Dabar svarbiausias laikas mūsų giminės nusidavimų: karalystės griūna, karalkrėsliai puola ir žmonių iki šiol prispaustos giminės pasikelia iš vergystės ant šlovingos savotiškos valnybės (Laisvės).
Pons Dievs aiškiai nor mus visus lietuvininkus, kaip vienos giminės draugus, suvienyti į valną (laisvą) bei savotišką Lietuvą, kuri daugiau nebus sudraskyta, bet stipri bei galinga Karalystė, kurioje mūsų brangioji kalba poniavos. Dievas ją yra leidęs ir mums dovanojęs – o ką sutvėręs est Dievas, tai žada išlaikyti.
Štai Didžioji Lietuva, kuri pirm’ 600 metų buvo šlovinga Karalystė, nutenkanti nuo Rytinių iki Juodųjų jūrų, nuo Klaipėdos iki Odesavos miesto, yra vėl valna ir savotiška žeme pastojusi ir įsitaisė savo valdžią bei savo vaiskus, jeib su svieto didžiomis giminėmis stotų į Tautų Susidraugavojimą, kuriame amžinas pakajus (taika) ponavos. Dievas pats dyvinu būdu ją iškinkė iš maskolių vergystės jungo per šį išgąstingąjį karą. Tad vokiečiai, ją užėmę, tykojo ją pasiplėšti ir suvokietinti, kaip jie su mūsų prūsiška Lietuva yra padarę, žmones Didžiosios Lietuvos jie prisispaudė nežmogiškai, išplėšė jų turtus, atėmė jų galvijus bei javus, kad lietuviai badmiriauti turėjo. Pačius lietuvius žmones gabeno į Vokietijos kalnakasyklas bei fabrikus, sugautuosius palaikė nevalioje ir po pakajaus padarymo dar žemę taip išrabavojo, kad veik nieko joje nebliko. Taip jie dūmojo Lietuvą lengviau pasilaikyti ir vokiečiais kolonizuoti. Generolas Ludendorf’as buvo net apsiėmęs karaliaus žodį, valnybę pažadantį, laužti ir Lietuvą su ginklų mace (jėga) po Vokietijos jungu pavergti. Ale tad pono Dievo sūdai ant pasididžiuojančios ir gvoltiškos Vokietijos užgriuvo Jis atitraukė Vokietijai savo pagalbą, ir jos vaiskai turėjo po daug laimėjimų tačiau atgal traukties. Grumzdanti nepalaima privertė vokiečių valdžią atsikartotinai savo priešininkams pakajaus (taikos) derėjimus prisūlyti. Amerikos prezidento Wilsono reikalavimus ji noriai priėmė, kad tik per greitą pakajų nuo visuotino sugriuvimo išsigelbėtų. O Wilsons reikalauja, kad kožna giminė pati valnai savo politišką būvį taisytųsi. Taipgi ir mums dabar adyna (valanda) parėjo savo valnybę įgyti, Vokietijos valdžios prisiūlymas ir mums tą savotišką valnybę užtikrina. Ciesorystės kancleris atvirai apsalkė, kad taikos derėjimams reikalaujant, Vokietija savo rubežius atgal statysianti, taipgi ir Lietuvos Karalystei jos lietuviškąsias dalis atiduosianti.
Ar tad mes dabar tylėsim, snausim ir miegosim? Antai: finai (suomiai) laisvi, čekai valni, lenkai valni, vengrai valni, ukrainai valni, slovėnai valni, ar tikt mes prūsiški lietuvininkai vieni toliau gėdėsimės savo lietuvystės ir lįsime toliaus po vokiečių dangalu, kurie jau (per) 500 metų mūsų brangią kalbą spaudžia ir naikina, mūsų kūdikius per savo mokyklas mums atsvetina, visokiuose urėduose mus žemina ir niekina? Ten kur Labgava, Vėluva, Įsrutys, Darkiemis, Goldapė, – tai vis yra lietuviški kraštai kur mūsų tėvų tėvai savo gražiąją kalbą vartojo ir lietuviškai gyveno.
Dabar atėjo valanda, Pasauliui pasakyti, kad mes dar gyvi, kad mes su Didžiąją Lietuvą esame vienos Motinėlės Vaikai, kad tą mūsų priešininkai per šimtmečius išardė, dabar Laikas vėl Susivienyti:
Viena Giminė, viena Kalba, viena Žemė, viena Valdžia –
toks turi dabar mūsų reikalavimas būti. Kad Lietuviška Giminė, lietuviška kalba ir lietuviška Garbė amžinai gyvuotų!
Tad vaikų vaikai tūkstančių eilę mums dėkavos, kad mes tikroje adynoje pabudome ir be baimės už savo tėviškę įstojome.
Mes Vokietijai dėkavonės nesame kalti! Lietuviškojo kraujo yra dėl Prūsijos bei Vokietijos tūlų neteisingų karų grioviai pralieti. Narsingai yra lietuviški vyrai už Prūsijos karalių kovoję. O kaip mums už tai atsidėkota? Tuomi, kad mus giminiškai vis daugiau naikino ir mūsų kalbą žudė, mus už nieką laikė, mūsų lietuviškos žemės vardo nei minėti neminėjo. Mes siuntėme karštus prašymus, peticijomis ir deputacijomis pas Karalių bei valdžią, ale nei jokio susimylėjimo neradome, priešingai – mūsų kalba dar sunkiau spaudžiama ir naikinama. Todėl mes be jokios širdperšos skiriamės nuo Vokietijos: ji nebuvo mums kaip motina, bet kaip kieta, neširdinga ir svetima pamotė. O tad gaspadorystė tarp mūsų pakilusi, už tai ne vien vokiečių valdžia rūpino, ir Danijos, Olandijos, Belgijos bei kitų žemių valdžios yra už laukininkystę rasi dar daugiau pasidarbavusios. Vokiečių valdžia šį kruvinąjį karą šaltai pradėjo, tegul ji dabar su savo visvokiškais ramsčiais ir neša skaudžiausias pasekmes, teneša nepakeltiną skolų jungą, teatbudavoja (te atstato) išpustytuosius kraštus. Mes, lietuvininkai, to viso nekalti, mes todėl ir karavonės jungą neimsim ant savo pečių.
Mes kreipiamės šioje Dievo mums dovanotoje adynoje (valandoje) ten, kur mūsų giminės draugai mums moja ir kur mūsų širdis mus traukia, su jais, kurie per šimtmečius vergystės jungą vilko, susivienyti, mes budavosime naują, galingą, valną ir Šlovingą Lietuvą, kuri giminių rotoje galės garbingą vietą užimti.
Lietuva ant visados, tarp palaimos, tarp bėdos!
Taip prisiekite mūsų lietuviai su turtu bei krauju už savo tikrąją tėviškę įstoti. Neduokitės persikalbėti vokiškų urėdininkų, nebijokite jų gąsdinimų! Balsuokit, kad laikas pareis, tiktai už prisiglaudimą prie Didžiosios Lietuvos. Ten mus nespaus didi mokesčiai, nes naujoji Lietuva neturi senų skolų. Ten mes ir pagal tikėjimą galėsime kožnas savo vierą pildyti valnai ir mūsų kūdikiai nebus sunkinami svetima šnekta. Taip pakelkime balsą, kaip žaibą griausmingą. Lai gyvuoja mūsų brangi tėviškė, didžioji, valnoji, gražioji Lietuva!
Prūsų Lietuvos tautinė komisija
Atsišaukimas 1918 m. lapkričio 16 d. išspausdintas gotišku raidynu.
(183)