Iškilių Pasaulio ir Lietuvos mąstytojų, kultūros žmonių, mintys apie tautiškumą apskritai ir lietuvių tautą išimtinai.

Oskaro Milašiaus, lietuvių-prancūzų rašytojo, mintys:

Keisti, netikėti istorijos vingiai. Kadaise Lenkija prievartavo Lietuvą, užkabino Uniją. Ilgą laiką Lietuva vargo, murdėsi „veto“ pragare bei anarchijoje, taip būdingoje lenkiškam, „poniškam“ protui. Po Vokietijos žlugimo ir išdalijimo Lietuva kurį laiką bus galingesnė už sutriuškintą Lenkiją ir atsiims prarastas žemes kartu su sostine Vilniumi. Tačiau Lenkija iš naujo stiprės, nebus pasimokiusi iš praeities klaidų, Seinuose ir kitur uždraus lietuviškai melstis, geis atkurti senąją valdžią, persekios, trems kai kuriuos lietuvius, bet Vilniaus neatgaus. Lietuviams jokiu būdu ne pakeliui su lenkais.

Pirma, tegul lietuviai nieko nesimoko iš lenkų ir tegul neugdo tautinės katalikų bažnyčios, tos „polskos vieros“.

Lietuvos kelias – tegul ir kruvinas, skausmingas, bet savitas, grynai lietuviškas.

Senoji Lietuva yra motina arijų rasės.

Iš griuvėsių turi išdygti švarus, tyras tautų augalas.

Vardas Lietuva užvaldo mano protą ir jausmus. Aš trokštu Jums atskleisti ją. Ateikite. Dvasioje nuvesiu Jus į šviesų kraštą – ūkanotą, glūdų, šnerantį. Suvasnokime sparnais – aure, jau skrendame per šalį, kur kiekvienas daiktas turi blausią atminimo spalvą. Apgobia mus vandens lelijų kvapas, plėkstančių miškų garsai…

Kur tik pasitaikydavo proga Oskaras Milašius kalbėdavo, kad, nepaisant išdavikiško Lietuvos bajorų sulenkėjimo, lietuviai valstiečiai, nors jau ir praslinko daugiau negu dvidešimt tūkstančių metų, „dar tebekalba šventąja brahmanų kalba, lietuviškose dainose dar tebegyvena pirmykščių arijų pasaulio siela, rytmetinę žvaigždę lietuviai dar tebevadina Aušrine, kaip kitados asirai. Lietuvių kalba, tautosaka, mitologija – tai raktas į visos Europos praeitį“.

Česlovo Milošo mintys:

„Niekad neseksiu tų, kurie naikina pėdsakus, išsižada praeities ir lieka mirę, nežiūrint, kad protinės ekvilibristikos pagalba tariasi esą gyvi. Mano šaknys yra ten, Lietuvoje, ir tai yra tiesa. Kad ir sunku ir nemalonu aiškinti savo kilmę, o vis dėlto reikia mėginti“

Antano Maceinos mintys:

„Naujosios kartos turi būt gerai supažindintos su tautinio pašaukimo esme… tautinis pašaukimas yra tautos gyvybės klausimas ir kad atsisakyti jį vykdyti reikštų pražudyti savo tautą… Jaunoji karta yra tinkamai išauklėta tautiniam pašaukimui tada, kai ji yra tautiškai aktyvi ir kai ji yra sąmoningai nusistačiusi savo tautybės atžvilgiu“.

Tautinis auklėjimas, kaip sudėtinė pilnutinio ugdymo dalis, yra labai svarbus siekiant svarbiausio ugdymo tikslo – tobulo žmogaus.

Tautinis auklėjimas nerengia žmogaus gyvenimui apskritai, bet rengia žmogų specifiniam tautos gyvenimui ir visoms tautinėms jojo sritims. Tautinė individualybė ir tautinis gyvenimas yra du pagrindiniai tautinio auklėjimo pradai .

Tautinis pašaukimas, kaip objektyvinis žygis, nėra tautai primetamas…. Tautinis pašaukimas suprastas pilnutine prasme, yra universaliai reikšmingos idėjos vykdymas.

Tautinis pašaukimas yra tautos gyvybės klausimas ir kad jį atsisakyti vykdyti reikštų pražudyti savo tautą.

Tautinę individualybę tauta gali atskleisti tik tautinės arba tautiškos religijos dėka. Pasak A. Maceinos, tautinė religija yra „tautos sukurta ir tautoje pasilikusi, ji iš tautos kyla ir tautoje skleidžiasi“, o tautiška religija esanti tokia, kuri atitinka tautos esmę, savitą žmogaus santykiavimą su Dievu ir esti pergyvenama bei praktikuojama pagal tautinės individualybės nusiteikimus.

V. Kudirkos (pirmojo „Varpo“ numerio įžangoj 1889 m.) rašė: „Išmokinti lietuvius lietuviškai galvoti… pratinti, kaip pridera lietuviams elgtis, išaiškinti kelius, kuriais eidami galėtume pasakyti „Lietuviai esame“ … nukrėsti nuo lietuvių nesuprantamą lipnumą prie svetimų tautų…“

Vydūno mintys:

Ir nuostabu, kad lietuvių tauta galėjo išlikti beveik tokia, kokia ji buvo senovėj. Tuo kaip tik įrodo, kad lietuvių tauta yra išrinktoji tauta.

Taip tautos siela apgaubia visą tautą… Visame kame lietuviška gyvybė atsispindi iškelti į šviesesnę sąmonę, į harmoningesni gyvumą, į galingesnį veikimą… Ne mūsų uždavinys kitas tautas pamėgdžioti, bet savaip augti ir auklėtis.

Kalboje atsispindi ir tautos dorovė. Tūkstančius, o gal net šimtus tūkstančių metų ją formavo tautos kūrybinės galios. Todėl lietuvių ir sakoma, kad kalba esanti prigimta.

Kalba, be abejo, yra p a v e l d i m o j i ir k u l t ū r o s v e r t y b ė. Šimtus metų ją kūrė tauta. Kalboje geriausiai atsispindi tautos gyvenimo vertybių augimas. Jos garsai tampa skvarbesni, žodžių prasmė aiškesnė, tiksliau apibrėžta, gausėja išraiškos būdų. Ir visa tai rodo augant ir gausėjant vidinį, dvasios gyvenimą, jo turinį darantis aukštesnį ir patvaresnį.

Kiek sąmoningai tautos vaikas dalyvauja tautos gyvenimo vertybių ugdyme, tiek jis savo tautai priklauso ir yra jos atstovas, o kartu – tikrasis žmogus. Kelias į tikrąjį žmoniškumą kaip tik ir vedą per įgimtą tautiškumą. O kokio aukštumo pasiekta, matyti iš to, kaip paisoma visų kitų tautų savitumo (citata).

Bet jei žmogus nedalyvauja šiame tautos, kurioje gimęs, gyvenimo vertybių kūrime, jeigu jo tautinis paveldas nustelbtas svetimos gyvensenos, tai jis dažniausiai nebėra sveikas savo tautos, o kartu ir žmonijos narys.

Taigi v i e n o s tautos sūnus negali tapti k i t o s tautos gyvybingu nariu. Jis negali būti pastarosios gyvenimo vertybių dalininku, jos tegali jį sužadinti arba suvaržyti. Vargu ar gali tautos gyvenimo visuma būti sveika, jei tautoje gyvena daug kitos kilmės žmonių.

Daugelyje tautų akivaizdu potraukis į tai, kas svetima, ieškant pramogos ar naujų stimulų. Raštuose, dramoje, operoje, operetėje ir kitur pirmenybė teikiama iš svetimos tautos imtiems siužetams bei kūriniams. Kas būtų priimtina tik kaip paskata, tampa kasdienine duona. O pačios savo tautos savitumas lieka be dėmesio. Giliau siekiantis poveikis, suprantama, būna tada, kai žmonės nuo pat gimimo perima jiems svetimą išraiškos būdą – šneka svetima kalba. Nuolatinį slopinimą patiria jų vidinė kūrybinė jėga, kuriai tenka reikštis jai svetimu būdu. O jam juk būdingas visai kitas ritmas, kuris kokiu nors būdu pradeda veikti ir kalbantįjį.

Gyvenimo įstatymai, pasak Vydūno, lemia Lietuvai gražią ateitį. Ji, palyginus su kitomis tautomis, savo varguose išliko mažiau nedora, mažiau nusikaltusi prieš Kūrybos įstatymus. Tauta turėtų kaskart atsakyti, kur ji esanti, kad įveikusi sunkumus galėtų kurti savo ateitį, kurti save, o ne tik savo įvaizdį.

Ivinskio (Aidai, 1947 m., 9 nr.): „Mūsų patriotams aušrininkams stiprus susirišimas su savo praeitimi ir jos ligi padangių kėlimas, laikymas lietuvių tautos beveik išrinktąja, jau buvo savotiškas lietuviams pašaukimo suradimas. Jie plačiai visu uolumu skelbdami, jie ir prikėlė tautą“.

J. Girnius mintys:

Būdama tautinės gyvybės versmė, drauge kultūra tautai yra jos pašaukimas… Todėl vykdyti tautai savo pašaukimą — tai kurti savo kultūrą. Tautinis pašaukimas — tautinė kultūra. Kurdama savo kultūrą, tauta vykdo ir savo pašaukimą.

Vinco Mykolaičio Putino savo „Nuvainikuotoj Vaidilutėj“ aiškiai nurodo, kad lietuvių tautos pašaukimas yra tautos kūryba, nuo kurios priklausys tolimesnis lietuvių tautos likimas.

J Venclovos „Lietuvių tautos pašaukimas“ knygos pagrindu sudarytos išvados:

Tik lietuvių liaudis nesąmoningai vykdė savo tautinį pašaukimą, išlaikydama senąją lietuvių kultūrą bei senąjį visų indoeuropiečių tautų bendrą palikimą, tuo išgelbėdama lietuvių tautą nuo pražūties. Bet ji buvo per silpna sulaikyti pačią lietuvių tautą nuo didžiulio jos sumenkėjimo.
Galutinėj išvadoj: norint išgelbėti mūsų tautą nuo pražūties, reikia visiems lietuviams atsipalaiduoti nuo visokių svetimų žalingų įtakų, kurios paralyžiavo lietuvių tautos gyvybines jėgas, eiti lietuvišku keliu, gilinti savo lietuvišką sąmonę, dirbti vieningai visomis savo jėgomis lietuvių tautos sustiprinimui bei Lietuvos gerovei, puoselėti savo nuo seno paveldėtą lietuvišką kultūrą, kuri buvo per amžius lietuvių tautos išlikimo laidas.

Kaip jau anksčiau pastebėjome, kad lietuvių tauta savo ilgų amžių egzistencijoj žmonijai yra davusi gana daug: 1) vykdydama savo tautinį pašaukimą, lietuvių tauta išlaikė senąjį visų indoeuropiečių tautų bendrąjį palikimą, 2) viduramžiais senosios Lietuvos valdovai, vykdydami politinę misiją, apgynė Vakarų Europos krikščionišką kultūrą nuo mongolų sunaikinimo, 3) išlaikė seniausią pasaulyj kalbą su bendrais senaisiais žmonijos kultūros bruožais.

M. Romeris (židinys, 1934, 8-9 nr.) konstatavo: „Dėl gabumų lietuviai negali skųstis: jie juos daug sykių ir daugelyje sričių yra įrodę. Jau neliesdami mūsų didelės valstybinės praeities, tik tai atsiminkime, kiek žymių vyrų lietuviai kaimynams yra davę: kiek lietuvių kilmės žymių ir garsių vyrų – kariškių, valstybininkų, administratorių, mokslininkų yra gavę lenkai, vokiečiai, rusai, nemaža jų ten ir dabar tebėra“.

J. Levino mintys:

Tautos, neturėjusios gyvenime tikslo išsaugoti savo žemiško buvimą liekant pačiais savimi, neįžvelgusios prasmės viso to, kas esti virš jo ir aukščiau – persmelkiant visą gyvenimą, išnyko kaip dūmas arba sumišo su kitomis tautomis.

Rimos Palijanskaitės teiginiai:

Ir A. Maceina, ir Vydūnas religinį tautiškumą įvardija aukščiausiu tautiškumo laipsniu, tautinės individualybės išsiskleidimo viršūne, kiekvienos rasės siekiu.

Rašųytoja teigia, kad žvelgdamas į nutautėjusius Mažosios Lietuvos gyventojus, Vydūnas liūdnai konstatavo, jog praradę tautiškumą – savo šaknis – žmonės degraduoja…

Būti savimi – tai puoselėjant savo esmę (savastį), kurti savitą gyvenimą ir kultūrą. Tautinės arba tautiškos pasaulėžiūros – darnios kosmologinės sistemos – įtvirtinimas yra vienas svarbiausiųjų tautos evoliucijos bei jos išlikimo garantų.

Lietuvio siela nuo seno turi glaudų ryšį su gamta. Ir šiandien į ją einame lyg į šventovę, lyg į susitikimą su Didžiuoju Slėpiniu.

Ori tauta, kaip ir suaugęs, sveikas, brandus žmogus, neturėtų elgtis kaip vergas – šokti pagal kažkieno sukurtą muziką, t. y. mąstyti ir gyventi pagal kažkieno kuriamą scenarijų (ideologiją). Būdama laisva savo esme, tauta, vydūniškai tariant, turėtų savaip apreikšti mokslą, meną, dorovę ir savaip „prieiti Aukštybę“. Kelias į Ją, pasak Vydūno, veda per tautos širdį. Toji tautos širdis – tautos gyvybė – jos išlikimo pamatas. Pasak Vydūno, kiekviena tauta – kaip ir žmogus – pasaulyje turi savo uždavinį, savąją misiją. O siekiant ją įgyvendinti – būtina būti savimi.

Lietuvių tautos išlikimo klausimas: kaip pastatyti lietuvio širdyje šventovę, kurios vardas yra Lietuva?

Užsienio tyrinėtojų mintys apie lietuvių tautą:

Dr. R. Loebell (76-13 ir 14) aiškiai pabrėžė. „Čia jie (mokslininkai) pajuto tartum esą. proariškoj (pro indoeuropietiškoj) gimtinėj, kai jie netikėtai susitiko su tauta (lietuviais), kurios skambi kalba, dainos, pažiūros, kurios būdas ir veikla buvo tokie, kokie ir arijų protėvynėj… Kadangi jie (lietuviai) yra labai konservatyvus, kaip jokia kita tauta, tai jie ir išlaikė pirmykštį indogermanų (indoeuropiečių) palikimą“. Prof. M. Kojalovič (67-38) tvirtino: „Tai vienintelė (lietuvių tauta), kuri daugiausia išlaikė priešistorinių arijų (indoeuropiečių) tautų liekanas“. Prof. A. Scot (118-205) pažymėjo: „Jie (lietuviai) yra paslaptinga Europos tauta, kuri išlaikė pirminio arijų (indoeuropiečių) kamieno palikimą“.

dr. I. Taylor (129-261): „Lietuviai turi geriausią teisę atstovauti pirminę arijų (indoeuropiečių) rasę“ („Lithuanians have the best claim to represent the primitive Aryan race“), prof. dr. S. Chatter ji (22-109): „Baltai (lietuviai) atstovauja pirminius indoeuropiečių gyventojus“.

Garsus juristas prof. dr. B. Leist (74-103) randa: „Indoeuropiečių (arijų) bendruomenė iš gilios senovės turėjo 5 moralinius įsakymus: 1) Laikytis švariai kūnu ir doriam dvasia, 2) Nepiktadariauti, 3) Nežudyti, 4) Nevogti, 5) Būti teisingam… Į vedybas jaunoji privalėjo ateiti su nekaltybe“. Pagal tą patį prof. B. Leist (73-3) senovės indoeuropiečių (arijų) teisė buvo glaudžiai susijusi su tikyba ir dorovės dėsniais, o visa teisinė sistema reikalavo lygiai visam krašte pravesti tvarką (darna).

Prof. A. Pogodin (107-19) pažymi: „Lietuvių gyvenimo būde dar ir dabar reiškiasi indoeuropiečiu kilmės senosios tradicijos“. Dr. T. Thurston (Liet. Dien., 1962, I) rašo: „Mokslininkai pripažįsta, jog lietuviai yra išreiškėjai pirminės arijų (indoeuropiečių) kultūros bei civilizacijos“.

prof. dr. R. Dethlefsen (28-42): „Pagaliau Lietuva… tas kraštas garsios ir labai senos tautos, nuo kurios ji savo vardą nešioja, turi išlaikiusi iki mūsų dienų vertingą, labai seną ir savarankišką meno kūrybą“.

Moderninės kalbotyros tėvas prof. A. Meillet (Les Annales des nationalites, 1913, 5-6 nr., 205 p.) aiškiai konstatavo: „Tas, kuris nori žinoti, kaip indoeuropiečiai kalbėjo (indoeuropiečių protėvynėj), tegu nuvyksta ir pasiklauso, kaip dabar kalba lietuviai ūkininkai“. Prof. J. Žilinskas (151-41) liudija: „Prof. Pott pažymi, kad lietuvių kalba yra pirminė ariška (indoeuropiečių) , ir jos formos yra senesnės už visas dabar egzistuojančias indoeuropiečių kalbas“. Prof. dr. Ehret (35-8) pareiškė. „… ji (indoeuropiečių prokalbė) reiškiasi lietuvio lūpomis“. Italas prof. G. Salvatori (114-5) tiesiog sako: „Lietuvių tauta išlaikė kalbą, kuria buvo kalbama indoeuropiečių protėvynėj, beveik tos pačios buvo, taip jie galėjo išlaikyti papročius gilios senovės“. 

Prof. E. Rečius (110-431): „Jei vertė tautos žmonijoj būtų matuojama jos kalbos grožiu, tai žemaičiai ir lietuviai būtų pirmoj eilėj tarp Europos gyventojų“.
Dr. G. Sauerwein (45-32): „Ji (Lietuvių kalba) daugel atvejų minties išreiškimui yra lankstesnė priemonė, ne kaip kokia kita kalba Europoj, ir būtent, per savo formų gausumą taip pat daug gražesnė“.
I. Gedainis (41-35): „Švedų kalbininkas prof. H. Skioeld tikina, kad lietuvių kalba yra pati seniausia iš visų pasaulyj gyvųjų kalbų“.
Prof. dr. R. Latham (71-151): Lietuvių kalba etnologų akimis yra reikšmingiausia kalba Europoj“.
E. Harrison (50-25): „Visi užsienio mokslininkai sutartinai pripažįsta didelį grožį ir turtingumą lietuvių kalbos“.
Prel. prof. K. Bohusz (14-153): „Teisingai turtinga kalba yra ta, kuri kiekvienam daiktui, kiekvienam dvasiniam veiksmui turi atitinkamą posakį, nevartoja to pačio pavadinimo dviem panašiems dalykams, o tačiau skirtingai. Tokia kalba yra lietuvių kalba“.
Prof. V. Lavoix (72-27): „Savo senumu lietuvių kalba stebina kalbininkus, kurie ją laiko arijų (indoeuropiečių) kalbų pradiniu kamienu. Ji savo žodynu yra labai turtinga ir savo gausiomis formomis leidžia išreikšti įvairius minties išreiškimus.
Prof. H. Pedersen (99-65): „Šiuo atžvilgiu (seniausia apraiška) ne viena iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų negali susilyginti su lietuvių kalba“.

(2173)