Teiwas Rotating Header Image

Kunigaikštystė » Karalystės ištakos »

Vilnius kaip poezija

Tikriausiai daugelio šviesiausių žmonių svajonė yra darbais tarnauti Tėvynės labui. Architektas restauratorius Sigitas Benjaminas Lasavickas, regis, yra vienas tų, kuriems pavyko šitą siekį ir įgyvendinti. Paminėti mokslininko 85-ųjų gimimo metinių sukakties į Nacionalinėje dailės galerijoje spalio 19 d. Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos Tyrimų skyriaus surengtą mokslinę konferenciją „Vilnius kaip poezija“ susirinko buvę bičiuliai, kolegos architektai, archeologai, studentai. Renginio dalyviai ne tik gyvai ir archeologo Vytauto Urbanavičiaus sukurtuose dokumentiniuose filmuose dalijosi prisiminimais apie architekto restauratoriaus išskirtinę asmenybę, bet ir pristatė svarbiausius jo inicijuotus Vilniaus, Kernavės, Medininkų pilių rekonstrukcijos projektus, mokslininko požiūrį į architektūros, archeologinį paveldą ir jo tyrimą, supažindino su S. Lasavicko pradėtų darbų tąsa, dabartinėmis archeologinio paveldo restauravimo ir saugojimo problemomis.

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narys-steigėjas, mokslininko bičiulis Kęstutis Labanauskas ieškojo platesnių S. Lasavicko įžvalgų. Pasak K. Labanausko, tokia asmenybė kaip „Sigitas netilpo tik į siaurų ataskaitų rėmus, negalėjo tenkintis vien profesionalia architektūrine randamų daiktų ir reiškinių įžvalga“, o visada domėjosi praeities kūrėjų kilme ir pažiūromis: kas buvo kūrinių užsakovai ir įkvėpėjai, kokia buvo jų kalba ir tikėjimas, kas buvo jų mokiniai ir darbų tęsėjai, kas veikė jų kūrybą ir kuria kryptimi ją skatino, o gal iškraipė ar gal net darkė ir naikino. Viena iš labiausiai architektą dominusių temų buvo lietuvių ir senovės graikų mitologinės sąsajos. Tam net buvo specialiai pramokęs graikų kalbos. Kita architektą dominusi praeities mįslė – kauliniai archeologiniai radiniai, kuriuose jis įžvelgdavo senovinių miniatiūrinių ženklų, ornamentikos, net dokumentikos ir senojo rašto galimų fragmentų. Pažymėtinas ir mokslininko dėmesys Vilniuje augantiems seniems ąžuolams – greta ažuolynų greičiausiai ir pradėti statyti svarbesni (dažniausiai kulto) dar pagoniškos Lietuvos laikų pastatai. Dabartiniai Vilniaus parkai – buvę dvarų, pilių parkai – yra būtent tokios, aplinkui šventais laikytus ąžuolus išsiplėtusios žaliosios zonos, o pats miestas projektuotas atsižvelgiant į jų vietą.

S. Lasavicko mintis apie Vilniaus pilių rezervato įkūrimo istoriją ir perspektyvas apžvelgė Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos Priežiūros skyriaus architektė Irena Sakalauskaitė. Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo įsteigti 4 nacionaliniai parkai, 30 regioninių parkų, tarp jų 2 regioniniai rezervatai. Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas įkurtas 1997 m. Ir užima 51,07 ha. Nuo XX a. Vid. Ši teritorija keitėsi. Tuomet Kalnų parko želdinių masyvai užėmę nedaug vietos, buvusi įrengta takų sistema ir Dainų slėnis, buvo išlikusios tvoros aplink Gedimino kalną. 1960 m. S. Lasavicko Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių rekonstrukcinio sutvarkymo pasiūlymų projekte rašoma: „Senasis Vilniaus pilių užstatymas per paskutinį 200 metų laikotarpį, susiklosčius nepalankioms politinėms sąlygoms, daugumoje buvo sunaikintas. Iš puikaus epochinio ansamblio, turėjusio unikalių meninių vertybių, beliko tik skurdžios nuotrupos. Nugriovus pilių sienas, bokštus ir kitus pastatus, laipsniškai buvo sunaikinta ir pati senoji struktūra. Visas plotas tapo gausiai apsodintas medžiais, įruošiant parką. Po šių Vilniaus pilių tvarkymo priemonių mūsų dienomis net jau negalima atpažinti, kad kadaise Gedimino kalno papėdėje stovėjo puošni, didinga Žemutinė pilis. Rytinė Žemutinės pilies dalis paliko visiškai neprižiūrima, pavirto šiukšlynu, čia vyrauja absoliuti netvarka <…> Atsižvelgiant į tai siūloma paruošti Vilniaus pilių rekonstrukcijos planą, pagal kurį būtų galimą pravesti visus gerovės rekonstrukcijos darbus, pilį paverčiant kultūrinės paskirties objektu, muziejumi.“ Šiame projekte architektas siūlė Žemutinės ir Aukštutinės Gedimino kalno pilies teritoriją traktuoti kaip paminklinį rezervatą; teritoriją paversti muziejine, įruošiant ekspoziciją; visiems šiems darbams išrūpinti specialų finansavimą iš valstybės, neapsiribojant pavienių organizacijų lėšomis. Svarbu tai, kad jau 1960 m. S. Lasavickas siekė Lietuvos valstybingumo židiniui suteikti rezervato statusą ir po to visą gyvenimą dėl to dirbo.

Kreivosios pilies Vilniuje rekonstrukcija (1960-1994 m.), autorius S. Lasavickas. (Šaltinis - Lietuvos literatūros ir meno archyvas)

Kreivosios pilies Vilniuje rekonstrukcija (1960-1994 m.), autorius S. Lasavickas. (Šaltinis – Lietuvos literatūros ir meno archyvas)

Po Vilniaus grožio metmenų aptarimo archeologas VU doc. Dr. Aleksiejus Luchtanas kalbėjo apie S. Lasavicko Kernavės rekonstrukcijas. Jis pradėjo tuo, kad S. Lasavickas, siekdamas susidaryti visuminį vaizdą apie Lietuvos praeitį, urbanizacijos procesą, ėmėsi tyrinėti ne tik sostinę, bet ir kitas šalies vietoves. Iki 1979 m. Apie Kernavės pilis iš esmės nieko nežinota. Tų metų kovą archeologui Pranui Kulikauskui su studentais lankantis Kernavėje, įvyko piliakalnio šlaito griūtis – tai tapo pretekstu tyrinėjimams. Architektas ne tik pradėjo kurti savo Kernavės viziją, bet stengdamasis tai padaryti kuo tiksliau, bandė joje surasti kuo daugiau paminklų. Tokių atradimų pasipylė gausiai. Pirmiausia mokslininkas tikėjo, kad vietovės ištakos siekia Antiką, Graikiją, Romą, matė Kernavę kaip lietuvišką Troją. Net jos pavadinimą kildino iš dviejų graikiškų žodžių – keros (ragas – susijęs su romėniškos kilmės teorija) arba kernos (vaškas). Tyrinėdamas Kernavę architektas jau tada įtarė, kad ši vietovė – tai ne tik keturi piliakalniai ir siauras saugomas papėdės ruožas, o ištisas Pajautos slėnis, didelė gyvenvietė, kurioje vėliau buvo rasta daugybė įrodymų – įvairių epochų paminklų. Apskritai A. Luchtanas šio mokslininko išskirtinumu laiko sugebėjimą atsidurti laiku ir vietoje, pastebėti tai, ko kiti nepastebėdavo. Pranešimo pabaigoje archeologas akcentavo, kad S. Lasavickas buvo ne tik architektas tyrėjas, bet ir geologas – žmogus, sugebėjęs matyti visumą, o Kernavė jam buvusi tokia pat brangi kaip Vilnius, Medininkai ir visas Lietuvos paveldas.

Paveldosaugininkas architektas tyrėjas Robertas Zilinskas pasakojo apie S. Lasavicko Medininkus. Pirmiausiai jis prisiminė architekto nuolatinį rūpestį, kuris pasireikšdavo net jo bendravimo būde. Kad ir gatvėje susitikęs pažįstamą žmogų, jis pirmiausia ištardavo legendinę frazę: „Tu matai, kas darosi?“ R. Zilinskas atkreipė dėmesį ir į darbo metodiką – nors daugiausia dirbdavo parankinėmis priemonėmis, nes nei laiko, nei pinigų instrumentiniams tyrimams nebuvo, šiltu metų laiku brėžinius piešdavo rašalu, o šaltu – tiesiog spalvotais pieštukais, S. Lasavicko brėžiniai yra ypač išsamūs, vaizdingi, detalūs ir būtinai tikslingi. Visada stengdavosi kuo daugiau nuveikti ir daryti išvadas dar būdamas pačiame objekte, tyrimo vietoje. Jau 1954 m. Ėmęsis braižyti Medininkų pilies viziją, 1979 m. Architektas savo tyrimą apibendrino. Jis padarė išvadą, kad pilies statyba truko apie 100 metų, tačiau nėra žinoma, kada tiksliai baigta. Ankstyviausi pilies paminėjimai aptinkami 1387 m. Iki tol kryžiuočių kronikose buvo minima tik pati Medininkų vietovė, kurioje, nors jau ir galėjo stovėti pilis, ji nėra paminėta, nes į žvalgybą išsiruošę riteriai stengdavosi tyliai apeiti pilis, įsikurti stovyklas toliau nuo jų, tad žinių apie pilis ir randama retai. 1402 m. Pilis buvo sudeginta Švitrigailos, susidėjusio su kryžiuočiais, tačiau, nors ir buvo tragedija, tai lėmė, kad iš Lietuvos teritorijoje buvusių aptvarinių pilių Medininkų pilis išliko mažiausiai pakitusi, geriausiai užsikonservavusi. S. Lasavickas brėžiniuose sužymėjo visą pilies evoliuciją iki pat XIX a. Pr. 1994 m. Buvo projektuojama pilį atstatyti, tačiau, architekto požiūriu, tam buvo dar nepasiruošta, pirmiausiai reikėjo tęsti tyrimus, surinkti daugiau medžiagos apie patį miestelį. Tyrimas buvo pratęstas šių metų spalį, bet iki šiol situacija netapo aiškesnė, kad būtų galima pradėti atstatyti pilį. S. Lasavickas ir kiti tyrėjai neapsisprendė net dėl to, ar pilis buvo mūrinė, ar medinė. Jis manė, kad Medininkų pavadinimas sietinas ne tiek su naudota statybine medžiaga, kiek su medžių ir miško bendros šaknies sąsajomis senojoje kalboje. Taigi Medininkai kol kas palieka daugiau klausimų nei atsakymų.

Lietuvos istorijos instituto darbuotojai – archeologas Saulius Sarcevičius ir architektė Oksana Valionienė – pristatė S. Lasavicko Kreivosios pilies ir miesto viziją naujausių tyrimų kontekste. Dar 6 dešimtmetį jis susidomėjo Vilniaus Kreivosios pilies problematika ir buvo versijos, kad ši pilis stūksojusi dabartinio Kalnų parko teritorijoje, šalininkas. Lektorių teigimu, remiantis išlikusiais S. Lasavicko brėžiniais ir ypač komentarais prie jų, galima susidaryti maždaug tokią jo pasiūlytą Kreivosios pilies schemą: „Pagrindinė pilis buvusi ant Kreivojo kalno, nuo kurio Neries kryptimi nusidriekę kalvagūbriai juosė vidinę pilies erdvę; medine gynybine siena autorius apjuosia ir Bekešo, Stalo kalvas ir kalvagūbrius, sudariusius, kaip galima manyti, atskirus pilies-miesto segmentus. Tokiu būdu medine gynybine siena įrėminta Kreivoji pilis-miestas apima Plikąją, Stalo ir Bekešo kalvas ir 3 plokštikalves tarp šių kalvų. Maža to, S. Lasavickas pirmasis atkreipė dėmesį į gretutines kalvas, atsidūrusias už jo nubrėžto išorinio gynybinio žiedo: Gedimino kapo kalnui priskiriama sakralinė reikšmė, o abipus Olandų g. Esančios kalvos vadinamos žvalgakalvėmis. Už gynybinio aptvaro autorius lokalizuoja 2 papilius – vienas buvęs tarp Kreivojo kalno ir Neries, o kitas – į šiaurės rytus nuo Stalo kalno iki pat Paribio g.“ Tuo metu mokslininko pasiūlyta Kreivosios pilies-miesto vizija nepakito iki pat rezervato steigimo pilių teritorijoje. Pranešėjai konstatavo, kad neturėdamas konkretesnių duomenų, savo retrospekcijas S. Lasavickas grindė Altajaus kalnyno (Centrinėje Azijoje, Rusijos, Kazachstano, Mongolijos ir Kinijos teritorijose) esamos topografijos studijomis. Šis metodas turėjo trūkumą – neaiškumą, kiek esama kalvyno topografija atitiko XIII–XIV a. Situaciją, nes, pavyzdžiui, 1831 m. Kalvyno teritorijoje buvo įkurta carinė rusų tvirtovė, kurią įrengiant buvo nukasinėjami ištisi kalvyno plotai, žeminamos aukštumos, keičiamas ankstesnis reljefas. Dabartiniais tyrimais atkurtas pilies teritorijų reljefas rodo, kad Kreivoji pilis-miestas pasižymėjo kur kas sudėtingesne erdvine struktūra, nei įprasta manyti. Išryškėjęs raguvų (nedidelių sausų slėnių) tinklas Plikosios kalvos vakariniame šlaite, išsidėstęs dėsningai miesto atžvilgiu (pagrindinės kelių trasos nukreiptos būtent į raguvas), rodo, kad buvęs stiprus Kreivosios pilies ryšys su kitomis Vilniaus dalimis darė įtaką visai miesto raidai. Tai keičia miesto genezės vaizdą – jis augo lygiavertėje dviejų pilių – Žemutinės ir Kreivosios – įtakoje. Vyravusi rytų–vakarų ašis, dėl istorinių įvykių nunykus Kreivosios pilies įtakai, tapo ne tokia ryški, nes nuo XIV–XV a. Urbanizuota tik dabartinė senamiesčio teritorija – Vilnius plėstas tik šiaurės–pietų ašyje.

Konferencijos koordinatorė, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos Tyrimų skyriaus menotyrininkė Edita Povilaitytė apžvelgė Vilniaus aukštutinės pilies tyrimų S. Lasavicko rekonstrukcijas. Pirmieji Aukštutinės pilies tyrimai prasidėjo nuo ikonografinės medžiagos (įvairių laikų pilies griuvėsių meninio vaizdavimo) lyginamosios analizės. Vėliau architektūros tyrėjai pradėjo domėtis natūros duomenų tyrimais, medžiagiškumo teikiama informacija. „Po karo Vilniaus aukštutinė pilis buvo smarkiai apgriauta, todėl 1948–1950 m. Vakarinis pilies bokštas restauruotas. Miesto valdžia susirūpino ir pilies kalno gyvenamųjų rūmų būkle, todėl <…> tyrimai buvo patikėti S. Lasavickui.“ Jo 1955 m. Atlikti matavimai ir brėžiniai – viena iš pirmųjų detaliausių rūmų architektūrinių vietų fiksacijų. Architektas parengė kompleksinių tyrimų pasiūlymą – sudarė buvusios Aukštutinės pilies gynybinės sienos ir statinių retrospekcinę schemą ir kėlė hipotezę, kad pilis buvo juosiama dviejų gynybinių sienų. 1959 m. Architektas sudarė kunigaikščių rūmų sugriuvimo etapų diagramą, remdamasis įvairiais dailininkų (pvz., P. Smuglevičiaus) piešiniais, taip pat vakarinio bokšto pritaikymo muziejui projektą. Jo iniciatyva buvo atidaryta ekspozicija „Vilniaus archeologija“ su paties paaiškinimais ir maketais. Ši ekspozicija išliko iki pat XX a. 9–10 dešimtmečio. 1995 m. S. Lasavickas parengė dar vieną projektą, kuris dabar yra eksponuojamas vakarinio bokšto muziejuje. Pranešimą E. Povilaitytė baigė S. Lasavicko užrašų knygelėje rasta, matyt, daug ką apie bendrą mokslininko nusistatymą pasakančia sentencija: „Kuo labiau žmonės skuba, tuo greičiau menkėja ir smulkėja jų mintys.“

Vilniaus dailės akademijoje dirbanti Tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių tarybos (ICOMOS) narė menotyrininkė Jūratė Markevičienė kėlė esmines archeologinio paveldo in situ (vietoje, kur paveldas aptiktas) problemas, dalijosi XXI a. Teorinėmis ir etinėmis įžvalgomis bendresniame sociokultūriniame kontekste. Menotyrininkė kalbėjo apie tikslus ir prasmes, kurie rūpėjo ir S. Lasavickui, už kurio romantizmo, pasak jos, iš tiesų slypėjo sintetinis struktūros matymas, pasaulėžiūrinis, vertybinis prioritetas. Pirmiausia ji iškėlė klausimą, kam priklauso archeologinis paveldas ir kas iš esmės turi teisę spręsti, kad mes saugosime vienas ar kitas vertybes: „Paradoksalu tai, kad visas paveldas yra laikomas viešąja gėrybe ir yra įstatymų saugomas visuomenės labui, bet pati visuomenė labai menkai prileidžiama prie sprendimų dėl paveldo likimo.“ Kaip rodo praktika, į autoritetus gali pretenduoti šios žmonių grupės: vadinamieji „ekspertizininkai“ – specialiosios archeologinės ekspertizės specialistai, politikai, administratoriai ar valdančioji dvasininkija, nekilnojamojo turto savininkai ir plėtros verslovės – kurie dažnai ir moka „ekspertizininkams“ už tyrimus, taip pat bendruomenė ar visuomenė, kuri kuria ir puoselėja kultūrą, kuriai reikalingas paveldas. Kitas svarbus klausimas – kas yra archeologinės liekanos, kokia jų prasmė, reikšmė visuomenei, ar saugotini jų pokyčiai. Atsakant į šiuos klausimus, dažnai trūksta visuminio požiūrio, nes kiekviena žmonių grupė, kuri sprendžia dėl paveldo, dažniausiai žiūri tik iš savo taško ir taip saugomi objektai neretai sukarikatūrinami. Vienas iš menotyrininkės teiktų pavyzdžių – senovinio pastato sienos, kaip saugomo objekto, fragmento atidengimas požeminiame viešbučio garaže. Abejotinas tokio saugojimo tikslingumas, nes reginys ne tik neperteikia visumos įspūdžio, bet ir yra neprieinamas visuomenei, dėl kurios yra saugomas. Sisteminiu sociokultūriniu požiūriu, archeologinės liekanos byloja apie to meto vertybes, pasaulėžiūrą, istorijos vyksmą, procesus. Reikia kelti klausimus, kodėl daiktas buvo, kodėl išnyko, o ne tik nustatyti, kad tam tikroje vietoje buvo langas ar sienos gabalas. Be to, mums svarbu ne tik pažiūrėti į sieną, o ypatingi potyriai, pats prisilietimas prie istorijos. Iš šio požiūrio išsirutuliojusios viešosios archeologijos tikslas – ne tik populiarinti radinius, žinias, bet ir įtraukti visuomenę į sprendimų dėl paveldo priėmimą, gebėti susitarti. J. Markevičienė mano, kad Lietuvoje padėtis tol nepasikeis, „kol nepakeisime įstatymų, kur pabrėžiama, kad paveldas saugomas tik visuomenės pažinimui, o ne visuomenės jausmams ir tapatumui puoselėti, kol archeologijai, kaip kadaise S. Lasavickas, nepridėsime pilnatvės, istoriškumo ir romantikos.“

Archeologė Vitalija Veževičienė, atstovaujanti Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos Tyrimų skyriui, daugiau iš praktinės pusės kėlė klausimus, kaip elgtis atradus vertybes. Kilnojamus archeologinius radinius galima perkelti į muziejus, tačiau statinius ar jų dalis ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktai reikalauja išsaugoti ten, kur jie stovi ar buvo aptikti, in situ, nes archeologija turi tarnauti visuomenės tikslams, žmogui. Pasak archeologės, sunkumų kyla tada, kai eksponavimas vietoje kertasi su intensyvėjančiais šiuolaikinės visuomenės poreikiais, kai paveldo objektas aptinkamas sudėtingomis aplinkos sąlygomis, pavyzdžiui, gruntinių vandenų konservavimas reikalauja daug pastangų, lėšų, taigi kyla daug ginčų.

Archeologė priminė S. Lasavicko teiginį, kad nors Vilnius atrastas, neaišku, kas tai yra Vilnius. Minimas architektas labai vertino archeologinį tyrimą ir eksponavimą in situ. Niekas geriau už S. Lasavicką nepažinojo požeminio Vilniaus, daug jo laiko paskirta natūros tyrimams, daug praleista būtent vietoje. Lietuvai dar neįsipareigojus laikytis dabar galiojančių tarptautinių ir kitų archeologinį paveldą reglamentuojančių susitarimų, S. Lasavickas intuityviai jautriai ir tinkamai elgėsi su paveldu. Nors pasitvirtino jo spėjimai, numatę dvigubą gyvybinių sienų sistemą Katedros aikštėje, ekspozicija taip ir nebuvo įrengta, nes Katedros aikštė yra vientisa vieša atvira erdvė, kuri turėtų priklausyti visuomenei, o ten galėjusi būti grindinio (ne mūrų) ekspozicija, greičiausiai būtų apribojusi šią viešą erdvę, nes būtų iki tam tikro lygio iškilusi virš grindinio. Greičiausiai dėl šios priežasties ir dėl sutarimo ekspozicijos priežiūros klausimais stokos projektas nebuvo įvykdytas. V. Veževičienė savo kalbą baigė S. Lasavicko žodžiais: „Suvokime, kad mes atėjome ir išeisime, o Vilnius liks ir tegul ateinančios kartos jį randa tokį, kokį atradome mes.“

Lietuvos istorijos institute dirbantis archeologas dr. Gediminas Vaitkevičius pristatė S. Lasavicko architektūrinius archeologinius tyrimus. Buvusį kolegą jis apibūdino kaip architektūrinės archeologijos pradininką Lietuvoje, o jo pavyzdys įrodo, kad tarp šių sričių nėra labai ryškios takoskyros. Architekto nuopelnas, kad archeologai praktikuoja profesionaliai, techniškai tobulus brėžinius – jis įdiegė archeologijoje tikslią fiksaciją, koordinačių sistemos žymėjimą, kas iki tol Lietuvoje buvo nepraktikuojama. Archeologas paminėjo ir S. Lasavicko darbo trūkumą – kaip absoliuti dauguma architektų, per mažai dėmesio skyrė savo atradimams aprašyti, daugiau mėgdavo daryti brėžinius, todėl daug svarbių idėjų, kurių jis neaprašė, vėliau buvo pasisavintos kitų tyrėjų, net nepaminint jų autoriaus. G. Vaitkevičius vylėsi, kad S. Lasavicko idėjų ir asmenybės atminimas neapsiribos vien tos dienos pokalbiais, pranešimais, o bus įamžintas ir kokiame nors leidinyje.

Konferencijos organizatorė, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos Tyrimų skyriaus architektė restauratorė Birutė Gudynaitė baigė konferenciją pranešimu „Vilniaus ištakų beieškant“. Kadangi S. Lasavickas pažino miestą iškart po karo ir fiksavo jį savo piešiniuose dar mokydamasis Dailės institute, jam Vilnius visada buvo poetiškas, romantiškas. Jauniems specialistams tuo metu buvo ką veikti, pavyzdžiui, restauruoti karo metu nukentėjusius objektus, tačiau „didžiausia mokykla visiems to laiko architektams tapo regeneracijos projektas. Sigitas čia įnešė ryškų indėlį, jis su architektu J. Šeiboku ir baigė projektą, kuris buvo vykdomas 4 metus. <…> Projektą vykdžiusi komanda jo metu ir mokėsi, augo.“ Architektai susipažino su bendra Vilniaus urbanistine struktūra, dirbo pasidaliję atskiruose kvartaluose ir bendrai sudarinėjo schemas, kurios tapo pagrindu vėlesniems regeneracijos projektams. Buvo sudarytas architektūros paminklų, kurie turėtų būti saugomi ir restauruojami Vilniuje, sąrašas. S. Lasavicko pagrindinis darbas – savarankiškai sudaryta senųjų mūrų kartograma, kuri pagrindė vėlesnius senųjų pastatų tyrimus. Mūrų tyrimai jam buvo tarsi pradžiamokslis, leidęs suvokti, kad gilintis į visus miesto raidos tyrimo aspektus vienam žmogui neįmanoma, todėl pagrindiniu savo tyrimo objektu architektas pasirinko Vilniaus senąsias miesto struktūras, o atskaitos tašku – XIV a. Ir ankstesnius laikotarpius. B. Gudynaitės teigimu, akivaizdus S. Lasavicko susidomėjimas pirmaisiais charakteringais Vilniaus pastatais, vertinant ne tik mūrus pagal laikotarpį, bet ir tai, kaip miestas gyveno, funkcionavo, kaip buvo išsidėstę gavės, pastatai, kaip vyko veiksmas. Dėl šios priežasties jis kurdavo ir miesto objektų vizualizacijas. Mokslininkas unikaliai modeliavo XIV a. Vilniaus posesijų (miesto namų valda su sklypu) raidą, apimančią ne vieno kvartalo ribas. Kai trūkdavo informacijos bandant atsekti laikotarpį, savo natūroje surinktus duomenis jis lygindavo su pilių mūrais, didikų statinių liekanomis, ieškodavo informacijos istoriniuose šaltiniuose, atsekdavo net statinių savininkų kaitą. Kiekvieną savo viziją siekdavo patikrinti. Taip sukūrė ir Gedimino kalno apstatymo raidos versiją. Pagrindinė S. Lasavicko misija – suvokti, kokia pagrindinė Vilniaus vertybė, ką mes turėtume saugoti. Vilnius įkurtas pagoniškais laikais, kai medis buvo labai vertinamas, buvo gyvenama vienovėje su gamta, todėl gamtinis karkasas, būdamas savastimi, tapo ir miesto karkaso dalimi. B. Gudynaitė ragino pradedant tyrimus visada įsiklausyti ir į S. Lasavicko verčių skalę, kad miestui būdingas gamtinis pagrindas, kurį reikia mokėti saugoti ir parodyti ateinančioms kartoms, o vėlesnių etapų vertybes galime išsaugoti jas vis geriau pažindami.

Straipsnis pirmiau paskelbtas svetainėje http://apzvalga.eu

Autorius: Bernarda Šklėriūtė

(595)

One Comment

  1. Daugminas sako:

    Pasakojimai apie Sigitą Lasavicką renginyje „Vilnius – Šventaragio miestas“
    http://www.raila.lt/zemes-galia/#/2
    Sigito Lasavicko pasakojimas apie Verkių radimąsi:
    http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/10920

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *