Teiwas Rotating Header Image

Valstybės Pagrindas » Pasaulėžiūra »

Gojus

Čia ne žemčiūgai
Čia žalias gojus
Jaunų mergaičių
Žemiškas rojus

Posmas iš dainos. Ją dainuodavo mano uošvis. Dainoje „žalias gojus“ – tai rūtų darželis. Kadangi rūtos amžinai žaliuoja, tai jos laikomos itin gajos. „Gojus“ nuo žodžio „gajus“.

Kita daina:

Per žalią gojų
Jaunikaitis jojo
Jaunikaitis jojo
Sau poros ieškojo

Žaliame gojely
Balandis tupėjo
Jisai tupėdamas
Kalbėti pradėjo

Oi nejok nejok
Jaunas jaunikaiti
Jau tavo mergelė
Trotij vainikėlį

Vakar vakarėly
Karčiamėlėj gėrė
Su lenkų žalnieriais
Liustrelę pakėlė

Už grašį gėrė
Žemė sudrebėjo
Už antrą gėrė
Kalbėti pradėjo

Oi panos panos
Ką jūs dūmojat
Rūtų vainiką
Po kojų myniojat

Kad tą suminsit
Kito nenupinsit
Jaunas dieneles
Po kojų suminsit

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „gojus“ aiškina taip:
Gojus – (neteiktinas) giraitė, miškelis; pvz. žaliam gojuj gegutė kukavo – daina.

Rusų kalbos žodynas sako taip:
Гай – дубрава; чернолесье; небольшой лиственный, не хвойной лес (gojus – ąžuolynas; tamsus miškas; nedidelis lapuočių, bet ne spygliuočių miškas).

Gojus labai plačiai įsišaknijęs tautosakoje ir senose lietuviškose dainose. Jei tai būtų rusiškas žodis patekęs į lietuvių kalbą, tai to negalėtų atsitikti. „Gojus“ – nuo žodžio „gajus“, t.y. amžinai žalias, gyvybingas. Todėl gojams tokia didelė pagarba ir jie labai giliai įaugo – įleido šaknis į lietuvių tautosaką ir dainas.

Lietuvoje yra 16 kaimų pavadinimu „Gojus“, 2 – „Gojiškis“, 32 kaimai – „Pagojai“,  vienas „Užugojai“ ir vienas Juodas Gojus. Kaimai ne rusiški ir ne lenkiški. Reikėtų patikrinti ar tik nebuvo šalia jų šventų ąžuolynų. Paėmiau smulkų Lietuvos žemėlapį, kuriame sužymėti visi kaimai ir vienkiemiai, taip pat yra pažymėti piliakalniai, mitologiniai akmenys ir kitos žymios vietos ir išrinkau visus kaimus ir kas šalia jų yra. Vaizdas toks:

Gojiškis – kaimas Rokiškio rajone. Tarp trijų piliakalnių. Iki Stasiūnų  piliakalnio vakaruose tiesiu taikymu apie 1 km.; iki Jankūnų pietryčiuose – 2,5 km.; iki Kalnočių pietuose – 3,5 km.

Gojiškis – kaimas Ukmergės rajone apie 5 km į pietus nuo Želvos. Pagojis apie 2 km. į pietryčius nuo Želvos. Ir nuo vieno, ir nuo kito maždaug už 4 km. į vakarus yra Pilionių piliakalnis.

Gojus – Elektrėnų savivaldybėje. Pusiaukelėje tarp Elektrėnų (anksčiau jų vietoje stovėjo Perkūnkiemio kaimas) ir Kalninių Mijaugonių piliakalnio. Apie 2,5 km. nuo piliakalnio.

Gojus – kaimas Kėdainių rajone ant Nevėžio kranto 1km į pietus nuo Surviliškio miestelio. Už 1,5 km. į šiaurės vakarus nuo Surviliškio yra Bakainių piliakalnis.

Gojus – kaimas Molėtų rajone,  tarp Luokesų ir Siesarčio ežerų.

Gojus – Prienų rajone apie 2,5 km. į šiaurę nuo Užuguosčio. Apie 2,5 km į pietus nuo kaimo yra Noreikiškių piliakalnis ir du Laumės akmenys; truputį tolėliau į pietvakarius Pieštuvėnų piliakalnis, o 3,5 km į šiaurės vakarus – Medžionių piliakalnis. Apie 3 km į šiaurę Varkalių mitologiniai akmenys.

Gojus – Šalčininkų rajone apie 0,5 km į pietus nuo Jašiūnų miestelio. Tarp Gojaus kaimo ir Jašiūnų miestelio dunkso Gojaus miškas. Miškų vadinamų gojais Lietuvoje yra ir daugiau, bet aš dabar neturėjau galimybės jų išrankioti.

Kitas kaimas Šalčininkų rajone vardu Gojus yra apie 1 km į rytus nuo Turgelių piliakalnio. O apie 1 km į pietus nuo to paties piliakalnio yra kaimas Pagojys.

Gojus – kaimas Širvintų rajone apie 0,5 km nuo Vileikiškių. Arti piliakalnio nėra

Gojus – kaimelis Trakų rajone apie 1 km į šiaurę nuo Margio ežero.

Gojus – kaimas prie Karvio ežero tarp Senųjų Trakų, Rūdiškių ir Paluknio. Maždaug už 7 km į pietus nuo Senųjų Trakų piliakalnio.

Gojus – kaimas Utenos rajone 1,5 km į rytus nuo Daugailių piliakalnio.

Gojus – kaimas Utenos rajone tarp Klykių ir Šeduikių ežerų. Už 2,5 km, kitame Klykių ežero krante yra Klykių piliakalnis. Kitas, Kačiūnų piliakalnis yra už 4 km į pietvakarius.

Gojus – nedidelis kaimelis Varėnos rajone į rytus nuo Vydenių. Už 5 km į pietvakarius yra Barčių (Ulbinų) piliakalnis, o į pietus irgi panašiu atstumu Kaniavėlės (Apykopas) piliakalnis.

Gojus – kaimelis Varėnos rajone apie 1 km į pietus nuo Gudžių. Apie 1,5 km į šiaurės rytus nuo Gojaus yra Geidukonių mitologinis Mergos akmuo.

Gojus – kaimas Vilniaus rajone prie kelio į Valkininkus. Už 7 km į šiaurės vakarus nuo kaimo – Senųjų Trakų piliakalnis.

Gojus – kaimelis Zarasų rajone ant šiaurės vakarinio Avilio ežero kranto. Apie 1 km į šiaurės rytus nuo kaimo Kuklių piliakalnis (Baisusis kalnas). Apie 2 km į pietryčius, kitame ežero krante Golubiškių piliakalnis.

Pagojai – kaimas Akmenės rajone apie 2 km į pietvakarius nuo Papilės piliakalnio.

Pagojai – kaimelis Biržų rajone apie 3,5 km į rytus nuo Nemunėlio Radviliškio.

Pagojai – kaimas Radviliškio rajone maždaug už 3 km į šiaurės vakarus nuo Baisogalos. Už 6 km į pietus yra Taurakalnis (Dauderių piliakalnis).

Pagojai – kaimas Raseinių rajone pačiame viduryje tarp Raseinių, Šiluvos ir Žaiginio. Tarp Pagojų ir Šiluvos, už 5 km nuo Pagojų yra Šiaulelių piliakalnis.

Pagojai – kaimelis tarp Alaušų ir Karališkių ežerų Molėtų rajone. Dalis kaimelio yra kitame Alaušų ežero krante Ukmergės rajone. Prie Pagojų yra kaimas vadinamas Paąžuolė. Už 2,5 km į pietryčius – Balninkų miestelis, į šiaurės rytus už 2,5 km – Vargulių piliakalnis, o į rytus už 5 km – Perkalių piliakalnis. Prie Balninkų yra Vališkių piliakalnis.

Pagojė – kaimas 5 km į šiaurės vakarus nuo Anykščių.

Gojus – kaimas Anykščių rajone 1 km į šiaurę nuo Šeimyniškių (Vorutos) piliakalnio.

Pagojė – kaimas Kupiškio rajone 0,5 km į pietus nuo Adomynės miestelio. Už 3 km į šiaurės vakarus nuo Pagojės yra Bugailiškių piliakalnis, o už 3 km į pietus Aluotų (Druskių) piliakalnis. Dar vienas – Obonių piliakalnis yra už 7 km į šiaurę.

Pagojė – kaimas Rokiškio rajone į šiaurės vakarus nuo Panemunio miestelio. Panemunyje yra senovinės gyvenvietės įtvirtinimai.

Pagojė – kaimas Ukmergės rajone prie kelio iš Ukmergės į Kauną apie 1 km į pietus nuo Deltuvos miestelio ir 2,5 km nuo Ukmergės.

Pagojė – kaimelis Anykščių rajone apie 2 km į pietryčius nuo Taujėnų.

Pagojė – kaimelis Anykščių rajone prie pat Svirnų piliakalnio ant Šventosios kranto.

Pagojys – kaimas Jurbarko rajone pusiaukelėje tarp Viduklės ir Varlaukio miestelių.

Pagojis – kaimas Kelmės rajone prie kelio iš Kelmės į Tauragę tuoj pat tik išvažiavus iš Kelmės. Šalia teka Kražantė.

Pagojys – kaimas Molėtų rajone prie kelio iš Molėtų į Aluntą. Už 1 km į vakarus stovi piliakalnis, 1 km į pietus Avilčių mitologinis akmuo.

Pagojys – kaimelis Panevėžio rajone miške prie pat geležinkelio iš Panevėžio į Daugpilį. Apie 3 km nuo Panevėžio.

Pagojys – kaimelis įeinantis į Panevėžio miesto ribas. Prie pat kelio iš Panevėžio į Šiaulius apie 1 km į rytus nuo kryžkelės, kur kertasi Panevėžio-Šiaulių ir Vilniaus-Rygos keliai.

Pagojis – kaimas Radviliškio rajone 2,5 km į šiaurės vakarus nuo Daugėlaičių.

Pagojis – kaimelis Radviliškio rajone prie Pociūnų. Netoliese yra kaimas Dembava. Išvertus jo vardą iš lenkų kalbos – Ąžuolynė. Taip pat netoli vakaruose yra Daubonių akmuo (Ramybės aukuras). Dar truputį į vakarus (apie 2 km) Raginėnų piliakalnis (Raganų kalnas).

Pagojis – kaimelis Radviliškio rajone pusiaukelėje tarp Šaukoto ir Pašušvio.

Pagojis – kaimelis Raseinių rajone apie 3 km į pietus nuo Kalnųjų miestelio. Kalnujuose yra piliakalnis. Už 5 km į rytus yra Naukaimio piliakalnis.

Pagojys – kaimas Raseinių rajone Kiršnovės ir Dubysos santakoje 3 km į šiaurės vakarus nuo Ariogalos. Prie pat kaimo yra Darbutų piliakalnis. Už poros km nuo Darbutų piliakalnio stovi Kalniškių (Ginaičių) piliakalnis, o į pietus Bažavėlės piliakalnis.

Pagojis – kaimelis Vilniaus rajone apie 3 km į šiaurės rytus nuo Medininkų pilies. Už 5 km nuo kaimo į šiaurės vakarus yra Kuosinės piliakalnis.

Pagojis I – kaimelis Pasvalio rajone apie 1,5 km nuo Pasvalio miesto prie kelio į Girsūdus.

Pagojis II – kaimelis ant Lėvens kranto Pasvalio rajone prie pat kelio iš Pasvalio į Panevėžį tuoj pat tik išvažiavus iš Pasvalio.

Pagojys I – kaimelis Raseinių rajone tuoj pat tik išvažiavus iš Nemakščių į Klaipėdos pusę. Už 2 km į šiaurės rytus prie Balčios upelio stovi Pužų piliakalnis.

Pagojys II – kaimelis Raseinių rajone 5 km į pietus nuo Nemakščių. Už 3 km į šiaurės rytus nuo kaimo ant Šešuvio kranto stovi Ižiniškių piliakalnis.

Pagojus – kaimas Širvintų rajone 1 km į šiaurės vakarus nuo Bagaslaviškio miestelio. Maždaug už 3,5 km į šiaurę ant Žirnajų ežero kranto stovi Totoriškių piliakalnis.

Užugojai – kaimelis Panevėžio rajone apie 1,5 km į pietus nuo Vadaktų miestelio.

Net šiais laikais kaimo žmonės į parapinę bažnyčią eina apie dešimtį kilometrų, o yra vietų kur ir toliau. Todėl aš apie piliakalnius esančius toliau kai 7 km nuo gojaus ir nerašiau.

Gal būt per daug apie kaimus „Gojus“, „Pagojus“ parašiau, bet tyčia surašiau visus kiek radau. Matyti, kad beveik vos ne visi jie yra prie piliakalnių ar senųjų ikikrikščioniškų laikų gyvenviečių. Jei žodis „gojus“ į lietuvių kalbą būtų užklydęs iš slavų tai kokia jėga tada taip tvarkingai „gojų“ būtų išdėliojusi prie piliakalnių, senųjų gyvenviečių ir šventųjų senojo tikėjimo vietų? Žinome, kad senasis lietuvių tikėjimas nebuvo skolintas iš slavų. Dar žinome, kad kalbos mokslas vienareikšmiai sako, kad slavų kalbos kilo iš lietuvių kalbos, bet ne atvirkščiai. Jei žodis „gojus“ būtų skolintas iš slavų, tai jis turėtų būti netvarkingai išmėtytas po šalį. Pasižiūrėkite į krikščionių bažnyčias. Nė prie vienos nerasite nė vienos šventos giraitės. Nė viena krikščionių sekta šventų girių neturi. O lietuviai turėjo. Kaip jos vadinosi tuoj sužinosime.

Dar daina:

Bernužėli, kareivėli
Kur tavo nameliai?
Aukštai danguj tamsus gojus
Tai mano nameliai

Bernužėli, kareivėli
Kur tavo tėvelis?
Aukštai danguj šviesus mėnuo
Tai mano tėvelis

Bernužėli, kareivėli
Kur tavo motulė?
Aukštai danguj šviesi saulė
Tai mano motulė

Bernužėli, kareivėli
Kur tavo brolelis?
Aukštai danguj sietynėlis
Tai mano brolelis

Bernužėli, kareivėli
Kur tavo sesulė?
Aukštai danguj šviesi žvaigždė
Tai mano sesulė

Bernužėli, kareivėli
Kur tavo mergelė?
Aukštai danguj šviesi aušra
Tai mano mergelė

Iš dainos teksto spinduliuoja senoji lietuvių pasaulėžiūra. Jei daina būtų kurta pagal krikščionišką pasaulėžiūrą, tai kareivėlio tėvelis būtų Senojo Testamento labai žiaurus ir piktas dievas, kurio visi bijo; motulė būtų, kokia nors šventoji – būtinai nekalta mergelė – Marija; brolelis koks nors ilgaskvernis (gal kunigas, o gal ir vyskupas ar dar aukštesnio rango); sesulė būtų kokia nors vienuolė; o mergelė – davatkėlė ilgaliežuvė; na ir žinoma nameliai tai krikščioniškas rojus kur alkani basi ir pakirptais sparnais angelai giesmes gieda, šlovina baisųjį dievą, nes daugiau daryti nieko nemoka. Na dar vieną darbą jie daryti moka – tai įleisti šventąją dvasią. Apsireiškė angelas mergelei Marijai, įleido jai šventąją dvasią ir Marija pagimdė  Jėzuliuką (Jėzų Kristų). Bet už tai pas mus tokį darbą moka padaryti kiekvienas mužikas! Kadangi daina sukurta pagal senąją lietuvių pasaulėžiūrą tai ir „tamsus gojus“ į ją įdėtas ir neatsitiktinai, ir labai seniai. Ir svarbiausia jo nesiskolino iš rusų.

Labai įdomus kaimo pavadinimas prie Žaslių miestelio. Kaimas vadinasi JUODAS GOJUS. Šiauriniame Žaslių ežero krante piliakalnis ir Žaslių miestelis, o kitame kaimelis Juodas Gojus. Juodas, o ne koks šviesus ar baltas. Va taip kaip rusų kalbos žodynas sako – gojus tai tamsus ąžuolynas. Prie Žaslių piliakalnio stovi mitologinis akmuo. O nuo Juodo Gojaus į pietus netoliese yra kitas Kalninių Mijaugonių piliakalnis.
Taigi Tamsus (Juodas) Gojus – toks pats kaip ir Danguje!
Kaip Danguje – taip ir ant Žemės!

Jei žodis gojus būtų skolintas iš rusų ar lenkų kalbų, tai į lietuvišką dangų tikrai nebūtų įkopęs. O ąžuolyne iš tiesų tvyro prieblanda. Panašu, kad tamsus gojus yra šventasis ąžuolynas. O šventuosiuose ąžuolynuose buvo lietuvių šventovės. Ten rinkdavosi ir švęsdavo šventes ir atlikdavo apeigas. Dėl to šventieji ąžuolynai buvo netoli senųjų gyvenviečių, piliakalnių ir pilių (dabar pagal lenkišką madą lietuviai pilis vadina miestais; miasto lenkiškai – tą lenkystę mums įkišo ponai-bajorai), o štai graikai savo miestus vadina lietuvišku žodžiu „polis“, kurį jie patys kildina iš lietuviškos pilies. O latviai šaunuoliai. Jie pilį išsaugojo. Latviai miestą ir dabar vadina „pils“ arba „pilseta“ (nuo žodžių „pilyje sėdėti“). Pirmas darbas, kurio ėmėsi kunigai tuoj po krikšto, tai šventųjų ąžuolynų kirtimas. Tą liudija daug liudininkų. Apie tai rašo kryžiuočių kronikos. Kryžiuočiai Prūsijoje irgi kirto šventuosius ąžuolynus. Kunigai ir kryžiuočiai kirto ne todėl, kad jiems malkų reikėjo, o tyčia naikino. Tai kuo skiriasi Lietuvos krikštytojai nuo kryžiuočių? Galimas dalykas, kad ir žodis gojus buvo draudžiamas, kaip ir senasis tikėjimas. Gal būt todėl ir dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „gojus“ pažymi – neteiktinas.

Jei lietuvių kalbos žodžiai sutampa su slavų kalbos žodžiais, tai ką reikia daryti? Ar dėl to, kad dabar mūsų santykiai su slavais yra nekokie, reikia juos iš lietuvių kalbos išmesti?

Pavyzdžiui, lietuviškas žodis „ranka“ slaviškai skamba „renka“ (lenkiškai); „ruka“ (rusiškai); ir kitose taip pat. Tai ką? Mes turime savo rankas išmesti ir likti be rankų?! Lietuviškas žodis „širdis“ slaviškai skamba „serce“ (lenk); „serdce“ (rus). Tai gal ir savo širdį išmeskime?! Kaip manote? Arba žodis „galva“. Slaviškai „glova“ (lenk); „golova“ ar „glava“ (rus) ir pas kitus panašiai. Tai gal ir savo galvas turime išmesti ir likti visai be galvų?!!! Gal norite būti besmegeniais?

Liaudyje sako: „rugiai kaip gojus“, t.y. tankūs, vešlūs, žali, žadantys gerą derlių.

Slavų kalbose žodis „gaj“ vienišas, o lietuvių kalboje „gojus“ kilęs iš žodžio „gajus“ reiškiančio kartu ir ypač gyvybingą ir galingą. Yra žodis „gyja“ nuo“ gyti“ ir daugiau tos pačios šaknies žodžių. Todėl žodis „gojus“ yra lietuviškas, o slavai jį iš mūsų skolinosi, bet ne mes iš slavų!!! Dabartinės lietuvių kalbos žodyno sudarytojai neteisūs!

Išeina , kad „gojus“ – gajumo, žalumo, vešlumo ir galios gyvas SIMBOLIS. TODĖL IR SENOSE DAINOSE DAŽNAI KARTOJAMAS ŽALIAS GOJUS, TAMSUS GOJUS, IR DANGUJE IRGI GOJUS, bet ne miškelis! Dėl to šventasis ąžuolynas – žalias gojus; rūtų darželis – žalias gojus;  rugiai irgi gojus.

Labai senais laikais, dar gerokiai prieš Trojos karą mūsų senosios pasaulėžiūros žmonės gyveno visoje Europoje ir Mažojoje Azijoje net iki Damasko. Patys pietiniai buvo getai (kiti sako, kad hetai ar hetitai, bet tai neturi didelio skirtumo). Sūduvius Vytautas irgi vadino getais, o Sūduvą – Getvezija, t.y. Vakarų Getija (skaitykite jo susirašinėjimą su kryžiuočiais). [Iš „Getvezijos“ slavai pasidarė „Jatviazj“ – „Ятвязь“ (rus.) ir krašto gyventojus ėmė vadinti „jatviag“ – „ятвяг“ (rus), o lenkai sako irgi taip pat kaip ir rusai. Pagal slavų kalbos dėsnius mūsų „gintaras“ pas juos virto į „jantarj“ ( „янтарь“), t.y. „gin-„ virto į „jan-“ (ян-). Dėl to Getvezija pas slavus virto į Jatvezj. O dabar lietuviai (mokslininkai) slavų žodį „jatviag“ išsivertė į lietuvių kalbą ir padarė „jotvingį“. Taip getai buvo paversti jotvingiais, o getų vardas stumiamas į užmarštį ir mūsų istorija cenzūruojama. Dabar oficialioje istorijoje vienbalsiai tvirtinama, kad lietuviai su getais neturi ničnieko bendra, o jotvingių senovės metraščiuose iš tikrųjųnėra, nes tas žodis yra naujadaras pagal slavų pavyzdį.  Taip „moksliškai“ nubraukiami ištisi mūsų praeities klodai. Senovės metraščiuose getai knibždėte knibžda. Jų yra visur, o išcenzūravus — MŪSŲ istorijoje nebelieka. Tai oficialūs istorikai ir porina, kad mūsų niekada nebuvo, o 13-me amžiuje lietuviai iššoko kaip Pilypas iš kanapių arba kaip kipšas iš tabokinės. Vytautas labai aiškiai savo laiškuose kryžiuočiams rašė, kad getai yra lietuvių tautos dalis. Tai kokio liudytojo mums dar reikia? Ar Varšuva, Berlynas ir Maskva mums yra geresni liudytojai negu mūsų vadas? Gal būt intarpas truputėlį per ilgas, bet manau, kad paaiškinimas labai reikalingas.]  Kalbos visų buvo artimos, t.y. skyrėsi nedaug, bet svarbiausia, kad jie visi turėjo šventuosius ąžuolynus – gojus ir juose šventė, aukojo, apeigas atlikinėjo. Manau, kad dėl to pietiniai kaimynai, gyvenę Palestinoje ir Egipte (Kova dėl Palestinos tarp egiptiečių ir mūsų pasaulėžiūros žmonių getų truko 500 metų. Palestina ėjo iš rankų į rankas.) mūsų pasaulėžiūros (tikėjimo) žmones vadino gojais. Mintis labai paprasta – jei jie visi renkasi į gojus, šventes švenčia gojuose, tai ir jie patys yra gojai. Getai (gojai) pirmieji pasaulyje išmoko lydyti geležį ir iš jos gamintis įrankius ir ginklus, o egiptiečiai ir žydai dar ilgai geležies paslapties nežinojo. Taigi jau tais laikais gojai turėjo technologijos pranašumą prieš egiptiečius ir žydus, o tai reiškė, kad kultūra irgi buvo pranašesnė. O istorijoje dabar porinama, kad visa civilizacija kilo iš Egipto. Tai nėra tiesa. Egiptą galų gale gojai (persai vėliau graikai, o dar vėliau romėnai, o naujaisiais laikais ir anglai) įveikė ir valdė, o egiptiečiai gojų ne! Šiuolaikinę kultūrą sukūrė gojai, bet ne egiptiečiai ir ne judaizmo adeptai!!! Bet iš Egipto kilo mirties filosofija ir mirties religija, t.y. krikščionybė. Judaizmas irgi kilo iš Egipto ir drauge su krikščionybe sudaro sado-mazochistinį visuomenės modelį. Krikščionybė skirta apatiniam tokios visuomenės sluoksniui – vergams ir baudžiauninkams, o judaizmas aukštajam sluoksniui – valdančiam sado-mazochistinės visuomenės turtus. Žemutinis sluoksnis turi būti labai nuolankus ir dėl visko jaustis kaltas, ir visada gavęs per vieną žandą atsukti ir kitą, ir svarbiausia – šlovinti kančią ir neturtą (taip jie ir meldžiasi – paskaitykite maldas galų gale), o aukštasis – negailestingas, žiaurus ir be jokių ceremonijų besisavinantis visus turtus. Žemutinio sluoksnio – krikščionybės siektinas idealas savęs žeminimas, niekinimas,  menkinimas, amžinas kaltės jausmo turėjimas, kančia, turto niekinimas — visa tai yra grynų gryniausias mazochizmas, nes iš viso to, kas išvardinta ir siektina, tikintysis krikščionis turi jausti malonumą. Aukštojo sluoksnio idealas – atiminėti turtą iš žemutinio, jį engti, be gailesčio naikinti nepaklusniuosius, prievartauti kad žemojo sluoksnio asmenys kankinami, žeminami, apiplėšinėjami ir apgaudinėjami jaustų malonumą. Taigi aukštasis sluoksnis grynai sadistinis. Todėl visuomenė, kurioje krikščionybė ir judaizmas sudaro darnią visumą yra sado-mazochistinė. Ir paleido Egiptas ant gojų abi mirties filosofijos atšakas (krikščionybę ir judaizmą) ir jos abi drauge naikina gojų pasaulį. Apsidairykite aplinkui, pasižiūrėkite į pasaulį – kur tik krikščioniškas kraštas, ten judaizmo adeptai valdo turtus, pinigus (bankai) ir kapitalus, o nekrikščioniškuose kraštuose  judaizmas yra visiškai bejėgis ir turtų nevaldo. Valstybėje, kurioje įdiegtas sado-mazochistinis modelis aukštasis – sadistinis sluoksnis viešpatauja, o žemasis – mazochistinis jam tarnauja ir uždirba visus turtus, o mazochistinio sluoksnio šventikai (visų krikščioniškų sektų kunigai nuo paprasto parapijos klebono iki popiežiaus ar patriarcho imtinai) auklėja – ugdo savo ganomas aveles vergo dvasioje. Kadangi žemutinis sluoksnis tarnauja aukštajam, tai ir žemutinio sluoksnio šventikai (nuo parapijos klebono iki popiežiaus imtinai) tarnauja aukštojo sluoksnio šventikams – rabinams. Bet kuris žemiausio rango rabinas ideologinėje plotmėje yra aukščiau už vyriausiąjį krikščionių kunigą – popiežių.  Krikščionybė su judaizmu visur eina išvien ir dirba išvien. Naikina gojus ir dvasiškai ir kūniškai. Nepajėgė užkariauti ginklu, tai į mūsų žemę pasiuntė ideologinį ginklą – mirties religiją. O vėliau ir visus kitus ne saviškius ėmė vadinti gojais. Taip jie ir dabar dalina pasaulį į dvi dalis – į savuosius, t.y. dievo išrinktuosius ir gojus.

O kunigai nieko daugiau taip uolai nedaro kaip naikina jiems netinkančius simbolius – gojus iškirto, kalbą ir istoriją išcenzūravo, saulės ženklą (svastiką) sukriminalino ir visur pristatė savo mirties simbolių – žmonių prikaltų prie kryžiaus. Juk ne veltui jie yra mirties religijos šventikai.

O Konfucijus sakė: Pasaulį valdo ne karaliai, ne religijos, ne ideologijos ir ne filosofijos, bet vien tik SIMBOLIAI“. Ne veltui bolševikai ant visų tvorų pripaišė savo penkiakampių žvaigždžių – panašiai kaip šuo pakėlęs koją pažymi kiekvieną kampą. O dabar vietoj penkiakampių paišomi magendovydai (šešiakampės žvaigždės). Yra apie ką pagalvoti. Kol dar galvų neišmetėme.

Labai simboliška. Lietuvių tikėjimas šlovina gyvenimą (vienas svarbiausių simbolių – žalias gojus), o krikščionys garbina mirtį (svarbiausias simbolis nukryžiuotasis ant kryžiaus su kruvinomis žaizdomis). Kol Lietuva gyveno pagal savo tikėjimą, augo ir stiprėjo – buvo labai gaji, labai gyvybinga ir tai nežiūrint visų karų. Atmušė visos krikščioniškos Europos (kryžiuočių, kuriems vadovavo Romos popiežius, o popiežiui vadovavo judaizmo adeptai) puolimą ir taip pat atmušė visos Azijos nugalėtojų – mongolų puolimą, ir tai vyko vienu metu!!! Apsikrikštijusi pradėjo nykti, mažėti, kol visai išnyko. Lietuvos elitas ėmė garbinti mirtį (nukryžiuotąjį) – tai jis pats pirmiausiai ir išnyko. Kur kunigaikščiai, kur bajorai ir visi kiti didžiūnai? Neliko nė kvapo nei jų pačių, nei jų dvarų. Ir jų turtus velniai nujojo (tiksliau  ž….  konfiskavo). Paprasta liaudis nepuolė aklai šlovinti mirties religijos, o atkakliai laikėsi senosios pasaulėžiūros, išsaugojo senąją tautosaką, senąsias giesmes, dainas ir kalbą – tai ta prastuomenė ir po šiai dienai dar yra lietuviai. Liaudis sako: „Su kuo sutapsi, tuo pats tapsi“. Išeina, kad tai šventa tiesa. Sutapo Lietuva su mirties garbintojais (apsikrikštijo) ir numirė. Sutapo kunigaikščiai ir ponai-bajorai su lavonu (nukryžiuotuoju ant kryžiaus) ir patys visi tapo lavonais!!! Kas dar gali pasakyti, kad Konfucijus sako netiesą?! Jis visiškai teisus!!!

Dabar valstybę atkūrėme. Tai kokių simbolių mums reikia? Norime gyventi ar mirti? Pamąstykime.

Pranas Valickas

(2992)

2 Comments

  1. Samogits says:

    Labai geras rasinys!
    aciu labai!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *