Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų. Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų  galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet ir taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėj konstrukcijoj. Toks aiškus giminingumas, kad bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad sanskritas, graikų ir lotynų kalbos turėjo išsivystyti iš bendro šaltinio – lietuvių kalbos.

Dėl panašios priežasties galima daryti prielaidą, kad heruliai, rugiai, gotai, senprūsiai, latviai ir jų kalbos buvo tos pačios kilmės, nes jie buvo senovės lietuviai.

Mokslininkai yra pripažinę lietuvius primityvios arijų kultūros ir civilizacijos atstovais. Įžymūs filologai sutinka, kad lietuvių kalba yra ne tik seniausia kalba pasaulyje šiandien, bet ir arijų pripažinta kaip jų kalbų šaltinis prieš pastebint sanskrito evoliuciją. Lietuvių kalbos senumas ir jos gramatinė struktūra priskiria ją tam pačiam laikotarpiui kaip ir seniausias sanskritas – 2000m. pr.m.e. arba dar anksčiau.

Lietuvių kalba yra arijų prokalbė ir žymiems kalbininkams buvo žinoma, kad ji buvo šnekamoji – nerašytinė kalba, vartojama Europoje daugelį šimtmečių. Tačiau naujausi lingvistiniai tyrinėjimai aiškiai įrodo, kad lietuvių kalba buvo rašoma netgi prieš krikščionybės erą, nors kaip seniai prieš krikščionybės erą yra sunku nustatyti. Bet remiantis lingvistiniais įrodymais ir senoviniais raštais Indijoj ir Persijoj, galima manyti, kad lietuvių kalba buvo rašoma net 1000 metų prieš Kristaus gimimą.

Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų. Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo senoviškumu, garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine struktūra. Galima aiškiai matyti aukščiausiai išvystytos gramatikos ir iš natūralių ir gražių jų kalbos garsų, kad lietuviai iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų labai ankstyvoje mūsų civilizacijos eroje. Lietuvių kalbos balsių sistema yra labiausiai antikinė savo stiliumi. Ji yra senesnė, negu sanskritas, latvių, graikų ir lotynų kalbos čia išdėstyta tvarka.

Lingvistinės paleontologijos duomenimis yra tiesa, kad iš visų kalbų tik lietuvių kalba išlaikė primityviosios arijų šnekamosios kalbos grynumą nuo to tolimo antikinio laikotarpio iki šių dienų. Daugelis antikinių kalbų seniai išnyko iš žmonijos istorijos, tačiau lietuvių kalba yra kaip antikinis balto marmuro paminklas, kuris tebestovi neapneštas laiko dulkėmis po daugelio šimtmečių ilgaamžės žmonijos istorijos.
Lietuvių kalbos morfologija aiškiai mums atskleidžia daug neišaiškintų senovės civilizacijos istorinių paslapčių, žymiai išplečia lingvistikos mokslo horizontus ir praplečia žmonijos žinias apie jos dar neatskleistą praeitį. Atradimas lietuvių kalbos stebėtino panašumo su avesta (senąja persų kalba) (avestos kalba parašyti Zaratustros tikėjimo šventieji raštai – P.V. pastaba) ir su sanskritu akivaizdžiai atvėrė naujus horizontus lingvistikos mokslo srityje, remiantis lyginamosios morfologijos išvadomis. Dar daugiau, lietuvių kalbos morfologija įtikinamai įrodo, kad valdančioji klasė „arva“ senovės hetitų ( Hittite-Gititis) valdovai turėjo pavardes, panašias į lietuvių. Žymus anglų mokslininkas Robert G. Latham buvo absoliučiai teisus, kai jis pareiškė: “Pačioje kalboje glūdi daugiau, negu bet kuriuose jos kūriniuose…”
Šiandien pasaulis būtų daug turtingesnis kultūros atžvilgiu, jei Lietuva būtų nepriklausoma, kadangi lietuvių tauta atstovauja ne tik arijų prokalbės civilizacijai ir kultūrai, bet taip pat turi didžiausią brangenybę pasaulyje – savo senovinę gražią kalbą.

Lietuvių kalba išaukštinta dėl jos senoviškumo bei grožio ir dėl jos didelės reikšmės lyginamsios filologijos mokslui ne tik žinomų kalbininkų, bet ir didžiausio iš visų filosofų – Imanuelio Kanto. Sekančios fragmentinės citatos iš garsių kalbotyros mokslininkų darbų parodys lietuvių kalbos vertingumą ir svarbą pasaulio kultūrai. Benjamin W. Dwight savo knygoje Modernioji filologija (Modern Philology) labai stipriai pabrėžia didžiulę lietuvių kalbos reikšmę kalbotyros mokslui. Jis taip sako apie lietuvių kalbą:
“Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi didžiausią skaičių maloninių ir mažybinių žodžių, daugiau, negu ispanų ar italų kalbos, netgi rusų, ir jie gali būti dauginami be galo, pridedant juos prie veiksmažodžių ir prieveiksmių, lygiai kaip prie būdvardžių ir daiktavardžių. Jeigu tautos vertė, imant visą žmoniją, būtų matuojama kalbos grožiu, tai lietuvių tauta turėtų užimti pirmą vietą Europos tautų tarpe”.

Įžymus anglų lingvistas Isaac Taylor savo knygoje Arijų kilmė (The Origins of the Aryans) pareiškia labai įdomų ir svarbų komentarą apie lietuvių kalbą. Jis teigia, kad arijų civilizacija turėjo būti lietuvių gyvenamose vietose. Jis komentuoja taip: ”Galima spėlioti, kad, jeigu turėtume lietuvių literatūros iš to laikotarpio, kaip seniausia indų literatūra, galėtume su didesniu tikrumu teigti, kad arijų kalbos lopšys turėjo būti lietuvių apgyventoje teritorijoje”.

Anot žinomo anglų mokslininko Robert G. Latham, lietuvių kalba turi daugiau giminingumo su sanskrito kalba, negu bet kokia kita, gyva ar mirusia, kalba pasaulyje. Savo knygoje Aprašomi etnologija (Descriptive Ethology) jis taip išsireiškia apie lietuvių kalbą: “Be abejonės sanskrito giminingumas su lietuvių kalba yra didesnis, negu bet kokia kita kalba šioje Žemėje”.

Lietuvių kalbos svarbumą taip pat pripažino naujųjų laikų didžiausias filosofas Immanuel Kant (1724-1804), kuris buvo gimęs Rytprūsiuose (Prussian Lithuania) ir gerai mokėjo lietuvių kalbą. Savo Lietuvių-vokiečių kalbų žodyno (Lithuanian and German Dictionary) pratarmėje jis rašė, kad lietuvių kalba nusipelno būti valstybės apsaugoma. Jo komentaras apie lietuvių kalbą turi didelę istorinę reikšmę, nes jis yra autoritetingas ir patikimas. Jis buvo ne tik filosofas, bet ir kalbininkas. Jis taip komentuoja apie lietuvių kalbą: “Iš tikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrimų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai”.

Apie ją rašo “The New York Times”dienraštis . Theodore S. Thurston

Amerikos Lietuvio Vertimas iš anglų kalbos

Štai taip apie lietuvių kalbą rašo amerikiečių “The New York Times” laikraštis, o paskaitykime lietuvių laikraščius leidžiamus šiuolaikinėje Lietuvoje – laikraštininkai į lietuvių kalbą prikaišioja kaip įmanoma kuo daugiau tarptautinių žodžių ir angliškų, tokių kaip monitoringas  (lietuviškai stebėjimas), nors puikiausiai galima apsieiti visiškai be jokių tarptautinių ir svetimų žodžių. Manau, kad spaudoje , o ir bendrai visoje žiniasklaidoje ir taip pat naujai leidžiamose knygose svetimžodžiais lietuvių kalba teršiama sąmoningai. Taip lietuvių kalbą skiedžiant visokiais svetimžodžiais kalba paprasčiausiai yra naikinama. Ką daro vyriausybė šiuo klausimu? Vaidina, kad nieko nemato. Ieva Simonaitytė yra visiškai teisi – per daug arti akių jie pinigėlį yra prisidėję.

Iš tikrųjų reikia sakyti „gudai“, o ne „gotai“. Žodį „gotas“ iš „gudo“ padarė vokiečiai ir po to pasisavino. Skaitykite Alfredo Rozenbergo „XX amžiaus mitą“. (Internete galima rasti ir vokišką originalą ir vertimą į rusų kalbą). Kaip jis liaupsina „gotus“. Anot jo „gotai“ sukūrė Europos civilizaciją. Savaime suprantama – A.Rozenbergas „gotus“ pasisavino, padarė iš jų germanus, vos ne vokiečius – neveltui jis buvo Trečiojo Reicho vyriausiasis ideologas, filosofas ir trečias žmogus visame Reiche. Tačiau gudai ne tokie „pėsti“, kad juos būtų galima užtempti ant vokiško kurpaliaus. Jie valdydami Ispaniją surašė savo tautos žygius į kroniką, kuri išliko iki šių laikų. Jūratė Statkutė de Rosales gudų kronikos ištraukas išvertė į lietuvių kalbą (skaityk knygas „Jūratė Statkutė de Rosales «Europos šaknys ir mes Lietuviai» ir „Jūratė Statkutė de Rosales «Senasis aisčių giminės metraštis»“). Kronika parašyta ispanų kalba, bet joje yra nežinomos kalbos elementų. Ispanų kalbininkas Ramonas Menendes Pidalis juos išrinko ir nustatė, kad jie su germanų kalbomis neturi nieko bendro. Žodžiu germaniškų bruožų nerado ir padarė išvadą, kad germanų Ispanijoje nėra buvę, kad „gotai“ buvo ne germanai. Nuo 1930 metų ispanai atsisakė germaniškos „gotų“ teorijos. Įdomu, kad kronikoje „gotai“ save vadina žodžiais „gudos“ ir „godos“. Jūratė Statkutė de Rosales  ištyrė R.M.Pidalio išrinktus svetimos kalbos elementus ir visi jie pasirodė esantys lietuviški. Ispanų kalbininkai nustatė, kad dabartinė ispanų kalba yra lotynų ir gudų kalbų junginys susidaręs XII amžiuje.
Taigi, iš pradžių ispanai paneigė „gotų“ germaniškumą, o po to ir anglai. Negana to, anglai (patys save laikydami germanais) nedviprasmiškai teigia, kad „gotai“ kalbėjo lietuviškai. Tiesą sakant jokių gotų ir nebuvo, nes jie save vadino gudais ir iki XIII amžiaus iš Ispanijos keliaudavo į Kuršą lankyti šventųjų vietų (skaityk Jūratę Statkutę de Rosales). O kodėl į Kuršą, o ne kur nors kitur? Arabai po pasaulį išplito iš Mekos, todėl ir praėjus daugiau kaip pusantro tūkstančio metų jie vis dar renkasi Mekon melstis ir lankyti šventųjų vietų. Gudai žygį į Ispaniją surengė iš Lietuvos pajūrio. Žygis buvo pernelyg sėkmingas. Pirėnų pusiasalį ir pietų Prancūziją jie iš Romos atėmė ir užkariautoje žemėje įkūrė savo karalystę. Bet savo gimtųjų kraštų iš kur išėjo į žygį nepamiršo – tūkstantį metų vykdavo į Lietuvos pajūrį lankyti šventųjų vietų ir melstis. Šitą tradiciją nutraukė kryžiaus karai prieš Lietuvą, be to ir patys gudai galų gale apsikrikštijo ir XII amžiuje galutinai susiliejo su vietiniais. Radosi šiuolaikinė ispanų kalba. Štai ką daro krikštas!!!  Žygis iš Lietuvos pajūrio į Ispaniją aprašytas gudų kronikoje.
Vytautas sūduvius ir jotvingius vadino getais, o Sūduvą – Getvezija. Kryžiuočių ir lenkų viduramžių raštuose Sūduva irgi vadinama Getvezija, o Romos Imperijos laikų raštuose vakariniai gudai vadinami vizigotais. Aiškiai matyti, kad tiek žodžiai „Getvezija“, tiek „vizigotai“ yra dvikamieniai, t.y. „get + viz“ ir „viz + get“. Cituoju „Jūratės Statkutės de Rosales «Senąjį aisčių giminės metraštį» 239 pusl.: «Beje, Sūduvą kryžiuočiai ir lenkai viduramžių raštuose vadino „Getvesia“ (K.Būga, t. III, p 155), o tai yra ne kas kita kaip „gotai-vizi – atbulai įvardyti vizigotai. (Profesorius Jonas Puzinas mano, kad Vytauto dokumentuose minima „Getwesia“ apėmė ir nemažą dalį Pietų Lietuvos iki Kauno ir Alytaus (Raštai, t. II, p. 467-468).» Štai taip!!! – dokumentaliai įrodyta, kad mūsų protėviai seniau vadinosi getais ir gudais.

Getų karalystė mėlyna spalva, Graikų – violeti, Egiptas – geltonas, Asirija arba Babilonas – žalia. Žemėlapis iš wikipedijos. Karalystė gyvavo 1800 – 1180 metais prieš mūsų erą.

Matome – Getų karalystė apėmė beveik visą dabartinę Turkiją ir didžiąją dalį Sirijos.

«Hetitai, indoeuropietiška tauta apgyvendino Mažosios Azijos pusiasalį III ir II tūkst. pr. m. e. sandūroje. Manoma, kad  Geležies amžius Artimuosiuose Rytuose prasidėjo Anatolijoje (Hetitų karalystėje) ar Kaukaze (II tūkst. pr. m. e., apie 1300 m. per. m. e.) Hetitai vieni pirmųjų pradėjo naudoti  geležį ginklams ir spėjama, kad tai buvo vienas iš jų galios šaltinių. Hetitai pirmieji Artimuosiuose Rytuose pradėjo naudoti lengvą kovos vežimą (XVIII a. per. m. e.).» – ištrauka iš wikipedijos.

«Dabar mokslininkai spėja, kad getai (hetitai; Egipto žydų šaltiniai juos vadina „hatti“) į Anatoliją persikėlė iš Balkanų» – irgi iš wikipedijos.

Skaitykite Jono Basanavičiaus raštus. Jis ištyrinėjęs lietuvių pasakas teigia, kad lietuvių protėviai yra gyvenę toli pietuose, nes pasakose dažnai minimi žvėrys gyvenantys pietų žemėję, o pas mus tokių žvėrių niekada nėra buvę. Taigi pasakos nemeluoja – mūsų protėviai tikrai yra gyvenę dabartinės Turkijos žemėje. O J.Basanavičius įrodė, kad pasakas tikrai skaityti verta ne tik vaikams. Jose galima rasti žinių apie mūsų praeitį.

Visų minimų istorijoje Getų karalystės karalių vardai turi galūnes –as, -us, -is. Pavyzdžiui, Laparnas, Mursilis, Amunas, Citantas, Telepinus, Anitas, Pitanas. Vardus paėmiau iš wikipedijos. O anglai ištyrinėję getų (hetitų) vardus teigia, kad jie labai panašūs į lietuviškus (skaityk „Amerikos Lietuvį“). Anglai neturi jokių priežasčių garbinti Lietuvą. Jeigu jau jie priėjo tokios išvados, vadinasi tai yra tiesa. Jie juk galėjo ieškoti getų vardų panašumo su lotynų, graikų, sanskrito ir kitomis kalbomis. Be abejo jie taip ir darė. Ir padarė išvadą tokią kaip matome.

Matome, kad getai senovėje turėjo ir technologijos ir technikos pranašumą – pirmieji pradėjo naudoti geležį, tuo tarpu kai visi kiti įrankius ir ginklus gaminosi iš vario, žalvario ir bronzos ir pirmieji ėmė naudoti kovos vežimus. Todėl ir išplito — nuvažiavo nuo Himalajų iki Gibraltaro ir nuo Palestinos iki Laplandijos. Išplėtę savo valdas, žinoma rado užimtoje žemėje vietinių žmonių. Laikui bėgant susimaišė su vietiniais – susigiminiavo; taip pat į getų kalbą įsiliejo ir vietinių kalbų elementų. Taip būna visada – visada vienoje valstybėje gyvenantys žmonės ilgainiui susilieja į vieną tautą, nors iš pradžių priklausė ir skirtingoms tautoms. Kalba įvairiose vietose gavo skirtingų „prieskonių“, pakito ir taip radosi indoeuropiečių kalbų šeima.

Dar cituoju „Amerikos Lietuvį“ «Žymus anglų mokslininkas Robert G. Latham buvo absoliučiai teisus, kai jis pareiškė: “Pačioje kalboje glūdi daugiau, negu bet kuriuose jos kūriniuose…”». Manau, kad Robertą Lathamą reikia patikslinti – prie jo pasakymo reikia pridurti: „pačioje kalboje glūdi tautos praeitis (istorija – tiems, kam labiau patinka šis žodis)“. Pavyzdžiui, imkime anglų kalbą. Patys anglai apie savo kalbą sako, kad ji yra keltų, lotynų, anglų-saksų, danų-norvegų ir prancūzų kalbų mišinys. Anglai yra suskaičiavę net procentais kiek kokios kalbos žodžių yra jų kalboje. O pažiūrėkime istoriją. Iš pradžių salose gyveno britai (keltų giminės tauta; dabar jų likučiai yra valai, airiai ir škotai) , juos užkariavo romėnai, vėliau, žlugus Romos valstybei, užkariavo anglai-saksai, dar vėliau didelę dalį salos buvo užkariavę danai su norvegais, o vėliausiai prancūziškai kalbantys normanai. Visi jie įdėjo savo indėlį į žmonių kalbą ir iš viso minėto mišinio susidarė šiuolaikinė anglų kalba. Štai taip – pačioje kalboje visa anglų tautos istorija arba praeitis. Lygiai tas pats yra ir su visomis kitomis kalbomis. Truputį aukščiau rašiau – mūsų kalba kalbantys žmonės užkariavo milžiniškus plotus; išplatino juose žemdirbystę, geležį ir geležinius įrankius ir ilgainiui susiliejo su užkariautaisiais. Taip atsirado indoeuropiečių kalbų šeima. Atsitiko lygiai taip pat kaip su anglų kalba. Skirtumas tik toks — anglų kalba atsirado visai neseniai, prieš penkis-šešis šimtus metų ir žmonės visą jos atsiradimo procesą dar gerai prisimena, o mūsų kalba po pasaulį išplito prieš tris – keturis tūkstančius metų. Be to, gudų kronikoje rašoma, kad mūsų valstybė įkurta maždaug prieš keturis tūkstančius metų. Va tada mūsiškiai ir pridarė… – po šiai dienai indoeuropiečių kalbos pasaulyje didina savo valdas. Tada prasidėjusi banga po šiai dienai ritasi vis tolyn. Mokslo ir technikos pažanga irgi visą laiką eina iš indoeuropiečių. Per visus tūkstantmečius. Štai taip!!!

Ne tokie jau prasti esame. O brangūs mūsų kaimynai ir krikštytojai — lenkai, vokiečiai ir rusai — iš kailio neriasi įrodinėdami, kad lietuviai nuo seniausių laikų buvo laukiniai žmonės, labiausiai atsilikę nuo visų, kad jie yra geradariai atnešę į mūsų žemę kultūrą. Kas katinui uodegą pakels?

Va gavosi toks kūrinys. Pusę paėmiau iš Amerikos Lietuvio (jis savo ruožtu paėmė iš “The New York Times”), o kitą dalį parašyta kursyvu parašiau pats. Visus paryškinimus „Amerikos Lietuvio“ tekste padariau aš.

Tekstą sudarė Pranas Valickas 

(5307)