Protėviai. Giminė.
Už savo buvimą, už kalbą, už tėvynę mes esame dėkingi protėviams. Turime nuolatos prisiminti, reikšti pagarbą protėviams. Būk ištikimas Kraujui ir Žemei. Tavo Kraujyje – Tautos jėga, tavo Žemėje – Protėvių palaikai. Gerbk Tiesą, pagal kurią gyveno tavo Protėviai. Sek Senųjų Didžiavyrių ir Didžiamoterių keliais, nes kažkada jie buvo tavo Kraujo žmonėmis ir herojiškais žygiais įgavo Nemirtingumą. Veikite gerus darbus savo Giminės ir Protėvių garbei. Nenutraukite Šeimos Sąjungos ryšių, nes laimę savo prarasite. Gerbkite savo tėvus ir išlaikykite juos senatvėje. Kaip jūs rūpinsitės jais, taip apie jus galvos ir rūpinsis jumis jūsų vaikai. Išsaugokite savo Protėvių Giminės atmintį ir jūsų palikuonys lygiai taip pat atmins jus. Nepardavinėkite jūs, žemių savų už auksą ir sidabrą, nes prakeikimą jūs sau prisišauksite.. ir nebus atleidimo jums visas dienas be pabaigos. Mylėkite artimą savo, jei jis to vertas.
Laikome kad visi išminčiai, skelbę Gyvatą yra mūsų Gyvatos Medžio ir Tautos dalis. Jie mums paliko išmintį, kuria galim vadovautis ar pasiremti.
Tauta
Tauta – tai bendruomenė, susidariusi savos kultūros, giminės bei valstybingumo siekio pagrindais. Tautą išreiškia šie bruožai:
1. etninė tauta – etnosas, kultūra, tradicijos;
2. tauta kaip nacija – genacija, gentis, giminė;
3. politinė tauta – politika, visuomeniškumas, valstybingumas.
Taip pat yra šiuos tris bruožus sustiprinanti dvasinė tauta – dievai, karma, dvasingumas. Jei Tautoje atsisakomas bent vieno iš šių bruožų, tokia Tauta mąžta… Pabrėžtina, kad šie bruožai kaip aibės ir nebūtina kiekvienam Tautos nariui patekti į visas šias keturias aibes.
Tautos ir Valstybės griežtai sutapatinti negalima, nes Tauta be Valstybės gali gyvuoti. Nagrinėjant Tautos ir Lietuvos santykį būtina atkreipti dėmesį, kad Lietuva materialiai reiškiasi per Tautą, Žemę ir Valstybę. Todėl Lietuvos Tautai privalu rūpintis Lietuvos Žeme kuriant Valstybę.
Sarmatiškumas. Baltiškumas.
Sarmatiškumu apsprendžiamas gebėjimas dorai ir pagarbiai elgtis bendruomenėje. Sarmatingas žmogus suvokia tikrąsias bendražmogiškas vertybes.
Baltiškumu apsprendžiamas gebėjimas pajausti gamtos dieviškąjį pradą, suvokti gamtos (plačiąja prasme) ir Visatos vyksmų bendrumą.
Baltiškumas yra dvasinė savybė, o sarmatiškumas – visuomeninė savybė.
Lietuvis. Lietuvių kalba. Lietuvių raštas.
Pripažįstame, kad lietuviu yra kiekvienas, kuris jaučia Lietuvos žemės protėvių pasaulėjautą ir brangina lietuvių protėvių paveldą, siekia gyventi pagal lietuvių protėvių pasaulėžiūrą. Teigiame, kad istoriniu ir genetiniu požiūriu tūkstantmečiais lietuvių protėviai pasklidę po visą Europą. Lietuvis yra tas, kuris kalba lietuviškai, išpažįsta lietuvių protėvių tiesas, pasirengęs dirbti dėl Lietuvos suklestėjimo.
Pripažįstame, kad lietuvių kalba yra pati seniausia iš Europos kalbų. Lietuvių kalba yra labai artima prokalbei, iš kurios radosi visos kitos Europos kalbos.
Europoje visi rašto paminklai yra susiję su lietuvių kalba. Lietuviai turi teisę kiekvieną Europos rašto paminklą laikyti jo paties protėvių paveldu. Runų raštas susijęs su lietuvių kalba.
Kūryba. Darbas. Vargas. Verslas.
Kūryba – laisvo žmogaus veikla, kurios vaisių savininku jis yra, bet skiriantis juos Kūrėjui.
Darbas gali būti samdomas arba laisvas. Samdomas darbas – samdomo žmogaus veikla, kuri kartais atliekama ne sava valia, ir kurios vaisių savininku žmogus nėra. Laisvas darbas – žmogaus veikla, kurios vaisių savininku yra jis.
Vargas – veikla, būdinga netekusiam valios vergui ir neesančiam savo veiklos vaisių savininku.
Kiekvienas normalus žmogus gimsta turėdamas prigimtyje galimybę išgyventi – verstis be jokių pagalbų. Vienas augina duoną, kitas siuva rūbus, trečias stato namus ir t. t. Visi reikalingi, jei pasirenka savo vietą ir pareigą – gyventi naudingai kitiems, sau ir Kūrėjui. Kitaip jis tampa nenaudėliu-išlaikytiniu.
Verslas – tai priemonė įgyvendinti valstybės išsikeltus ūkinius tikslus bei sukurti medžiaginių vertybių ar paslaugų asmens poreikiams tenkinti (įskaitant ir poreikių tenkinimą keičiantis sukurtais veiklos vaisiais).
Bet kokio verslo, gamybos Lietuvoje tikslas yra ne pelno siekimas, o bendros tautos gerovės kėlimo įrankis, t. y., tik per ūkinę veiklą žmogus gali susikurti tinkamas gyvenimo sąlygas, be kurių negalėtų nei išsilaikyti, nei išsivystyti.
Buvimas šventume.
Yra penkios žmogaus sąmonės būsenos, – tingėjimas, bendravimas, kūrimas, dirbimas ir šventimas. Šventimas suvokiamas kaip buvimas šventume. Buvimas šventume, – tai dvasinė, rymojimo būsena, kai sąmonė nukreipta į savęs ir aplinkos suvokimus. Būnant šventume, leidžiama vykti vidiniams dvasiniams virsmams.
Šventyklos ir šventės.
Tam tikri daiktai, vietos, ryšiai yra šventi. Šventavietėse gali būti įkuriamos šventyklos. Šventyklos būna skirtingos ir jos skirtos įvairioms paskirtims. Apeiginio šventimo metu kiekvienoje šventykloje privalo būti bent trys iš šių dalių: žemė, ąžuolas, vanduo, upelis, akmuo, ugnis, vėjas. Šios dalys skirtos bendravimui su Tikrove, dėl ko būnama šventume. Kiekviena šventykla įkurdinta vienos dalies pagrindu, tačiau kitos dalys sustiprina šią dalį. Todėl kiekvienoje šventykloje yra ryšys su tam tikra Tikrovės dalimi.
Dora. Garbingumas. Ištikimybė.
Nesidžiaukite nelaime svetima, nes tas kas svetima nelaime džiaugiasi, tas nelaimę sau prisišaukia.
Ydos, kurių žmonėms reikia vengti: neteisingas pyktis, gašlumas, godumas, paklydimas, troškimas, žiaurumas, bambėjimas, puikavimasis, nusiminimas, potraukis, pavydas, pasibjaurėjimas, ištvirkimas, svetimo troškimas, engimas, įniršis.
Žmogus, įvaldęs saviraidą, tampa išmintingu, jis valdo (turi) aštuonias savybes: teisingumą, savybę mąstyti, savybę sutelkti dėmesį į savo vidaus pasaulį, savybę tyrinėti, šaltakraujiškumą, sąžiningumą, skaistybę, susitelkimą.
Gintis. Kova.
Būk drąsus ir išdidus. Tas kas nugali savo baimę, tas kas neatsitraukia prieš Jėgą, ir yra tikras Didvyris. Visada atsimink, kad silpnas – bijo kovos, stiprus veržiasi į ją, o didis randa joje savo laimę. Ginkite senus ir mažus, tėvus ir motinas, sūnus ir dukteris, nes tai Giminė jūsų, išmintis ir šviesa tautų mūsų. Ginkite jūs Žemę savo ir nugalėkite tiesos ginklu visus savo Tautos priešus.
Šeima. Bendruomenė.
Šeima – pamatinė bendruomenės kuopelė. Susideda iš septynių kartų: prosenelis senelis, tėvas, aš, sūnus, anūkas, proanūkis. Šeima turi gyventi kartu, nes visos kartos yra reikalingos viena kitai: pagyvenusiems reikalinga medžiaginė pagalba, galimybė perduoti palikuonis savo gyvenimišką patirtį ir kūrybinius įgūdžius; šeimininkui reikia kurti, kad išmaitintų šeimą, ir todėl jam reikia, kad kas nors prižiūrėtų jo vaikus; vaikams reikalinga mylinčio gimdytojo rūpinimasis ir auklėjimas, kad vaikas užaugtų patyrusiu ir išmanančiu žmogumi.
Laisvas asmuo kuria dieviškąją šeimą, – dieviškąją sodybą, tokių sodybų visuma yra tikroji bendruomenė. Padėkite artimam jo bėdoje, nes ateis bėda pas jus, padės jums jūsų artimieji. Nežeminkite kitų žmonių savigarbos ir nebus pažeminta jūsų savigarba. Netverkite bėdų kitų tikėjimų žmonėms, nes Dievas-Kūrėjas vienas virš Visų žemių ir virš visų Pasaulių.
Valstybė.
Valstybė, – tai iš savivaldos vienetų (valsčių) sudarytas administracinis junginys. Valstybės sienos ribojasi su kitokios pasaulėžiūros ir kitokios kultūros tautų šalimis. Valstybė jungia bendros pasaulėjautos ir pasaulėžiūros žmones.
Seniau Lietuva dalijosi į valsčius. Daug valsčių sudarė valstybę. Panašiai kaip daug galios yra galybė, daug šviesos – šviesybė ir t. t. Reiškia valstybė yra daugelio valsčių susivienijimas.
Valstybė, kurioje nešiojami drabužiai išausti kitose šalyse, valgoma duona pagaminta iš kitose šalyse užaugintų grūdų ir geriamos kitose šalyse išspaustos sultys yra apgailėtina.
Kultūra. Kultūringos visuomenės tikslai.
Mes turime kuo didžiuotis. Mūsų dainos yra graikų ir romėnų mitų ir kultūros šaltinis. Tą rašo net amerikiečiai, anglai ir patys graikai.
Sau gyventi – rusenti, šeimai gyventi – degti, o tautai gyventi – šviesti.
Greitesniam ir sėkmingam žmogaus dvasiniam vystymuisi būtina kultūringa visuomenė, kurios tikslas būtų – sudaryti kiekvienam nariui visas tam būtinas sąlygas.
Visuomenė išsigimsta, kai žmonių tradicinio elgesio normomis tampa tik savo kūniškų poreikių (maisto, miego, saugumo, poravimosi) tenkinimas, kai nesiekiama išminties.
Visuomeninė sandara, užtikrinanti žmonijai teisingą raidą, paremta suvokimu, kad pasaulėtvarka, nustatyta Kūrėjo, aprūpins kiekvieną viskuo, kas būtina.
Jei visuomenė nesiekia keturių tikslų: žinios, medžiaginė gerovė, kūniški pomėgiai ir tobulybės pasiekimas – tai tokia visuomenė laikoma nekultūringa.
Žinios išskiria žmogų iš gyvūnų. Jos rekomenduojamos Kūrėjo, nes garantuoja žmogui evoliucinį vystymąsi. Šis vystymasis pasireiškia tik tada, jei laikomasi objektyvių Visatos, Gamtos ir visuomenės dėsnių. Žinios padės gyventi darnoje su šiais dėsniais. Ūkinė gerovė yra būtina tam, kad būtų padidinti kūniški pomėgiai, o Tobulybės siekimas pradeda traukti tik nusivylus šia laikina laime, kurią suteikia tie kūniški pomėgiai.
(1627)
udrys Antanaitis, Žilvinas Jonys ir Gintaras Songaila demaskuoja mitą, neva senovės lietuvių tikėjimas ir kultūra buvo atsilikę, o kardu atnešta katalikybė padarė mus civilizuotais.
http://www.laisvojibanga.lt/tiesos-akibrokstai-2013-11-23/
[…] Pasaulėžiūra Valstybės ir Visuomenės pagrindui rastis […]