Dabartiniais laikais, kai globalizmas tampa vis labiau įtakojantis žmonių kasdienybę, kai nebelieka aiškesnių ribų tarp tautų, kai vis labiau atsižvelgiama į bendražmogiškas vertybės, iškyla klausimas dėl įvairovės (angl. diversity) išlikimo ne tik gamtos plačiąja prasme, bet ir žmonių pasaulyje. Ar apskritai žmonėms bus įdomiau, jeigu nebeliks esminių skirtumų tarp atskirų bendruomenių, jeigu kiekvienas save atpažins esant tik kaip pasaulio gyventoju? Kaip asmeniškai tokiomis aplinkybėmis išsaugoti savo prigimtinę ir vietinę tapatybę?

1992 m. priimta Jungtinių Tautų Organizacijos (toliau – JTO) deklaracija „Dėl tautinėms, arba etninėms, religinėms ir kalbinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių“ vietiniams gyventojams (angl. indigenous people) priskiriami tokie esminiai požymiai:

1. ryšys su vietine istorine bendruomene, jos istorinis tęstinumas, gyvenama vietove ir jos gamtiniais ištekliais;

2. išskirtinė kalba, kultūra ir tikėjimas;

3. nuolatinė pastanga spręsti ir atstatyti savo protėvių gyvenimo būda ir sistemą.

Taigi, vietinis gyventojas tai toks asmuo, kuris susietas su protėviais savo prigimtiniu etnosu (giminiškumu, kalba, religiniais papročiais), gyvena tėvynėje (protėvių vietovėje) ir pasiryžęs tai (savo etnosą ir tėvynę) išsaugoti, plėtoti bei perduoti ateities kartoms. Galim teigti, kad vietiniai gyventojai iš kitų visuomenės narių išsiskiria tokių požymių rinkiniu:

1. giminiškumas (bendras genaciškumas),

2. bendra kalba,

3. religiniai papročiai,

4. ryšys su (protėvių) gyvenama vietove (tėvyne),

5. tęstinumas (pasiryžimas išsaugoti, plėtoti bei perduoti ateities kartoms savo protėvių vietoves (tėvynę) ir etnosą).

Pavyzdžiui, Tarptautinis Teisingumo Teismas vietinius gyventojus apibrėžė kaip asmenų bendriją kuriuos tarpusavyje sieja:

1. gyvenimas konkrečioje valstybėje arba tam tikroje teritorijoje,

2. priklausymas atitinkamai rasei,

3. išpažinimas atitinkamos religijos,

4. kalbančius viena kalba,

5. puoselėjančius savo tradicijas.

2007 m. priimta JTO deklaracija „Dėl vietinių gyventojų teisių“ vietiniams gyventojams priskiriamos visos tarptautinėje teisėje atpažįstamos žmogaus teisės ir jie turi kolektyvines teises būtinas jų išlikimui, gerbūviui ir visuminiam jų, kaip žmonių, vystymuisi. JTO išaiškinusi, kad visuomenėje mažuma esantys vietiniai gyventojai, kurių vienas iš skiriamųjų požymių yra ryšys su savo protėvių vietovėmis, labiau suinteresuotos ekonominių, socialinių, kultūrinių teisių rinkiniu. Tačiau kitos (tautinės, religinės ir t.t.) mažumos labiau suinteresuotos pilietinių, politinių ir kultūrinių teisių rinkiniu.

Todėl, ką pagal tarptautinę teisę galima priskirti prie vietinių gyventojų Lietuvoje? Kad atsakyti į tokį klausimą svarbu panagrinėti Lietuvos visuomenę būtovės prasme ir suvokti ją dabarties prasme.

Vietinių gyventojų atpažinimą Lietuvoje sąlygoja tokie praeities įvykiai kaip katalikų misionierių apsilankymai (Brunono 1009 m. ir t.t), 1236 m. Saulės mūšis ir kt. Apskritai, tą 400 metų trukusį istoriografijoje minimą karinį konfliktą (nuo 1009 m. Iki 1410 m. Žalgirio mūšio) galima laikyti vietinių gyventojų, kaip jie suprantami pagal dabartinę tarptautinę teisę, ir kitų, norinčių įsiveržti į vietinių gyventojų tėvynę, nesutarimą.

Tačiau ir tuometinėje Lietuvos visuomenėje išsiskyrė gyventojai, kurie buvo sėslesni, turintys stiprų ryšį su gyvenamąją vietove, nuo kitų, kurie buvo labiau judrūs gyvenamosios vietos prasme. Tuometinė Lietuvos visuomenė buvo kilusi iš trakų, aisčių, sarmatų ir kitų po visą Europą pasklidusių tautų. Tačiau, visus to meto Lietuvos gyventojus vienijo trys dalykai, tai:

1. religiniai papročiai,

2. bendra kalba,

3. tradicijų tęstinumas.

Tačiau ir šį bendrumą palengva mažino diplomatiniai, kariniai veiksmai minėtame konflikte su besiveržiančiais į Lietuvą. Kaip pastebėjo prabudintos Romuvos krivis J. Trinkūnas–Jaunius, Lietuvos kunigaikščiai išpažino pasaulėjautą susietą su aukščiausiaisiais dievais (Perkūnas, Praamžius, Patrimpas ir kt.). Todėl, 400 metus besitęsusio konflikto eigoje daugelis jų palengva priėmė ir katalikišką dievo supratimą.

Galima teigti, kad Lietuvos visuomenėje nuo senų laikų buvo gyventojų dalis neturėjusi stipraus ryšio su gyvenamąja vietove nors pasaulėjautos prasme jie turėjo bendrumą su gyventojais, turinčiais tokį ryšį su (protėvių) gyvenama vietove. Vienas iš stipriausių tokio prisirišimo įvaizdžių tai amžinoji ugnis, kuri ilgą laiką kurstoma toje pačioje vietoje taip stiprinant ryšį su protėviais.

Kaip atkreipė dėmesį krivis J. Trinkūnas–Jaunius, pasak Romuvos prabudintojojo Vydūno svarbiausias simbolis tai šventoji amžinoji ugnis, su kurios saugojimu siejamas Lietuvos išlikimas.

Taigi pamažu vietiniai gyventojai pilnai atsiskiria ir išsiskiria iš kitų Lietuvos gyventojų. Mąžtant vietiniams gyventojams Lietuvoje, tuo pačiu nuo katalikybės įsitvirtinimo XV a. iki pat 1655 m., kai Švedijos ir Maskvos kariuomenės buvo užėmusios Lietuvos valstybės teritoriją (tai truko 10 metų), Lietuvoje įsikūrė žydų bendruomenė, kuri iki XX a. jau sudarė pusę visų gyventojų Lietuvos valstybės miestuose ir miesteliuose.

Taigi, 1918 m. atsikūrusi Lietuvos valstybė buvo sąlygota tokių bendruomenių:

1. vietinių gyventojų,

2. pasaulio lietuvių,

3. Lietuvoje gyvenusių žydų ir įvairiausių tautybių krikščionių.

Pasaulio lietuvių tradicija tęsiasi dar nuo Lietuvos valstybės radimosi ištakų, kai rikiai, leitai, gudai žygiuodavo turtingesnės ar įdomesnės gyvenamosios vietos ieškoti po visą Europą. Tikėtina, kad jie išlaikydavo mintinius, socialinius ryšius su tėvyne. Katalikiškos tradicijoje prieraišumas tik su trejybe, kurioje nėra ryšio su žeme, tauta, protėviais. Judėjiška (žydiška) tradicija išskirtina tuo, kad joje pabrėžiamas labai stiprus ryšys su protėvių šventąją žeme (Izraeliu). Žydai, net tūkstantį metų būdami Lietuvos ir kitose valstybėse, sugebėjo atkurti savo valstybę. Rodo didelį ryšį su savo žeme ir tai, kad Izraelyje, kur nėra daug derlingų vietų, išauginami gausūs derliai. Todėl, šiuo metu Izraelyje vietiniai gyventojai yra vyraujanti visuomenės dalis.

Lietuvos valstybė, kaip ir kai kurios kitos valstybės Europoje, kol kas valdomi globalių, liberalių, katalikiškų pažiūrų gyventojų. Todėl, vietiniams gyventojams labai svarbi parama, globa ir apsauga.

Pavyzdžiui, 1989 m. JTO konvencijoje „Dėl vietinių ir gentinių gyventojų“ įtvirtintos tokios teisės kaip:

1. gamtinių išteklių apsauga įtraukiant vietinius gyventojus į tokių išteklių valdymą, naudojimą, rezervavimą.

2. valstybės vyriausybei ruošiantis naudoti gamtinius išteklius esančius vietinių gyventojų gyvenamose vietovėse ji turėtų tartis dėl išteklių išgavimo su tokia mažuma.

3. Turėtų būti pasidalinta nauda už išgaunamus išteklius su vietiniais gyventojais ir kompensuojami nuostoliai, kuriuos patiria mažumą dėl tokių išteklių išgavimo.

Taip pat, 2007 m. JTO priimta deklaracija dėl „Vietinių gentinių žmonių teisių“ tarptautinė bendruomenė pripažino vietinių gyventojų apsaugos svarbą. Vietiniai gyventojai turi teises į vietoves, kurios jiems tradiciškai priklausė ir į jose esančius išteklius. Valstybės turėtų suteikti tinkamą apsaugą šios vietovėms ir jose esantiems ištekliams. Jeigu ištekliai yra naudojami tokiose vietovėse, turėtų būti kompensuojama vietiniams gyventojams už tokių išteklių naudojimą.

Kiekvienas, pagal tarptautinę teisę atpažįstamas kaip vietinis gyventojas Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) gali ginti savo teises ir pagal 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei 1966 m. Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą. Be to, vietinių gyventojų bendruomenė EŽTT pripažįstama kaip nevyriausybinė organizacija (NVO).

Apibendrinant verta prisiminti, kad Krivis Jaunius yra atkreipęs dėmesį į tokį Romuvos prabudintojo Vydūno teiginį, – Lietuvio, kaip vietinio gyventojo, tapatybė – pasikliauti savo galiomis.

Mindaugas Lučka

(792)