Pats žodis reiškia „dvasių buveinę”, o iš tikrųjų visame žinyčios plote nėra jokių dvasių, bet ten galima bendrauti su kiekviena Dievo dvasia, kurią pajėgi išsikviesti. Žinyčios buvo dviejų tipų:su pastatu ir be pastato. Pavyzdžiui, prie kapų visos žinyčios buvo be pastatų. Jos centre visada yra šventa vieta – žvaigždutė, aplink ją – trys šventtakių žiedai. Žvaigždutė sujungta šventtakiu su visa sistema. Žinyčios taip pat yra įvairių konstrukcijų: tarp pirmo ir antro žiedo gali būti žvaigždžių, jų gali būti tarp antro ir trečio žiedo; dar du konstrukcijų tipai: žvaigždžių yra tarp visų žiedų, žvaigždžių tarp žiedų nėra. Žinyčios svarbiausias ženklas – centre visada būna tik žvaigždutė. Koks skirtumas tarp žinyčių atsiranda dėl skirtingų konstrukcijų, nežinoma. Visose žinyčiose bendravimas su dvasiomis vyko tik dieną. Buvo prašoma, žadama, dėkojama siekiant ar pasiekus tikslą. Per vienas apeigas galėjo dalyvauti neribotas skaičius asmenų. Dalyviai su dvasia bendravo laisvai (be kanoninių reikalavimų). Gali susidaryti vaizdas, kad žinyčia buvo žmonių ir Dievo dvasių turgus – sudaromos sutartys, užstatoma, pasižadama, užsakoma, įpareigojama ir t. t. Taip nebuvo. Apeigoje dalyvavo viena Dievo dvasia, buvo vienas tikslas ir vienas tekstas. Jeigu tekstas buvo labai dažnai sakomas ir jį visi mokėjo atmintinai, tai kalbėjo iš karto; visais kitais atvejais dalyviai pakartodavo kiekvieną vadovo sakinį. Tiesa, derėtų grįžti prie žinyčios trijų žiedų– šventtakių, einančių aplink jos centrą žvaigždutę. Einant – kertant kiekvieną žiedą, būtina buvo ištarti trumpą tekstą. Taip pat elgiamasi ir išeinant iš žinyčios. Aišku, kad įėjimo ir išėjimo tekstai šiek tiek skyrėsi. Trys šventtakiai aplink bet kokios apeigos objektą, kreipimasis tris kartus į bet kokią dvasią yra nekintamas ir neatšauktas Dievo įstatymas nuo seniausių laikų iki šios dienos (tautosakoje: „Žilvine, Žilvine, Žilvinėli”, „Aržuole, Aržuole, Aržuolėli”; dabar – per šv. Mišias:„Šventas. Šventas. Šventas”, „Dievo avinėli” tris kartus). Todėl sakome, kad Evangelijoje pagal Matą ir Evangelijoje pagal Morkų netiksliai užrašyta. Kristus, kybodamas ant kryžiaus, kreipiasi į Tėvą tik du kartus. To negali būti. Jis kreipiasi tikrai tris kartus, nes Tėvas jį išgirdo. O gal Kristus yra išimtis ir jam Tėvo įstatymo nereikia laikytis? Kristus visada laikėsi šio įstatymo. Evangelijoje pagal Joną jis kreipiasi į Petrą: „Simonai, Jono sūnau…” kartoja tris kartus, kad pasiektų apaštalo dvasią. Kitas apeigų objektas –maldykla. Jos dvasinė kontrukcija ir paskirtis nemažai skiriasi nuo žinyčios, bažnyčios ir nuo Girios paskirties ir konstrukcijos. Maldyklos centre – visada viena ar kelios žvaigždės.Toliau – trys šventtakių žiedai; tarp jų vienur yra žvaigždžių, kitur nėra – panašiai kaip ir aplink žinyčią. Ant jokios maldyklos nėra buvę pastato. Maldykloje apeigos vykdavo nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo, t y. tik dienos metu. Jau pats įvardijimas „maldykla” sako, kad maldykloje buvo meldžiamasi tik maldomis, bet nebuvo prašoma, siūloma, graudenama, žadama ar stengiamasi paveikti jausmais. Jeigu maldavimui ir maldai tokie reikalavimai, tai gal maldyklų nelankydavo moterys? Tikrai lankydavo. Gal dėl to mūsų moterys – motinos ir seserys – skyrėsi nuo Europos moterų. Užtenka Europos valdovų nusistebėjimo keturioliktame amžiuje: LK Gedimino dukra Aldona –moteris, galinti daugiau negu bet koks vyras. Kiekvienam, įeinančiam į maldyklą, svarbiausias įstatymas „Nedaugiažodžiauk”, nes bent vienas ištartas nereikalingas žodis viską sugriauna, ir tavo ilgas kelias, pasninkas, ypatingi darbai virsta niekuo – pelenais. Nepasiteisinsi, kad tu jaunas ar labai senas, vyras ar moteris – visiems vienas įstatymas. Maldykloje nebuvo jokių įpareigojančiai griežtų vienodų tekstų ar apeigų, buvo laisvas tekstas, nenustatytas maldininkų skaičius, o bendravimas su Dievo Trejybe (Dievu Tėvu, Dievo Dvasia – Šventaja Dvasia ir su Dievo Sūnumi – Dievo Žodžiu) buvo pagrindinis asmeninio gyvenimo tikslas – viską rasti ir viską atiduoti. Trečias apeigų objektas – bažnyčia. Tai pati paprasčiausia dvasinė konstrukcija – šventa vieta. Tai žvaigždutė, apvesta trimis šventtakiais, ir – jokių žvaigždžių, jokių kitokių priedų. Ant žvaigždutės visada buvo pastatas, jo dydis priklausė nuo dalyvių skaičiaus. Pačios didžiausios – vyčių bažnyčios, nes į jas turėjo tilpti trys tūkstančiai vyrų. Pastate – alka, ant jos – trys stulpeliai (Dievo Trejybės ženklas) ir vienas stalas (atnašavimui, laužymui, Amžinos Ugnies užkūrimui ir aukojimui). Bažnyčioje vyko septintos dienos – Dievo dienos – apeigos(laikas tiksliai nustatytas, tekstas kanoninis, nekeičiamas); permetus švęstos 52 subatos. Pradėdavo apeigas šeštos dienos vakarą– pasninko vakarą – ir užbaigdavo septintos dienos rytą, po saulės užtekėjimo. Viena krivaitija turėjo vieną bažnyčią. Kai bažnyčioje netilpdavo žmonės, steigdavo naują krivaitiją. Ketvirtas apeigų objektas – Giria. Ją sudarė penkios šventyklos. Girių ilgiai: nuo kelių šimtų metrų iki kelių kilometrų. Kiekviena šventykla buvo apjuosta trijų šventtakių žiedu. Šias šventyklas lankė tik per šventes; ne apeigų metu į šventyklas įžengti buvo draudžiama. Girioje nekirto jokio medžio, nelaužė šakelės, neskynė žolės. Kas augo – užaugo, kas džiūvo – sudžiūvo, kas puvo – supuvo. Šventyklos buvo išdėstytos tokia tvarka: Perpačio – Viešpačio – Dievo Trejybės – Vieno Dievo; Peramžiaus– Dievo Tėvo („Dievas Tėvas”); Pergalios – Dievo Dvasios – Šventosios Dvasios; Peržadžio – Dievo Sūnaus – Dievo Žodžio;Perkūno – Prisikėlimo – Prisikėlusio kūno – Ypatingojo kūno. Girią turėjo kiekviena krivaitija, krivija, kunigas ir vienuolija. Kiekviena šventykla turėjo alką (altorių), dažnai aplink ją ėjo alkos vaga su vandeniu, o jeigu vagos nebuvo, tai alkos papėdėje turėjo būti indas su vandeniu – aukotojui nusiplauti kojas (nors susivilgyti). Ant alkos vakarinio šlaito – dvylika pakopų: papėdėje pirma ir viršuje septinta; kairės pusės pakopomis užlipdavo, o dešinės pusės pakopomis nulipdavo. Pačioje viršūnėje – aukojimo stalas, už jo į rytų pusę – trys aukštoki mediniai stulpai (Dievo Trejybės ženklas). Prie kairiojo stulpo (Dievo Sūnaus) stovėjo atnašavimo stalas, prie vidurinio stulpo (Dievo Dvasios) – laužymo stalas, o prie dešiniojo (Dievo Tėvo) nieko nebuvo. Alkos stalais galėjo būti tik akmenys, nepaliesti jokio apdirbimo įrankio. Alka apvesta trimis šventtakiais. Atokiau nuo alkos iš vietinio grunto dažniausiai būdavo supilamas dainikalnis (alkakalnis), skirtas apeigų dalyviams. Jis taip pat apvestas trimis šventtakiais. Kartais dainikalniui panaudodavo kalvos ar upelio kranto šlaitą.Taip atrodė pagrindiniai apeigų objektai. Jų paskirtis, eiliškumas nesikeitė nuo įsikūrimo prie Baltijos iki teokratinės santvarkos (senojo tikėjimo) pabaigos. Taigi Dievo Sūnaus – Peržadžio šventykla visada yra Dievo Tėvo – Peramžiaus dešinėje; tarp jų – Pergalios šventykla. Jau anksčiau susipažinome su laikinuoju apeigų objektu. Susipažinome su apeigomis žinyčioje, maldykloje ir bažnyčioje.
Beliko apžvelgti Girios šventyklas. Perpačio šventykla – tai Viešpačio – Dievo Trejybės – Vieno Dievošventykla. Žodis „Perpatis” sudarytas iš „per” ir „pats”. Mes puikiai suprantame ir žinome, ką reiškia „aš pats”, „jis pats”, „ji pati”, „mes patys”, „jie patys”; atrodo, kad kalbama tik apie gyvus padarus. Bet labiau įsigilinę pastebime, kad ir krepšys nuo kablio „pats” nukrito, bokštas „pats” sugriuvo ir t. t., vadinasi, kiekvienas yra „pats”, o visi yra „Perpats„ – „Viešpats” (arba „Dievo Trejybė”). Šventykloje vieną kartą per metus švęsdavo Viešpaties – Dievo Trejybės – Naujo Meto– Kalėdų šventę (pagal dabartinį kalendorių gruodžio mėn. 22 d.).Visose Girios šventyklose vykdavo apeigos, panašios į apeigas bažnyčioje. Perpačio šventykla Girioje – pirmutinė. Peramžiaus – Dievo Tėvo šventykla visada yra tarp Perpačio ir Pergalios šventyklų, ji – antra. Žodis „Peramžius” reiškia „nekintantis”, neišsenkantis, be pradžios ir be pabaigos, neturintis nei laiko, nei erdvės ; Peramžius – „čia ir dabar”. Šioje šventykloje švęsdavo kas ketveri metai. Prieš Peramžiaus metus būdavo vėlyvoji kūčia – dvi paros. Per metus švęsdavo dvylika dienų (šešis kartus po dvi dienas): Asančiojo – I.15-16 (pagal dabartinį kalendorių – I.5-6); Aukščiausiojo– III.12-13 (III.2-3); Švenčiausiojo – V.15-16 (V.4-5); Amžinojo– VII.15-16 (VII. 6-7); Kūrėjo – IX.15-16 (IX. 7-8); Galingojo – XI. 11-12 (XI.2-3). Pergalios – Dievo Dvasios, Šventosios Dvasios šventykla yra tarp Peramžiaus ir Peržadžio šventyklų – trečia. Žodis „Pergalia” reiškia „ypatingą, didžiausią, šviesiausią” – „galią, galybę, dvasią” – „pergalę”– „Šventąją Dvasią”. Šventoji Dvasia kinta, kitimą vadiname laiku, bet Šventoji Dvasia neturi erdvės. Pergalios šventykloje švęsdavo kas ketveri metai (po Peramžiaus metų) dvylika dienų: keturis kartus po tris dienas. Šventės vadinosi savomis: pavasario sava – ragučio mėn.28-29-30 d. d. (dab. II.16-17-18); vasaros sava – baubio mėn. 29-30-31 d. d. (V.18-19-20); rudens sava – žoliaus mėn. 26-27-28 d. d.(VIII.17-18-19) ir žiemos sava – rausniaus mėn. 25-26-27 d. d. (XI.16-17-18). Savos turėjo ir kitus įvardijimus, bet jų nežinome.   Peržadžio – Dievo Sūnaus, Dievo Žodžio šventykla yra tarp Pergalios ir Perkūno šventyklų – ketvirta. Žodis „Peržadis ” reiškia „ypatingą, kuriantį, naikinantį” – „Dievo Žodį, Dievo Sūnų” – „Kūrėją”. Dievo Žodis – įvyksta tai, kas yra ištarta. Dievo Žodis yra kintantis, turi laiką ir erdvę, t. y. praeitį, dabartį ir ateitį ir – čia yra, čia nėra. Peržadžio šventykloje švęsdavo kas ketveri metai (po Pergalios metų)– devynias dienas, pradedant nuo trečio mėnesio pirmos dienos: Užgavėnės (atėjimas į pasaulį) – dzingulio mėn. 1 d. (II.19); Vilkinės (paskelbimas pasauliui apie atėjimą, vardinės) – kapautės mėn. 1d. (III.20); Velykos (prisikėlimas) – baubio mėn. 1 d. (IV.20); Vygros (Dievo pasireiškimas per žmogų) – jonio mėn. 1 d. (V.21); Joninės (tapimas kunigu) – liepos mėn. 1 d. (VI.22); Jievinės (Dievo prisilietimas prie kūno) – žoliaus mėn. 1 d. (VII.24); Žolinės (Dievo dvasių atvėrimas)– rudvalio mėn. 1 d. (VIII.24); Ruduolės (mirtis; dvasios atsiskyrimas nuo kūno) – spaliaus mėn. 1 d. (IX.23); Ilgės (tiesioginis dvasios atsiskyrimas nuo šio pasaulio) – rausniaus mėn. 1 d. (X.23). Perkūno – Prisikėlimo šventykla Girioje yra paskutinė – penktoji. Žodis „Perkūnas” reiškia „ypatingą, atsirandantį ir išnykstantį bet kokios formos ir bet kokio galingumo prisikėlusį kūną”. Turbūt čia nieko nei pridėsi, nei atimsi. Dera priminti mūsų daromą klaidą: palikdami senajį tikėjimą, pasidavėme kitataučių klaidingam aiškinimui, kad „jie garbino žaibą, griaustinį, perkūną”. Tai nesąmonė ir nieko daugiau. Prisikėlusiojo kūnas gali būti įvairiausių formų pagal reikalą, pvz.: nežinia iš kur atsirado šeši arkliai, traukiantys karietą; karietoje sėdi žmogus – jis atliko savo veiklą, ir viskas dingo nežinia kur. Arba: susitikai žmogų, kuris gali su tavim kalbėti, valgyti, šokti, gali jį paliesti, kitą kartą palietęs apsvilsi pirštus, dar vėliau numirsi – liks tik anglių krūvelė arba pelenai; galiausiai gali nelikti jokio ženklo.Taigi žaibas yra panašus į kažkurią prisikėlusiojo kūno atmainą, todėl jam yra pridėtas perkūno vardas. Mums, lietuviams, gerai žinoma žodžio „kūnas” reikšmė, o pridėtas priešdėlis suteikia bendrąją reikšmę – „ypatingas kūnas”, „dieviškas kūnas”. Perkūno šventykloje švęsdavo kas ketveri metai (po Peržadžio metų) – per metus 3 budynes po vieną dieną: Gabijos (ugnies, gimimo dievaitės)– baubio mėn. 8 d. (IV.27); Mildos (meilės, žmogaus gyvenimo nuo gimimo iki mirties dievaitės) – liepos mėn. 8 d. (VI.29); Laimos (žmogaus prisikėlimo, aukščiausio pasiekimo žemėje dievaitės)– rudvalio mėn. (IX.31).

Pastaba. Visi prisikėlusieji šios šventyklos nelankė. Ir dar. Nemaišykime (nesutapatinkime) Dievo su dievaičiu ar dievaite, karaliaus su karalaičiu ar karalaite. Mokykimės lietuvių kalbos. Gal kai kas pagalvos, kad protėviai tik garbino Dievą ir daugiau nieko neišmanė. Tenka nukrypti ir pasikartoti. Kiekvieno Tautos žmogaus metai buvo suskirstyti į tris dalis: nuo Kalėdų iki Užgavėnių du mėnesiai gavėnios – ateities; nuo Užgavėnių iki Ilgių aštuoni mėnesiai darbymečio – dabarties; nuo Ilgių iki Kalėdų du mėnesiai vėlinių– praeities. Kaip jie suprato, apčiuopė ir bendravo su žmogumi per visus tris laikotarpius? Pirma (pirmas etapas): dvasia, norinti ar verčiama priimti kūną, atsiduria dvasių erdvėje – rojuje (rujoja, raudonuoja– pakeičia spalvą). Antra: dvasia ima kūną ir atsiduria dvasių erdvėje– žemėje. Trečia: dvasia, atsiskyrusi nuo kūno, bet pasivėlavusi (nesuspėjusi) apsivalyti, atsiduria dvasinėje erdvėje – vėlumoje. Ketvirta: dvasia, atsiskyrusi nuo kūno, apsivaliusi ar apvalyta vėlumoje, atsiduria dvasių erdvėje – romumoje. Penkta: dvasia, prisikėlusi po atsiskyrimo nuo kūno, atsiduria dvasių erdvėje – gerumoje. Dvasių erdvių nėra – yra tik dvasių būklės. Prūsijoje (dab. Kaliningradosr.) visos trys pomirtinės erdvės įvardintos vietovardžiais: Vėluva, Romuva ir Geruva (Gerduva). Tai genties išnykimo ženklas. Ar jie apie tai žinojo? Ne tik tai, bet ir daugiau žinojo. Šis trilypis metas kiekvienam žmogui kiekvienu akimirksniu leido gyventi visavertį gyvenimą praeityje, dabartyje ir ateityje. Išskirtinis gyvenimo bruožas – nebuvo reikalingas raštas. Daugeliui skaitytojų gali kilti klausimas: kodėl šios apžvalgos nepradėjo mėnuo archeologinių radinių: įrankių, puodų šukių, žvėrių ir žmonių kaulų, stovyklaviečių ar gyvenviečių? Atsakymas trumpas: „Visko neapžiosi”. Tačiau kartais norom nenorom turi atkreipti dėmesį į tuos dalykus, kurių neieškai. 2005 metais atsitiktinai teko atsidurti Pajevonio kaime prie Jevonio upelio esančios senos gyvenvietės. Jos bendruomenė čia apsigyveno prieš 8500 metų, kai mes dar buvome prie Nilo. Bendruomenę sudarė beveik trys šimtai žmonių, kurie vertėsi medžiokle, žvejyba ir elnių auginimu. Pagal tuometines gyvenimo sąlygas, gyventojų buvo daug, užimamas plotas didelis. Naudoti kauliniai, mediniai ir akmeniniai įrankiai ir iš raudono molio lipdyti degti indai. Ši bendruomenė, išgyvenusi prie Balakalnio apie septyniasdešimt metų ir sumažėjusi iki šešiasdešimties žmonių, išvyko. Pagrindinė gyventojų sumažėjimo priežastis – nevaisingumas. Gal jie ir yra tie pirmieji ir vieninteliai autoriai ir liudytojai, išplatinę Europos genčių tautosakoje, kad ši žemė yra keista ir baisi”. Nežinome, ką jie patyrė gyvendami šioje vietoje, bet mes, įsikūrę prie Baltijos jūros, Širvintos upės baseiną paskelbėme Draudžiama Giria – negyvenama teritorija. Lyg ir galime tai sieti su ta  „keista ir baisia žeme”.

Straipsnio šaltinis:  Pasakų Sūduva

(1740)