Daukanto „Būdo senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ turinio pirmasis paragrafas pradedamas: Krašto vieta, jos privalumai, oras; tautos menta, daba, būdas ir įpročiai…; paskui, skyriuje „Tikyba senovės lietuvių“, Daukantas rašo, jog senovės lietuvių žyniai turėjo tikybą už pragumą, kuriuo svietą gorino, gandino dėl sugurinimo ir sukrutinimo žmogaus mentos ir dėl būtino sau paklusnumo. Lygia dalia tuo pačiu įrankiu guodė, laimino, džiugino ir linksmino dėl ištempimo tos pačios mentos (DkR I, 410, 529). Tuo būdu ir žmogaus, ir tautos menta tiesiogiai susiejama su senovės lietuvių tikyba arba, kaip dabar pasakytume, senovės lietuvių religija ir mitologija.

„Lietuvių kalbos žodyne“ menta apibrėžiama kaip „dvasia; sąmonė; protas“, ir nuro domi dar keli Daukanto pavyzdžiai, kaip antai: Ne vien skilvį, bet ir m e n t ą savo svečių džiugino (LKŽ VIII, 17). Čia mentos nurodytą reikšmę dargi paryškina priešprieša „pilv as–galva“ arba, plačiau, „kūnas–siela“, „materija–dvasia“. Nereikia skubėti žodžio menta laikyti Daukanto naujadaru – jis ne tik kūrė nauju s žodžius, bet juoba stengėsi prikelti iš užmaršties senus, retai bevart ojamus, ypač susijusius su dvasiniu gyvenimu ir galbūt kitados priklausiusius dvasinio, žynių luomo kalbai bei nunykusius kartu su juo (pamokantis šiuo atžvilgiu yra žodis auka , irgi laikytas Daukanto naujadaru, o štai pastarai siais dešimtmečiais galutinai įrodytas esąs senas lietuvių religinis te rminas). Tačiau net jeigu Daukantas tikrai žodį menta sukūrė, tai sukūrė jį labai vykusį. Žodis puikiai žinomos šaknies – jos, pavyzdžiui, yra veiksmažodis miñti ( mìna, mìnė ) „turėti galvoje, atmintyje, nepamiršti“, „atgaivinti sąmonėje, priminti“, „užminti (mįslę)“, „galvoti, tarti“ ir t.t., beje, turintis Mato Pret orijaus, M. Miežinio užrašytą lytį menti ; taip pat daiktavartis mentė reikšme „pasitarimas“: Piršliai gi tiesiog nuslinko į vidų ant mentės su seniais ir nuotaka (iš J. Basanavičiaus surinktų pasakų); veiksmažodi s męsti , pa męsti reikšme „patarti“: antai pasakoje „Eglė žalčių kar alienė“ iš Jono Basanavičiaus rinkinių, Eglei nežinant, kaip sud÷v÷ti geležines k urpaites, Senut÷ pament÷ jai nunešti čeverykus pas kalvį ; kitame variante pati Egl÷ klausia senut÷s: Močiut÷le močiuke, pamensk, kaip tą šilkų kuodelį suverpusi (LKŽ VIII, 18, 84; BsLPĮ III, 424: Nr. 194); tolia u tos pat šaknies dar yra mintė „atmintis, protas“, pavyzdžiui: Mintė neveikia (Varėna) (LKŽ VIII, 232), galiausiai mintìs , manyti , mąstyti , są monė ir devynios galybės kitų. Kitose giminiškose kalbose žodį menta kone tiksliai atitinka lotynų mens (kilm. mentis ), apibrėžiamas kaip „protas, siela“, „galvosena, nusistatymas“, „m ąstymas, galvojimas“, „mintis“ ir t.t.; toliau, pavyzdžiui, anglų mind „protas, mintis, psichika, dvasia“ ir t.t. Abu šiu os žodžius netikslu versti nei atskirai „protas“, nei „siela, dvasia“ – juos atiti nka būtent menta „dvasia; sąmonė; protas“. Šis žodis tad ir taisyklingai lietuviškas, ir nepakeičiamas s avo prasme – kodėl gi reikėtų jo vengti, net jeigu tai tikrai Daukanto naujadaras? Mes juk nevengiame toki ų naujadarų kaip trintukas , pieštukas , pagaliau žiniasklaida ir daugybės kitų. Šiaip ar taip, jau vien tuo kad yra lietuviškas, jis tikrai pranašesnis už tos pat šaknies tarptautinį mentalitetą . Juolab tautos menta tikrai yra arčiau esmės nei nacionalinis mentalitetas . Labai paprastai ir tiesiai apie tai yra pasakęs Vyd ūnas: „Kur daugiau yra dvasios švitravimo, ten ir kuriama daugiau žodžių, kurie visokiomis savo galūnėmis tai atspindi“, todėl „iš tikrųjų kalbantysis turi kalbą gyvinti. Laikais yra žmonių, kurių viduj inis minčių ir nuotaikos tūris taip labai praneša kalbą, kad jos nebeužtenka tam apreikšti. Ir todėl ji turi būti nuolatai papildomai kuriama“; tuo tarp u „svetimos kalbos žodžių vartojimas įrodo visados ka lbėtojo nepajėgumą savingai mąstyti. Jo paties manymą turi užvaduoti svetimi – neaiškūs žodžiai“, mat „iš kiekvieno žodžio tik tada spindi aiškesnis sąmoningumas, kai jam prasmė nėra užkabinta, bet au ginta iš jo šaknies“ (VdR I, 488, 491–492). Kalbą giliai apmąstė ir savo mąstymą kalba rėmė, iš kalbos augino ir pats Vydūnas, ir Maceina, Šalkauskis bei daugybė kitų, bene visi iškiliausi l ietuvių mąstytojai ligi pat šių dienų. Auginti mąstymą, savo ir tuo drauge tautos mentą , remiantis kalba, tautosaka, mitologija ir visa kuo kitu, kas sudaro ar tik kaip nors gali padėti pažin ti jos turinį, – šviesiausia šio tinklapio svajonė.

Šaltinis – svetainė Tautos menta

(1162)