Netikėtai į galvą šovė mintis — iš kur po velniais ėmėsi rabinas, jei patys žydai tvirtina, kad 80% iš visų dabar pasaulyje gyvenančių žydų yra litvakai?
Judaizmo profesorius iš JAV Geršonas Davidas Hundertas parašė knygą (žr. paveikslą – knygos viršelį). Ją 2006 metais išverstą į lietuvių kalbą išleido Eugrimo leidykla Vilniuje. Versta iš «GERSHON DAVID HUNDERT, JEWS IN POLAND-LITHUANIA IN THE EIGHTEENTH CENTURY, © 2003 The Regents of the University of California Published by arrangement with the University of California Press»
21-ame knygos puslapyje rabinas-judaizmo profesorius rašo: ««« Norėdami suprasti įvykius, susijusius su žydų gyvenimu pastaraisiais šimtmečiais, turime ištirti daugumos žydų patirtį jų pačių gyvenamuosiuose kontekstuose. Maždaug aštuoniasdešimties procentų pasaulio žydų protėviai aštuonioliktame amžiuje gyveno Lenkijos ir Lietuvos respublikoje, todėl kaip tik jų patirtis ir turėtų būti žydų gyvensenos supratimo pagrindas. Tiekos žmonių gyvenimai ir vertybės negali likti nepastebėtos ir neturėtų būti subordinuotos kokiam nors svetimam „pažangiam“ naujųjų laikų modeliui. Atidžiai studijuodamas praeitį, tikiuosi aptikti žydų patirties magminį lygmenį — tas esmines tąsas, kurios nuo ankstyvojo naujųjų amžių laikotarpio išliko iki šiol. Aš tvirtinu, jog į tas stichiškas tąsas įprastiniai naujųjų laikų aspektas (neretai — net netobulai) buvo „persodinti“ per prisitaikymą, pasisavinimą ir derybas. Mūsų užduotis yra dar kartą perskaityti istorinius dokumentus ir stengtis suvokti, kas tikrojoje Rytų Europos žydų patirtyje bei gyvenime atvedė prie tų giliai slypinčių klodų, kurie šiais laikais sudaro žydiškumo pagrindą.
Ketinu įrodyti, jog tam tikri veiksniai aštuoniolikto amžiaus Rytų Europoje žydų gyvenime — didelė jų koncentracija, pranašumo prieš kaimynus jausmas, saugi gyvenamoji vieta, nepakeičiamas žydų vaidmuo šio regiono ūkyje ir tai, kad čia apskritai nebuvo, kaip aš vadinu, „viliojančios buržuazijos“ — stiprino bei gilino pozityvų žydų tautiškumo jausmą. Tai tapo esmine Rytų Europos žydų mentaliteto dalimi ir suteikė tam tikrą socialinį psichologinį atspalvį išrinktosios tautos idėjai. Mano nuomone, vėlesniais amžiais, nepaisant ideologinių, geografinių, ekonominių, politinių ir net kalbinių bei kultūrinių pokyčių ir visų išimčių, kurias čia būtų galima išvardyti, dauguma Rytų Europos žydų bei jų palikuonių išsaugojo esminį, net jei ir vertinamą kitaip, išrinktosios tautos jausmą.»»»
Ilgoka citata, bet tokią ilgą nurašiau todėl, kad matytųsi esmė (citatoje paryškinau), o ji tokia:
1) 80% dabar pasaulyje gyvenančių žydų yra litvakai;
2) išrinktosios žydų tautos idėja gimė Lietuvoje 18-ame amžiuje (gal būt ir kiek anksčiau) ir ją sugalvojo litvakai, o ne kažkokie pasakų personažai Mauša ir kiti būk tai žiloje senovėje po Sinajų ir Palestiną besibastantys pranašai.
Dabar pereinu prie žodžio „rabinas“. Anglų mokslininkas Edvardas de Bono knygoje „Rimta kūryba“ (originalas: SERIOUS CREATIVITY by Edward de Bono – N.Y. «Harper Colins Publishers», 1997.) rašo, kad kiekvienas žodis yra istorija, o jis kūrybos klausimais konsultuoja didžiausias korporacijas pasaulyje, todėl jo žodis svarus ir iš tikrųjų yra taip. Kalbėdamas apie mantiką logiką Edvardas de Bono sako:
««« Toks požiūris mus veda prie žodžių ir nuomonės netikslumo, nes kiekvienas žodis yra ne kas kita kaip istorija. Tam tikra prasme žodynas yra nemokšiškumo enciklopedija, nes jie (žodžiai) iš tikrųjų yra tik kažkurią akimirką sustingusi mintis, sustingęs suvokimas ir jie mus verčia suvokti taip, kaip buvo suvokta kažkada, nors jau seniai laikas suvokimą pakeisti. »»»
Va taip — kiekvienas žodis istorija!!!
Kadangi absoliuti dauguma pasaulyje gyvenančių žydų yra litvakai (80%) ir išrinktosios tautos idėją irgi išgalvojo litvakai 18 amžiuje, tai kyla klausimas — iš kur jie paėmė žodį „rabinas“?
Todėl dabar apie žodį.
Prancūzai vikipedijoje (https://fr.wikipedia.org/wiki/Garde-robe) rašo (vertimas):
↓↓↓
Garde-robe
Žodis „garde-robe“ gali reikšti:
-
Vietą kur žmonės keičia ir saugo drabužius.
-
Visi žmogaus turimi drabužiai.
-
Išvietė (tarptautiškai tualetas, t.y. gamtinių reikalų atlikimo vieta); šia prasme žodis jau nenaudojamas.
Tarptautinių žodžių žodynas:
Garderobas [pranc. garde-robe]:
1. drabužių spinta;
2. drabužinė, drabužių kabykla, visuomeninio pastato patalpa viršutiniams drabužiams laikyti;
3. visi vieno žmogaus drabužiai.
Lietuvių kalbos žodynas:
Garderobas:
1. Patalpos ir spintos drabužiams laikyti; drabužinė, rūbinė.
2. vieta drabužiams laikyti.
Rūbas — drabužis drapana: Vyriškas, moteriškas rūbas. Vestuvių rūbai. Šilti rūbai. Gražiais rūbais apsirengęs.
Rūbinė — patalpa visuomeniniame pastate apsiaustams laikyti; drabužinė, garderobas.
Vokiečių kalbos žodynas:
Robe: 1. tarnybiniai drabužiai (ypač teisėjų, advokatų);
2. ilga vakarinė suknelė.
Jaunystė
Saule nudegusi basa –
Tu piemenaitė murzina!
Tau akyse dangaus šviesa,
Tu man viena, viena, viena!
Žiedų, nei auskarų brangių,
Nei šilko rūbų neturi,
Plaukuos tau gėlės iš rugių,
O veide šypsena skaidri.
Kur tie nameliai, kur takai?
Sakyk man, kur tu gyveni?
Bet tu šypsais ir nesakai –
Tik ateini ir nueini.
Salomėjos Neries eilėraštis
………………………………………………………………………………………………………………..
Maironis:
UŽTRAUKSME NAUJĄ GIESMĘ
Užtrauksim naują giesmę, broliai,
Kurią jaunimas tesupras!
Ne taip giedosme kaip lig šiolei:
Kitas mąstysime dūmas.
Drąsiai, aukštai
Pakils balsai:
Išauš kita gadynė!
Užgims darbai,
Prašvis laikai.
Pakils jauna tėvynė!
Aušra naujos gadynės teka:
Nušvis ir saulės spinduliai;
Juk nujautimas širdžiai šneka
Taip aiškiai, linksmai ir saldžiai.
Drąsiai, aukštai
Iškils balsai ir t. t.
Numesk, tėvyne, rūbą seną,
Kurį užvilko svetimi!
Jį meilės kerštas tekūrena
Tėvynės meilės ugnimi!
Į darbą, vyrai! Šalį jauną
Prižadins meilės rytmetys;
Galybė meilės viską griauna:
Žiemos ledus ji sutirpys.
Ranka mus spaudžia geležinė.
Krūtinę apkala ledais:
Uždekim meile sau krūtinę!
Į kovą stokim milžinais!
Tas ne lietuvis, kurs tėvynę
Bailiai kaip kūdikis apleis;
Kursai pamins, ką bočiai gynė
Per amžius milžinų keliais.
Tas ne lietuvis, kurs jos būdo.
Jos žemės dainų nemylės;
Neverks, kad patys sūnūs žudo
Kas verta meilės ir garbės.
Tas ne lietuvis, kurs dar bijo
Atsižadėt sapnų nakties,
Kurs bėgs nuo žygių, kalavijo,
Kursai didžiais darbais nešvies
Į darbą, broliai, vyrs į vyrą.
Šarvuoti mokslu atkakliu!
Paimsme arklą, knygą, lyrą
Ir eisim Lietuvos keliu!
Drąsiai, aukštai
Iškils balsai:
Išauš kita gadynė!
Užgims darbai,
Nušvis laikai.
Atgims jauna tėvynė.
………………………………………………………………………………………………………………..
ŠĖRIAU, ŠĖRIAU SAU ŽIRGELĮ
Šėriau, šėriau sau žirgelį
Rytą vakarėlį,
Šėriau, šėriau sau žirgelį
Rytą vakarėlį,
Dėl to šėriau, kad norėjau,
Kad jis gražus būtų.
Kad aš josiu per dvarelį,
Kad pašokinėtų,
Kad aš josiu per dvarelį,
Kad pašokinėtų,
Visos kaimo mergužėlės
Į mane žiūrėtų.
– Ar jūs žiūrit, ar nežiūrit –
Aš jūsų nebūsiu,
– Ar jūs žiūrit, ar nežiūrit –
Aš jūsų nebūsiu,
Išsirinkau sau mergelę
Trylikos metelių.
Kad aš ją turėčiau –
Šėnavot mokėčiau,
Kad aš ją turėčiau –
Šėnavot mokėčiau,
Šilko rūbais aprėdyčiau,
Vyneliu girdyčiau.
Ant ąžuolo žali lapai –
Tai mano rūbeliai,
Ant ąžuolo žali lapai –
Tai mano rūbeliai,
Ant lapelių gaili rasa –
Tai mano vynelis.
Laukiau metus, laukiau antrus –
Josiu pažiūrėti,
Laukiau metus, laukiau antrus –
Josiu pažiūrėti,
O jau mano mergužėlė
Šoka jaunimėly.
Visų jaunų mergužėlių
Rūtų vainikėliai,
Visų jaunų mergužėlių
Rūtų vainikėliai,
O jau mano mergužėlės –
Baltas nuometėlis.
Lietuvių liaudies daina
………………………………………………………………………………………………………………..
Pacitavau žodynus, lietuvių poetų eiles ir lietuvių liaudies dainą. Žodynas nesako, kad rūbas būtų svetimžodis skolintas iš kokių nors vokiečių, prancūzų, anglų ar dar velniai žino iš ko; poetai tarptautinių žodžių į eiles nedėjo, o liaudies dainos yra iš tų laikų, kai lietuviai išvis tarptautinių žodžių nevartojo. Taigi, žodis rūbasyra grynų gryniausias lietuviškas — ką ir reikėjo įrodyti. O pavyzdžiui, mūsų brangūs kaimynai slavai (lenkai su rusais) turi tik rubašką, kuri reiškia marškiniai. Tuo tarpu iš lietuvių kalbos žodžio rūbas vartojimo matyti, kad jis yra viršutinis drabužis, apsiaustas. Ta pačia prasme žodį rūbas vartoja ir vokiečiai, prancūzai ir anglai, o pas slavus labai susmulkėjo ir tapo apatiniu drabužėliu. Todėl jokiu būdu negali būti, kad žodį rūbas lietuviai galėjo skolintis iš slavų, nes jie jo neturi.
Prancūzų garde-robe reiškia tarnybinį drabužį, t.y. uniformą. Labai gerai — žodis garde yra nuo lietuvių žodžio gardas, t.y. aptvaras, o žiloje senovėje visos pilys buvo aptvarinės — taigi gardai. Todėl gardo sargyba paprasčiausiai buvo vadinama gardiniai; iš gardinio kilo vakarietiškas žodis gvardija, t.y. ypatinga kariuomenės rūšis, kuri saugojo pilis ir svarbius asmenis. Romos imperijos laikais romėnų kariuomenėje gvardijos nebuvo ir romėnai tokio žodžio nežinojo. Žodis gvardija Vakaruose atsirado po to kai Romos imperiją užkariavo barbarai iš rytų. O žodis gvardija yra grynai lietuviškas tik pritaikytas lotyniškam tarimui — ar dar reikia aiškinti kas tie barbarai buvo? Taigi prancūzų garde-robe reiškia tarnybinių rūbų arba karinių uniformų sandėliuką, o po to iš jo kilo visos kitos reikšmės.
Krikštas
Paskaitykite apie Lietuvos krikštą. Krikštydami lietuvius krikštytojai kiekvienam nujakrikštui dovanojo ir jį aprengė baltu rūbu — visose istorijose rašo, kad davė ilgus baltus marškinius, bet niekur nerašo, kad krikštydami išrengė nuogai; vadinasi baltą krikšto rūbą vilko ant drabužių, t.y. jis viršutinis rūbas. Todėl Maironis visiškai teisingai sako.
Iš kur ėmėsi rabinas?
Vokiškas žodis „Robe“ reiškia „tarnybiniai drabužiai“ (ypač teisėjų ir advokatų). O jie savo sutanas paveldėjo iš kunigų. Kadangi tiek kunigai, tiek teisėjai su advokatais sutanas vilki ne ant nuogo kūno, o ant kostiumo, tai jų sutana, tiksliau sakant tarnybinis rūbas, yra viršutinis drabužis, apsiaustas. Todėl savaime suprantama ir vadinasi „Robe“. Taigi, žodis „Rabinas“ yra kilęs iš žodžio „Robe“, t.y. prasmė labai aiški — žmogus vilkintis tarnybinius drabužius. O vėliau žodžiui „Rabinas“ prilipdė reikšmę „mokytojas“, nes jis savo avelėms ir avinams skalauja, pudrina smegenėles. Todėl „Rabinas“ visiškai ne semitų žodis — va taip!!!
Savo ruožtu vokiečių „Robe“ yra kilęs iš lietuviško žodžio „rūbas“, nes net „Lietuvių Kalbos Žodynas“ nesako, kad šitas žodis pasenęs ar skolinys iš svetimų kalbų; vadinasi grynai lietuviškas.
Priesaga „-in“ irgi lietuviška. Pvz., miškas — miškinis, krūmas — krūminis, žiema — žieminis, jūra — jūrinis, namas — naminis, kišenė — kišeninis ir t.t.
Taigi: rūbai — rūbinis — rabinas.
Kadangi žodžio rabinas šaknis lietuviška, priesaga lietuviška ir žodžio daryba lietuviška, todėl ir pats žodis lietuviškas. Vokiečiai, prancūzai, anglai ir kiti savo robe pasiskolino iš lietuvių. Todėl jokio skirtumo ar žodis rabinas padarytas iš robės ar iš rūbo.
Anglai titulo suteikimą aiškina taip (nuoroda ant knygos paveikslėlio):
↓↓↓
late 14c., „ceremony of clothing in the insignia of office,“ from Medieval Latin investitura „an investing,“ from past participle stem of Latin investire „to clothe“ (see invest). Related: Investive.
investiture —14a. pabaigos, „pareigų suteikimo ceremonija aprengiant rūbą su skiriamaisiais ženklais“, iš viduramžių lotynų kalbos žodžio „investitura“ reiškiančio „lėšų įdėjimą į ūkį“, lotynų kalbos veiksmažodžio „investire“ (aprengti) dalyvio. (žr. invest). Susijęs su investive.
late 14c., „to clothe in the official robes of an office,“ from Latin investire „to clothe in, cover, surround,“ from in „in, into“ (see in- (2)) + vestire „to dress, clothe,“ from PIE *wes-ti-, suffixed form of root *wes- (4) „to clothe“ (see wear (v.)).
The meaning „use money to produce profit“ first attested 1610s in connection with the East Indies trade, and is probably a borrowing of a special use of Italian investire (13c.) from the same Latin root, via the notion of giving one’s capital a new form. Figurative sense of „to clothe (with attributes)“ is from c. 1600. The military meaning „to besiege, surround with hostile intent“ also is from c. 1600. Related: Invested; investing.
invest — 14 amžiaus pabaiga, „aprengti tarnybiniais rūbais“, „iš lotynų kalbos žodžio investire reiškiančio aprengti, apdengti, apsupti“, iš in + vestire kas reiškia aprengti, uždengti, apvilkti“, PIE (t.y. Proto-Indo-Europiečių) *westi, šaknis wes- ir priesaga (žr. wear).
Naudoti pinigus pelnui gauti. Pirmą kartą paliudyta 1610 metais Rytų Indijos prekyboje ir greičiausiai pasiskolintas iš italų žodžio investire naudojimo taisyklių (13a.), italai šiam žodžiui suteikė kapitalo sąvoką. Simbolinę reikšmę „aprengti“ (su skiriamaisiais ženklais) žodis įgijo apie 1600-sius. Karinė prasmė yra apsupti, apgulti irgi atsirado apie 1600-sius. Susijęs su „invested, investing“.
↑↑↑
Tarptautinių Žodžių Žodynas aiškina taip:
↓↓↓
investitūra [lot. investitura < investitio — aprengiu]: 1. Ist. feodo arba leno perdavimo vasalui juridinis aktas su simbolinėmis apeigomis; 2. Katalikų dvasininko paskyrimo bažnytinėms pareigoms aktas; kartu su vyskupo arba abato titulu dvasininkas gaudavo teisę valdyti žemės valdą (feodą, leną).
investicija [vok. Investition < lot. investitio — aprengiu], lėšų įdėjimas į ūkį.
↑↑↑
Visą titulo suteikimo apeigą užbaigia tarnybinio rūbo apvilkimas.
Anglai daug priaiškino, bet ne iki galo. Jų parašytas žodis *westi prieš žodį turi žvaigždutę, kuria filologijos mokslininkai žymi rekonstruotus žodžius, t.y. tokius, kurių gyvojoje kalboje nėra, bet jų manymu žiloje senovėje galėjo būti. Matyt anglų mokslininkai nemoka lietuvių kalbos, o visiškai be reikalo. Žodžio vestinereikia nei išgalvoti, nei rekonstruoti — jis yra ir reiškia būtent tą, ką mokslininkai bando įrodinėti būk tai jis galėjęs reikšti. Todėl:
Vesti → in + vesti = investi (įvesti). Mokantiems lietuviškai nereikia aiškinti ką reiškia ir nereikia ničnieko rekonstruoti, o taip pat mums nereikalinga ir PIE, kurios visada griebiasi vakariečiai — pasako burtažodį PIE ir visi galai į vandenį — pliumpt kaip iš viduramžių garderobo — mokslinis įrodymas baigtas.
Todėl iš tikrųjų reiškinys yra toks. Pavyzdžiui, avį pasigauna, atveda į gardą (inveda — atlieka investiciją) ir … nukerpa vilnas, t.y. nurengia jos rūbą, bet tiesą sakant tai yra tas pats — vienus nurengia, kitus aprengia; pavyzdžiui, žmogelius pagauna, nuveda (nuo žodžio vesti) į kariuomenę, aprengia tarnybiniais rūbais (investuoja), kam kliūna eilinio, kam generolo, kam generalisimo, bet vis tiek tarnybiniais rūbais nuaustais iš pirmojo pavyzdžio veikėjų atimto (nukirpto) rūbo. Va tokiu būdu inveda, investuoja ir visi pirmyn į mūšį pareigų atlikti.
Va tokiu pačiu būdu suteikiami titulai ne tik kariuomenėje, bet ir visose kitose srityse: vesti → investi → investitūra → investicija ir galiausiai visas investicijas vainikuoja tarnybiniai rūbai (savaime suprantama su skiriamaisiais ženklais); jei kuris nors veikėjas neatlieka jam skirtos pareigos, tai tuomet veiksmas vyksta atvirkštine tvarka — atima rūbą su visais ženklais (ne tik pagonais)… ir pasibaigia žodžiu išvesti …, pvz., į kalėjimo kamerą… arba į kartuves… ir savaime suprantama aprengia (vėl investuoja) kitais tarnybiniais rūbais, ne tokiais prestižiniais — dryžuotais.Va taip ir vedžioja pirmyn atgal — viskas nuo žodžio vesti — taip kaip ir sako anglų aiškintojai.
Amerikietis žydas žydų istorikas judaizmo profesorius rabinas Geršonas Davidas Hundertas knygoje „Lenkijos ir Lietuvos žydai aštuonioliktame amžiuje. Naujųjų laikų geneologija“ rašo:
↓↓↓
94 pusl. Aštuonioliktame amžiuje rabino skyrimui reikėjo gauti miestelio pono arba srities gubernatoriaus sutikimą (konsens arba rabinostwo). Mokestis už tai buvo didelis. Žolkieve mokestis už šešerių metų darbo sutartį buvo 350 dukatų (6300 florinų). Kaip pastebi M.J.Rosmanas, „rabinų postai tapo savotiška arenda„… Tačiau skirdavo rabiną (paprastai trejiems metams) ir mokėdavo jam atlyginimą kahalas.
108 pusl. Neįvardytas Kobielskio (vyskupo) kolega žydams šitaip atsakė:
Koks apgailėtinas yra šis skeptras — vaikiškas ir juokingas. Jūsų valdymas [savivalda] ir laisvė laikytis žydiškų įsakymų yra išsinuomota iš ponų krikščionių. Net rabino pareigas gali užimti tik tas, kuris iš pono krikščionio jas nusipirko visam gyvenimui arba išsinuomojo rabinystę nustatytam laikui. Bendruomenės vyresniojo vieta visam gyvenimui arba nustatytam laikui taip pat kainuoja gražią sumelę. Džiaugtis sinagogomis ir žydišku gyvenimu galite tik susimokėję karaliui, srities valdytojui (wojewoda), jo pavaduotojui (podwojewoda) ir įvairiausiems valdininkams bei ponams. … Iš tiesų kai kurie krikščionių ponai jus gerbia labiau nei neturtingi krikščionys. Jau vien tai rodo, kad jūsų gyvenimas pagal žydų tikėjimą ir tų pačių ponų jums rodomas palankumas yra nupirktas. Tie ponai gerbia jus ne dėl jūsų tikėjimo, ne dėl žydiško gyvenimo būdo, o dėl pajamų ir mokesčių, kuriuos gauna iš jūsų.
80 pusl. Vis dėlto atversti (į krikščionybę) žydų vyskupui nesisekė, todėl jis stengėsi priversti juos bent įsakų laikytis. Žydai pasiskundė Vatikanui ir popiežius pavedė savo nuncijui Varšuvoje reikalą ištirti. 1752 metų gruodžio 12 dienos laišku Kobielskiui (vyskupui) šis pasiteiravo, ar žydų nusiskundimai turį pagrindo. Jeigu tiesa, kad jo vyskupijoje žydai persekiojami ir engiami, tai „kaltieji turi būti nubausti ir nedelsiant nuteisti, kad kunigai neįprastų šios nelaimingos tautos skriausti.“
↑↑↑
Taip apie žydų padėtį XVIII amžiaus Lietuvoje rašo pats žydas istorikas. Iš cituoto teksto matyti, kad rabino skyrimo tvarka yra tokia:
Kahalas vietos ponui siūlo kandidatą (kandidatus) į rabinus; ponas tarpininkauja vaivadijos viršininkui vaivadai (savaime suprantama už tarpininkavimą kandidatai ponui turi susimokėti); vaivada tarpininkauja karaliui. Toliau veiksmas vyksta atgalios — karalius vieną kandidatą patvirtina ir nuleidžia vaivadai, vaivada ponui, o ponas kahalui ir galiausiai patvirtintą kandidatą kahalas „išrenka“ rabinu. Būsimasis rabinas savaime suprantama už kiekvieną pono, vaivados ir karaliaus geradarystę privalo susimokėti.
Gavęs pareigas apsirengia tarnybinį rūbą.
Rūbas → rūbinis → rabinas
Kas skiria pareigas, tarnybą, tas ir aprengia tarnybinį rūbą — kitaip nebūna. Kol gyvavo Lietuvos valstybė, t.y. iki 1795 metų, visi rabinai savo rabinystę ir tarnybinį rūbą gaudavo tik iš Lietuvos valdovo — štai taip!!!
Dar viena išvada — iš tiesų žydai buvo tik įrankis aristokratijos rankose iš žmonių turtui sunkti; kitaip sakant aukštuomenės ekonomai ar ekonomistai — ir viskas, ir nieko daugiau. Ir aukštuomenė juo aktyviai naudojosi. Pabandė pernelyg į krikščionybę įsijautęs vyskupas žydus versti krikščionimis, jie tuoj pat pasiskundė popiežiui ir pastarasis vyskupą pastatė į vietą — žydelių negalima krikštyti !!! Kodėl? Todėl, kad jie bažnyčiai uždirba daug pinigų. Nors tuomet bravorai ir karčiamos daugumoje buvo bažnyčios nuosavybė, bet bravorus ir karčiamas iš bažnyčios nuomavosi žydai. Viskas suderinta — krikščionių (tik avelių ir avinų, bet ne kunigų) šventa diena sekmadienis ir visi jie privalo eiti į bažnyčią, o kas sėdės karčiamoje ir krautuvėje, jei šinkorka ir krautuvininkas bus krikščionis? Kaip tik tam ir yra žydas (jis juk bažnyčios ekonomas); jam šventa diena (šabatas arba subota) šeštadienis. Tai jis pailsėjęs šeštadienį sekmadienį imasi darbo. Kunigas visas aveles sekmadienį suvaro į bažnyčią, o šalia jos yra karčiama ir krautuvė. Po bažnyčios avelės eina į karčiamą ir krautuvę. Kunigas aveles ir avinus atvaro, o žydas nukerpa joms vilnas, kurias šiedu personažai ir pasidalina. Kunigui išeiginė (šventa diena, šabatas, subota) yra irgi šeštadienis, o sekmadienį kunigas sunkiai dirba — atvaro pas žydelį aveles ir avinus. Todėl popiežius tokį durnių vyskupą ir pastatė į vietą — vyskupas kažkoks prietranka; norėjo bažnyčią palikti be vilnų — pažiūrėk kaip bažnyčios išpuoštos auksais, sidabrais ir visokiais piešiniais ir lipdiniais ir t.t. — tai avelių vilnos.
Kur tik bažnyčia, ten šalia karčiama ir krautuvė. Kur kunigas ten ir žydas.
Va taip! Su rabinu jau viskas aišku — visus rabinus iki 1795 metų skyrė Lietuvos valdovas ir pats žodis „rabinas“ yra lietuviškas.
Kaip gimė naujieji laikai
Žodžiu rabinai ir visi žydeliai Lietuvoje tarnavo vyskupams, kunigams karaliui, kunigaikščiams ir ponams, t.y. buvo visų išvardytųjų ekonomistai. Apie tai užsimena ir žemiau pateikti ukrainiečiai ir G.D.Hundertas.
Ukrainiečiai Maksimas Zinkovskis ir Eugenijus Gerasimenka parašė knygą:
………………………………………………………………………………………………………………..
Максим Зиньковский
Евгений Герасименко
БОРЬБА ПРОДОЛЖАЕТСЯ
Национал-социализм как он есть
Борьба продолжается. Национал-социализм как он есть. —
X.: ЧП «Див», 2008.— 384 с.
ISBN 978-966-8504-24-2
………………………………………………………………………………………………………………..
Žodžiu, pavadinimas toks: „Kova tęsiasi. Koks iš tiesų yra nacional-socializmas“, o išleista 2008 metais.
Knygos 95 puslapyje rašo (vertimas):
«Lenkų didieji ponai Ukrainos žemėje bandė žydų klausimą išspręsti ketvirtuoju būdu, visiškai priešingu trims pirmiesiems. Jie abiems šalims naudinga sutartimi žydų gobšumą naudojo stiprindami ukrainiečių liaudies išnaudojimą. Tai sukėlė Bogdano Chmelnickio sukilimą ir žydų pogromus.»
Tie lenkų ponai, apie kuriuos rašo M.Zinkovskis ir E.Gerasimenka, iš tikrųjų buvo sulenkėję lietuviai kunigaikščiai ir didieji ponai bajorai. Šitie patys didžiausi ponai bajorai ir kunigaikščiai lygiai taip pat kaip ir kunigai su vyskupais savo dvarų, bravorų ir karčiamų prievaizdais samdė ekonomus arba galima sakyti ekonomistus žydus, kurie be jokių skrupulų nuo visų baudžiauninkų ir laisvų nekilmingųjų dyrė kailį dalį pelno pasilikdami sau, dalį atiduodami ponui. Va kaip tik apie kailio dyrimą ir rašo ukrainiečiai. O Geršonas Davidas Hundertas neatsitiktinai savo knygą pavadino „Naujųjų laikų geneologija“. Primenu — Vytautas žydams davė privilegiją, kuria atleido nuo visų prievolių valstybei ir nuo visų mokesčių ir taip pat žydams atidavė pinigų kalyklas ir skolinimo verslą. Žydai mokėjo mokestį tik tiesiogiai Vytautui. Tokias pačias privilegijas žydams davė visi kiti kraštai per krikštą — Vytauto privilegija neatsitiktinė, o sisteminis dalykas; toks yra krikšto metodas — dalį karių krikšto metu paaukštino į bajorus, kitus laisvus žemdirbius pavertė baudžiauninkais, o žydus skyrė ekonomistais-finansininkais, o aukščiau visų didieji ponai, kunigaikščiai ir krikščionių dvasininkai. Visur per krikštą buvo kuriama tokia luominė piramidė. Ekonomistai-finansininkai-žydai toje piramidėje stovėjo gana aukštai, bet ne aukščiausiai. Pavyzdžiui, Anglijoje šitokia piramidė išsilaikė po šiai dienai, o kitose valstybėse ji sulaužyta, nes per revoliucijas išžudyti karaliai, kunigaikščiai, ponai, bajorai ir dvarininkai, o krikščionių dvasininkai nustumti nuo valdžios (bažnyčia atskirta nuo valstybės). Todėl ten, kur šita piramidė sulaužyta, vienintelis privilegijuotas luomas yra judaizmo išpažinėjai. Bet kadangi anglo-saksai valdo didžiąją pasaulio dalį, tai didžiausia pasaulinė jėga vis dėl to priklauso ne žydeliams, o anglo-saksų aukštuomenei. Ne veltui Rotšildas paklaustas ar nenorėtų būti žydų karaliumi atsakė: „Geriau būti karaliaus žydu negu žydų karaliumi“. Iš tiesų jis yra karaliaus žydas. Ir be to yra dar vienas nuostabiai puikus požymis — nė vienas anglų aristokratas neprašo iš žydelių jokio žydiško ar judaistinio titulo, o pavyzdžiui, minėtieji Rotšildai iš karaliaus iškaulijo anglo-saksų aukštuomenės titulą ir juo puikuojasi vadindamiesi baronais de Rotšildais:
baron philippe de rothschild
baron edouard de rothschild
baron david de rothschild
barons de rothschild
Aišku ne visus čion įdėjau, bet vis tiek visą puokštę baronų. Kas iš ko prašo titulų kuo puikiausiai ir aiškiausiai rodo pavaldumą subordinaciją. Kitaip nebūna, nes titulą galima suteikti tik savo valdiniui, o ne kam nors kitam!!!
Davidas Geršonas Hundertas gerai žinodamas tiesiai šviesiai rašo, kad naujoji pasaulio tvarka gimė Lietuvoje, o dabar ją po visą pasaulį išplatino anglo-saksai privatizavę ir ganydami litvakus, kurie kaip bitutės medų jiems neša turtus iš viso pasaulio. Todėl G.D.Hundertas savo veikalą ir pavadino „Lenkijos ir Lietuvos žydai aštuonioliktame amžiuje. Naujųjų laikų geneologija“.
Universitetas vietoj bažnyčios
Europos Sąjungos tėvas Richardas Nikolas Kudenhove-Kalergis knygoje Pan-Europa rašo: «Kaip kažkada religinio gyvenimo centrai buvo katedros (bažnyčios), taip dabar nacionalinio gyvenimo centrai yra universitetai». Matome — vaizdelis toks — demokratinės revoliucijos Europoje bažnyčią atskyrė nuo valstybės, o teisingiau ir tiksliau sakant iš bažnyčios atėmė valdžią, o kultūrinio gyvenimo centre vietoj bažnyčios pastatė universitetą. O dabar pažiūrėkime į sąvokas rektorius, katedra, dekanas… investitūra:
rektorius — neparapinės bažnyčios kunigas-valdytojas
— universiteto vadovas;
katedra — pagrindinė vyskupijos bažnyčia, pakyla bažnyčioje pamokslams sakyti;
— universiteto padalinys, paaukštinta vieta iš kurios dėstytojas skaito paskaitą;
dekanas — kardinolų kolegijos vadovas, vyskupijos dalies (~ 10 bažnyčių) vadovas;
— universiteto padalinio fakulteto vadovas;
— žemiausias karininko laipsnis Romos Imperijos kariuomenėje (decanus – dešimtininkas);
investitūra — kunigų (nuo žemiausio klebono iki popiežiaus) įvedimas į pareigas (t.y. titulo suteikimas) vainikuojamas tarnybinio rūbo-sutanos apvilkimu
— na o kokį tarnybinį rūbą gauna universiteto profesūra investa į pareigas?
Atsakymas čia: Amerikos rabinai
Profesoriai dėvi tarnybinį rūbą — uniformą. Ne bet kas turi teisę tokį rūbą rengtis, o tik profesoriai. Nuotraukoje daug žmonių apsirengusių tarnybiniais rūbais — rūbiniai žmonės — rabinai. Daug daug rabinų.
Vokietijos rabinai
Dar viena rabinų (rūbinių) kompanija
http://www.e-novine.com/entertainment/entertainment-licnosti/54462-Roder-nalickana-Barbika.html :
Ir dar vienas rabinas
↓↓↓
http://www.prokuraturos.lt/lt/veikla/atributika/60 :
Atributika
Informacija atnaujinta: 2015-12-16 19:14
Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 77 straipsniu ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 60 straipsniu 2004 m. gruodžio 13 d. išleido dekretą Nr. 169 „Dėl prokuratūros pareigūnų atributų etalonų patvirtinimo“, kuriuo patvirtino:
-
prokuroro mantiją su simboliu – Lietuvos valstybės herbu;
-
prokuroro ženklo etaloną;
-
prokuroro garbės ženklo “Už nuopelnus” 1-ojo laipsnio medalio etaloną;
-
prokuroro garbės ženklo “Už nuopelnus” 2-ojo laipsnio medalio etaloną.
↑↑↑
Iš nutarimo nukopijavau tik pirmąjį punktą apie prokuroro tarnybinį rūbą.
Visur pilna rabinų, o Lietuvoje nėra. Netvarka. Todėl labai teisingai ponas prezidentas 2004 metais padarė; galiausiai ir mes turime rabiną.
Ir ne vieną —Lietuvos konstitucinio teismo rabinai
http://foto.vz.lt/index.php?mid=352&fid=78938 :
↑↑↑
Bažnyčią nuo valstybės lyg ir atskyrė, bet nesėkmingai; jos ne tik titulus pasisavino, bet ir rūbus apsivilko vietoj jos tarnybon stoję profesūra ir teisėjai su prokurorais.
O kodėl tasai rūbas ilgas iki žemės ir labai platus laisvas? Todėl, kad reikalas toks — https://en.wikipedia.org/wiki/Cassock (vertimas):
↓↓↓
Sutana
Sutana yra krikščioniškas bažnytinis rūbas. Jį naudoja katalikai, rytų krikščionys ortodoksai, anglikonai reformatai ir kitos bažnyčios. „Rūbas iki kulnų“ taip skamba pažodžiui verčiant iš lotynų kalbos „vestis talaris“. Sutaną tradiciškai dėvi vienuolės ir vienuoliai.
Istoriškai sutana yra kilusi iš tunikos, kurią senovės Romoje nešiojo po toga ir chitonu, o Graikijoje po himatijonu. Religinėse apeigose ji tradiciškai dėvima po viršutiniu rūbu, pavyzdžiui, alba.
Išskyrus religines apeigas Vakaruose sutaną nešioja retai, tačiau seniau ji buvo kasdieninis dvasininkų rūbas; antroje 20 amžiaus pusėje ją pakeitė įprastinis juodas kostiumas su specialia balta apykakle.
Kilmė
Anglų žodis „cassock“ (reiškia sutana) yra kilęs iš prancūzų „casaque“, kuris reiškia „ilgas apsiaustas“. Savo ruožtu šis senas prancūzų žodis gali būti kilęs iš turkiško žodžio „quzzak“ (klajoklis, nuotykių ieškotojas — iš jo taip pat kilo ir žodis kazokas), t.y. užuomina į tipinį ilgą ir labai platų raitelio apsiaustą arba gali būti kilęs iš persų žodžio کژاغند „kazhāgand“ (drabužis su pamušalu) — کژ „kazh“ (šilkas) + آغند „āgand“ (pamušti, kimšti).
Iš pradžių taip vadinosi narakinis specialus karių-raitelių apsiaustas, o vėliau jį ėmė dėvėti kasdieniniame gyvenime ir vyrai ir moterys. Kaip bažnytinis rūbas sutana (angl. cassock) imta naudoti gana vėlai (jos vardas padarytas iš senųjų žodžių subtanea, vestis talaris, toga talaris arba tunica talaris), pirmą kartą paminėta 1604 metais 76 kanone ir tik tokia prasme žodis vartojamas šiandien.
Žodis sutana kilęs iš prancūzų kalbos (pranc. soutane), o į prancūzų kalbą jis atėjo iš italų sottana, kuri savo ruožtu yra iš
Popiežius Benediktas XVI balta sutana lotynų kalbos žodžio subtana, kuris yra lotynų kalbos žodžio subtus (apatinis) būdvardinė lytis.
↑↑↑
Vienu šūviu du zuikiai — anglai paaiškino, kad dabartinių rabinų dėvimas rūbas (platus laisvas ir ilgas apsiaustas) yra narakinis specialus raitelių rūbas, o dvasininkai sutaną palyginus neseniai pradėjo nešioti ir pati sutana yra ilgi apatiniai (naktiniai) marškiniai. Tik nežinia kokiu sumetimu kunigėliams buvo liepta vietoj viršutinio rūbo vilktis apatinius marškinius. O dėl narakinio raitelių rūbo tai viskas aišku —sėsdamas į balną raitelis apžergia žirgą ir todėl to apsiaustas turi būti platus ir ilgas, kad dengtų raitelio kojas nuo lietaus ar darganos. Pabandytų kunigas su naktiniais marškiniais (sutana) sėsti į balną, tektų marškinių padalkas pasikelti iki juosmens — kojos liktų plikos. Akivaizdu, kad sutana jojimui netinka.
Lenkai (https://pl.wikipedia.org/wiki/Sutanna) apie sutaną rašo (vertimas):
↓↓↓
Sutana
Sutana (italų — sottano — spódnica[lenk.] — sijonas) — viršutinis dvasininkų drabužis, kurio spalva rodo tarnybinį laipsnį hierarchiją. Sutanas nešioti įsakė popiežius Sikstas V 1589 metais išleistoje bažnyčios konstitucijoje Cum sacrosanctum.
Dabartinio pavidalo sutana atsirado XVI amžiuje. Sutana — tai ilgas iki kauliukų drabužis aptemptas per juosmenį ir užsegamas visa eile mažų sagelių. Ją nešioja daugelio krikščionių bažnyčių dvasininkai; tarp jų katalikai, pravoslavai, senieji katalikai, anglikonai, evangelikai, presbiterionai. Pirmuosius skiriamuosius narakinius drabužius dėvėjo jau senovės krikščionys. Brago sinodas 572 metais įsakė dvasininkams tarnybinį rūbą rengtis išeinant iš namų. Dažnai ministrai dėvėdavo tarnybinius drabužius panašius į sutaną, ant kurios užsimesdavo kamžą. Lenkijoje šis paprotys buvo mažai paplitęs.
Sutanų spalvos
Sutanos spalva rodo hierarchinę padėtį. Romos katalikų bažnyčioje baltą sutaną dėvi popiežius, skaisčiai raudoną — kardinolai, raudonai violetinę (rubino spalvos) arkivyskupai, vyskupai ir kanauninkai (bet kasdien jie privalo dėvėti juodą sutaną), juodą — klebonai, diakonai. Klierikai juodą sutaną gauna per iškilmingą investitūros į kunigus ritualą (t.y. per įšventinimą). Misijų kraštuose, kur dėl karšto klimato su juoda per karšta, visi kunigai gali dėvėti baltas sutanas. Sutanas gali dėvėti seminarijų klierikai, bet tik tarnaudami prie altoriaus.
Baltas sutanas su pelerinomis nešioja Laterano kanauninkų ordino kunigai (lot. Ordo Canonicorum Regularium Sancti Augustini Congregatio). Tokią teisę jie gavo už tai, kad posėdžiavo popiežiaus sostinėje Laterane (Roma).
↑↑↑
Vokiečiai (https://de.wikipedia.org/wiki/Soutane) rašo (vertimas):
↓↓↓
Istorija
Juodą ilgą iki kulkšnių apsiaustą dvasininkai nešiojo nuo neatmenamų laikų. Sąvoka sutana atsirado XVI amžiuje Italijoje, kur šis drabužis vadinamas sottana. Sutaną kaip tarnybinį rūbą 17-e amžiuje pradėjo dėvėti teisėjai, teisininkai ir gydytojai. Vėliau skirtingo kirpimo sutanas ėmė dėvėti teisininkai, universitetų profesoriai ir kiti pareigūnai.
↑↑↑
Štai kokia istorija apie sutaną — jos pavadinimas reiškia naktiniai marškiniai. Nežinia kokių sumetimų vedamas popiežius Sikstas V-sis 1589 metais visiems kunigams vietoj seniau nešioto apsiausto rodytis viešoje vietoje įsakė su naktiniais marškiniais. Vėliau iš kunigų šia madą perėmė teisininkai ir profesoriai. Tik dabar rodos, kad sutaną rengiasi ant kostiumo, o ne ant nuogo kūno, nors ką gali žinoti…
VADO SPALVA
https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDalgirio_m%C5%AB%C5%A1is_(paveikslas) :
1939 m. rugsėjį, artėjant vokiečių armijai prie Varšuvos, buvo nuspręsta išvežti ir paslėpti paveikslą. Drobė buvo išimta iš rėmo, suvyniota bei supakuota specialioje dėžėje ir lydima galerijos direktoriaus S. Mikuličiaus(lenk. Stanisława Radeckiego-Mikulicza) bei dailininkų: S. Eismondo (lenk. Stanisława Ejsmonda) ir B. Suralo (lenk. Bolesława Surałło), išvežta Liublino kryptimi. Rugsėjo 9 d. 7 val. Liublino muziejaus direktorius prof. V. Voidžis (lenk. Władysławow Woydzi) priėmė atvežtą paveikslą. Tuo metu prasidėjus vokiečių antskrydžiui viena bomba pataikė į muziejų ir žuvo paveikslą lydėję dailininkai.
Užėmus vokiečiams Liubliną, gestapas intensyviai ieškojo paveikslo. Propagandos ministras J. Gebelsas paskyrė 2 mln. Reichsmarkų premiją tam, kas suteiks informaciją apie „Žalgirio mūšis“ paveikslo buvimo vietą. Gestapo karininkai iš pradžių norėjo papirkti prof. V. Voidžį, siūlydami Vokietijos pilietybę ir pasą, paskui grasino, bet profesorius atsisakė bendradarbiauti. Paskelbus klaidinančią informaciją apie paveikslo „Žalgirio mūšis“ atvežimą į JK, per „Lenkijos balsas“ radiją iš Londono, Vokietija nustojo dėti pastangas surasti paveikslą.
1944 m. spalio d. paveikslas buvo išimtas iš slėptuvės ir perduotas Lenkijos išlaisvinimo komiteto meno ir kultūros skyriaus viršininkui. Po paveikslo restauracijos jis buvo patalpintas Varšuvos nacionaliniame muziejuje, kur tebekaba iki šių dienų
………………………………………………………………………………………………………………..
Vokiečiai norėjo paveikslą sunaikinti. Bet dabar ne apie tai. Vidury raitelis raudonu rūbu — Vytautas. Kad nereikėtų daug rašyti, įdėjau paveikslą. Senovėje, kol nebuvo parako ir šaunamųjų ginklų vadas visada vilkėjo raudoną rūbą. Raudona spalva ne iš pasipūtimo, bet praktinis dalykas. Tais laikais nebuvo ne tik parako, bet ir radijo ryšio ir garsiakalbių, todėl buvo būtina, kad vadas išsiskirtų iš kitų ir gerai matytųsi. Gerai matomą lengviau apginti nuo pavojų ir taip pat lengviau palaikyti su juo ryšį mūšio metu, o nuo tinkamo vadovavimo visada didele dalimi priklausė mūšio baigtis. Todėl vadai visada vilkėjo raudoną rūbą ar apsiaustą. Raudona spalva — vado spalva. Atsiradus parakui ir šaunamiesiems ginklams padėtis negrįžtamai pakito ir ryški spalva tapo žalinga — iš tolo matyti ir lengviau pataikyti. Todėl vadai ėmė rengtis maskuojančios spalvos rūbus, bet vis tiek nors lampasus paliko raudonus (generolai).
Generolai nešioja tokius pačius lampasus kaip ir karalius.
Kadangi karyba daug kartų senesnis užsiėmimas negu kardinolų ir vyskupų profesija, tai pastarieji savo sutanų spalvą nusižiūrėjo iš karo vadų rūbų. Taip ir ne kitaip!!!
Brangiausias akmuo
https://lt.wikipedia.org/wiki/Rubinas :
«Dideli ir permatomi rubinai yra tokie pat reti ir brangūs kaip briliantai – tik „fancy“ briliantai yra brangesni.»
Vokiečiai (https://de.wikipedia.org/wiki/Rubin ) rašo (vertimas): «Jau bronzos amžiuje rubinai buvo kasami buvusioje Birmoje (dabar Mjanma). Daugiau kaip prieš 2000 metų Indijoje buvo nešiojami iš rubinų padaryti talismanai. Rubinus nešiojo senovės egiptiečiai, graikai ir romėnai.»
Brangiausias akmuo savaime suprantama puošė vado rūbą. Ir spalva kaip tik tokia kokios reikia. Todėl ir pavadinimą gavo būtent tokį:
rūbas—rūbinis — rubinas
Na Vakarų mokslininkai rubino etimologiją kildina iš lotynų kalbos žodžio „ruber“ kas reiškia raudonas, bet jie nemoka lietuvių kalbos ir jiems nieko kito nelieka kaip tik žiūrėti į lotynų kalbą. Lietuviškas rubino akmens pavadinimo aiškinimas yra daug patikimesnis už vakarietišką. Papuošalą iš brangiausio akmens ne bet kas nešiojo ir ne prie bet kokio rūbo jis tiko — ir šiais laikais tas pats; ne bet kas puošiasi brilijantais ir rubinais. Prie kokio rūbo tiko, tokį pavadinimą ir gavo. Rubinus žmonės pradėjo rinkti, kasti daug anksčiau nei atsirado krikščionybė su judaizmu ir tada dar nebuvo nei Romos, nei lotynų (romėnų). Todėl lotynų kalbos (tiksliau romėnų) žodis „ruber“ garantuotai atsirado iš rubino.
Išvados:
-
Katalikų bažnyčios vyskupai, arkivyskupai ir kardinolai yra aukšto rango vadai bažnytinėje hierarchijoje. Todėl jie savo sutanos (naktinių marškinių) spalvą nusižiūrėjo nuo vadų rūbų. Negana to pati bažnytinė organizacija sudaryta pagal kariuomenės pavyzdį, t.y. tokia pati hierarchinė organizacija kaip ir kariuomenė. Kadangi visų tautų kariuomenės hierarchines struktūras sukūrė daug daug anksčiau nei bažnytininkai savo organizaciją, tai savaime suprantama, kad bažnytininkai organizacinę sandarą irgi nusižiūrėjo nuo kariuomenės. Tą liudija, pavyzdžiui, Romos kariuomenės žemiausio laipsnio karininko titulas — decanus (dešimtininkas), o bažnytinėje organizacijoje dekanas yra dešimties klebonų viršininkas, t.y. dekanas bažnytinėje organizacijoje yra vienu laipsniu aukštesnis už eilinį bažnyčios karį — kleboną. Lygiai taip pat kaip Romos kariuomenėje.
-
Rabinai investitūrą ir tarnybinius rūbus iki 1795 metų gaudavo iš Lietuvos valdovo. Taigi, vadinasi, buvo tik valstybės tarnautojai vyr-ekonomistai, o eiliniai žydeliai vyskupų, kunigų ir bajorų ekonomai-ekonomistai. Kadangi jie vilkėjo tarnybinį rūbą, tai todėl ir gavo tokį titulą — rabinas.
-
Lietuvos valstybei 1795 metais žuvus iš mūsų žemės pasklido litvakai ir perėję į anglo-saksų tarnybą, žinoma kartu su anglais, po visą pasaulį išplatino Lietuvoje buvusią tvarką. Taip gimė naujieji laikai. „Naujoji pasaulio tvarka“ (luomų piramidė, apie kurią rašiau) dar negalioja budistinėje ir islamiškoje Azijoje, bet JAV prezidentas Džordžas Bušas 2001 metais paskelbė ir pradėjo kryžiaus karą prieš islamą — bando įvesti ir ten „Naująją pasaulio tvarką“. Štai taip — „Naujoji pasaulio tvarka“, kurią visame pasaulyje nori įvesti anglo-saksai, gimė Lietuvoje.
-
Išrinktosios tautos idėja gimė 18-me amžiuje Lietuvoje. Vadinasi šventosios judaizmo knygos teigiančios žydus esant dievo išrinktaisiais negalėjo būti sukurtos anksčiau nei gimė pati idėja. Todėl judaizmo šv. raštai yra visiškai jauni, o ne tokie kaip viešai skelbia visokie propagandistai (pvz., istorikai ir kunigai).
-
Nors demokratai-liberalai bažnyčią atskyrė nuo valstybės (teisingiau sakant iš jos atėmė valdžią), bet bažnyčios vietą užėmė universitetai, o kunigų — profesoriai; todėl pastarieji užsivilko sutanas. Kadangi kunigas buvo ne tik šventikas, bet tuo pat metu ir teisėjas, pavyzdžiui, valdė inkvizicijos teismą, aukščiau kurio nebuvo nieko, tai dalį kunigo pareigų perėmė ne profesoriai, o teisėjai, kurie irgi apsirengė kunigų sutanomis, t.y. paveldėjo kartu su pareigomis.
-
Kadangi spalva rodo hierarchiją, tai pasižiūrėkite į Vokietijos ir Lietuvos konstitucinių teismų rabinų paveikslus — vokiečiai raudoni, lietuviai juodi; vadinasi vokiečiai hierarchijoje stovi aukščiau lietuvių ir jų galia didesnė. Taip ir yra — Lietuvos rabinų nuosprendžius galima apskųsti Europos rabinams ir pastarieji gali panaikinti mūsiškių nutarimus — tokia hierarchija. Skaitykite Europos Sąjungos sutartį — joje ši hierarchija labai akivaizdžiai išdėstyta.
-
Brangiausio pasaulyje akmens rubino pavadinimas lietuviškas. Kadangi žydeliai iki demokratinių revoliucijų buvo krikščionių dvasininkijos ir aukštuomenės ekonomai-ekonomistai-finansininkai, tai savaime suprantama mėgdžiojo savo viršininkus ir taip pat labai pamilo rubiną, kad net savo pavardes ėmė daryti iš šio akmens pavadinimo, pavyzdžiui, Rubinšteinas…
-
Akivaizdus dalykas, kad ne krikščionybė kilo iš judaizmo, bet judaizmas iš krikščionybės. Kitaip sakant judaizmas yra krikščioniškos sistemos ekonominė dalis. Todėl visur, visuose kraštuose per krikštą visi besikrikštijantys karaliai ir kunigaikščiai žydams davė privilegijas tokias pačias kaip ir Vytautas. Žydelius ir judaizmą globojo popiežius. Judaizmas pretenzijas, kad jis yra aukščiau krikščionybės ir sukurtas irgi anksčiau, pradėjo rodyti tik po Prancūzijos revoliucijos kada buvo nukirsdintas karalius iš išgalabyta bajorija — va tada žydeliai nusikratė tiek krikščionių dvasininkų, tiek pasaulietinės aukštuomenės valdžios ir pasisavino privatizavo visus pastarųjų verslus; todėl dabar naujai statomos bažnyčios ne ką skiriasi nuo kluonų, o vargšų žydulių šventovės-bankai spindi marmurais. Didele dalimi tiek Prancūzijos, tiek visas kitas demokratines-liberalines revoliucijas organizavo ir finansavo vargšai žydeliai. Todėl neatsitiktinai visuose krikščioniškuose kraštuose pilna žydų ir visuose krikščionių kraštuose žydeliai valdo daugumą turtų, o pavyzdžiui, budistinėje ir islamiškoje Azijoje žydeliai yra niekas ir jokių turtų nevaldo. Kaip tik dėl turto Džordžas Bušas ir pradėjo kryžiaus karą prieš islamą. Jei islamo pasaulyje anglo-saksai su litvakais įves „Naująją pasaulio tvarką“, tai tuomet neišvengiamai ateis budistų eilė — skelbs kryžiaus karą prieš budizmą.
Visiškai nemoralizuoju gerai ar blogai, kad taip atsitiko, tiesiog surinkau medžiagą, kuri puikiausiai rodo įvykių eigą. O matydami kaip ir dėl ko taip yra visi patys gali nuspręsti gerai ar blogai, kad yra taip.
ps. Rašte yra perbrauktų žodžių. Jie yra svetimžodžiai tarptautiniai žodžiai. Todėl juos ir išbraukiau, o priešais parašiau lietuvišką reiškiantį tą patį. Taip padariau dėl patogumo, kad nereikėtų atskirai rašyti žodynėlio.
Pranas Valickas 2016 gegužės 24
(1399)
Pagarba jums Pranai!
I have noticed you don’t monetize your page, don’t waste your traffic,
you can earn extra bucks every month because you’ve got hi quality content.
If you want to know how to make extra bucks, search for:
Ercannou’s essential adsense alternative