“ rasose, t. y. voliodavosi po rasotą žolę.

Po prausimosi ar maudymosi rasoje, prie dar rusenančio laužo gera ramiai išgerti karštos arbatos ir neskubant dairytis namolio. Mažgaug taip baigiasi dabartinė, ramuviečių atgaivinta Rasos šventė. Anksčiau jaunimas atskirais susibūrimais, kaip rašo L. Jucevičius, šią šventę švęsdavo iki Petrinių. Susibūrimuose vyravo rateliai ir žaidimai su vartais, per kuriuos praeidavo visi dalyviai. Vartai reiškia perėjimą, virsmą į kitą vasaros ar gyvenimo pusę.

Ir Rėdos ratas vėl rieda „žemyn“, link rudens…

 

Literatūra:

1. Daukantas S. Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių. Raštai, I t., 1976.

2. Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. V., 1993.

3. Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. V., 1991.

4. Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. V., 1993.

5. Patackas A. Rasa. – Vydija Nr. 7, Sekmadieninės kultūros mokyklos tęstinis leidinys. K., 1996.

6. Kudirka J. Joninės. V., 1991.

7. L. A. Jucevičius. Lietuva ir jos senovės paminklai. Būtis ir papročiai (1846), Raštai. V., 1955.

8. Lietuvių kalbos žodynas, I–XVIII t. V.,

9. Dalj V. Tolkovyj slovarj živogo velikorusskogo jazyka, I–IV t. M., 1955.

10. Adam A., Berger R. Pastoral-liturgisches handlexikon. Herder, 1980.

11. Vinogradova L. Mifologičeskij aspekt polesskoj „rusaljnoj“ tradiciji, Slavianskij i balkanskij folklior. M., 1986.

12. Tolstaja S. Ritualnyje besčinstva molodioži, Slavianskij i balkanskij folklior. M., 1986.

 

Iš leidinio „Baltų pasaulėjauta ir lietuviška savimonė“, 2000

© A. Žarskus

© Vydija

(1699)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *