Kūrėjas. Visata. Žemė. Gamta.

Visatoje yra įvairios galios. Žemė yra Visatos dalis. Žemė atsirado kaip Kūrėjo sumanymas. Žemė yra gyva. Žmogui einant Dievop jo sąmonei Kūrėjas tampa vis labiau pažinus. Kitos Visatos galios žmogaus sąmonei yra nepažinios. Gamta, – tai viskas kas yra Žemės paviršiuje ir visi Žemę veikiantys Dangaus šviesuliai. Pagal Kūrėjo sumanymą visur Gamtoje yra darna. Kūrėjas atsimena kiekvieną Žemėje įvykstantį pokytį.

Dvasia ir gyvata. Gyvoji ir negyvoji Gamtos esatis.

Yra dvi esminės jėgos Gamtoje, – tai dvasia ir gyvata. Kadangi Žemė yra gyva, tai joje yra gyvatos. Žemės gyvata yra Gamtos dalis. Gyvatos dėka Gamtoje vyksta gimimas, augimas, valingas judėjimas, dauginimasis, senėjimas. Kur nėra gyvatos ten nėra gyvybės ir sąmonės. Kur nėra gyvybės, ten yra negyvoji Gamtos esatis. Dvasia yra kaip amžinasis judėjimas. Dėl savo amžinojo judėjimo dvasia yra tiek gyvojoje, tiek negyvojoje Gamtoje.

Medžiaginė ir dvasinė Gamtos esatis.

Yra medžiaginė ir dvasinė Gamtos esatis. Dvasinė Gamtos esatis reiškiasi per dvasią ir atskiras sielas. Sielą galima suvokti kaip dvasios variklį. Siela yra Žemėje. Atskiros sielos yra sąmoningose Gamtos būtybėse. Žemės sielos dėka yra gyvoji Gamta. Jei nėra dvasios, tai negali būti ir gyvatos. Ne visur, kur yra dvasia yra ir gyvata. Dvasia yra tiek gyvojoje, tiek negyvojoje Gamtos esatyje, – kiekviename medžiaginiame vienete ir kiekvienoje ląstelėje.

Dievybės ir vėlės.

Įvairias dvasios sankaupas galima suvokti kaip dievybes ir vėles. Gamtoje yra Žemės ir Dangaus Dievybės. Žemės dievybės ir vėlės susijusios su tam tikrom gyvūnų šeimom ar gamtiniais vienetais vietovėm, – akmenim, medžiais, būstais. Vėlė yra medžiaginį kūną palikusios sielos dalis. Vėlė gali būti prisirišusi ir gali būti neprisirišusi prie gamtinių vienetų bei vietovių. Dievybės ir vėlės suvokiamos kaip dvasinės esybės. Gamtoje gali reikštis su įvairiomis Visatos galiomis susijusios dvasinės esybės. Gamtos Dievybės – tai Kūrėjo galių reiškimosi Gamtoje įvardijimai.

Žmogus.

Žmogus yra medžiaginės ir dvasinės būčių sąjunga. Žmogus susideda iš su Kūrėjo galiomis susietos dvasios, dvasios variklio sielos ir medžiaginio kūno. Žmogaus dėl savo medžiaginio kūno yra neatsiejama Gamtos dalis. Žmogus dėl savo sielos yra sąmoninga Gamtos būtybė. Žmogus dėl Kūrėjo dvasios turi kūrybinę galią. Žmogus savo sielos dėka geba pažinti Gamtą. Pažindamas Gamtą žmogus eina Dievop.

Žmogaus pagrindiniai tikslai ir veiksmai.

Žmogus gimimas yra svečiavimosi pradžia Žemėje. Svarbus žmogaus tikslas – nepažeidžiant darnos Gamtoje vis labiau pažinti Kūrėją. Jei žmogus savo mintimis ir veiksmais pažeidžia darną gamtoje, tai jis tampa priklausomas nuo darną Gamtoje griaunančių Visatos galių. Žmogui besisvečiuojant Žemėje ir dera elgtis kaip svečiui, – pažinti, suvokti, išauginti, prižiūrėti ir išeiti. Žmogus Gamtą gali veikti trimis būdais: medžiaginiais veiksmais, dvasiniais veiksmais ir mintimis. Mintimis žmogus gali pažinti Gamtoje vykstančius vyksmus nukreipdamas savo dėmesį į tam tikrus reiškinius. Dvasiniais veiksmais žmogus gali pažinti Gamtos Dievybes. Medžiaginiais veiksmais žmogus gali keisti Gamtos vaizdą. Žmogui elgiantis dorai Žmogų globoja su Kūrėju susijusios dvasinės esybės. Žmogus savo dorą ugdo per dvasinius, mintinius ir medžiaginius veiksmus, – būdamas sąjungoje su Gamtos Dievybėmis, linkėdamas kitiems gerovės, atlikdamas darną palaikančius darbus.

Žmogaus santykis su gyvąja Gamta.

Žmogui privalu gerbti gyvybę. Bet koks veiksmas prieš gyvybę turi pasekmes, – žmogui piktybiškai nulaužus gyvą medžio šakelę, Kūrėjo požiūriu tas žmogus padaro nusižengimą prieš kūriniją. Atliekamą bet kokį veiksmą prieš gyvybę privalu aiškiai suvokti, ar tas veiksmas kūrinijoje yra priimtas kaip teigiamas. Gyvybės atėmimas suvokiamas kaip teigiamas tik tuo atveju, jei jis susijęs su kitos gyvybės pratęsimu ir išsaugojimu. Gamta pasiruošusi viską iš savęs žmogui dovanoti, tačiau žmogui galima paimti tik tai, kas atitinka jo kaip svečio Gamtoje padėtį. Paėmus iš Gamtos dovanas būtina padėkoti dvasinėms Gamtos Dievybėms.

(1424)