Teiwas Rotating Header Image

Tikrasis Tautiškumas » Apibendrinimai »

Lietuvių tautinio sąjūdžio įteisinimo šimtmetis

Kaip žinia XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įvyko lietuvių tautinis sąjūdis. Sąjūdis pasireiškė tuo, kad dalis buvusios Lietuvos Karalystės piliečių vis labiau įsisąmonėjo esant lietuviais. Kaip XIX a. pabaigoje galėjo save suvokti lietuviais visi sąmoningieji buvusios Lietuvos Karalystės piliečiai?

Iki pat XX a. pradžios Lietuvos Karalystės piliečiai pusę tūkstantmečio gyveno aplinkoje, kurioje vis stipriau įsigalėjo katalikybė, vargystė, kitakalbystė. Patys piliečiai veikiami tokios aplinkos dažnai tarpusavyje nebesusikalbėdavo, dalis jų patapo katalikais, kitakalbiais ir todėl kiekvienas patirdavo vis didesnį iššūkį išlikti lietuviu. Atsirado gana didelis skirtumas tarp katalikais patapusių ir senąjį tikėjimą išpažįstančių piliečių pasaulėžiūrų. Pamažu senasis tikėjimas dalies piliečių tarpe reiškėsi tik kaip jų kultūra, tradicija, folkloras. Senojo tikėjimo išpažinėjai jiems pasidarė nebesuprantami, nebesuvokiami, nebeatpažįstami.

Dažnas pilietis iki XX a. jau buvo tapęs kataliku. Viena iš fundamentaliųjų katalikybės nuostatų, – visi žmonės nuo pat Adomo ir Ievos laikų turi prigimtinę nuodėmę, tačiau Kristaus nukryžiavimas išlaisvino žmones nuo jų nuodėmės, todėl visi tapę bažnyčios nariais bus prikelti amžinajam gyvenimui taip, kaip amžinajam gyvenimui prisikėlė pats Kristus. Todėl, pilietis katalikas XX a. pradžioje labiausiai siekė laisvės priklausyti bažnyčiai, jam savęs įsisąmoninimas esant lietuviu reiškė priklausyti visuomenei kurioje tinkamos sąlygos būti išlaisvintu nuo savo prigimtinės nuodėmės.

Tačiau, kitokiomis nuostatomis apie lietuvybę gyveno kiti piliečiai. Dalis jų buvo tapę kitakalbiais, masonais, laisvamaniais. Būtent laisvamaniai ir atrado lietuvybę kaip vertybę, savo įžvalgomis, pastebėjimais, kūriniais budino piliečius tautiniam sąjūdžiui. Tai vyko sėkmingai, kadangi daugelio Lietuvos Karalystės piliečių prigimtyje slypi baltų tikėjimo galios. Didelį vaidmenį budinime atliko trys bendraminčiai nuo Marijampolės gimnazijos laikų, – J. Basanavičius, J. Jablonskis, V. Kudirka. Jų pastangomis buvo padėtas vidėjinis pagrindas Lietuvos valstybės atkūrimui.

Vis tik dalis piliečių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios sąjūdžio laikotarpiu stengėsi labiau atsiminti senąjį lietuvių tikėjimą. V. Storostas–Vydūnas pateikė daug apibendrinimų apie lietuvių tikėjima savo rašto darbuose „Tautos Givata“, „Mūsų Uždavinys“, „Amžinoji Ugnis“ ir kt. Jis iškėlė Romuvos atgimimo vidėją, kaip Prūsijoje gyvavusios šventyklos tęstinumą.

Vydūnas iškeldamas Romuvos atgimimo vidėją pasirėmė Indijoje išlikusiais vediniais raštais. Vediniuose raštuose minima svarba auginti šventumą savyje pastoviais ilgalaikiais veiksmais. Pasak prabudintos Romuvos krivio J. Trinkūno–Jauniaus „Vydūnui svarbiausiu simboliu tampa šventoji ugnis, su kurios išsaugojimu siejamas Lietuvos išlikimas.“. Apibendrindamas lietuvių gyvuosius papročius ir vedinius raštus Vydūnas teigė, kad Romuvos ugnis turi būti nuolat kurstoma – „Tik Ugnis verčia išmanymą kreipti į dvasinę pusę. Visas gyvenimas, visa sąmonė, buvo ir bus suvokiamos kaip Ugnis. Ugnį kurti – tai pasaulį kurti, gyvenimą“.

Radosi atkaklių Vydūno prabudintos Romuvos pasaulėžiūros puoselėtojų. Visuomenininkas J. Beržanskis–Klausutis po 10 metų įrodinėjimų pasiekė, kad 1915 m. birželio mėn. Caro administracija pripažindama jį „senovės lietuvių tikėjimo pasekėju“ jo pase ištaisytų pažymėjimą apie jo tikybą. Pasak Klausučio, – „Mes kalbame ne apie tikėjimą, bet apie tiesą, o tiesa nereikalinga jokių pripažinimų… Aš džiaugiuosi, kad pažinau tiesą ir išsilaisvinau nuo visokių varžtų, varžančių žmogaus dvasią ir protą, ir tuo esu laimingas.“. Visuomenininkas D. Šidlauskas–Visuomis 1930 m. Dusetų apulinkėse įkuria Romuvą ten rengia įvairias baltiškas šventes.

Nors nuo XX a. pradžios iki II pasaulinio karo prabudintos Romuvos puoselėtojais buvo tapę stiprios asmenybės kaip V. Storostas, J. Beržanskis, S. Šilingas, D. Šidlauskas, A. Vištelis, tačiau to meto visuomenėje vyravo katalikiška pasaulėžiūrinė samprata. Tačiau prabudintos Romuvos vidėjos įgyvendinimas pasireiškė įvairiais pavidalais tuometinėje Lietuvos visuomenėje.

Prabudintos Romuvos veikla pradeda reikštis plačiau visuomenėje J. Trinkūnui-Jauniui ir jo bendraminčiams pirma kart surengus Rasos šventę Kernavėje. Pasak Jauniaus „Tuomet, 1967 m. švenčiant Rasas, visi šventės dalyviai jautė, kad dalyvauja kažkokiame esminiame vyksme, kuris turės įtakos jų tolimesniam gyvenimui ir likimams. Atrodo, tartum visi suprato, kad su Rasos švente prasideda dvasinis lietuvių sąjūdis. “. Jaunius nuo 1967 m. tampa Romuvos bendruomenės vadovu ir 1992 m. įregistruojama Baltų tikėjimo bendruomenė Romuva.

Taigi kas bendra visiems prabudintos Romuvos pasaulėžiūros puoselėtojams? Tai suvokimas apie didijį Slėpinį ar didžiąją Paslaptį. Vidinės ir išorinės ugnies kurstymu, dainų giedojimu, apeigų atlikimu atstatant ryšį su didžiuoju Slėpiniu, patiriami dvasiniai išgyvenimai, pažadinamas vidinis šventumas. Krivis Jaunius teigia, kad: „Religinių galių pajautimas yra labai vidinis, dvasinis išgyvenimas. Galima išgyventi ugnies šventumą ne techniniu, bet dvasiniu būdu. Dėl to priimtinas Vydūno pasakymas, kad jis didžiuojasi lietuviais, kad jie tokie buvo išmintingi ir savo svarbiausias šventybes įžvelgė ugnyje. “

Tačiau radosi ir tokių piliečių, kurie išpažino senąjį lietuvių tikėjimą artimu pavidalui, koks jis buvo išpažįstamas prieš puse tūkstančio metų. Tokius piliečius kiti įvardindavo laumėmis, raganomis, raganiais, burtininkais, žiniuoniais. Jie gebėdavo atlikti dalykus, kurie kitiems, atitolusiems nuo senojo lietuvių tikėjimo, atrodydavo nebesuprantami, nebeatpažįstami, nebepriimtini. Liaudyje gausu pasakojimų apie susitikimus su laumėmis jų neįtikėtiną veiklą, apie keisčiausius dalykus atliekančius burtininkus, apie kreipimąsi pagalbos į žiniuonius. Tačiau liaudyje pateikiamas požiūris, kad laumės , žiniuoniai, raganiai jiems nebepažinūs. Tokie piliečiai bendrai įvardijami druviais.

Skirtumas nuo katalikų, kurie siekia išvadavimo iš prigimtinės nuodėmės bei jiems šventoji Dvasia mažai pažini, ir nuo romuvių, kuriems svarbiausia dvasinis išgyvenimas, vidinio šventumo pajautimas, atsargus santykis su didžiuoju Slėpiniu, tas, kad druviams svarbiausia žinojimas, patyrimas, įsisąmoninimas. Jiems įprasta keliauti pažinimo, patyrimo, išgyvenimo keliu tiek šventojoje Dvasioje, tiek didžiajame Slėpinyje bei dieviškume apskritai. Taigi, druviai stengdamiesi nuolat gyventi dvasioje tampa vis arčiau dievų.

Apibendrinant galima teigti, kad XIX a. prasidėjęs lietuvių tautinis sąjūdis suteikė galimybę atsikurti Lietuvos piliečių bendruomenei. Atbudusios Romuvos kriviai, – tai Vydūnas, Klausutis, Jaunius. Šįmet sukanka 100-metis kaip Klausučio pastangomis įteisintas senovės lietuvių tikėjimas.

Galima teigti, kad Lietuvos piliečių bendruomenės gyvybingumas palaikomas trimis dėmenimis, – tai lietuviai, romuviai, druviai. Pasak Vydūno, – „Lietuvių tauta yra davusi visoms kitoms tautoms paveikslą, kaip galima išlaikyti savo savybę, kitiems ir baisiai spaudžiant, o tik neauginti nekantos prieš kitas. O šitas paveikslas dar kuo daugiau turėtų šviesti nauju laiku “. Pasak Jauniaus, – „Lietuvių dievai padeda lietuviams tada, kai lietuviai juos prisimena ir gerbia. Vydūnas sakė: Lietuvai teliko pasitikėti vien savo tautos jėgomis. Čia ir yra tapatybė – pasikliauti savo galiomis. “.

Apibendrinimą parengė Mindaugas Čiuplys Lučka

(560)

One Comment

  1. Mindaugas sako:

    Kauno įgulos karininkų ramovėje vyko renginys skirtas senosios lietuvių religijos pripažinimo 100-mečiui. Prieš šimtą metų Jonas Gediminas-Beržanskis–Klausutis buvo pirmas pripažintas senosios lietuvių religijos atstovu:
    http://alkas.lt/2015/09/25/bus-paminetas-romuvos-simtmetis/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *