Rasos, Kupolė, Joninės – turime net keletą vardų šiai nuostabiai gamtos suvešėjimo šventei. Manau, kad vardas visada yra pagrindinė informacija apie dalyką. Taigi, ką talpina savyje Rasų, Kupolės ir Joninių vardai? Kokius šventės aspektus atskleidžia? Apie tai – šiame straipsnyje.

Rasos – atgimimui

Kodėl Rasos? Šiomis dienomis vanduo tampa stebuklingas. Jam šioje šventėje skiriama ypatinga reikšmė. Žinia, kad vanduo turi sąmonę, ir mes kasdien jį veikiame savo mintimis. Galime jį apvalyti, pašventinti. Per Rasą tai padaryti mums padeda pati gamta. Sakytum, tai pačios Motinos Gamtos šventė viskam, kas gyva Žemėje. Taip pat – ir žmogui, jojo atgimimui kūne bei sieloje. Todėl patariama daug maudytis gamtos telkiniuose, braidyti po rasą, ja praustis. Taip žmogus pasikrauna gyvybine energija visiems metams, o jautresni, imlesni gali atrasti netikėtų įžvalgų apie žmogaus paskirtį, Visatos sandarą, Dievo ir Žmogaus ryšį. Minties galia beribė, ir visuomet vyksta tai, kiek sau leidžiame, drįstame patirti. O tikriausiai kiekvienas širdies gilumoje ilgimės laimės, pilnatvės pojūčio. Tai išreikšta simboliniu paparčio žiedo ieškojimu. Tai – lietuvių nušvitimo, pabudimo sąvoka, išreikšta atitinkamais papročiais. Turime ugnies kūrenimo apeigą, kaipo vidinės – dvasios ugnies puoselėjimo vyksmą, tekančios saulės pasveikinimą (gyvenant budriai, puoselėjant vidinę dvasios ugnį visada sulaukiame pabudimo – saulėtekio, visuomet jį pastebime). Turime vainikų pynimą. Nupynę puošiamės, o kartais – leidžiame į vandenį. Ši apeiga susijusi su antruoju šventės vardu – Kupole.

Kupolė – karūnavimui

Kupolė žymi gamtos sužydėjimo aukščiausią tašką. Visko yra su kaupu, gyvybės kupina ir žmogaus širdis. Kupolės vakarą skinami augalai sausoms puokštėms, gydomosioms arbatoms. Kadangi augaluose yra daug vandens, o vanduo šiuo metu ypatingai suaktyvintas, ypač stiprus ir nuskintų augalų poveikis. Tokių augalų nereikia vartoti daug, užpilui

Pasaulio medžio vaizdinys

pakanka žiedelio ar lapelio – jis veikia homeopatiniu principu. O sausos puokštės, laikomos namuose iš tokių augalų, ne tik malonins akį, bet ir pripildys erdvę skanių kvapsnių, o taip pat pamažu „atidavinės“ sukauptą energiją, prisodrins ja namų aurą. Panašų poveikį, manau, turi ir vainikai, tik ko gero, jis labiau asmeninis. Juk žoles, gėles vainikui renkamės patys, intuityviai pajausdami, kokių augalų mums labiausiai reikia, o paskui juos supiname, suderiname tarpusavy irgi pagal vidinį pajautimą. Pindami vainiką, sukuriame žiedų ratą, kurį dedame sau ant galvos – save karūnuojame. Ratas yra pavidalas, reiškiantis pilnatvę, darną, išbaigtumą, tobulumą, o ratu sudėti daiktai (tarkime, akmenys, ar karoliai ant kaklo) turi apsauginę – vienijančią paskirtį. Taigi vainikas kaipo žiedų ratas leidžia mums patirti pilnatvę iš gamtos dovanų – augalų, o per juos – ir visų stichijų, žvaigždžių, planetų, taigi – Visatos energijos. Galva žmoguje yra sąmonės, sąmoningumo, savivokos ir suvokimo, kad AŠ ESU DIEVAS, vieta. Taigi nenuostabu, kad pasaulietiniai valdovai (kurie ankstesniais laikais eidavo ir vyriausiojo žynio pareigas) būtent karūnuojami. Šitaip išreiškiama aukščiausia valdžia, ar tiksliau – žmogaus garbingumas. Yra už ką gerbti tą, kuris pasižymi aukščiausia išmintimi ir prisiima atsakomybę vesti žmonių giminę, tautą, ją globoti. Na, o vainikavimas per Kupolę yra puikus priminimas: mums nebūtina užimti ypatingą vietą visuomenėje, kad taptume verti karūnos, kurią dovanoja Gamta. Kupolės vainikas nieko nekainuoja, bet jo poveikis – neįkainojamas. Vainikus dera pintis visiems – ir moterims, ir vyrams, ir vaikams, ir visi turi tai daryti patys. Vainiką nešioti ne tik tą vakarą, bet sudžiovinti ir naudoti kaip puošmeną namuose, toje erdvėje, kur būnate dažniausiai, arba, pajautus – gydomosioms arbatoms. Turint omenyje tai, kad Žemė susijusi su visa Visata, gali būti, kad Kupolė yra energijos pakilimo viršutinis taškas ir pačioje Visatoje, kurį regime, jaučiame bei išgyvename ir savo žydrojoje planetoje.

Joninės – pakilimui

Čia prieiname trečiąjį šventės vardą – Jonines. Įprasta manyti, kad Joninės yra Jonų ir Janinų vardo dienos šventė. Taip yra. Tačiau šis paprotys palyginti jaunas, o įvedė jį krikščionių bažnyčia. Norėdama įsitvirtinti pagoniškose šalyse (o tokios šalys buvo visos – nuo senosios Romos imperijos iki Keltų Anglijos, Škotijos ir Airijos, bei Rusios, įskaitant kiekvieną Europos valstybę, taip pat – ir mūsų Lietuvą), visoms gamtos šventėms krikščionybė sugalvojo švenčių atitikmenis. Buvo pakeisti vardai, bet dalis papročių išliko nepaliesti laiko tėkmės. Lietuvoje tai ypač aišku. Švenčiame Jonines, o iš tiesų – Rasų šventę. Švenčiame Kalėdas, o iš tiesų – Saulėgrįžos šventę. Švenčiame Mergelės ėmimo į dangų šventę, o iš tiesų – Žolines. Ir taip toliau. Lietuvių – latvių žiniuonės raštuose teko aptikti negirdėtą žodžio jonis reikšmę. Jonis – tai energijos pakilimo kitas vardas. Turint omeny aptartą Rasų – Kupolės prasmę, tai tik papildo mūsų šventės paveikslą. Kokių dar turime žodžių su šakniniu „j – n“ priebalsių „stuburu“? Jaunas, jaunystė – tai ta pati „j – n“ šaknis, o jaunas – tai ir sveikas, ir gyvybingas, ir veržlus. Tokia pati yra ir Jonių šventės energija. Bet negaliu nutylėti ir neva tarptautinio žodžio „jonas, jonai“ (pvz. jonizuotas vanduo). Jonai – tai energijos dalelės, turinčios aktyviųjų savybių. Kuo gi jums ne lietuviškas žodis? Verta būtų prisiminti, kad jonizuoto vandens nebūtina pirkti – jį tokiu paverčia mūsų motulė Gamta Joninių naktį. Jei mes vandens ir apskritai gyvenamosios aplinkos neterštume, galėtume mėgautis tokiu vandeniu ištisus metus iki kitos Joninių datos. Na, kol kas taip nėra, bet dera stengtis, kad būtų.

Kadangi lietuvių kalba gimininga sanskritui (senoji indų, arijų, vedų – tų, kurie veda) – kalba, neaplenksiu ir sanskrito aruodų. O sanskrito kalba joni reiškia „įsčios“, „šventa vieta“. Ir kaip gi tai susiję su Joninių švente? Visų pirma, pati žodžio „joni“ giminė – moteriška, ir ne šiaip moteriška, o atspindi esmingiausią moteriškumo pobūdį. Atkreipkime dėmesį, kad senieji šventės vardai – Rasos, Kupolė – yra moteriškos giminės. Apimant sanskrito išmintį, vėlgi gauname patvirtinimą, kad tai yra Gamtos, Motinos Žemės, kuri tapatinama su didžiule Moterimi, pirmaprade Motina, šventė. Taigi matome, kad ji atkeliauja iš labai senų laikų, kai visuomenė buvo labiau matristinė, vyravo Moters – Motinos kultas. Vanduo, toks svarbus Joninių šventei, yra tie patys pirmapradžiai vandenys, vaisiaus vandenys, arba, jei norite – vanduo, iš kurio buvo sukurtas pasaulis. Štai kodėl pasinerdami į vandenį Joninių (o gal tiksliau – Jonių?) naktį, grįžtame į Žemės įsčias ir išneriame atsinaujinę, atgavę jėgas. Gimstame naujam gyvenimo suvokimui. Visa tai puikiai papildo senąją lietuvių pabudimo sąvoką, kurią dar mename iš paparčio žiedo ieškojimo ir saulėtekio sutikimo apeigų.

Rasos – istorinė šventė

Ir tai dar ne viskas. Man nuojauta sako, kad Rasos yra kone svarbiausia šventė lietuviams. Ne tik dėl to, kad tai galių viršūnės taškas. Mes turime keletą valstybinių „atgimimo“ švenčių, tarkime, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Liepos 6-ąją. Bet jos tokios jaunos, o mūsų tauta tokia sena! Būtų apmaudu, kad tokia sena tauta būtų pamiršusi savo ištakas ir didingumą. Ar gali būti, kad mes nesižinodami, primiršę, bet intuityviai kasmet minime savo tautos šventę? Čia man padeda kalbininkas, istorikas Česlovas Gedgaudas („Mūsų praeities beieškant“), primindamas, kad kadaise mes, lietuvių palikuonys, ir kaimyninės tautos, kartu buvome sukūrę stiprią tautų lygą, turėjusią per amžių bėgsmą net keletą vardų – vyčiai, aisčiai, rasai.

Rasa mūsų tautos savimonėje yra ypatingos pagarbos reikalaujantis žodis. Pačioje gamtoje puikiai matome, kad ji yra toji gyvybės apraiška, kuri nutinka saulei tekant ir jai leidžiantis, kuri randasi pati iš savęs ir reiškiasi mažiausiu vienetu – lašeliu, kuriame tarsi hologramoje atsispindi visas pasaulis. Rasa yra vienis, gyvybė ir tiesa, kuri krenta pagal Gamtos, Visumo dėsnius. Galima sakyti, ji pati yra dėsnis, lemiantis gyvybę, taigi – ir amžinybę. Štai tokį vardą neša Rasa, Rasos šventė, ir mūsų, rasų/lietuvių – šventė.

Na, ir karūnuosiu šį straipsnį tokia įžvalga. Lietuviams ir indams senokai metas susivokti, kad esti broliai ir seserys. Turiu omeny tuos senuosius indus – arijus, apie kurių kultūrą beveik nieko nežinome, bet jos apraiškas randame vedose – seniausiuose pasaulio šventraščiuose, o taip pat ir kitų arijų išminčių, filosofų veikaluose. Ir tiems lietuvaičiams, kurie žavisi Indija, keliauja po jos šventyklas ar netgi keičia vardus, galėčiau atlaidžiai nusišypsoti. Ne tik iš nežinojimo, bet ir iš gilaus nujautimo senųjų šaknų šitaip žmonės elgiasi. Sanskrito kalboje yra toks žodis mokša. Ką tai reiškia? O ką pas mus reiškia „nemokša“? Štai mokša yra jo antonimas – priešingos reikšmės žodis, ir jei nemokša mes vadiname neišmanėlį, o nemokšiškumu – bukumą, tai mokša esti išmintis, išmintingumas. Štai ko mums trūksta, kad prisimintume savo ištakas. Pasitelkime išmintį, kuri labiausiai atsiveria gamtoje, bendraujant su ja kaip lygus su lygiu, bendraujant per ją su Dievu Praamžiu (pradžia-amžių), arba, kaip vedai sakytų, Pradžiapačiu (pradžia-pačia). Mes, lietuviai, irgi esame vedai. Esame daugiau – vedrasai. Tie, kurie vedė kadaise savo mokšiškumu, išmintimi, viso pasaulio dėsnių pajautimu ir jų taikymu praktikoje. O kol kas turime dar savąją nemirtingąją kalbą, kuri mums byloja tai, kas svarbu. Ieškokime joje savo šaknų ir rasime. Vartodami savo žodžius, įsiklausydami į vardus, pamažu atversime pamirštą garsų – virpesių – fizikos mokslą, kurį puikiai išmanė mūsų žyniai. Linkėčiau dargi atrasti ir ką nors naujo. Juk ainiai visuomet praauga savo protėvius. Ir tebūnie taip!

P.s. Susidomėjusiems, iš kur visa tai sužinojau, patarčiau atsisėsti po kokiu didžiu medžiu. Medžiai gali daug ką papasakoti tiems, kurie klausosi.

Straipsnis iš Meno versmė

Parengė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

(1519)