Teiwas Rotating Header Image

Tikrasis Tautiškumas » Apibendrinimai »

Laisvė, meilė, tėvynė

Vasario 14-ąją skamba žodis meilė, vasario 16-ąją skamba žodžiai laisvė, tėvynė. Ar tikrai žinome kas šiuos žodžius sieja, – pasiaiškinkime kas šiuos žodžius sieja būtoviniu, vidėjiniu, teisingumo požiūriais.

Būtovinis požiūris

Gediminaičių stulpai

Gediminaičių stulpai

Pirmiausia reiktų paminėti 1905 m. įvykius, kurie buvo reikšmingi 1918 m. Vasario 16 d. 20-čiai tautos atstovų pasirašant Lietuvos nepriklausomybės aktą. Svarbus įvykis buvo Vilniaus lietuvių komiteto 1905 m. spalio mėn. išplatintas nutarimas sukviesti tautos atstovus, kuris buvo pavadintas atsišaukimu į lietuvių tautą, kuriame rašoma:

„Nutarėm pakviesti Lietuvos sostapilėn, Vilniun, lietuvių susirinkti iš kiekvieno valsčiaus ar parapijos, nors po vieną žmogų, kaip ir visus Lietuvos inteligentus ir visus tuos, kurie prie lietuvystės prisipažinsta, neskiriant lyties, luomų ir politiškų pažvalgų, idant jie butinai teiktųsi dalyvauti tarybose … Šitą nutarimą apgarsindamas, komitetas pasitiki ant lietuvių ne kartą jau apsireiškusios tėvynės meilės ir prašo visų tų tautiečių, kuriems yra svarbūs ir brangūs Lietuvos reikalai, idant jie neatsisakytų Vilniun ant paskirtos dienos atvykti ir patarnauti savo numylėtai tėvynei tokioje svarbioje, tokioje įžymioje valandoje, nuo kurios gali priderėti visa mūsų tautos ateitis.“.

Po šio atsišaukimo, suvažiavus apie 2000 atstovų iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos lietuvių bendruomenių, buvo surengtas Didysis Vilniaus Seimas, kuris dirbo 1905 m. lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje Vilniaus miesto salėje, esančioje dabartinėje Nacionalinėje filharmonijoje. Šio Seimo priimtuose nutarimuose teigiama, kad:

„Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti patenkinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos… Toji autonomiška Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografinės Lietuvos, kaipo branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėl ekonomiškų, kultūrinių, tautinių arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurio gyventojai priklausyti prie to norės.“.

Didysis Vilniaus Seimas buvo sušauktas remiantis susitelktumu, siekiu atstatyti valstybingumą. Juo išsivadavimo vidėja buvo perkelta iš valsčių lygmens į visos Lietuvos lygmenį. Tai buvo aukšto susitelktumo etapas, iškėlęs Lietuvos valstybės atkūrimo vidėją. Žinome, kad šis lietuvių sujudimas vyko tomis aplinkybėmis, kai šimtmečiais buvo siekiama sumenkinti lietuvių kalbą, kultūrą, papročius. Be to tuo metu Lietuvos etnografinėje teritorijoje buvo kita, lietuvybei priešiška, administracinė valdžia.

Iš to kas pateikta darytina išvada, kad 1905 metais lietuviams buvo savos vienybės, tėvynės meilės, lietuvių tautos, lietuvių kalbos, valstybingumo sampratos. Lietuvos valstybingumas buvo suvokiamas kaip išskirtinai lietuvių reikalas, tačiau suteikiant galimybę kitų tautų atstovams jungtis į valstybės atstatymo talką.

Jau 1905 m. minima tėvynės meilės sąvoka. Tad 1905 m. Vilniaus lietuvių komiteto atsišaukime paminėtas „lietuviuose ne kartą jau apsireiškusi tėvynės meilė“ parodo Lietuvą kaip lietuvių tautybės asmenims ypatingai svarbią. Meilė randasi kai yra atitikimas tam tikroms vidinėms nuostatas, o stiprėjant meilei mąžta baimė.

Kitas svarbus istorinis įvykis yra 1917 metais vykusi lietuvių konferencija Vilniuje, kurioje buvo nuspręsta atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę bei išrinkta 20 asmenų Lietuvos taryba.

Lietuvių konferencija Vilniuje 1917 m.

Lietuvių konferencija Vilniuje 1917 m.

Lietuvos taryba, kurios nariai 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą, tame laikotarpyje įvardijama kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė. Panagrinėjus šios tarybos narių biografijos akivaizdu, kad juos siejo siekiai susiję su lietuvybės, baltų pasaulėžiūros, LDK paveldo išsaugojimu, plėtojimu.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad didžioji dauguma Vilniaus lietuvių komiteto, Lietuvių tarybos narių buvo išsilavinę, užsienyje pripažinimą pasiekę asmenys. Jiems ir daugeliui kitų su lietuvybe susijusi veikla kėlė grėsmę jų karjerai, gyvybei, sveikatai. Tačiau čia paminėtina, kad Lietuvos valstybingumas, kuriam priešinosi beveik visos aplinkinės tautos, lietuvių buvo atkuriamas meilės tėvynės pagrindui.
Kodėl buvo siekiama atstatyti valstybingumą? Vienas iš veiksnių, – tai siekis tėvynėje tvarkytis savarankiškai. Kitas svarbus dalykas, – siekis atstatyti erdvę, kurioje galėtų būti plėtojamas lietuviškumas. Trečias veiksnys, – atstatymas erdvės, kurioje būtų vystoma baltų pasaulėžiūra, rūpinamasi LDK paveldu. Visa tai ne tik kad nebuvo aktualu kitoms tautinėms bendruomenėms, tačiau iš jų pasitaikydavo ir tam priešiškumo.

Dabar verta panagrinėti žodžio laisvė prasmę. Sprendžiant iš XX a. pradžioje tautos išreikštos valios, buvo siekiama tik šių laisvių: plėtoti lietuvybę, baltiškąją pasaulėžiūrą, rūpintis LDK paveldu. Kitaip sakant dėl tuo metu tautoje buvusių tam tikrų giluminių nuostatų, tėvynės meilės, savarankiškumo siekio buvo stengiamasi atstatyti erdvę šioms laisvėms reikštis. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės aktas radosi kaip pasekmė to, kad šimtmečiais šios laisvės buvo varžomos, vėliau net prarandant valstybingumą kaip erdvę su lietuviškumu susijusioms laisvėms gyvuoti.

1949 m. vasario mėn. buvo sušauktas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos. Jau pirmame posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS). Svarbiausias tuomet parengtas dokumentas – tai 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos posėdyje priimta Deklaracija. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, įteisino LLKS Tarybą kaip vienintelę teisėtą to meto lietuvių valdžią.

Tad Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio aprėptyje laisvė buvo suvokiama, kaip erdvės lietuvybei plėtoti atstatymas. Akivaizdu, kad lietuvių partizanai būtent dėl tokios laisvės kovojo. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis prisiėmė pareigą atkovoti prarastą valstybingumą, – su lietuvybe susijusių laisvių saugojimo, plėtojimo priemonę. Lietuvos partizanai buvo laisvi vidumi, nes nepasidavė baimėms, išsaugojo ištikimybę savo tėvynei.

Vidėjinis požiūris

Prieš susikuriant 1920 m. Lietuvos respublikai ir jei susikūrus lietuvybės labui Lietuvoje darbavosi šimtai užsieniuose išsilavinusių lietuvių. Tai M. K. Čiurlionis, V. Kudirka, B. Dvarionas, Maironis, J Basanavičius, Vydūnas, J Šliūpas, K. Pakštas, M. Biržiška ir daug kitų iškilių asmenybių. Daugeliui jų užsieniuose buvo siūloma viliojančios gyvenimo sąlygos, karjeros galimybės, tačiau šie iškilūs, išsilavinę lietuviai, vedami meilės tėvynei, skubėjo atkurti Lietuvos valstybę, kurioje būtų įtvirtintos laisvės lietuvybei reikštis.
Vincas Kudirka pasiaukojančiai žadino tautiškumą, ragino sąmonėti, mąstyti apie tautą ir jos rūpesčius, o juos apsvarsčius, siekti tautinės laisvės. Iš meilės Tėvynei, iš ištikimybės jos laisvės vidėjai radosi „Tautiška giesmė“. V. Kudirkos globojamas laikraštis „Varpas“ buvo girdimas, kaip atgimstančios ir laisvės siekiančios tautos balsas.
Tad pasiremiant V. Kudirkos laisvės sampratomis, kas yra laisvė Lietuvos valstybingumo požiūriu? Tam, kad vaizdingiau atsakyti į šį klausimą galima pasiremti šiomis Vydūno įžvalgomis:

„Dalis žmonių nėra laisvės patyrę. Vis dar yra tebegyvenančių tikroje nelaisvėje arba, dar geriau pasakius, – vergovėje. Išorinės laisvės dažnai žmogų įstumia į dar didesnę nelaisvę, nes jos išlaisvina žmogaus žemąsias galias – geismus bei geidulius, ir žmogus pradeda joms vergauti. Tikrosios laisvės verta ieško ne išorėje, bet žmogaus susivokime, savo esmėje. Laisvę lengvai pažįsta tas žmogus, kuris žmogiškas, teisingas, malonus, kantrus ir tvirtas visame, ką jis daro. Žmogaus esmė nevaržo ir nenori pavergti kito žmogaus esmės. Priešingai, žmogaus esmė žadina kito žmogaus esmę, ją stiprina ir naikina kito žmogaus tamsiąsias jėgas. Tikroji Laisvė apsireiškia per žmogaus esmę, t. y. jo viduje. O žmogaus esmė – siela, kuri pritinka Kūrėjo nustatytą tvarką.“.

Dabar galima priminti apie lietuvių tautosakoje pateikiamą gyvybės medžio vaizdinį. Medis susideda iš šaknų, kamieno, šakų kaip pagrindinių medžio dalių. Akivaizdu, kad XX a. pirmame dvidešimtmetyje lietuviai tėvynę laikė savo tautos šaknimis. Domėjimasis tautos šaknimis, kurios pasireiškė kaip meilė tėvynei, skatino atstatyti valstybingumą. Šiuo atveju meilę prilyginčiau tautos gyvybės medžio šakoms. Tad gyvybės medžio kamienas yra vidinė asmens laisvė. Asmenyje, kuris pritinka tautos gyvybės medyje, susijungia šaknys ir šakos taip sąlygojančios per to asmens esmę, per jo Kūrėjo tvarkai pritinkančią sielą, rastis tėvynės meilei. Dėl to žmogus susilieja su Visatos dėsniais, tada ir šviesa, ir tiesa to žmogaus žingsnius lydi.
Jei žmogaus dėmesys nukrypsta į išorines laisves, tokiu atveju jis po truputį tampa vis labiau priklausomu nuo tamsiųjų jėgų, kurios suvaržo tą žmogų įvairiausiomis priklausomybėmis taip įsigali jo vidinė vergystė. Nuo tokio žmogaus atitolsta tėvynės meilės, nes jame nebelikus vidinės laisvės jis atitrūksta nuo tautos gyvybės medžio šaknų ir šakų. Taip išorinių laisvių besivaikantis asmuo palaipsniui išnyksta ir iš tautos gyvybės medžio galios lauko.
Įdomu, kad Vydūnas tamsiąsias jėgas įvardija žmogaus vidinės vergovės priežastimi. Tuo pačiu V. Kudirka sako, – „Tegul Saulė Lietuvos tamsumas prašalina. Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi. „. Tad Saulė Lietuvos šalindama tamsumas pagelbėja mums nesiblaškant po įvairius išorinę laisvę sąlygojančius geidulius eiti kartu su šviesa ir tiesa. Toliau V. Kudirka sako: „Tegu Meilė Lietuvos dega mūsų širdyse. Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.“. Tad būdami šviesių jėgų globoje patenkame į meilės Lietuvai srautą, – vardan Lietuvos apsijungiame ir sužydi mūsų vienybė.

Štai apie kokią laisvę buvo samprotaujame pirmame XX a. dvidešimtmetyje. Būtent vidinės laisvės siekė Lietuvos valstybingumo gaivintojai, sergėtojai, brangintojai. Baltiškumas, lietuvybė, tautiškumas buvo suvokiamas kaip duotybė, kaip žmogiškos esmės padarinys kuriuos puoselėjant gali skleistis tikroji laisvė. Dėl to buvo vengiama išorinių, su tamsumu siejamų, laisvių kad rastųsi terpė vidinėms, su šviesa siejamoms, laisvėms. Taip buvo brandinama tikroji laisvė.

Teisingumo požiūris

Reiktų panagrinėti teisingumo bei teisinius aspektus. 1992 m. priimtoje LR Konstitucijoje dėstoma:
„Lietuvių tauta šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę, išsaugojusi savo gimtąją kalba, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje… Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma… Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“.
Akivaizdu, kad LR Konstitucijoje turėtų būti kalbama apie vidines laisves. Jei kurio nors asmens šios laisvės pažeidžiamos tas asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Iš tikrųjų teisingiau turėtų būti pateikiama taip, – jei kas nors pažeidžia tas kitų asmenų laisves, dėl kurių įtvirtinimo buvo kuriama Lietuvos valstybė, tai toks pažeidėjas teismine tvarka turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Pastarąjį dvidešimtmetį mėginama kalbėti apie įvairiausias laisves. Išplito savivaliavimo, kitų išnaudojimo, ištvirkimo laisvės. Vydūnas tokias laisves vadino išvirkštinėmis, kurios paremtos norais tarnauti tamsybės jėgoms. Tad išvirkščios laisvės dažnai žmogų įstumia į dar didesnę nelaisvę, į vidinę vergovę. todėl individe esant įsivyravusioms išorinėms laisvėms (išvirkščiai vidinei laisvei) jame įsigali vidinė vergovė.
Lietuvos valstybė iš tikrųjų atkurta vidinėms laisvėms gaivinti ir plėtoti, o jos glaudžiai susijusios su tėvynės meile baltiškuoju, lietuviškuoju, tautiniu požiūriu. Lietuvos valstybingumą atkūrė lietuviai, kad jie patys bei visi kiti lietuvybei pritariantys galėtų nevaržomai plėtoti savo vidines laisves. Tai bene vienintelė Lietuvos valstybės paskirtis. Visos kitos priemonėms valstybėje numatytos kaip pagalbinės šiai pagrindinei paskirčiai plėtoti. Svarbiausias lietuvių prigimtines laisves turėtų užtikrinti ir Europos sąjunga, kuri įsipareigojusi šias laisves gerbti 2003 m. priimtame LR konstituciniame akte “Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos sąjungoje” išdėstytu teiginiu, kad “Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves.”.
Tad, siekdami vidinių laisvių Lietuvos valstybingumo puoselėtojai patekdavo į meilės tėvynei srautą, todėl jiems Lietuvos reikalai tapo pagrindine jų gyvenimo prasme. Mirtis tokiems žmonės tebuvo jų sąmonės perėjimas į kitą būvį, nes būnant gyvybes medžio galioje jau tampi priderantis Visatos dėsniams. Todėl vidine laisve gyvendami J. Basanavičius, J Marcinkevičius, mirę Vasario 16 d. liko veiksniais tautos gyvybės medyje taip patvirtindami, kad kokiomis vertybėmis vadovaujiesi, tai tokie vartai atsiveria į tam tikrą pomirtinę tikrovę. J. Marcinkevičius išdėstė tokių vertybių gaires tėvynės teiginiais: „Stovėk kaip stovi laisvė”, „Aš tavo laisvė“ , „Eik taip kaip eina laisvė ”.
Tad jei yra tavyje meilės Lietuvai, nori jungtis prie lietuviško reikalo įgyvendinimo, tai įgyji teisę ar kvietimą gyventi šventojoje esybėje Lietuvoje.

Mindaugas Lučka

(30)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *