Teiwas Rotating Header Image

Valstybės Pagrindas » Apibendrinimai »

Emocijų jėga ir padorumas

Pradėsiu straipsnį džiaugdamasis, jog yra daug nuostabių medikų: kompetentingų profesine bei gydančių dvasine prasme. Su jais gera bendrauti ir net papokštauti. Vizitas pas juos atstato ne tik fizinę, bet ir dvasinę sveikatą. Aplinkui juos dirba ir nemažai kitų malonių žmonių, bet kartais juos surasti tenka pamedžioti. Mano tikslas, rašant šį straipsnį, tai ne įžeidinėti, bet išpasakoti ką aš pastabėjęs, patyręs. Kad nemažai skaitytojų išsiners iš kailio beskaitant, tai dar vienas įrodymas kad ką aš sakau apie emocijas yra tikrai svarbu. Jei kažkam visai nuvažiuos stogas, mielai priimsiu juos dėl psichoterapijos. Susisiekite per mano tinklapį www.stoskus.net

Dauguma modernių kultūrų neįvertina emocijų svarbą švietimo, medicinos srityse ir priimant sprendimus. Nors žmonės sielvartauja dėl susišaudymų mokyklose arba politinių terorizmo aktų, paprastai jie nesugeba suvokti, kad šių „neišaiškinamų“ žiaurumų vykdytojo esminė motyvacija yra ganėtinai išaiškinama ir suprantama, netgi dažnai nuspėjama, tačiau tai ignoruojama tol, kol tampa per vėlu. Po tokių įvykių žurnalistai retai stengiasi nuodugniai viską perteikti ir žiaurus reiškinys pateikiamas kaip smurto filmas — aprašomas sąmyšis, bet neleidžiama suvokti racionalaus išaiškinimo.

Emocinio intelekto tema jau diskutuojama, bet vis vien retai pasiekia tuos, kurie sudaro mokslų programas. Emocijos yra elgesio gidės, tačiau jos pasmerktos į „neklaužadų“ kategoriją, kurios narius reikia sutramdyti arba kiek galima ignoruoti, kad nesukeltų nepatogumų vadovams ir mokytojams. Faktas lieka faktu: jos atlieka ir visada atliks stiprų vaidmenį mūsų gyvenimo sprendimuose ir elgsenoje. Karas prieš emocijas ir mėginimas jas sulaikyti tik sukelia sunkesnes situacijas, kai jausmai anksčiau ar vėliau netikėtai ir netinkamai prasiveržia į paviršių.

Septintojo ir aštuntojo dešimtmečio humanistinės psichologijos sukurtas ir skatinamas JAV-e žmonių potencialo judėjimas mėgino emocijas išvesti iš požemio į šviesą, bet šio judėjimo šalininkai ir jų pastangos, kaip ir kolegos humanistiniai pedagogai, supratę emocijų ir saviraiškos būtinybę švietimui, buvo religijų, mokslininkų ir visokių spalvų bei atspalvių konservatorių štampuoti kaip fanatiški, kaprizingi, nerealūs, ekstremalūs, eretiški. Gal mus kritikavusieji patys nebuvo patyrę emocijų naudos, nes kreipė dėmesį vien tik į neigiamą jų poveikį, norėjo atšildyti savo ledinius kailius prie viduramžių laužų. Dabar mes už šią apleistą ir atmestą žmonių neišvengiamą savybę mokame brangiai: tokios socialinės problemos kaip vienatvė, tarpasmeninis nepasitikėjimas ir atstūmimas, alkoholizmas ir narkomanija, bedarbystė, benamystė, šeimyninis smurtas ir skyrybos, depresijos, savižuda, patyčios ne tik tarp jaunuolių, bet ir tarp suaugusiųjų, tarptautiniai nesusipratimai, grasinimai ir konfliktai, kartais siekiantys genocido mąstą, plinta vis labiau nei spėja apžvelgti žiniasklaida.

Užuot stengusis emocijas kontroliuoti arba užgožti, reikia suprasti jų jėgą ir panaudoti jų galimybes tarsi barometrus bei rodykles, rodančias vidinę žmonių padėtį. Tai turi tapti dėmesio centru ne tik kiekviename formalaus ugdymo lygyje, bet visur – mūsų šeimose, tarp bendraamžių, darbe, visuomeniniame gyvenime, tarptautiniuose ir tarpkultūriniuose kontaktuose ir, gal svarbiausia, ruošiant pagrindinius tinkamo elgesio pavyzdžius: mokytojus, sveikatos prižiūrėtojus, valdžios darbuotojus ir kiekvienos sferos vadovus. Jei taip nedarysime, mes liksime kaip marionetės kabančios ant siūlo, kuris gali staiga nutrūkti ir sustabdyti pasirodymą.

Neturėtų stebinti emocijų galia ir tai, kodėl jos dažnai nulemia mūsų elgesį, nes be jausmų mes nebūtume išsilaikę iki šio evoliucijos lygio. Tačiau pripažinimas, priėmimas ir pagerbimas akivaizdaus emocijų dalyvavimo ir galingo vaidmens mūsų elgesyje vis vien asocijuojasi su silpnybe vietoj stiprybės, su chaosu vietoj natūralios tvarkos, su jausmų kontrole vietoj atskleidimo. Laikas jas priimti ir skirti joms vietą prie stalo, nes jos mūsų sąjunginės, o ne priešės. Bėda ta, kad mes esam per mažai pilnavertiškai bendravę su emocijomis, kad jas įvertintume ir su jomis susipažintume kaip su tikromis, padedančiomis draugėmis.

Emocinių sukrėtimų represijos ilgalaikis efektas

Paskutiniu metu, mano praeitų dviejų dešimtmečių darbas padėti sukurti padoresnę pilietinę visuomenę nei tą, kurią radau atsikraustęs į Lietuvą 1994-aisiais, artėjo prie pabaigos ir aš nepakeliamai nusivyliau, nes retas lietuvis pripažįsta, kad tai, ką sakau apie emocijas, yra susietina su jais ir jų situacijomis. Aš jaučiau, kad kalbuosi su sienomis. Net „humanistiniai“ psichologai savo konferencijose pateikia formalias PowerPoint prezentacijas apie teorijas. Buvau nusprendęs, kad toliau kalbėtis su nevyriausybinių organizacijų administratoriais ir su švietimo, sveikatos, socialinio darbo ir vyriausybės funkcionieriais bergždžias reikalas ir man geriau dėti pastangas į savo raštą ir kituose pasaulio kampuose ieškoti auditorijos savo kaip sociopsichologo, psichoterapeuto, konfliktų tarpininko ir šveitimo bei tarpkultūrinių santykių konsultanto darbui. Būdamas ligoninėje dėl mažos operacijos, pergalvojau.

Medikas su būriu rezidentų ateina į sunkiai sergančių palatą. Pažiūrėjęs į gulintį pirmoje lovoje numoja ranka ir sako:

– Šis jau miręs, – ir žengia tolyn.

Ligonis, dar labai gyvas, protestuoja:

– Ne, ne, aš dar gyvas.

Seselė, išgirdusi, tildo ligonį:

– Nutilk, daktaras geriau žino.

Nors taip neįvyko, šis pokštas akcentuoja kai kurių medikų ir kitų mėgėjų turėti daug raidžių prie savo pavardės nemokėjimą elgtis be arogancijos, destruktyvaus pažeminimo ir tarpasmeninių santykių ardymo. Toks kitų padėties neužjautimas dažnai yra tipiškas ir kitiems šioje, prisirišusioje prie beprasmių, net ir žalingų, tradicijų ir nesiekiančioje kurti sveikesnę ateitį, kultūroje. Dažnai jaučiu, kad lietuviai yra užsispyrę nei pripažinti, nei priimti besikeičiančią pasaulio realybę. Mano minčių cenzūra iš įvairių šlykščių pakampių nuvargino, bet buvimas ligoninėje ir viskas, ką ten pastebėjau, įtikino, kad tai, ką turiu pasakyti, yra dar svarbiau, nei maniau. Šis straipsnis yra tik trumpa dalis knygos, kurioje dėstau, ką esu patyręs ir galvoju apie platesnę kultūrinę perspektyvą.

Prieš atvykdamas į Lietuvą, aš gyvenau ir kaip socialinis pedagogas dirbau tarp keturių Atabaskų aborigenų kaimų ir jų mokyklų vakarinėje Aliaskoje. Nuo pirmų dienų Lietuvoje mane nustebino panašumai tarp problemų, su kuriomis susipažinau tolimojoje Aliaskoje, ir lietuvių požiūrio bei elgesio. Smurtas, agresija, alkoholizmas ir savižuda buvo akivaizdžios problemos, tačiau nesuvokiau, kas iš tikrųjų vyko, bet dažnai apgalvodavau ir klausinėdavau kitų nuomonių. Kažkas slapstėsi už visų šių reiškinių, kažkas ypatinga, kas prasmingai išaiškintų, atskleistų visą šį kruviną paveikslą šviesoje.

Mano apmąstymai tęsėsi iki praėjusio dešimtmečio vidurio, kai 2004 m. buvo išleista Danutės Gailienės knyga „Sunkių traumų psichologija: politinių represijų padariniai“. Vokiečių, kanadiečių, norvegų ir lietuvių sociologai, antropologai, psichologai ir istorikai, kurie savo pastabomis prisidėjo prie šio leidinio, tvirtina, kad kultūrinė trauma žiauriai paveikia ne tik tiesiogiai nukentėjusius, bet ir yra perduodama iš kartos į kartą, tiems, kurie neturi nė mažiausio suvokimo, kas juos taip motyvuoja ir varo į gilesnę bei baisesnę tylos prarają, alkoholizmą, smurtą ir savižudą. Tokios kultūrinės pasekmės atsiranda nuo tarptautinio ir tarpkultūrinio masto žiaurumų, nuo kultūros prievartavimo, išniekinimo, traumavimo ir lieka šimtmečiais.

Pagalvokime, kaip nesibaigia romų niekinimas, persekiojimas, smerkimas, kaltinimas, išvarymas ir net, kai jie pagaliau Vilniuje statėsi savo gyvenvietę, žiaurus namų sugriovimas. Tačiau mes, o ne jie, laikomi „civilizuotais“!

Tokia kultūra kaip romų, neatsimenanti, kad buvusi vergijoje Rumunijoje ir kitose šalyse prieš kelis šimtus metų, retai iš aplinkinių kultūrų patiria ką nors išskyrus neapykantą. Kaip jiems išgyventi? Jų padėtis panaši į aborigenų kultūrų, kurios visame pasaulyje buvo užgrobtos, niekinamos, ir naikinamos, ir didžiumoje atvejų, tai buvo daroma Europiečių, kurių kultūros, nuo senų amžių, laikomos kaip pasiekusios aukščiausią „civilizaciją.“ Man sarmata būti vadinamu civilizuotu.

Amžinai skriaudžiami ir naikinami, savo kultūras praradę per prievartą ir smurtą, žmonės nemato perspektyvesnio gyvenimo ir daro tai, kas būtina daryti, jei norima išgyventi iki rytojaus. Romų taboro kūrimasis, savos gyvenvietės statymas ir pastangos išsilaikyti Vilniaus pakraštyje netinka netolerantiškai valdžiai. Argi tai žmoniškumas? Žiauruoliai, kurie tai vykdydami pažeidžia žmonių teisę turėti stogą virš galvos, turėtų būti įkalinti ir net tik savo rankomis patys atstatyti, ką padaro, bet ir sumokėti už fizinę ir emocinę žalą.

Aršiausiai romus smerkia ir persekioja Lietuvos patriotai nacionalistai, tačiau būtent jie turėtų geriausiai suprasti kitos kultūros norą išsilaikyti ir nepriimti aplinkinių vertybių bei gyvenimo būdo lygiai taip pat, kaip patys nori laikyti Lietuvą lietuviams ir nesusivienodinti su bendra Europos Sąjunga.

Beruošiant šį raštą, aš gal ir atsakęs savo didžiausią žmonių santykių klausimą: „kodėl Lietuva pirmauja žiauriausiose smurto statistikoje?“ Jinai pati, žiauriai persekiojama per caro paskutinį šimtmetį, bjauriai pasielgė su Žydais per antrą pasaulinį karą. Derinant statistiniai, lietuviai net daugia jų išžudė nei patys Hitlerio vokiečiai, o dabartinė neapykanta romų žmonėms, tai atsiliepimas už Stalino represijas ir ištrėmimus. Taip kaip vaikas, skriaudžiamas tėvų, taps muštuku ir skriaus savo draugus ir užaugęs pakartos tėvų smurtą savo vaikams ir kitiems, tai lietuviai, šį ciklą kartoja ir kartoja visos kultūros mastu. O svastikų iki šiol dažnai užtinku, net sykį ant mokyklos išorinės sienos Kauno Kalniečiuose. Tuo pat ėjau į vidų ir pranešiau mokyklos direktoriui, bet jis nejautė kad tai jo problema. Tai ką jis mokina savo mokiniams? Ar šitoks žmogus turėtų būti leidžiamas arčiau nei 100 metrų prie vaikų? Tai aukščiausio mąsto nusikaltimas prieš kultūrinę mažumą, prieš vaikus, ir prieš visos šalies ir Europos ateitį.

Penkiasdešimt metų gyvenau JAV-e ir mačiau kultūrinę nelygybę, bendrą neapykantą tarp kultūrų. Taigi nemanau, kad bet kur pasaulyje padaryta žala savigarbai ir tarpasmeniniams santykiams, kitos kolonializmo ir vergijos sukeltos problemos bus artimiausioje ateityje išspręstos.

Štai tas bjaurus, nevisiškai netipiškas nuotykis, kurį pastebėjau vienoje Kauno ligoninėje ir kuris nulėmė mano likimą — reikia tęsti savo užduotį Lietuvoje.

Įėjęs į egzaminavimo kambarį, matau aplink vienuolikos metų mergytę stovinčią septynių žmonių grupę. Mergaitė verkia išsigandusi procedūros, kurią nesėkmingai mėgina atlikti stambus medikas. Stokodamas užuojautos ar elementaraus psichologinio supratimo, vyras riaumojančiu balsu baugina mergaitę, kad baigtų verkti, nes tai, ką jis daro, yra „visiškai nieko.“ Ji išsiblaškiusi, persigandusi ir jaučiasi pažeminta prieš tokią didelę auditoriją ir tokį reiklų bei negarbingą mediką. Ar tai suteikia skausmo, ar ne – nereikšminga. Svarbu tai, kad jinai siaubingai išsigandusi.

Graudinuosi, jog neįsiterpiau ir neišvijau iš kambario visos tos bandos ir brutalaus elgesio iniciatoriaus, kad nuraminčiau baisiai įbaugintą mergytę. Lietuvoje ne sykį esu pastebėjęs medikus panašiai elgiantis ir pats ne sykį tapau tokio elgesio auka. Kartą apstulbęs stebėjau, kaip vienas savo srityje gana gabus gydytojas ne tik išbarė, bet ir iškeikė visiškai pasimetusį ir išsigandusį senuką. Kai šitaip elgiamasi su manimi, ramiai paduotu žiauruoliui savo psichoterapeuto vizitinę kortelę. Užtenka. Nurimsta.

Taip, chuliganizmas vyksta ne tik tarp jaunimo. Dažnai chuliganais būna įvairaus amžiaus, intelekto ir kitų skirtumų turintys žmonės. Mokytojai ir tėvai be galo baugindami ir bardami, taip kaip minėtas medikas, nėra susipažinę su paprasčiausiu psichologiniu fenomenu — užjausti kitą, ypač stipriai susijaudinusį vaiką. Prislopinta ar nuslėpta baimė ir kiti jausmai įvaro pleištą ne tik tarp įsisąmoninimo ir veikėjo motyvacijos, bet ir tarp bendraujančių asmenų.

Šių nepripažintų ir neišreikštų emocijų galutinės aukos yra tie, kuriems tenka būti aplinkoje, kai prislopinti, lyg užmiršti nuotykiai ir palaidoti jausmai po kelių dienų, o gal ir po daug metų, prasiveržia į paviršių ir sprogdami išdrasko gerus santykius. Šeimyninio smurto statistika turėtų įtikinti visus, kad fizinio ir psichologinio smurto pavyzdys beveik garantuotai perduodamas anūkams ir proanūkams. Lietuviai nepasiruošę pripažinti, kad daug savižudos ir jaunimo emigracijos atvejų slypi už siaubingų tėvų santykių su savo vaikais. Deja, iš kur tie patys tėvai gali išmokti žmoniškumo, jei ir jie to nebuvo mokinami savo jaunystėje? Autokratiškas elgesys jų namuose ir mokyklose, kai jie buvo dar vaikai, dabar kaip maitvanagis iš mėlyno dangaus leidžiasi ant naujos kartos galvų su emocine emigracija.

Supratimo stoka

Kai septintajame dešimtmetyje pradėjau studijuoti psichologiją, buvau apstulbęs, kaip prastai buvo ruošiami medicinos studentai psichiatrijos srityje – be jokios „normalios“ psichologijos pagrindų. Jų pirmi ir dažnai vieninteliai kontaktai su psichologija būdavo atliekant rezidentūrą psichiatrinėse ligoninėse ir dirbant su stipriai psichozės paveiktais ligoniais. Šie labai sutrikę žmonės, suvaryti į kalėjimo pobūdžio ligonines, turėdavo mažai vilties kada nors išeiti iš tokių institucijų ir buvo „gydomi“ saujomis narkotikų, elektrošoku ir smegenų pjaustymu, taip paverčiant juos į lengvai suvaldomus zombius. Narkotikai dar ir dabar psichiatrijoje pagrindinė „gydymo“ priemonė, nors, dažniausiai, ji tik panaikina simptomus, pripratina žmogų prie vaistų, bet nepadeda jam išsikapstyti iš bėdų.

Daug lietuvių yra labai atsiriboję nuo savo jausmų, nepažįsta emocijų, nepripažįsta nei sau, nei kitiems kad turi jų perteklių. Kontaktuojantys su savo vidiniu pasauliu dažniausiai atsisako apie tai diskutuoti, nes bijo, kad, atskleidus emocijas, žmogui bus nepakeliamai skausminga ar net žalinga ir nieko gero iš to išliejimo, išsikalbėjimo nebus. Jie bijo ir išdavysčių, netiki konfidencialumu net tarp profesionalų. Taip kaip apsitvėrę savo nuostabiai gražius kiemus, jie save apsitvėrę ir apsistatę aukštomis kietomis sienomis, slepia savo skausmą ir kunkuliuojančias neišreikštas emocijas, užuot žiūrėję sau į akis ir išsakę tai, kas juos ėda iš vidaus. Nelengva vienam žengti žingsnį ir viską išdėstyti, pradėti gvildenti savo psichinę padėtį ir aiškintis, kaip tai susiejama su gyvenimo realybe. Tai atlikti būtų galima padedant užjaučiantiems šeimos nariams, draugams, ar psichologams.

Dėl to su tokiais žmonėmis konfrontuoti yra tarsi bergždžias mėginimas prasiveržti pro piktus jų kiemo šunis. Vengiama nagrinėti graužiančius, neatskleistus jausmus ir mėginama juos paslėpti. Sakoma „Jausmai? Kokie jausmai? Aš jų neturiu!“ arba „Kalbėtis apie jausmus? Po kiek laiko praeis, pamiršiu.“ Taip, sąmonė juos užmiršta, bet palaidoti jausmai pasąmonėje tai ypač pavojingi. Užuot įsileidę jausmus ir pajautę, kas iš tiesų esą — sužaloti ir emociškai pasimetę individai — savo nerimą ir pyktį jie išlieja fanatiškai domėdamiesi ir palaikydami sporto komandas, keikdami politikus, gerdami alkoholį, išmėgindami naujausius svaigalus, save ir vienas kitą žalodami arba žudydami, arba pagaliau – neišlaikant – emigruodami. Jie renkasi daryti bet ką, tik nekeisti nei savo asmeniškos, nei chaotiškos šalies padėties. Lietuva užima trečią vietą pasaulyje pagal jaunimo (15–24 metų amžiaus) savižudos skaičių ir dažnai pirmauja pagal bendrą savižudybių statistiką.

Gyventi tarp žmonių, kurie taip savęs nesupranta, ignoruoja emocijas ir mano, kad bėgant laikui viskas savaime atsistatys į geresnę padėtį, sekina. Palikau JAV, nes ten vyksta panašiai, bet man buvo aišku, kad į gerą pusę ten pasikeitimai neįvyks be baisiausio chaoso, kurio nenoriu patirti. Prie viso kito, ten emociniai nestabiliausi žmonės yra ginkluoti iki ausų. Maniau, kad Lietuva šalis, kuri gan taikiai ne tik be jokios paramos, atsistojo, sugebėjo ne tik išstumti žiauriausią totalitarinę sistemą, bet ir paskatino tą sistemą suirti taip, kad ji neatsikėlė, sugebės kitaip ir žmoniškiau sugyventi. Tačiau dabar tie patys žmonės negali susitvarkyti su iš vidaus kylančia bjaurastimi ir žiauruoliais.

Gal tai paaiškina, kodėl lietuviai taip myli gyvą teatrą: labai lengva nueiti į spektaklį, matyti savo kupiną aštriausio skausmo gyvenimą suvaidintą scenoje kartas po karto, bet išlikti pakankamai toli, kad pačiam nereiktų būti veikėju, kuris verkia iš skausmo, šaukia dėl užpuolimo ir nesąžiningumo, dreba ir gūžiasi dėl neteisybės, kuria apipila beširdė sistema.

Kitas atvejis, rodantis baisią pasekmę, kai jausmai pavojingai užgniaužiami, neišsikalbama, tai devynmečio berniuko situacija, kurią mačiau būdamas ligoninėje. Jam be reikalo pjaustė ausis, nes klasiokai šaipydavosi iš jų atlėpumo. Nemanau, kad toks drastiškas sprendimas sumažins patyčias. Jos gal net paaštrės, kai kiti sužinos, kad vaikas buvo operuojamas dėl tų atlėpusių ausų, arba bus randama kažkas kita, dėl ko iš jo bus juokiamasi, šaipomasi.

Alternatyvi vizija

Užuot pjausčius vaikui ausis, kitiems nosį arba smakrą, ar nebūtų visiems efektyviau suprasti, iš kur kyla patyčios, ir užkirsti joms kelią arba net neduoti šanso pasireikšti? Ar šiomis dienomis mokytojams nebūtų blaiviau turėti psichologo ir socialinio darbuotojo įgūdžių nei kupinus maišus, dažnai pasenusios arba klaidingos, informacijos ir gebėjimą tą informaciją pristatyti? Vaikai greičiau prieina prie informacijos nei seni protai ir pirštai, kurie su nauja technika nėra susipažinę. Emociniai subrendę mokytojai suprastų, kad vaikams svarbiau išsiaiškinti skirtumus ir juos priimti, o ne mėginti unikumus sulyginti į vienodą piktų zombių minią, vienodai aprengtiems, vienodai dresiruotiems, su tai pačia bereikšme informacija.

Pavyzdžiui, drabužiai skiriasi, nes kai kurios šeimos turi daugiau pinigų, o kitos – mažiau. Suvienodinti uniformomis vaikai nepraranda progos suprasti, kad pasaulis sudėtas iš turinčių ir neturinčių — jiems tai senai aišku — bet praranda galimybę suprasti kodėl tai vyksta. O turintys, tą nenori įsileisti į jokias diskusijas, nei tarp jaunimo nei tarp suaugusių. Bet mokytojai, būnant neturintys ir išjuokinti su tokiais žemais atlyginimais, turėtų kaip tik skatinti visokias diskusijas, ir patys rinktis savo vadovus, nepriimant jokių kompromisų iš jėgos pasigrobusios viršūnės.

Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninėje Kauno klinikose dirba apie 7500 žmonių. Turinti šitiek panašių interesų ir įgūdžių darbuotojų, kurie dirba kartu diena iš dienos, ši įstaiga turi nuostabią progą sukurti ir pasinaudoti visuotine paramos ir palaikymo sistema. Deja, realybė visai kitokia.

Vieną dieną įėjęs į jų valgyklą, kurioje dirba keletas maloniausių žmonių, matau devynis individus baltais chalatais, kuriuos vilki ko ne visi darbuotojai, sėdinčius prie atskirų stalų. Kiekvienas stalas turi po keturias kėdes, bet užtektų vietos susėsti šešiems, tačiau visi valgo tyliai ir atskirai. Taip prarandama progą turėti nemažai artimų draugų ir nesuskaičiuojamai daug pažįstamų, su kuriais trumpai ir maloniai būtų galima apsikeisti žodeliu ar šypsena prabėgant vienas pro kitą tuose ilguose nuobodžiuose tuneliuose ar greitai užkandžiaujant kartu ir pakeliant vienas kitam nuotaiką. Turint tokią bendradarbių aplinką, palengvėtų darbo atmosfera, kai pacientų skausmų skundai girdimi kas antrame žingsnyje, o mirtis gresia apsilankyti už akimirkos.

Mano vizija? Aš įeinu į tą pačią valgyklą ir pastebiu minią baltų chalatų susibūrusių aplink vieną stalą, prie kurio du bendradarbiai karštai kažką diskutuoja, o visi kiti juos apsupę retkarčiais vienam ar kitam pritaria arba paprieštarauja. Vienas iš šios kompanijos, pastebėjęs mane, sušunka: „Ei, Vytai, ateik ir pasakyk mums savo nuomonę.“

Gal tas valgymas pavieniai įrodymas kad vengiama nemalonių žmonių, ir tai įrodymas kaip svarbu pradėti atstatyti tarpusavio žmoniškumą, kad visi būtų traukiami vienas link kito negu atstumiami.

Jau kelerius metus nesėkmingai siekiau šios vizijos, kad medikai taptų jautresni, labiau užjaučiantys ir emociškai bei asmeniškai kompetentingi. Sykį mane jau buvo išgirdę dviejų stambios ligoninės klinikų skyrių vedėjai. Jie ruošėsi įvesti emocinio intelekto kursus rezidentams. Į posėdį, kuriame tikėjausi, kad bus tariamasi dėl atlyginimo ir mokymų tvarkaraščio, įžengė skyriaus pavaduotojas ir užbaigė mūsų pastangas pateikdamas dvi kliūtis: 1) LSMU vidinės struktūros reikalauja, kad įgyvendinimo etapas tęstųsi dvejus metus ir 2) aš, būdamas pensinio amžiaus, negalėsiu būti pasamdytas. Taip pat išaiškėjo, kad tai reiškia, jog vieną iš efektyviausiai bemokančių mokytojų teks atleisti, nes ji buvo peržengusi į beverčių senių amžių. Patirtis nieko nereiškia prieš formalumą ir kitus bjaurokratinius reikalavimus. Taip, žinau ką parašiau —BJAUROKRATIJA! — gražiau ją vadinti nesąžininga. Aišku, ne tik Lietuva, bet ir visa Europa, turinti šitokią ilgą istoriją, dar nesubrendusi suprasti, kad diskriminacija dėl žmogaus amžiaus yra ne tik nusižengimas prieš brangius žmones, bet ir nusikaltimas prieš save. Šitaip iššvaistyti gilią patirtį ir įtaką yra tikra savižudybė.

Emocijos mūsų elgesio motyvuose daug galingesnės nei mes pripažįstame, tai galioja ypač vaikams, bet susipažinti, suprasti jas savyje ir kituose beveik nemokoma švietimo (temdymo?) institucijose. Mėginama vaikams nuo mažens įdiegti programą „suvaldyti savo emocijas“, kad būtų panaikintas smalsumas, spontaniškumas ir noras išmėginti save. Taip darant tikima, kad bus lengviau suvaldyti vaikus, jiems prigrūsti senų faktų ir išsiųsti į gyvenimą. Kas tą kliudo – laikoma nereikalinga.

Lietuviai ne drąsuoliai

Pasimokykite iš devynmetės švedės.

Ji, pasibjaurėjusi savo mokyklos valgyklos maistu, ėmė fotografuoti patiekalus ir platinti nuotraukas internete. Mergaitė pradėjo revoliuciją: visų pirma, internete, paskui, panikuojančios mokyklos administracijos kabinetuose ir tarybose, galiausiai, teismuose, kuriuose buvo išteisinta ir protai nušvito, kas yra padorumas ir sveika mityba.

Ar kas nors atsimenate du žodžius — padorumas ir sveikata? Man atrodo, kad sveikatos sistemoje jie turėtų būti pats pagrindas.

Gal laikas patiems padaryti kažką panašaus į švedų mergaitės pavyzdį: įkelti į internetą nuotraukų ir parodyti baltą išpūstą bevertį batoną ir vandens sriubą su saujele avižų. Per tas dvi dienas, kai gulėjau ligoninėje, vaisiai pasirodė tik kvapo forma cukriniame vandenyje. Daržovių skonis atsiskleidė karštame vandenyje pavadinamu „sriuba“. Jokių vaisių, salotų, nei mėsos nebuvo patiekta per tas dvi paras. Kiaušinienė buvo balta ir panašesnė į popierinius klijus nei į kiaušinienę, tikriausiai, sudaryta iš beverčių baltų miltų. Laimė, man neteko šio „patiekalo“ paragauti.

Gal keli tinklaraščiai su vaizdo įrašais, parodančiais netinkamą medikų elgesį, sugėdintų juos ir jie pasistengtų žengti link žmoniškumo. Tikiu, kad technologinė revoliucija ir fotoaparatų atsiradimas visų delnuose panašiai galėtų išgąsdinti pedagogus bei priversti juos apgalvoti ir keisti savo jėgos naudojimą prieš lengvai pažeidžiamus vaikučius. Tai, atrodo, buvo efektyvu viduriniuose rytuose prieš poros metų, kur keli žmonės įkvėpę minias išvijo psichopatus vadus iš fortų ir iš pačių šalių.

Kodėl aš paliečiu tiek daug pašalinių temų kritikuodamas kai kurių medikų elgesį su pacientais? Jos ne visai pašalinės, nes medikų profesija, daugelio žmonių akyse gerbiama, gydytojai turėtų būti pavyzdingi savo elgesiu, o ne tik savo kompetencija. Taip nedarydami, jie griauna pasitikėjimą ir pagarbą profesijai, kurios atstovų patarimai ir elgesys nulemia žmonių sveikatą bei ateitį.

Medikai patys tampa emociškai laužomi ir išlieja sukauptą neišreikštą nekantrumą ant nekaltų pacientų ar bendradarbių, gal dėl to, kad nesugeba atsilaikyti nuo streso iš daugelio pusių: kuomet girdi begalę pacientų fizinių skundų, dažnai svarsto gyvybės ar mirties klausimus, turi nesuskaičiuojamai daug bjaurokratinių atsakomybių, studentų mokymų krūvį ir rezidentų paruošimą. Nors savo elgesiu tikriausiai ir nesiekia įžeisti, bet tai daro, ypač pajaučia vaikai, kurie neturi užtektinai ištvermės atsilaikyti prieš tai, kas jiems kraunama iš nesuvokiančių tėvų ir mokytojų. JAV pasitaikė metų, kuomet psichiatrai ir stomatologai, nesugebėję susitvarkyti su kitų ir savo emocijų antplūdžiu, buvo labiausiai save besižudančios profesijos.

Atstovauti profesijai, kurios tikslas yra sergančiųjų gydymas ir slauga, neturint gerų bendravimo įgūdžių, panašu į mašinų dizainerį, kuris niekada nėra pats važiavęs nei vairavęs daugybės automobilių, nepaiso fizikos dėsnių, neapžvelgia tikimų keleivių poreikių ir kelių dangos padėties. Toks dizaineris tikriausiai sukurs bereikšmį balaganą, keliantį pavojų naudotojui ir tiems, pro kuriuos vairuotojas mėgins pravažiuoti. Jau senai įrodyta, kad emocijos ir kūnas labai vienas kitą veikia. Baisu pašaliniui stebėti kaip tas medikų tarpe nesuvokiama.

Aš stojau į psichologiją norėdamas pagerinti ne tik savo asmeninį gyvenimą, bet ir, susipažinęs su savimi, pagerinti tą tarpasmeninę aplinką, kurioje man reikia gyventi. Tačiau tai buvęs gniužinantis pusšimtis metų, nes pasaulis daugeliu atvejų nukeliavęs į priešingą, agresyvesnę, nedraugišką pusę, kurioje kone pamiršti individualių žmonių jausmai ir poreikiai.

Geriau supratus mūsų emocijas ir jų priežastis, užuot mėginus jas ignoruoti ar laikius užslėpus, efektyviau susivaldytų daug kitų kritiškų socialinių problemų:

  • patyčios, kurios vyksta ne tik mokyklose ir tarp jaunimo, bet ir darbuose, tarp šeimos narių ir pažįstamų;
  • savigarbos stoka ir nukrypimas į alkoholio ir kitų svaigalų vartojimą;
  • kylanti vienatvė ir depresijų skaičius;
  • savižudybių skaičius;
  • šeimyninis smurtas, kuris persiduoda iš kartos į kartą;
  • kiti smurtiniai nusikaltimai. JAV-e, kuri pirmauja žmogžudysčių skaičiumi tarp ekonomiškai aukščiausiai „išsivysčiusių“ šalių, kas metą nužudomi 4,7 iš 100 000 gyventojų. Lietuvoje šis skaičius beveik dvigubas—9,0. Mes pasidarę žiauresni už legendinius „Laukinius vakarus.“

Akis į akį vienas su kitu ir su savimi

Prieš pusšimtį metų dauguma psichoterapeutų baigė slėptis už Froido sofos ir išlindo susitikti su klientais akis į akį. Medikai taip pat turi išlįsti iš už savo baltų chalatų ir tų begalinių raidžių litanijų prie jų pavardžių. Jie turi prisipažinti, kad yra tik patarėjai ir jų pacientai turi būti išmokinti prisiimti daugiau atsakomybės už savo sveikatą. Daugelis intervencijų yra nesėkmingos, nes pacientai nepasitiki savo gydytojais ir jų patarimais, pamiršdami arba ignoruodami, ką medikas skubiai pasakė. Todėl daug pacientų nepasveiksta ir vis grįžta, dažnai ieškodami kito gydytojo arba kitokio stebuklo, tikėdami, kad šis išgydys.

Pacientų emociniai išgyvenimai turi gauti tiek pat dėmesio kaip ir bakterijos bei kitos priežastys, nes senai įrodyta jų įtaka sveikatai ir imuninei sistemai. Taip kaip gydytojams pasakoti pašaliniams apie paciento padėtį, išrašyti netinkamų vaistų arba neatsakingai atlikti kitas procedūras gali būti laikoma neetiška ir nusikalstama veikla, taip pat turėtų būti laikomas ir medikų emocinis smurtas prieš pacientus. Gydytojų emocinis nekompetentingumas turėtų būti vertinamas tais pačiais standartais kaip ir kiti žalingi veiksmai.

Kitos sveikatos priežiūros problemos Lietuvoje

Viena tokių problemų, labai ėdančių darbuotojų ir laukiančiųjų laiką – neatsakingas pacientų kortelių metimas į stalčius, abėcėlinės kartotekos nepaisymas. Vieną kartą darbuotoja net penkiolika minučių klajojo, kol aptiko mano kortelę. Jei dokumentai būtų tiksliai sudėti stalčiuose, procesas niekada netruktų ilgiau nei 10 ar 15 sekundžių. Jei situacija būtų susijusi su greitąja pagalba, galėjau būti negyvas per tas 15 minučių. Ironiška, kad taip nuo technikos priklausančioje profesijoje kaip medicina, svarbiausia informacija nelaikoma taip, jog būtų prieinama paspaudus porą mygtukų. Aišku, kažkas kažkur arba nevykdo savo darbo arba nesugeba jo vykdyti ir turėtų eiti šluoti gatvių.

Dėmesio nekreipimas į viso kūno bendrą savijautą irgi yra medikų silpnybė. Holizmas priimamas daug jaunesnėse gydymo srityse nei tradicinė medicina, gal dėl to, kad tos sritys neprisirišusios prie pasenusių procedūrų ir įsitikinimų, ir nepriklausomos nuo vaistų gamintojų.

Ne tik patys medikai, bet ir daug gydymo įstaigų darbuotojų Lietuvoje taip pat neturi humoro jausmo ir net tam nepritaria, kai mėginu juos truputį atpalaiduoti savo pokštais. Sunku pasitikėti, priimti kito patarimus, jei jis šaltai kalba tarsi būtų gyva, bet be širdies, enciklopedija.

Girdėti per mažai medikų viešai pasireiškiančių apie saugumą darbe ir gatvėse, gamtos teršimą ir socialines problemas. Prieš kelerius metus, po diskusijos radijo laidoje apie gausią šeimyninio smurtą problemą, laidos vedėjas mane kvietė grįžti su mediku, kuris pakalbėtų apie šeimyninio smurto fizinius efektus. Aš niekada negrįžau, nes neradau mediko, kuris drįstų tai daryti.

Taip pat mažai girdėti apie druskos, riebalų ir saulės poveikį kūnui. Soliariumai išdygę visose pakampėse, kavinėse druska pilama į maistą kibirais, turgavietės dusinančiai dvokia lašiniais, rūkytomis mėsomis, o nuodai purškiami ant kaimo plotų paguldo stipriausiuosius į onkologijos skyrius. Gal todėl trūksta pinigų atlikti medikų darbą saikiai ir atsakingai, nes pinigai kišami į bedugnę gydyti rūkorius ir kitaip save besinuodijančius.

Būnant ligoninėje labiausiai į akis krito neužtikrintai saugaus kraujo naudojimas. Prieš operaciją man reikėjo pasirašyti, kad suprantu, jog nesu apsaugotas nuo ŽIV, vienos rūšies hepatito ir kelių kitų ligų, nes nėra pakankamo kraujo rezervo, kad to būtų išvengta.

Bauda už blogas žinias

Aišku, aš tikiu, kad gydytojai ir medicinos įstaigų administratoriai, šoks ant manęs visomis keturiomis letenomis, užuot išgirdę, ką sakau, bet šie prieštaravimai turi būti išgirsti dėl to, kas jie yra: dėmesio nukreipimas nuo to ką visi, jei dar patys nėra patyrę, gali pastebėti su mažiausiu dėmesiu. Valdžia ir administratoriai pliurps apie biudžetus ir kitus keblumus, bet tai ir kitos problemos taip pat dažniausiai kyla iš nesusišnekėjimo ir nesusipratimo, dėl prastų tarpasmeninių santykių ir kūrybingumo bei drąsos stokos daryti kas privaloma — išlaikyti žmonių sveikatas ir orumą.

Šioje kritiškoje profesijoje galimybė efektyviai bendrauti toliau smuks dėl Lietuvos pažangiausio, plačiausiai ir tolerantiškiausiai mąstančio jaunimo emigracijos. Problemos savaime neišsispręs. Kol Lietuva dar gauna nesuskaičiuojamą paramą iš EU, ji turi rasti būdą, kaip tą paramą efektyviausiai išnaudoti ir užlopyti didžiausias skyles savo skęstančioje valtyje.

Jaunimo pranašystė

Jaunimas suteikia vilties, aišku, jei tik neišmaus visi į užsienį. Kaune prieš dvejus metus nutiko tikrai nuostabus įvykis, kurį raginčiau visiems kartu pakartoti. Daug vaikų, nepakęsdami savo jaunystės švaistymo toje emociškai smurtaujančioje, žeminančioje ir atrofavusioje „švietimo“ sistemoje, išėjo iš tų mokyklinių kalėjimų ir protestavo gatvėse.

Ateityje, tikiu, jie taps drąsesni ir mažiau bijos pataikauti tam temdymo procesui, supras, jog diplomai turėtų būti gaminami iš minkštesnio popieriaus ir kabinami tualeto kabinose. Diplomai, sertifikatai, pažymiai, kaspinai, medaliai, taurės, apdovanojimai ir poreikis laimėti prieš kitus moko siekti išorinio, paviršutiniško atlygio, užuot skatinę norą siekti ir atlikti vertingą bei kokybišką darbą.

Realybė, kurios blaivi galva negali neigti, rodo, kad kanadietis Marshal McLuhan buvo teisus: žinios ar mokslo perteikimo procesas ir yra pats mokslas — kaip kažkas daroma yra svarbiau ir galingiau nei ta informacija, kuri taikoma perduoti, ar veiksmas, kuris taikomas atlikti. Toli nuo vaikų atitolusios valdžios reikalavimai ir taisyklės, mokytojų profesiją išjuokinantys atlyginimai, mokslą nutraukiantys ir šurmulius keliantys skambučiai mokyklose moko robotišką pataikavimą vietoje atsakomybės, iniciatyvumo ar motyvacijos kažką pačiam išmokti ar atlikti.

Temdymo ministerija ir jai pataikaujantys užmigėliai nesuvokia, kad archajiška autokratinė sistema, nudailinta PowerPoint prezentacijomis ir kitais gražiai pavadintais muilo burbulais, toliau žlugdo jaunimą ir visos šalies ateitį. Gal sveikiausia ir atsakingiausia būtų tik imti ir pradėti tuos bjaurokratus ignoruoti, daryti kas teisinga ir reikalinga, o tegul jie mums įrodo, kad tai klaidinga. Ironiška, čia sritis, kurioje medicinos profesija pirmauja ir turėtų būti pavyzdys kitoms mokykloms — į bendradarbių gretas nepriima neįgijusių kelerių metų darbo praktikos. Aš gerbiu ir pritariu tai praktikai. Deja, nei žmonių santykiai nei emocinis intelektas į tą procesą lieka neįtraukti.

© Vytas Stoškus, 2014

straipsnis iš Vyto Stoškaus svetainė

(1084)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *