Įžanga

Pagrindinės žmonių egzistencijos sąlygos yra priderami energijos ir vandens ištekliai. Energija skirstoma į potencinę ir kinetinę. Potencinės energijos yra medienoje, dirvožemyje, vandenyje, naftoje ir kituose gamtinėje aplinkoje esančiuose ištekliuose. Kinetinė energija reiškiasi kaip šiluma, judesys.

Taigi, kurioje vietoje žmonių bendruomenei geriausia kurtis? Aišku, kad ten, kur yra geriausios sąlygos gyvybei palaikyti, aplinkoje kur yra priderami energijos ištekliai. Įsivaizduokite šalį:

1. kurios žemės paviršiuje gausu durpių, dirvožemio, molio, vandens telkinių ir kt.

2. kurios žemės gelmėse gausu gėlo vandens, mineralinio vandens, geoterminio vandens, anhidrido, anglies, galimybė išgauti skalūninias dujas ir kt.

3. kurioje auga ir gali būti auginami miškai, įvairi žemės ūkio produkcija; kurioje esant šalčiui yra kuo pasišildyti, galima gamtinėmis priemonėmis pasigerinti sveikatą; apskritai kurioje yra viskas ko reikia saugiam, sočiam, sveikam gyvenimui.

Akivaizdu, kad atskiros žmonių bendruomenės konkuruotų tarpusavyje siekdamos įsitvirtinti tokioje šalyje, kadangi joje yra visos sąlygos tenkinti energijos poreikius. Juos patenkinus atsivertų galimybės siekti kūrybinių, tiriamųjų, ekonominių ir kitų žmogaus saviraiškai svarbių tikslų.

Tuo pačiu svarbu, kad žmonių bendruomenė sugebėtų pateisinti savo įsitvirtinimą energijos ištekliais gausioje šalyje. Vienas iš būtų apsisaugoti nuo kitų žmonių bendruomenių pretenzijų į šią šalį yra savo kariuomenės steigimas bei perteklinės produkcijos pardavimas šioms bendruomenėms.

Taigi, protinga žmonių bendruomenė įsitvirtinus energijos ištekliais gausioje šalyje privalo siekti:

1. pateisinti, įteisinti ir saugoti savo įsitvirtinimą šioje šalyje;

2. tvaraus energijos išteklių naudojimo, kad jais galėtų tenkintis šimtmečiais ateinančios kartos;

3. dalintis savo pertekline produkcija su kitomis bendruomenėmis, kadangi jos galimai patiria tokios produkcijos stygių.

Ar yra tokia šalis? Taip, tai Lietuva. Kyla klausimas kas yra pateisinę, įteisinę ir išsaugoję savo įsitvirtinimą šioje šalyje? Lietuvos respublikos konstitucijoje teigiama, kad:

1. Lietuvių Tauta išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius. Lietuvių Tauta įgijusi prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.

2. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.

3. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

Taigi, Lietuva yra gausi energijos ištekliais šalis, kurioje įsitvirtinusi Lietuvių Tauta. Atrodo, kad lietuvių tautai belieka liudyti šį įsitvirtinimą kasdieninėmis pastangomis, kad niekam iš aplinkinių nekiltų abejonių dėl jos, kaip esančios tokios šalies šeimininkais.

Tačiau, tam randasi kliūtys dėl esančio žmogiškojo silpnumo dėmens.

Žmogiškasis silpnumas

Žinomi metodai, kaip palaužti žmogaus valią. Vienas iš būtų padaryti, kad jam taptų emociškai, fiziškai, protiškai nepakeliamai sunku. Tokioje būsenoje dažnai išsižadama draugų, artimųjų, tėvynės. Tokioje būsenoje esantis, įsibaiminęs žmogus galimai išduoda bendražygius, atiduoda brangius daiktus, priešams perleidžia nuostabias vietas. Palaužta valia žmogus išsižada tikrųjų turtų kurie yra trijų pobūdžių:

1. bendražmogiškieji, tai draugai, artimieji, tėvynė;

2. išoriniai kaip užgyventas turtas, tai sklypai, auksiniai daiktai, verslai ir kt.;

3. vidiniai, tai įsitikinimai, papročiai, išmanymas ir kt.

Tik turintis tikrojo turto asmuo gali laikyti save laimingu. Tačiau kiekvienam turtui išsaugoti ir išlaikyti reikalingos pastangos.

Taigi tikrasis turtas gali būti įgytas kaip dovana, kaip paveldėjimas, kaip pripažinimas. Tikrasis turtas nėra prekė. Akivaizdu, kad kai pradedama pardavinėti, išdavinėti, niekinti draugus, artimuosius ar net giminaičius tai jau emocinio, protinio, savigarbos nuosmukio požymis.

Ar panašus dėsningumas galioja ir tokiam turtui kaip auksiniai daiktai, ūkis, verslas? Panašūs dėsniai galioja ir jiems. Visų pirma toks turtas tai žmogiškojo orumo įrodymas. Tokio pobūdžio turtas yra per ilgesnį laiką užgyvenamas, kuris vėliau gali būti dovanojamas artimiesiems. Kai kuris tikrasis turtas gali būti keičiamas į pinigus tik tuo atveju, jeigu už juos ketinama įsigyti kitą tikrąjį turtą.

Kokie lietuvių tautos turtai santykyje su Lietuvos šalimi? Šiandienos požiūriu svarbus istorinis atskaitos taškas yra 1992 m. priimta Lietuvos respublikos konstitucija, kurioje aiškiai įvardintos lietuvių tautos teisės į didžiulį turtą Lietuvos šalį. Tuo labiau, kad įvairiuose įrodymų raštuose yra aiškus lietuvių ryšio su baltais, kurie šioje šalyje gyveno tūkstantmečius, įvardijimas. Keista, tačiau tokio akivaizdumo aprėptyje šiandieną pradėjo rastis abejonių požymiai dėl pačių lietuvių gebėjimo išsaugoti savo tikrąjį turtą. Keletas iš tai apibūdinančių žiniasklaidoje pateiktų pasisakymų:

1. „Valstybės pamatai – dvasia, besireiškianti ir gyvuojanti per kalbą, kultūrą ir žemę. Kokios ji būklės šiuo metu, parodo mūsų realijos. Sveika nuovoka kužda, kad žemė nėra turgaus prekė, o dalykas šventas. Visi sunkumai, su kuriais susiduria valstybė ir pati tauta, yra pasekmė to, kad valstybė pamatas – dvasia – negaluoja. gėda dėl to, kad prigyvenome tokį laiką, kai reikia sakyti lietuviams: neprekiaukite savo žeme! “

2. „Visuotinio žemdirbių suvažiavimo rezoliucijoje reikalaujama uždrausti žemės ūkio paskirties žemės pardavimą ES ir kitiems užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims, kol nebus sulygintos tiesioginės išmokos. Žemės pardavimo priešininkai, į Žemę žvelgė, kaip į vertybę, kurios neįmanoma įvertinti pinigais – mūsų visų išgyvenimo pagrindą, maisto gamybos priemonę, kurią parduoti gali tik nevisaprotis arba išdavikas.“

3. „Kur mūsų laisvė, jei nėra laisvos minties, savarankiškos, logiškos minties vystymo? Kokia gi čia logika, jei kai kurie žmonės (lietuviai!) svarsto galimybę apie žemės išnaudojimą kaipo skalūnų dujų atveju; kai kurie svarsto galimybę leisti įsigyti žemės užsieniečiams. Ne užsieniečiai baisūs, o faktas, kad žemės pirkimu suinteresuotos visų pirma didžiulės įmonės ir asmenys, kurie pasišovę daryti verslą iš mūsų žemės“;

4. „Gal Lietuvos respublikoje tos laisvės ir nėra, išskyrus teisę laisvai emigruoti iš Tėvynės, parduoti protėvių prakaitu ir krauju aplaistytą žemę užsieniečiams, imti paskolas iš skandinavų bankų, savanoriškai veržtis diržus ir per šventes kelti trispalvę vėliavą. Laisvi mes buvome nuo Vingio parko mitingo 1988-ųjų liepos 9 d. iki 1990-ųjų kovo 11-osios. Tada senoji valdžia jau nebekėlė baimės, o naujos tiesiog dar nebuvo. Tarptautinei bendrijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, šalyje prasidėjo neregėto mąsto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto grobstymas, lydimas politinių intrigų, skandalų, baimės, neapykantos ir nusikaltimų šleifo. Po nepriklausomybės paskelbimo iki šiol mes gyvename nuolatinės įtampos, visuomenės susipriešinimo, baimės dėl rytdienos ir totalinio nepasitikėjimo valdžios institucijomis būsenoje.“;

5. „Lietuva daug kartų buvo praradusi laisvę ir nepriklausomybę, bet dar niekada ji nebuvo pardavusi savo žemių. Jei taip atsitiks, tai bus didžiausia nelaimė per visą garbingą Lietuvos istoriją. Be savo žemės, klestinčio kaimo – Lietuva be ateities.“

Dabartinė lietuvių karta iš savo protėvių paveldėjo didžiulį tikrąjį turtą Lietuvos šalį. Tai yra neįkainuojamos vertės dovana, kurios turėjimas suteikia privalumus, patogumus, pranašumus. Bet yra požymiai, kad didelė dalis lietuvių tiek emociškai, fiziškai, protiškai palaužti, kad po truputį šį tikrąjį turtą už dyką, už pinigus, ar pasitraukdami perleidžia kitoms žmonių bendruomenėms. Tuo pačiu kyla klausimas,koks lietuvių nuošimtis dabartinėmis aplinkybėmis iš vis sugeba bent kažkuo prisidėti prie lietuvių tautos kaip Lietuvos šalies šeimininkės pateisinimo, įteisinimo ir saugojimo? Viename iš žiniasklaidoje pateiktų pasisakymų šiuo klausimu teigiama, kad „|Dauguma lietuvių, kaip ir dauguma čia gyvenančių rusų, lenkų ir kt. Lietuvos valstybės kūrimo procese tikrai nedalyvauja. Jei nori būti nors truputį laimingas, pirmiausia turi būti savo žemės šeimininkas ir valdyti savo turtą. O ar mes jį valdom? Ar bent norim valdyti? Tai klausimai visiems… Pagaliau, mes visi turim ruoštis atsakyti į klausimą, kurį mums užduos vaikai ir vaikaičiai: “kodėl jūs pardavėte Tėvynę Lietuvą?“.

Šis lietuvių tautos valios išbandymas ir dalies jos narių palaužimas vyksta ištisus šimtmečius. Pastarąjį šimtmetį akivaizdus daugelio lietuvių tautos narių proto, emocinis, fizinis palaužimas prasidėjo 1940 m. kai vienu metu reikšiantis trims grobuonims Vokietijai, Lenkijai ir sovietinei Rusijai buvo įsibaiminta tiek, kad tapo nebeaišku su kuo bendradarbiauti, nei vienam iš priešų nepasipriešinta pajėgia Lietuvos respublikos kariuomene, tik vėliau desperatiškai mėginta apsiginti pogrindiniu būdu. Be to prasidėjo išbandymų laikmetis, kai lietuviai buvo pratinami atsisakyti prisirišimų ne tik prie žemės sklypų, bet ir prie vertingesnių daiktų, būstų, net ūkio padargų… Kadangi daugelyje pasaulėžiūros mokymų aiškinama neprisirišimo prie materijos svarba žmogaus vystymuisi, tai tinkamai priimant galėjo daliai tautos išeiti į gera. Tačiau panašu, kad per šį laikmetį daugeliui pagedo orumo, tikrojo turto, tėvynės svarbos sampratų suvokimas.

Praktine prasme vertingiausieji gamtiniai ištekliai

Vanduo, dirvožemis, anhidridas … Būtent šie gamtiniai ištekliai yra Lietuvos šalyje. Iš viso pasaulyje esančio vandens tik 1% yra giluminis, ežeruose ir upėse bei tinkamas ir prieinamas gėrimui. Be švaraus vandens neįmanomas ir energijos išgavimas.

Žiniasklaidoje pateikti pasisakymui šiuo klausimu:

1. „Vanduo – žemės kraujas. Planetoje švaraus vandens jau daug kur trūksta. Netoli tas laikas, kai jis kainuos brangiau nei naftos produktai. Tai mūsų didžiausias turtas, nes be švaraus vandens neįmanoma ir žemdirbystė.“

2. „Gėlo vandens, kurio Lietuvoje, rodos, net per daug, Žemėje lieka vis mažiau – kalbu ne absoliutaus kiekio, tačiau tinkamumo gerti prasme. Ištisos teritorijos tampa nebetinkamomis gyventi kaip tik dėl vandens trūkumo. Tuo tarpu Lietuvoje šį išteklių, be kurio gyvybė tiesiog neįmanoma, ketinama iškeisti į dujas, eilinį kartą baksnojant pirštu į Rusiją – girdi, tokia nepriklausomybės kaina. “

3. „Žemę ir išvežti galima. Jau dabar į kita Europos šalis gabenamos durpės bei juodžemis. Šiuo požiūriu nesunku įvertinti neįvertinamą žemės kainą.“

Pinigai, spekuliacijos, investicijos

Žiniasklaidoje pateikti pasisakymai apie žemė kaip prekė, žaidimus apie žemės kainą ir teisę parduoti kam nori:

1. „Pažįstu ūkininką, kuris šiuo metu dirba 300 hektarų žemės. Jo ūkis – modernus, bet savo žemės jis teturi 12 hektarų. Nenusipirko jos, nes nuolat investavo į techniką. Tautai gresia klajoklių likimas, nes savoje žemėje ji greitai neteks vietos arba vergaus svetimšaliams už maisto gabalėlį.“

2. „Bendrovė „Agrowill group“ kovo pradžioje pardavė 2 tūkst. hektarų Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės švedų kapitalo įmonei. Iki kitų metų gegužės dar galioja draudimas pardavinėti žemę užsieniečiams. Agrowill group“ valdybos pirmininkas teigė, kad jie žemių nepardavė. Pardavė 3 antrines įmones, kurios valdo žemes. O įmones parduoti ar įsigyti nei po 2014 metų, nei dabar nėra draudžiama. “

3. „Žemdirbystei skirtos žemės Lietuvoje – arti 3 mln. hektarų, padauginkit iš kylančios hektaro kainos, ir pamatysit, kiek milijardų litų norėtų atsirasti mūsų šalyje, mūsų bankuose ir piniginėse.“

4. „Kaip žinoma, danai Lietuvoje turi kiaulių fermų, užaugintas bukasnukes parduoda Rusijai, susižeria pelną ir sėdi sau Kopenhagoje. Mums lieka azoto kvapai, teršalai ir nerimas, kad danai mūsų kiaulininkams nemoka tokių algų kaip saviems kiaulininkams danams. “

5. „Žmonės nerimavo dėl žemės supirkimo spekuliaciniais tikslais bei dėl netrukus pasibaigsiančio pereinamojo laikotarpio, kai žemę galės oficialiai įsigyti ir užsieniečiai: „Mažeikių rajone visą žemę yra supirkę užsieniečiai“, „Kalbame, kad remsime jaunuosius ūkininkus, o iš kur jie tą žemę nusipirks, jei jos nebėra?“ Ministro teigimu, šiandien niekas negali tiksliai pasakyti, kiek žemės supirkta, nes dažnai už to slypi mūsų piliečiai ir pačių įsteigtos uždarosios akcinės bendrovės. “

Išvada, kad dažnai užmirštama, kad žemės sklypai vertingi ne vien patrauklia vieta namui pasistatyti ar žemės ūkio veikla užsiimti, tačiau ir savo giluminiais ištekliais. Taigi vertinant žemės sklypo vertę kvaila apsiriboti tik jos tinkamumu pastatams statyti ir derlingumu, nes jo gilumoje gali būti ir geriamojo vandens ar kiti naudingieji ištekliai. Pigiai parduodamo atokaus ir nederlingo sklypo gilumoje gali būti milijonų vertės giluminio vandens telkinys.

Vartotojiškumas kaip siekis kuo greičiau viską suvartoti

Dažnai išsakomas vartotojiškas dirvonojimo supratimas. Tačiau dirvonojimas visų pirma yra turto kaupimas, kadangi juodžemis yra turtas. Be to, vykdant vartotojišką žemės ūkio veiklą sklypų dirvožemis nualinamas ir dėl to mažėja jų derlingas.

Žiniasklaidoje pateikti pasisakymui vartotojiškumo klausimu:

1. „Nenaudojama žemė vertingesnė už kalnus aukso, todėl, kad ir didesnė dalis ES paramos mūsų žemdirbiams – tik palaikyti gerą žemės agrarinę būklę, vertintina kaip neįkainuojamo turto apsauga, kol joje svetimšaliai įgis teisę juo naudotis. Tai esminė mūsų krašto kolonizavimo strategija. žemės pardavimas už nekontroliuojamos vertės popierius yra beviltiškas kvailumas, kurį dar galima sustabdyti.“

2. „Per amžių amžius dėl žemės vyko karai. Tik šiuo metu karas vyksta ją perkant, o ne šaudant. Maža to, užsieniečiai elgiasi lyg parazitai. Mat iškanda perkamą sklypą iš žemdirbių nuomojamos privačios žemės vidurio. Ir sujaukia visą ūkininkavimą tame plote. Kol galų gale ūkininkas yra priverčiamas išsižadėti nuomos. “

3. „Žmogus oficialiai gali įsigyti 300 ha žemės iš valstybės ir 200 ha iš privačių asmenų, taigi iš viso 500 hektarų. Bet, ūkininko žiniomis, yra net 15 ūkių, turinčių beveik 300 tūkst. ha žemės, arba po 19 tūkst. 300 vidutiniškai kiekvienas. Dar beveik 30 ūkių sparčiai artėja prie tokios ribos. Pavyzdžiui, sostinėje gyvenantis apsukrus verslininkas, supirko žemes nuo Vilniaus 200-300 kilometrų atstumu.„Jis nuvarė nuo tų žemių ūkininkus, o besityčiodamas iš jų pasiūlė nuomos sutartis“. žemdirbių laukia niūri ateitis, nes žemė vis labiau koncentruojasi keliolikos asmenų rankose.“

4. „Žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas teigia, kad „Ateidavo pas mus į asociaciją švedų, kiti užsieniečių. Tai jie taip keldavo klausimą: suorganizuok man 500 hektarų sklypą ir kad būtų kompaktiškas. Užsieniečiai yra išlepę. Kai jie į kitą šalį atveža pinigų, įpratę, kad kitąmet jiems jau grįžtų investicijos. Užsieniečiams reikia didelių sklypų ir dar tokių, kurie greitai duotų grąžos. Be to, atsiranda grėsmė, kad užsienietis, skirtingai nei lietuvis, gali nualinti žemę, netaikyti joje sėjomainos. Po 5–10 metų užsienietis tą nustekentą dirvožemį parduos kitiems“.

5. „Kuo mažiau šalyje dirbamų žemė sklypų vietų, tuo patrauklesnis kraštovaizdis, tuo gausesnė augalijos ir gyvūnijos įvairovė. Žemės reikia dirbti tiek, kiek būtina, o ne tiek, kiek dažnam gobšuoliui norisi… “

Kas gali būti prarasta masiškai pardavinėjant žemės sklypus užsieniečiams

Galimos grėsmės ir jų pavyzdžiai pardavinėjant žemės sklypus užsieniečiams:

1. „Žemės išpardavimas, iki šiol faktiškai vykęs per tarpininkus ir daugiau ar mažiau fiktyvias įmones, praktiškai išeina į finišo tiesiąją, kurios pabaigoje galima tikėtis panašių rezultatų, kokius šiandien turi Palestinos arabai, pradėję pardavinėti savo žemes žydams, arba Amerikos indėnai, kur viskas taip pat buvo padaryta pagal sutartis. “

2. „Vietinių gyventojų gentis ketina nusižudyti dėl iš jų atimamos žemės. Teisėjas Enrikė Bonačela patvirtino rančo savininko prašymą iškeldinti gentį. “legaliai civilizuotai” ši žemė priklauso rančos savininkui, kuris ją įsigijo iš vyriausybės. Iš ko tą žemę įsigijo vyriausybė? Matot, reikalas tas, kad necivilizuotieji, šios žemės niekada ir nė iš ko neįsigijo – jie tiesiog ten gyveno ir, o siaube, niekada neturėjo savo vyriausybės. “Legaliai civilizuotai” pavogus žemę iš tų žmonių, kurie ten gyvena, ilgainiui susikuria monopolijos, jos stato gamyklas ar kitaip išnaudoja žemės išteklius ir įgyja nenatūralų pranašumą.“

3. „Keli šimtai oligarchų supirks mūsų žemę ir tapsime Baltijos palestiniečiais, o gal ištiks ir Malio respublikos likimas, kur naikinamos savanos, išstumiami vietiniai gyventojai ir įrengiamos cukranendrių plantacijos. “

4. „Kaip pokario metais niekas neklausė jūsų, ar norite eiti į kolūkius, taip niekas neklaus, kokiu būdu turite eiti į užsieniečių dvarus.“

5. „Vokietijos savaitraštyje „Der Spiegel“ teigiama, kad pasaulyje esą vis labiau populiarėja vadinamasis žemės užgrobimo modelis, kurį galima laikyti nauja kolonizavimo forma. Šį modelį taiko ekonomiškai išsivysčiusių valstybių korporacijos, trečiosiose pasaulio valstybėse superkančios žemės ūkio paskirties žemę. „Užsienio investuotojai superka arba išsinuomoja didelius plotus dirbamos žemės trečiosiose pasaulio valstybėse, kad pasipelnytų iš augančio žemės ūkio paskirties žemės grūdams auginti poreikio, atsižvelgdami į vis didėjantį gyventojų skaičių. Šis pelno siekimas dažnai prasilenkia su vietos gyventojų interesais. Pavyzdžiui, Liberijoje visa dirbama žemė jau priklauso užsienio investuotojams, 50 proc. dirbamų žemių užsieniečiai valdo Filipinuose, Ukrainoje – 30 proc. Šis procesas vadinamas žemės užgrobimu ir paliečia besivystančias rinkas Afrikoje, Pietų Amerikoje, Azijoje ir Rytų Europoje“.

Apibendrinimą parengė, © teisės saugomos, Mindaugas Lučka

(5509)