„Privati valda“. Šį užrašą esate matę kiekvienas. Ir ne kartą. Ko gero, spėjote juo ir pasipiktinti. O aš sakau – reikia džiaugtis!

Nori pažinti žmogų – žiūrėk, kaip jis gyvena. Nori pažinti tautą – klausyk, kaip ji kalba. Ką byloja užrašas „privati valda“? Jis – tolimas spindulingosios mūs tautos praeities atminimas. Ir gairės šviesios ateities, kurią galėtume drauge sukurti. O tiksliau – atkurti. Tebūna mums žodis „valda“ savotiškas langas. Langas į praeitį. Žiūrėdami pro jį, matome bėgantį laiką. Štai iš užmaršties ūkų išnyra baltasis vytis. Mūsų tautos simbolis! Ar tik – simbolis? Vyti, vyti, kas tu?

Jūs visiškai teisūs. Vien vaizduote negalime kliautis. Pasitelkime prie vaizdų dar ir kalbą. Pradžiai pasakysiu, kad kalboje svarbiausi veiksmažodžiai. Kalbininkai, tyrinėdami žodžių kilmę, vadovaujasi aibe taisyklių. Viena svarbiausių – žodis priklauso tai kalbai, kurioje yra tos pačios šaknies veiksmažodis. Kas toks yra vytis, sužinosime vėliau. Dabar gi grįžkime prie „valdos“. Kokių žodžių ta pačia šaknimi dar turime? Valda – valdovas – valdyti. Veiksmažodis yra? Yra. Vadinasi, žodis lietuviškas. Puiku! O dabar pasidairykime po kaimynų germanų žodyną. Pavyzdžiui, ką jums primena vokiečių „wald“? Ar tik ne ta pati valda, tik be galūnės? Vokiškai „wald“ – miškas. Negi iki susitikimo su pagonimis lietuviais iškilieji kryžiuočiai miškų nematę? Panašu, kad ne.

Vėlei prašyčiau atminti, jog žodis „valda“ mums – savotiškas langas. Langas į praeitį. Štai, iš paukščio skrydžio regime viduramžių Lietuvą. Kokia ji? Žalia. Pilna miškų. Neįžengiamų miškų. Šventųjų girių. Viduramžių Vokietijoje tokių jau nelikę. O gal nė būti nebuvę. Nes didžiulis skirtumas tarp miško ir girios. Ir tik lietuviu gimęs tąjį skirtumą savu krauju jausi. Miškas – tai medžiai. Giria – tai šventovė. Šventa tai, kas gyvybės, energijos pilna. Kas byloja ir kalba. Lietuviui medžiai kalbėjo. Jam bylojo visa, kas jo gimtojoje žemėje augo. Ar tai dėl to jis – išskirtinis? Ir taip, ir ne.

Išskirtinis vien savu pasirinkimu visa sergėti, globoti, ganyti. Jis – lietuvis – meilės saitais su visa kuo susisiejęs. Ir už tai pavadintas pagoniu! Bet argi tatai taip jau blogai? Lietuvis iš tikro ganė. Tik ne gyvulius. Jis ganė – rūpinosi savąja žeme ir tuo, kas ant jos ir joje buvojo. Jis ją gaubė savąja meile, todėl buvo mylimas. Šia prasme jis buvo išrinktasis. Argi kryžiuočių atneštas Kristus nebuvo „išganytojas“? Jis pats sakė atėjęs ganyti paklydusių Izraelio namų avių (t.y. – žydų). Mano pavartotas „ganyti“ globos prasme – ne iš piršto laužtas. Toje pačioje Biblijoje rašoma: „Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.“ Lygiai taip nieko nestigo lietuviui. Nors niekas jo neganė. Jis pats buvo ganytojas. Jis pats sau buvo viešpats. Kristus buvo ganytojas Izraeliui. O Lietuva tam turėjo vytį.

Taigi vytis buvo valdovas. Valdovas – ne šių laikų samprata. Ar kada susimąstėte, kodėl vytis baltas? Ir kodėl jis ant žirgo? Visose tautose visame pasaulyje balta yra skaidrumo, skaistos, spalva. Kadangi skaista visų pirma prasideda dvasioje, balta žymi ir dvasingumą. Mes baltai spalvai apibūdinti turime savo terminą: žila. Žilas senolis – išminčius. Baltas vytis – baltų tautos vertas valdovas. Jis baltas, taigi skaistus; žilas, taigi išmintingas. Dėmesio verta pastaba: visų tautų simboliuose apstu gyvių atvaizdų. Ir tik lietuviai savo herbe pavaizdavo žmogų ant žirgo. Atsitiktinumas? Tikrai ne.

Simboliai visada išduoda esmę. Jie tam ir skirti. Ir jei vienai tautai esmė – meškos ar erelio galybė, tai baltajam lietuviui svarbiausias žmogiškumas. Nes žmogiškumas ir yra didžiausia galia. Negi tai taip sunku suvokti? Mūsų protėviams tatai buvo savaime suprantama. Kaip savaime suprantama ir tai, kad vesti – reiškia, matyti. Nes būtent „matymas“ ir yra vyčio vardo prasmė. Prisiminkime Vydūną. Misų atmintyje jis iškyla kaip didis tautos šviesuolis. Kaip manote, kodėl jis pasivadino šiuo slapyvardžiu? Čia mums praverstų dar viena kalbininkų taisyklė. „T“ dažnai keičia „d“, ir atvirkščiai. Taigi galime užrašyti vy-t-is kaip vy-d-is, ir gauname vydintį žmogų (vydėti šiuo metu jau nebeturime, bet išvydo – pamatė prasme tebenaudojame.) Kaip nuostabu, kad vydintis yra ir vedantis (kaitaliodami balses galime padaryti išties daug atradimų!) Vydūnas Vydūnu pasivadino ne šiaip sau. Jis buvo vienas mūsų tautos vyčių.

Ir jau matau jus, mielieji, ilgesingai kinkuojančius galvas – taip, taip buvo, o dabar… O kas dabar? Dabar mes patys save pamiršome. Ir nepulkime dėl to kaltinti savo vyčių – dabartinių valdovų ir vadovų. Jau rašiau – baltas vytis – baltų tautos vertas valdovas. Ir tai teisinga. Nes tauta visada turi tokį valdovą, kurio nusipelnė. Tauta pati jį ugdo. Arba smukdo. Ne laikas muistytis ir burbėti. Juk mano straipsnio tema – valdovų tauta. Vadinasi, viskas ne taip jau blogai.

Užmeskime akį į kitus germanus – anglus. Jie turi tokį daiktavardį „field“. Kad jums tai ką nors sakytų, pastebėsiu, jog „f“ vienoje kalboje atitinka „v“ kitoje. Pabandykime parašyti lietuviškiau – „vield“. Kadangi balses tikrai galima kaitalioti, ir tai daryti netgi patartina (skirtingose kalbose balses tariamos skirtingai, todėl dažnai yra iškreipiamos), „vield“ ir „vald“ yra tas pats. Ir vėlei gauname valdą! Angliškai „field“ – laukas. O mus juk vadino laukiniais. Ir mes dėl to spėjome įsižeisti. Ar tik ne be reikalo?

Kas yra laukas? Pasitelkime lietuvių kalbos žodyną (išrinkau tik mums svarbias reikšmes): 1. lygi, be medžių vieta. 2. tam tikro didumo žemės sklypas. 5. kaimas, sodžius. 3. fiz. erdvė, kurioje veikia tam tikros jėgos. Klausimas: kodėl laukas angliškai vadinasi valda? Atsakymas aiškus: laukas – vieta, kur gyvena žmogus, žmonės. Lietuviai gyveno valdose, kurios buvo erdvios, ir kurios vadintos laukais. Žinoma, šeimos gyveno sodžiuose, sodybose. Bet visa sodybos erdvė buvo ne kas kita, o laukas fizikos prasme: tai buvo tam tikros įtampos, arba energijos laukas. Kadangi lietuvis gyveno darnoje su viskuo, kas gyva, jo gyvenamame lauke tegalėjo tvyroti vienintelė energija – meilės energija.

Štai ir artėjame prie stulbinamų išvadų. Žodis „valda“ yra gražus. Ir tai, kad privačių valdų dabar gausėja, yra nuostabu. Nes vyksta tai, ko būta nuo seno. Jei žodis „valda“ mus yra langas į praeitį, tai per jį galime išvysti žaliąsias sentėvių girias – plačiąsias jųjų valdas, ir laukus – sodybas – asmenines valdas, kurioje būta magnetinio meilės lauko. Tik per daugybę okupacijos ir sąmoningo tautos bukinimo metų galėjome pamiršti, kad gyvenome plačiai ir gausiai – kaip tikri valdovai, baltieji vyčiai. Dabar gi esam laisvi. Bet ar tikrai? Ar pasiekę nepriklausomybę prieš dvidešimt metų išsilaisvinome iš niūrių užmaršties žabangų? Ar išsilaisvinome dvasioje – ar pakilome taurūs, kaip dera vyčių ainiams? Tai – ne priekaištai, tai – širdies priminimas. Žili mūsų istorijos vingiai, daug menantys. Daug išmokome, daug patyrėme. Kilkime baltais sakalais. Gana klaidžioti kaip užkeiktiesiems broliams juodvarniams. Ar ne apie tokį užkeikimą mums byloja pasaką apie dvylika brolių, juodvarniais virtusių? Juk tauta – tai kalba, o kalba – tai tauta. Ir išmintį nešam per kalbą. Gali būti, kad ją mums kaip pasakas paliko žilieji žyniai išminčiai. Metas išgirsti. Metas nubusti. Ir metas veikti.

Atkurkime sentėvių sodybas. Giminės sodybas. Savo meiles laukus ir žaliąsias girias. Šia kryptimi jau žengia turtingieji lietuviai. Ir tai – nuostabu. Jie – mūsų vyčiai. Net jeigu tai pamiršo. Aš sakau, kad gana nesantaikos. Nėra turtingų ir vargšų. Yra tik požiūris, kad aš turtingas arba vargšas. Žinia, daugumai patinka vaizduotis vargšais. Taip galima nieko neveikti. Bet ar čia – balto vardo verta išeitis? Vytis regi šviesą, ir į ją eina. Dėl to ir aisčiais – eisčiais vadinamės. Mes nuolat keliaujam į šviesą. Būkime vyčiai, savo tikrąją praeitį vydintys. Ir ateitį šviesiąją kuriantys.

Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

Šaltinis: www.menoversme.lt

(1155)