Teiwas Rotating Header Image

Protėvių Pasaulėjauta » Žiniai »

Kelias į šviesuoliškumą

Žmogus atsiranda gimtinėje, neretai tėviškėj. Jis gimsta mylintis Pasaulį. Pirmiausia ką žmogus pažįsta tai savo gimtinę.
Vėliau žmogus pamilsta kitus žmones. Patiria kito žmogaus meilę.
Taip po truputį pažindamas savo aplinką bei kitus žmones jis pradeda patirti ir praradimus. Pirmieji praradimai yra labai skaudūs, ypač jei jie ne tik medžiaginiai, bet ir dvasiniai. O jei prarandama meilė…? Tada ateina liūdesys, toks jausmiškai sunkus, toks atribojantis nuo Pasaulio.
Tačiau liūdesyje prasideda dvasiniai virsmai. Pradedama regėti kita tikrovė, kitos aplinkybės. Atsiranda giluminis regėjimas ir kad praradimus neretai seka atradimai. O nepasiklydus dvasiniuose virsmuose pradedama jausti dieviškoji būtis, pajuntamos dieviškosios esybės, kurių dėka galima pajausti net Visatos alsavimą, kurios globoja ir myli. Belieka tik pačiam pamilti.
Gaila, tačiau nemažai puikių žmonių pasitraukia iš Pasaulio praradimų ar liūdesio būsenoje. O atrodo jiems reikėjo tiek nedaug, kad patektų į savo, vedančių link dievų, dvasinius virsmus.
Taip pat yra tokių, kurie patekę į savo dvasinius virsmus pasiklysta juose ir vis tik nepajunta tikrojo dieviškojo buvimo.
Žmogiškasis gyvenimas tai tarsi lipimas į dvasinį kalną. Dvasinio kalno viršūnė – tai dievų buveinė. Tik gimusio žmogaus sąmonei tas kalnas dar nepažintas. Tačiau netrukus jis po truputį bando į jį lipti: apsižvalgo papėdėje, po to lipa aukščiau. Tačiau žmogaus tyko pavojai ir neretai jis pasiklysta savo virsmuose, baimėse, praradimuose.
Pasiekti dvasinio kalno viršūnę, tai tarsi tapti Vyčiu,- per pakriką skriejančiu dvasiniu kariu.

Ar žinai?
Ar tu žinai, koks tu esi –
Didelis ar mažas?
Ar tu žinai, kur tu eini –
Į viršų ar į apačią?
O gal tiesiog tu esi sudarytas
Iš mažų gyvų dalelių,
O gal esi gyva dalelė
Kažkieno didesnio už tave?
Ar žinai, nuo ko tu priklausai
Ir kaip tau elgtis šių didelių
Bei mažų dalelių atžvilgiu,
Norint eit į viršų dvasiniu keliu?
2004 m.

Gintariniai namai
Plaukiu per jūrą, –
Audeklą gintarais papuoštą.
Laikau bures pakėlęs link dangaus,
Kad net sidabriniai debesys
Skalauja jų viršūnę.
Palietęs gintarinį audeklą
Pajutau aš Neptūno galią,
Kuris išdidžiai aukšta
Lūžtančia banga
Pakelia mane link debesų.
Ir taip atitekęs man sidabro lašelis
Persmelkia mane kiaurai.
Ant Parnidžio kopos
Pakiliai sugrįžęs supratau,
Kur yra mano gintariniai namai.
2008 m.

Svajonių šalis
Šitas mielas jausmas –
Laisvės stiprumas,
Savigarba ir lengvumas,
Svaiginantis eiklumas.
Tokie nuostabūs žmonės,
Didelis supratingumas,
Visiškas bendruomeniškumas,
Paprastas nuoširdumas.
Tobulas aplinkos švarumas,
Gamtos patvarumas,
Pastatų ilgaamžiškumas,
Gatvių gražumas.
Kurgi tu, svajonių šalie?
Skaisčiai siekia tavęs
Aš nuolatos ieškau tavęs
Nes sunku gyvent be tavęs…
2008 m.

aprašo autorius Mindaugas Lučka

(927)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *