Teiwas Rotating Header Image

Žmogaus Asmuo » Asmens būtis »

Valingo kvėpavimo galia

Sakoma, kad kvėpuoja tiek gyvasties neturinčios esybės, tiek gyvos būtybės, tiek Visatos kūnai ir pati Visata. Būtent kvėpavimas sąlygoja kitimą, kadangi visi pokyčiai yra nulemti kvėpavimo. Manytina, kad visa esantis kvėpavimas tai Kūrėjo priemonė kurti, per tai Kūrėjas išreiškia savo galias.

Kur prasideda kvėpavimas gamtoje ir kur jo nebėra? Gamtoje yra medžiaginė ir dvasinė esatis. Dvasinė gamtos esatis reiškiasi per dvasią ir atskiras sielas. Gamtos esybėse vienu metu reiškiasi abi esatys, kai atskira gyva būtybė miršta šios dvi esatys išsiskiria ir reiškiasi atskirai.

Taigi, kvėpavimas vyksta visoje medžiaginėje gamtoje, – tiek gyvasties neturinčiose esybėse, tiek gyvose būtybėse. Ar yra kvėpavimas gamtos dvasinėje esatyje?

Pasak etnologo D. Razausko: Dvėsti reiškia „išleisti dvasią, iš-kvėpti“, ir priešingai: į-kvėpti, pažodžiui „įtraukti į plaučius oro“, įgyja reikšmę „sužadinti jausmą, protą, norą“, įkvėpti dvasią – „suteikti gyvybę, gyvą padaryti“, iš čia ir į-kvėpimas kaip gyvybinių jėgų antplūdis bei dvasios pakilimas.

Pasak tautosakos tyrinėtojų A. Žarskaus ir A.Patacko: Įveikęs mirties virsmą, žmogus, vis labiau skaistėdamas, kyla į dvasinę būtį.

Išsiaiškinkim santykį tarp dvasios ir kvėpavimo. Taigi gamtoje yra dvi esminės jėgos, – tai dvasia ir gyvata. Žmogus su kiekvienu įkvėpimu tarsi sužadina savo gyvastį, o su iškvėpimu tarsi išleidžia dalį dvasios iš savo kūno taip artėdamas prie dvasinės būties (vidinei dvasiai tampant išorine). Sakoma, kad kiekvienam žmogui duotas aiškus skaičius iškvėpimų ir žmogus gyvas tol, kol dar turi likusių iškvėpimų, kol dar yra jame vidinės dvasios.

Taigi kvėpavimas yra visoje medžiaginėje gamtos esatyje ir jo nebelieka dvasinėje gamtos esatyje. Ten, kur nebėra kvėpavimo, nėra ir laiko, nėra ir kūrinijos nes dvasia, dievai tai Kūrėjas. Tai kaip vedose prakriti ir purusha, – prakriti tai tarsi medžiaga be kvėpavimo, purusha tai dvasia, kuri prakriti suteikia kvėpavimą. Viskas, kur nėra kvėpavimo, yra be pradžios ir pabaigos, taigi amžinybė.

Kvėpavimas gali vykti be valios ir su valia. Kvėpavimas be valios nulemtas išorinių veiksnių (oro sąlygų, santykio su aplinka ir t.t.) bei vidinių veiksnių (jausmų, judėjimo ir t.t.). Tokiu atveju nėra aiškaus suvokimo kiek gyvatos įsileidžiama ir dvasios išleidžiama.

Esant valingam kvėpavimui gali būti stebimas gyvatos įsileidimo ir dvasios išleidimo vyksmas, todėl randasi suvokimas apie tai, kaip valdyti gyvatos judėjimą savyje. Toks valdymas įmanomas suvokiant pranos judėjimą kūne. Prana tai tarsi gyvatą ir dvasią sujungianti jėga. Vediniuose raštuose prana įvardijama vėju (vayu) ir skirstoma į 5 skirtingus vėjus: vyana (siejama su vandeniu), apana (siejama su žeme), samana (siejama su ugnimi), prana (siejama su oru), udana (siejama su eteriu).

Vedose minimi valingo kvėpavimo būdai, tokie kaip:

  1. Laisvas kvėpavimas,

  2. Pranayama,

  3. Kriya yoga.

Laisvas kvėpavimas ypatingas tuo, kad pagrindinė taisyklė valingai įkvėpti ar iškvėpti. Kai valingai įkvepiama tada be valios iškvepiama ir atvirkščiai. Tokiu būdu įsiterpiama į gyvatos įsileidimo ir dvasios išleidimo tėkmę tampant stebėtoju ar net įgaunant galimybę įtakoti tas vietas, kuriose gyvata ar dvasia užsistovi, sutelkus dėmesį į tokias vietas kvėpuojant.

Pranayama išskirtinumas tas, kad juo valdomas penkių pranos vėjų judėjimas kūne. Tam naudojamos tokios priemonės kaip bandha, bhastrika. Pranayama dėka galima pasiekti gyvybinių ir dvasinių jėgų darną kūne, pasiekti kūną veikiančių gamtos jėgų oro, ugnies, žemės, vandens, eterio pusiausvyrą.

ida_pingalaKriya yoga paskirtis praplėsti savo sąmonę, pažadinti ir vystyti dvasinį žinojimą. Šio kvėpavimo metu svarbus pranos tėkmės valdymas čakromis ir sušumna nadžiu-ašimi. Vizualizuojant pranos tekėjimą iš ir į bindu, žadinamas sąmonės dvasinis potyris. Bindu tai Visatos sąmonės sėkla žmoguje. Kriya yoga kvėpavimas vyksta ida ir pingala nadžiais skiriant dėmesį kiekvienai iš septynių prie sušumna ašies esančių čakrų.

Kadangi gamtoje yra dvi esminės jėgos, – dvasia ir gyvata, jas apjungia prana, besireikšdama (dvasiniu) vėju, tai žmogus, kaip ir kiekviena esybe gamtoje, yra dvejose tikrovėse, – prakriti bei purusha arba kitaip, – medžiaginėje bei dvasinėje. Kvėpavimas, tai priemonė, savo sąmone vienu metu patirti šias tikroves, – pats kvėpavimas vyksta šių tikrovių sąjungoje.

 Parengė Mindaugas Lučka

(585)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *