Jotvingių ( ankstesnių istorijos Gepidų) galinga tauta, amžiais valdžiusi visą centrinę Imperijos dalį, laikydama savo rankose pirmykštę Gintaro Kelio vagą (Vysla -Būgas -Dniepras), tolydžio buvo čekų – lenkų MalopoIskos slavų stumiama į Šiaurę. Boleslavo ir Kazimiero laikais jotvingių pasipriešinimas buvo galų gale palaužtas ; jie nustojo daugumos gyventojų ir kone pusės pietinių žemių, o taip pat Būgo – Vyslos vieškelio kontrolės; Lietuvos Brasta bepaliko tik lietuvišku vietovardžiu žemėlapyje, o Gintaro Kelias buvo priverstas persimesti Nemuno vagon.
To maža. Jau 1168 metais danų karalius Voldemaras, surinkęs 300.000 piratų pasakiško grobio pažadais, užpuolė Arkonos vyriausią Arijų šventvietę Rugijos saloje, mūsų Krivių Krivaičio sostinę, ir po metų apgulos ją sudegino. Tai buvo didžiausias smūgis ne tik Lietuvai, bet ir daugelyje Europos vietų dar likusiems Arijų tikybos pasekėjams. Jo reikšmės niekad nepervertinsime. Nebetekę pasitikėjimo savo kritusiam Dievui, Pergales Vėliavų Globėjui, Arijai tapo lengvu grobiu krikštytojams, nors Krivių Krivaičio sostinė dar kurį laiką gyvavo Romuvoje, vėliau Vilniuje.
Įvertinant Voluinės taikos faktą, reikia tad turėti galvoje tą kraštutiniai nepalankią Lietuvai politinę būklę, kuri privertė senosios Federacijos palikuonis užmiršti jų vidinius kivirčus ir apsijungti, peržengiant net Šiaurės – Pietų tikybinę prarają. Tai buvo juodžiausių debesų žinios, kurios sukrėstų ir visai savanaudį feodalą. Štai jų pluoštas, toli gražu neišsamus :
1212 metais Polocko kunigaikštis susitaria su Livonijos ordinu, įsikūrusiu 1201 metais Rygoje, organizuoti kartu su kylančia Maskvos galybe bendrą puolimo jėgą (sąjungą) prieš žemaičius.
1215 metais Kališo kunigaikštis, su popiežiaus Honorijaus III palaima, suteikia vienuoliui Kristijonui Prūsų vyskupo titulą, o tai reiškia, jog Rytprūsių pasipriešinimas palaužtas ir tas visas plotas skelbiamas “no man’s land” (“niekieno žeme”) – pirmo grobiko auka.
1217 metais Gniezno arkivyskupas ir Lenčicos kunigaikštis gauna popiežiaus dispensą nuo dalyvavimo kryžiaus karuose, kadangi jie veda kovą su “pagonimis”, kurių žemės susisiekia su jais, tad jokių kitų nebereikia ieškoti Palestinoje.
1218 metais Honorijus savo bulėje jau skelbia tiesioginį kryžiaus karą lietuviams ir prūsams ir maloniai prižada iš anksto visiems, kas dalyvaus, “nuodėmių atleidimą, kaip žygiuojantiems į Jeruzalę”. Tuo būdu visos Europos kad ir didžiausi nusikaltėliai, kuriems grėsė teismai ir mirties bausmės, subėga pas kryžiuočius “išsibaltinti”.
Tuo tarpu naujai iškeptas vyskupas Kristijonas intriguoja pas Mazovės kunigaikštį Konradą, kalbindamas įsteigti ten ordiną, Livonijos pavyzdžiu. Jo pastangos 1230 metais pavyksta.
Hanza gi, pasaulinė jūrų prekybos galia, išvysto ekonominę blokadą, sustabdydama druskos, geležies bei ginklų “pagonims” tiekimą ir panaudoja savo platų šnipų bei agentų tinklą, renkant žinias ir keliant vaidus įvairių “žemių” valdovų tarpe.
1218 metais tas pats Arijų prisiekęs priešas – Honorijus III savo bule įsakmiai paremia Hanzos ekonominio smaugimo kilpą, grasindamas “bažnyčios teismu” – ekskomunikavimu visiems tiems, “nepaisant jų vardo”, kurie išdrįstu tą blokadą sulaužyti.
Santraukoje, popiežiaus kryžius, Vakarų imperatoriaus kardas ir Hanzos pinigas sudaro pasaulinį sąmokslą sutartinam, naikinančiam smūgiui Lietuvos šiaurėje. Tos didžiulės koalicijos pirmieji daliniai, danų piratai, savo galingu laivynu 1219 metais puola Baltijos pajūrį.
Betgi pati šiurpiausia žinia ateina iš pietų: Didžioji Karūna jau keletą metų susirūpinusi seka Gengis Chano žygius. Tasai, apjungęs savo valdžioje visą šiaurės Azijos kontinentą,1206 metais gauna Didžiojo Chano titulą ir visai neslepia savo užsimojimo užkariauti ir Europą. 1218 metais jis panaikina paskutinį pasipriešinimo židinį Mongolijoje – Kara – Kitajaus (Kinijos) chanatą ir 1219 metais sugriauna Korezmo (Chorezmo) imperiją, paskutinį kliuvinį tarp Azijos ir Didžiosios Karūnos.
Ukrainos stepių žvalgai jau praneša kitoje Volgos pusėje pasirodančius priešakinius mongolų dalinius; kalbama, jog Ordos galybė viršija viską, ką iki šiol pasaulis matė netgi Atilos 100.000 hunų bei 300.000 danų plėšikų Arkonoje blėsta prieš Gengis (Čengis) Chano 1.000.000 laukinių karių antplūdį.
Štai katastrofinis laikotarpis, kurį “netyčia” pasirinko lenkų mokslas bandant įrodyti mūsų “kilmę”.
Taigi, turint omenyje susidariusias (baisias) aplinkybes, Voluinės taikos sutarties prasmė iškyla kaip ant delno: – broliai ir pusbroliai, galutinio žlugimo pavojaus akivaizdoje, atsiminkime tūkstantmetės mūsų Federacijos sandorą, meskime smulkius kivirčus ir sudarykime Šventąja Taiką (kronikininkas, baigęs pasirašymo apeigos pranešimą, pabrėžia: “ir stojosi žemėse Taika”). Taip kunigaikščiai pasidalino uždaviniais: Kijevo Rasa mobilizavosi prieš Gengis Chaną, turėdama laisvą užnugarį, o Baltijos šiaurė telkėsi atremti ordino, danų be! lenkų smogikus.
Šią sutartį reikia laikyti mūsų istorijos persilaužimo tašku. Nuo to laiko Šiaurės padėtis tolydžio gerės, ypač, kai Mindaugas, laikinai išrinktas vyriausiu karvedžiu, pasinaudos ta proga, kad apjungtų susmulkėjusias “žemes”, o Didžiajai Kijevo Karūnai kritus, Aukso Ordos smūgio pasekoje perims ir tą titulą, kurio buvo vienas pretendentų.
Vėliau, Durbės, Šiaulių pergalės sutramdo kryžiuočius ilgesniam laikui, gi 1262 metai, prieš pat Mindaugo nužudymą, ypač būdingi: jo armijos, remdamos sukilimą Prūsuose, trimis kolonomis užlieja kraštą ir pasiekia net Frankfurtą ties Oderiu, kurį paima. Kiti pulkai, vedami jo brolio Tautvilas, sutriuškina kalavijuočius prie Dorpato, o dar kitos jėgos tuo pat laiku muša kitą ordino kariuomenę prie Dauguvos žiočių. Ankstesni Aukso Ordos įgeidžiai išreikalauti iš Lietuvos duoklę – mat, jie teisingai laikė Lietuvą jų užkariautos Didžiosios Karūnos dalimi, buvo su panieka Rimgaudo atmesti, grąžinant Batijui jo ambasadorius su nupjaustytomis ausimis, kas žinoma sukėlė Ordos įsiutimą ir baudžiamąja ekspediciją Lietuvon. Karvedys Skirmantas, pasitikęs ją prie Kedainiuvos (Kaidanovo), sudavė mongolams tokį skaudų smūgį, jog jie pasitraukė iš užgrobtų Kijevo žemių į Volgos baseiną ir ten prasidėjo amžiais trukęs Maskvos rusų engimas. 1259 metais randame ordos chaną Burundajų jau kaip Mindaugo sąjungininką – vasalą, kartu su lietuviais puolant ir baisiai nuniokojant Sandomiro lenkų žemes.
Frankfurtas, Dorpatas, Ryga, Sandomiras – didžiulis plotas. Mindaugas, tokiu plačiu frontu iš karto kariaudamas, neįsivaizdavo, jog jis pateisins archeologo, kalbininko, istoriko bei pristorės tyrinėtojai nepriklausomai nuo vienas kito sudarytus žemėlapius. Jam paprastai atrodė, jog jis gina jo probočiaus Varumonių Rikio palikimą, Gintaro Kelio Imperiją. Lenkai tuo tarpu tvirtina, kad tuo laiku Lietuva susidėjo iš Kaišiadorių ir Alytaus valsčių… . Geresnio “demonstratio ad absurdum” (įrodymo nesąmonės būdu) negalima nė sugalvoti. Šioje planetoje galioja fizikos dėsniai, kurių sulaužyti neįmanoma. Toks yra smūgio – atosmūgio dėsnis.
Fakto, jog Lietuva atsilaikė prieš dviejų kontinentų organizuotą puolimą, akivaizdoje esame priversti pripažinti, kad ji prieš tas milžiniškas jėgas atstatė lygią ar net truputį didesnę jėgą. Šiaip blaiviai pažiūrėjus, pranyksta dviejų valsčių absurdiškos “valstybėlės” ir Lietuvos iš “nežinios” atsiradimo pasakėčia.
Mindaugo ir Vytauto Lietuva, staiga iššokstantį istorijon, kaip Pilypas iš kanapių, didžiai ginkluota ir galinga ir iš karto, magiškai, atmušanti milijoną profesionalių galvažudžių (kokiais tuomet garsėjo totoriai) bei užvaldanti, lyg niekur nieko, 1.040.000 kv.km. plotą su 25 milijonais gyventojų, mūsų istorijos vadovėliuose absoliučiai nepagrįsta ir neišaiškinta.
Ištrauka iš Česlovo Gedgaudo knygos „Mūsų praeities beieškant“
(1510)