Teiwas Rotating Header Image

Protėvių Pasaulėjauta » Žinyčia »

Ožnugario Romuva

Žemaitijos centre apie 20 km nuo Kryžkalnio. Jurbarko ir Tauragės rajonų sankirtoje. Batakių seniūnijoje. Ožnugario kaimo teritorijoje.

Šioje vietoje Upynos upė daro kilpą, orientuotą Pietų – Siaurės kryptimi. Teritorija apaugusi lapuočių mišku, auga daug ąžuolų.

Seni žmonės pasakoja, kad šiose vietose vaidenasi. Išlikęs pasakojimas, kad ant gilios rėvos kranto buvęs didžiulis ąžuolas. Inkvizicijos laikais, nuskriaustos arba pasmerktos šio krašto moterys pasikardavę po šio galingo ąžuolo šaka. Todėl ši rėva pavadinta Karintakiu. Velniaintakiu. Tyliomis vasaros – rudens naktimis čia girdimi garsai, primena dejones, aimanas. Matyt, nerimsta pakaruoklių vėlės.

Tokius sakytinius šaltinius, tarsi patvirtina istoriko T. Narbuto užrašytas pasakojimas apie šią vietovę. Jis rašo. kad jam Zapyškio kunigas Jonkauskas pasakojęs, ką savo akimis matęs prieš 40 metų. Prie Upynos upės iš apylinkių susirinkdavę moterys švęsti Rasų šventės. Į šią šventę rinkdavosi ir visos Lietuvos raganos. Iš kažkur atlėkdavusi raganų ragana ant lekiančio ožio nugaros. Raganos sukurdavusios dideli laužą, dainuodavę, šokdavę aplink jį. Pašventindavę Upynos vandenį ir jame maudydavęsi. Kepdavę kepsnius ir mainydavę su vietinėmis moterimis į žuvį, vėžius, paukščius, paršelius ir sidabrinius pinigėlius. Prieš šventę senosios raganos pašvęstas upės vanduo, vėliau turėjęs gydomųjų galių visus metus – iki sekančios Rasų šventės. Ši upės vandenį žmonės naudodavę įvairių negalių gydymui. Jis gerindavęs sveikatą, keldavęs ūpą. Žmonės sako. kad todėl ši upė pavadinta Upyna, o aplinkinis vienkiemių kaimas – Ožnugariu. Senelių ir prosenelių pasakojimu, čia būdavę didžiulių akmenų, prie kurių jie vaikystėje mėgdavę žaisti. Vėliau jie buvo suskaldyti ir panaudoti statyboms.

Šiai vietovei būdingi sudvejinti pavadinimai: dvi Upynos, viena po kitos įtekančios į Šešuvies upę, du Velniaintakiai, dvi Lybiškių geležinkelio stotys (viena nuo kitos už 3 km ), du Ožnugariai.

Visa ši, nepilnai aprašyta, medžiaga paskatino atlikti tyrimus. Radiostetiniai tyrimai parodė, kad upės slėnyje ir apie ji yra energetinių anomalijų zona. Pagal ..Eurobridge” tarptautinį geoseisminių tyrinėjimų projektą atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad aplinkinių upių slėniai susiformavę virš žemės plutos lūžių. Šiose vietose užfiksuota žemės traukos jėgų ir magnetizmo anomalijos. Giedriomis vasaros naktimis čia dažnai stebimi įvairūs skraidantys šviesuliai.

Senovės Baltų kultūros tyrinėjimai rodo, kad upių kilpose, ant skardingų kalnų, energetinėse miškų aikštelėse, prie stambių ąžuolų, energetiškai aktyviose vietose, būdavo įkuriamos šventovės ( Alkos, Romuvos ). Tiriant tokias praeities šventoves nustatyta, kad jose buvo įvairiai išdėstytų stambių akmenų struktūros. Tokių struktūrų dar yra išlikę kaimyninėse šalyse ( Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje Gotlando saloje ir Lietuvoje).

Mokslininkai, tyrinėjantys akmenų sūkurinius laukus, nustatė, kad kiekvienas akmuo yra susijęs dvipusio ryšio kanalu su kosmosu. Tarsi, tai būtų Visatos energoinformacinės sistemos dalis. Pastebėta, kad akmenys būdavo padedami taip. kad jų sūkuriniai laukai liestusi su energetiškai galingų ąžuolų auromis. Per tokius energijų susilietimo taškus nubrėžta linija yra artima tiesei. Tai reiškia, kad šiuo energoinformacinio ryšio kanalu tekanti informacija gali būti fiziškai suvokiama. Baltų žyniui telikdavo tiktai susikurti atitinkamos formos lazdą – anteną ir jis jau galėjo pabandyti nuskaityti Visatos – Kūrėjo informaciją. Matyt, neatsitiktinai Kristaus amžininkas Tacitas rašė, kad jo tėvynainiai – išminčiai bendravimo su Kūrėju mokėsi iš Baltų žynių. Galime daryti prielaidą, kad Visatos informacija, kurios dar nesugeba nuskaityti šiuolaikinės kompiuterinės sistemos, Baltų žyniams jau buvo prieinama.

1840956_origKad vyktų abipusė ir pastovi informacinė apykaita, žyniai kurdavo aukurą, kuriame kūrendavo Amžinąją ugnį (Gabiją). Tai ne buitiniams poreikiams skirta ugnis. Ja buvo palaikomas pastovus ryšys su Kūrėju.

Rytų išminčiai analogišką ugnį kūrena laiptuotoje piramidėje ir vadina Agnichotra. Tai tarsi mūsiško aukuro atitikmuo. Jie teigia, kad tokiu būdu pritraukia Kosmoso subtiliųjų energijų srautus į Žemę, kuriuos galima panaudoti savo gerbūviui kelti. Tyrėjų duomenys rodo, kad tokie srautai tikrai sukuriami ir jie analogiški mūsiškojo aukuro ugnies energetiniams srautams.

Taigi, vaidilutės, kūrendamos aukuro Amžinąją ugnį, užtikrindavo pastovų dvipusį ryšį tarp Alkos ( Romuvos ) Žemėje ir Kūrėjo Visatoje.

Įsigilinę į situaciją, nesunkiai pastebėsime, kad Ožnugario teritorijoje esantis Upynos slėnis, upės kilpa, skardingi krantai, apaugę ąžuolais, energetinės aikštelės lapuočių miškuose, tarsi iš vadovėlio perkelti ant žemės.

Nesunku patikėti, kad senolių pasakojimai apie čia buvusius didžiulius akmenis ne iš piršto laužti. Vieno iš tokių akmenų luitai ir dabar tebeguli upės vagoje.

Tyrinėjant protėvių paliktas akmenines struktūras Lenkijoje, Latvijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Švedijoje kilo idėja vieną praeities šventovę atkurti ir Lietuvoje.

Pasirinkau, mano požiūriu, idealią tam tikslui vietą – Ožnugarį. Čia atkurta senovės šventovė – Romuva, kurios sudėty yra 11 Alkų.

Su didžiule širdgėla ir gėda prisimenu pokario „didįjį melioracijos žygį” per Pabaltijį. Iš po jo neliko ir akmens ant akmens. Buvo idealiai sunaikintos beveik visos mūsų protėvių kultūros liekanos. Šiandieną sunku įsivaizduoti, kaip tada nesusprogdinome Puntuko, Moko bei dar keleto akmenų. Tačiau 99% visų senovinių akmenų struktūrų išardėme, sumalėme į skaldą ir pasiuntėme i „didžiąsias” civilizacijos statybas.

Tame didžiajame griovime ir man teko jaunystėje dalyvauti. Gal todėl atsiradusi širdperša ir paskatino tyrinėti senąją Baltų kultūrą.

Dabar jaučiu, kad vien gailėtis to, kas įvyko, nepakanka. Privalau bent dalelytę tos buvusios kultūros sugrąžinti. Bent kaip eksperimentinį modelį, kaip dviejų dešimtmečių tyrinėjimų rezultatą.

Taigi. Ožnugario Romuvoje jau įrengta astrologinė Alka (1). Joje yra pastatyta dvylika aukurų, kurie išdėstyti nuo kalno papėdės iki viršaus Žalčios forma. Tai yra po vieną kiekvienam Saulužės Rato ( Zodiako ) ženklui. Kalno viršuje ( Žalčio karūnos vietoje ) įrengtas Perkūno Krustas. Tai galingas vietinės Žemės energijos ir Kosmoso energijos induktorius kartu ir teritorinė apsauga.

Tokia astrologinė Alka praeity buvo įrengta dabartinio Vilniaus centre, netoli Katedros. Ją sudarė dvylika kylančių pakopų su aukurais. Perkūno Krustas stovėjo vietoje dabartinės Gedimino pilies. Už jo sunaikinimą buvo mirtimi nubausti trys krikščionių vienuoliai – misijonieriai.

Taip pat įkurta Žmogaus harmonizavimo gamtoje (arba Sveikatos atstatymo) Alka (2). Upynos upės kilpos gamtiniame fone sukurtas energijų „kiaušinis”, kuriame darniai įkomponuotos keturios akmenų struktūros: energetinio, fizinio, psichologinio ir dvasinio harmonizavimo struktūros. Jas visas į vieningą visumą apjungia centrinis Alkos aukuras ( CAA ). Priėjo yra žynio akmuo, o greta energetiškai aktyvus ąžuolas. Šioje Alkoje žynys padės žmonėms spręsti jų problemas pagal senovės žynių naudotas metodikas.

Ant upės skardžio viršaus sukurta Perkūno Alka, kur prie Perkūno ąžuolo įrengtas aukuras ir akmenų struktūra (3).

Priešingoje upės slėnio pusėje ant kalno sukurta Žvėrūnos Alka (7). Ji susideda iš centrinio aukuro ir laiko tėkmės spiralės ( dvylikos akmenų struktūra ). Tokios struktūros elementai yra išlikę Žemaitijos Lopaičių šventvietėje bei Lenkijoje, Košalino vaivadijoje.

Upės saloje įkurta laumių sala. Jos sudėty yra seno malūno griuvėsiai, raganiškas stogastulpis ir aukuras (10).

Vakarinėje slėnio dalyje įkurtas Vėlių slėnis (9). Jame stovi trys mitologinės skulptūros: lėmnešės Laimos, jos sesės – dvynės Giltinės ir vėlių valdonio – Vėlino. Taip pat aukuras. Rytinėje teritorijos dalyje ant kalno įkurta Išėjimo Alka (4) ir Meilės deivės Mildos šventovė (11). Tokios struktūros bei jų elementai yra Senkalnio šventvietėje ( tarp Gosto ir Gilužio ežerų Dzūkijoje ) bei Puokainių šventvietėje – Latvijoje, prie Lietuvos sienos.

Pradėtos kurti dar trys Alkos: ritualinė pirtis (5), Žinyčia (6), kokiose mūsų protėvių žyniai mokė žmones bendrauti su Kūrėju. Kalendorinė ( Astronominė alka, kuri praeityje buvo ant Birutės kalno, dabartinėje Palangoje (8). Visas šias Alkas apjungia mitologinio Baltų fizinio pasaulio valdonio – Patrimpo slėnis su jo skulptūra.

Tokiu būdu, vienoje vietoje, dešimties hektarų plote, atkurta kelių tūkstantmečių senumo Baltu, Kuršiu, Prūsu. Sėliu ir Jotvingiu kultūra bei istorinė atmintis. Visos struktūros yra autentiškos ir energoinformaciniu požiūriu veikiančios. Čia galima patirti tai. ką patirdavo mūsų protėvių žyniai senais priešistorės laikais.

Kviečiu i mitologinį Baltų Gyvybės kelią.

Žynys Kęstutis Juškys

Ožnugario Romuvos žiniatinklio svetainė

(1726)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *