Teiwas Rotating Header Image

Protėvių Pasaulėjauta » Dieviškumas ir Dvasingumas »

Šeša ir Šešupė

Įžanga į samprotavimus

Lietuvoje dauguma piliečių girdėję apie esančius lietuvių ir sanskrito kalbų panašumus. Aš dabar nesiimu spręsti kuri kalba iš kur atsirado, tačiau pasamprotausiu apie atrastus tikybos, pasaulėjautos sąryšius esančius vedinėje, baltų, aisčių bendruomenėse. Aš jau esu parašęs savo išvadas apie „Vedinės pasaulėžiūros ištakos Lietuvoje“, „Kas yra baltai“, dabar pateiksiu savo samprotavimus apie tai, kaip jotvingių, sūduvių šalis galimai siejasi su vedine pasaulėjauta.

Sūduvos šalies ištakos

Aš vaikystėje vasaros metu lankydavausi kaime Sūduvos šalyje, meškeriodavau vietiniuose upeliuose, prūduose, ežerėliuose. Vieno iš upelio, prie kurio mėgdavau lankytis, pavadinimas Kirsna. Lankydavausi ir prie Šešupės. Patikdavo stebėti tekantį vandenį, klausytis jo šniokštimo. Tuo metu pasaulėjauta man buvo savaiminis dalykas.

Vėliau pradėjo man kilti įvairūs klausimai, kodėl taip, kodėl kitaip, kas tai ir panašiai. Dar vėliau kilo klausimai ir dėl žodžių kilmės bei prasmės. Suvokiau, kad žodžiai lietuvių kalboje radosi iš prigimtinės pasaulėjautos, todėl pradėjau domėtis lietuviškų žodžių kilme.

Taip pradėjau domėtis ir vietovių pavadinimais, iškilo klausimai iš kur atsirado ir ką reiškia pavadinimai Kirsna, Šešupė, Sūduva, Jotvingiai ? Žinodamas, kad lietuvių kalboje žodžiai tarpusavyje susiję prasminiais ryšiais, išplaukia vieni iš kitų, iš kart negalėjau atrasti kaip minėtieji pavadinimai siejasi su kitais lietuvių kalbos žodžiais.

Vėliau domėjimasis išsiplėtė iki vedinių raštų, susipažinau su Bhagavad-Gita knygoje pateiktu pasakojimu apie mokytoją Krišną ir jo mokinį karvedį Aržduną. Tuo metu smalsumo vedamas pasidomėjau, ką reiškia pavadinimas Bhagavad-Gita ir štai atradimas, – žodis Gita reiškia Giesmė ir kilęs iš prokalbės garso gei-, besisiejančios su lietuvių kalbos žodžiu giedoti (pagal OED). Bhagavad reiškia (dvasinių turtų) dievas, bagotas (dvasine prasme), kilęs nuo prokalbės garso bhag-, reiškiančio dalintis, boginti (pagal LKŽ).  Vardas Krišna, kartais tariamas kaip Kiršna, reiškia tamsusis, juodasis ir kilęs nuo prokalbės garso kers-, besisiejančio su lietuvių kalbos žodžiu keršas (pagal OED), reiškiančio margas ir juodai baltas (pagal LKŽ).

Taip pat man teko susipažinti su Sūduvos šalies tyrinėtojo Albino Kurtinaičio atradimais. Straipsnyje „Lietuvių kilties ištakos“, kuriame A. Kurtinaitis teigia apie prieš tūkstantmečius Sūduvos šalies buvusį išminčių, žynių, kunigų gardą Balą, – jos gyventojai (pastaba – savo prigimtimi) buvo žalčiai. Sūduvos šalyje gausu pavadinimų su garsu bal-, – Balakalnis, Ožkabaliai, Vilkabaliai, Virbalis ir t.t. Pasak A. Kurtinaičio, žodis „balas“ reiškia galingas. A. Kurtinaitis teigia, kad „dalis vyrų ir moterų išėjo iš Balos į Aziją, Artimuosius Rytus., – taigi, matydami, ką jie gali, moka, tų tautų žmonės juos praminė dievais… Dievo Trejybę pirmasis įvedė kunigas Šeša… Šešupė taip pat šventa – ne veltui kunigai joje nuo senų laikų buvo krikštijami, be to, upė vardą gavusi nuo pirmojo kunigo Šešos, šventas Šešupės vanduo dar ir dėl to, kad į ją daug šventų vandenų suteka…“.

kirsnos upelis

Kirsnos upelis Sūduvos šalyje

Dar prie visa tai norėčiau pridėti atrastą baltiškų vandenvardžių žemėlapį, kuriame, buvusiose jotvingių vietovėse pavaizduota vandenvardžiai pavadinimais Kiršna, Krzna, Kirsna. Tokie pavadinimai išsidėstę gana plačiai iki Kauno, Varšuvos, Tilžės. Taigi, manyčiau, kad jotvingių šalyje buvo Kiršnos, Kirsnos kultas susijęs su vandeniu… Kirsnos upelis, esantis Sūduvos šalyje, išteka iš Rimiečio (Ram-Iečio) ežero ir įteką į Šešupę, – šventą Šešos upę… Beje, į Rimiečio ežerą, atsitiktinai ar dėsningai, įteka upeliukas Balinė…

Baltiški vandenvardžiai ir Kirsnos, Kiršnos upės

Baltiški vandenvardžiai ir Kirsnos, Kiršnos upės

Šeša, Krišna, Bala

Jau minėjau savo atradimus beskaitant knygą Bhagavad-Gita, dabar norėčiau panagrinėti pavadinimus Šeša, Krišna, Bala pasaulėjautos prasme vediniu ir sanskrito požiūriu.

Vedų pasaulėjautoje Višnus, aukščiausiasis Dievas, tai viskuo esantis, viskas esantis ir visur esantis Dievas. Lietuvių kalboje yra panašiai skambantys žodžiai viešus, vaišnus, viešas, – prokalbės garsas vish- reiškia apimti, paplisti. Manyčiau, kad Višnus turi praminį sąryšį su ViešuPats. Vedų mite teigiama, Višnus kiekvienos jugos eigos metu įtraukia į save Visatą ir nugrimzta į miegą, gulėdamas ant slibino Šešos, plaukiojančio Visatos vandenyne. Kiekvienos kalpos pabaigoje Šeša išspjauna iš savo nasrų nuodingąją ugnį, kuri sunaikina Visatą.

Krišna suvokiamas kai Višnus įsikūnijimas (avataras). Vedų pasaulėjautoje Krišnos brolis BalaRama, kuriame iš dalies įsikūnijęs Višnus, yra garbinamas kaip Šešos įsikūnijimas. Šeša, nagų (slibinų) karalius, vaizduojamas kaip tūkstantgalvis slibinas. Nagų pasaulis (loka) yra patala, esantis požemyje. Manyčiau, kad sanskrito žodis naga atitinka lietuvišką žodis angis (nagis), – tai žodžiai tikėtina kilę iš to paties prokalbės garso nag-.

Sanskrito kalba žodis Bala reiškia galia, stiprybė, jėga. Tai iš esmės atitinka reikšmę, kurią pateikė A. Kurtinaitis, – žodis „balas“ reiškia galingas. Vedinėje pasaulėjautoje pateikiamos penkios galios (sanskritiškai pancabala), – balos, kurių laikantis įgyjami visapusiška galia ir išmintis. Galbūt Sūduvos šalies Balos gardo gyventojai vadovavosi šiomis penkiomis galiomis taip įgydami ypatingų savybių ir sugebėjimų?

Balarama

Balarama

Verta labiau pasiaiškinti apie Krišnos brolį BalaRama, dar vadinamą BalaDeva. Teigiama, kad BalaRama, Šešos įsikūnijimas, pagelbėjęs Krišnai visuose jo žygiuose. BalaRama vaizduojamas laikantys plūgą ir garbinamas kaip artojų dievas. Vediniuose raštuose parašyta, kad Iš mirštančio BalaRamos burnos išėjo baltas slibinas.

IšVedimai, išVados, išVedos

Kaip matyti iš to kas pateikta, galima atrasti sąryšių tarp vedinės pasaulėjautos ir Sūduvos šalies. Kaip teigia A. Kurtinaitis, kiekviena baltų gentis turėjo savo priedermę visuomenėje. Štai jotvingiai labiau kariai, raiteliai, (iš)jodavo į svečias šalis. Sūduviai labiau žyniai, išMinčiai ir t.t. Matyt dėsninga ir tai, kad XX a. pradžioje Lietuvos valstybės atkūrimo vidėja iškilo iš Sūduvos šalies kilusiems, Basanavičiui, Kudirkai, Griniui ir kitiems to meto Sūduvos išMinčiams siekiant išsivaduoti iš tuometinės priespaudos. Be to, tikriausiai Sūduva nuo senų laikų artojų šalis.

IšVedant atitikmenis galimam teigti, kad BalaRama tai artojų dievo išraiška, Šeša tai žynių dievo išraiška ir Krišna tai raitelių dievo išraiška. Nors toks skirstymas labai sąlyginis, – visi paMinėti dievai atstovauja išMintį ir tiesiogiai susiję su ViešuPačiu.

Buda gobtuvu apsuptas septyngalvio slibino nagos .

Buda gobtuvu apsuptas septyngalvio slibino nagos .

Dar norėčiau pasamprotauti apie Šešą, kaip slibiną. Pietryčių Azijoje tikima, kad Nagai yra upėse, jūrose gyvenančios slibinai (gyvatės), – čia jie laikomi vandenų saugotojais, išmintingomis būtybėmis. Buda dažnai vaizduojamas lyg gobtuvu apsuptas septyngalvio Nagos. Taigi, slibinai nagos, kurių karalius Šeša, Pietryčių Azijoje laikomos teigiamomis, su žmonėmis draugiškai sutariančiomis išmintingomis būtybėmis. Manau, kad panašią sampratą turėjo ir Sūduvos piliečiai, tikėdami, kad Šešupė, Šešos upė, yra šventa. Žinome, kad senovės lietuviai garbino žalčius, tikėtina žalčių karalius Varūna, gerbė angis (nagis) ir sugyveno su slibinais.

Štai, pradėjus rastis naujai pasaulėžiūrai kunigaikščio Vytauto laikais, slibinai po truputį tapo kažkieno priešais, tai vaizduojama net dabartinės Sūduvos sostinės Starapolės (Marijampolės) herbe. Tai gali privesti prie to, kad Šeša vėl išspjaus iš savo nasrų nuodingąją ugnį, taip grąžindamas tikRąjį šventumą į Sūduvą ir Jotvingių šalį. Arba galbūt Šeša įsikūnys į BalaDevą grąžindamas tą šventumą savo upei Šešupei, koks jis buvo Balos gardo ir Sūduvos klestėjimo laikais.

Šio straipsnio užbaigimui noriu pateikti apibendrinančią išVadą – galbūt iš jotvingių ir sūduvių šalies išvyko į Pietryčių Aziją artojai, raiteliai bei rišiai, – taip ir radosi Bhagavad-Gita ?

Parengė Mindaugas Lučka

(451)

7 komentarai

  1. nuomonė parašė:

    Ačiū.Labai įdomūs pamąstymai.

  2. Vaidotas parašė:

    Labai įdomūs pamąstymai. Tik nesuprantu kodėl Sūduvos k r a š t a s. Popiežiui, carui, lenkams, Maskvai, Briuseliui taip, tai jų užgrobtų teritorijų k r a š t a s. Bet ta vieta kur žmogus gyvena , kuria jis didžiuojas, tai- Ž E M Ė!

  3. Aldona parašė:

    Daug sutapimų ir ne tik.ŠYVA (šyvas, žilas) Indijoje vaizduojamas kaip baltasis, ateivis.Išgėrė viso pasaulio nuodus, kai visi kiti dievai atsisakė gelbėti pasaulį.Vedose yra parašyta amžinoji kova su Nagais, klastingais gyvatžmogiais, kurie buvo beveik visiškai išnaikinti, tik viena jų palikuonė, suviliojusi karalių, išsaugojo savo giminę.
    O dėl žalčių-yra keletas versijų.manoji-kad tai visgi buvo kitos civilizacijos ateiviai,o lietuviai, nenorėdami mišrūnų, išnaikino žalčius ir jų palikuonis.Rasė išliko gryna.Kodėl išliko garbinimas-man neatsakytas klausimas .O žalčius padarė blogaisiais -krikščionybės platintojai Biblijoje buvo parašyta: gundytoja -gyvatė, o išvertė-žaltys.

    1. Gaudminas parašė:

      Čia pateikta samprotavimas apie Šyvos kilmę (anglų k.)
      http://teiwas.eu/2012/07/the-genesis-of-shiva-anglu-k/

  4. […] sąsajas su Lietuva parašiau straipsnius „Vedinės pasaulėžiūros ištakos Lietuvoje„, „Šeša ir Šešupė„. Taip pat, paruošiau apibendrinimą „Dvasinės ir medžiaginės būčių […]

  5. TatSat parašė:

    A. Kurtinaitis yra pasakęs:
    „Mūsų didžiausias turtas ir palikimas – kalba. Mūsų kalba – pasaulio kalbų senelė, kuri nesusikalba su savo vaikais dėl per didelio amžiaus skirtumo.
    „Jūratė Statkutė de Rosales, kuri pristato Lietuvoje savo knygą „Europos šaknys ir mes, lietuviai“, savo knygoje dėstomus išvedžiojimus dėl lietuvių kalbos kilmės, vartojimo ir paplitimo turėtų ženkliai išplėsti ir savo knygą galėtų pavadinti taip:
    Europos – Indijos šaknys ir mes – lietuviai.
    Tam yra šimtai ir tūkstančiai faktų atitinkančių lietuvių kalbos artimą giminystės ryšį su Sanskritu dar dabar naudojamu Indijoje. Štai vienas iš tūkstančių faktinę tikrovę atitinkančių pavyzdžių – labai sena Sanskritu dainuojama giesmė, kurioj iki šiol naudojami lietuvių kalbos žodžiai: Ganpati Deva (išvertus į lietuvių kalbą – Gano Patį Dievą). https://youtu.be/v7zr-D6c7zk
    Kas svarbiausia šios dainos tekste parašytam Sanskrito raštu, žodis – Ganpati Deva, čia – giesmėje, šis žodis reiškia vardą, o tik mes būdami lietuviais iš teksto galime suprasti, kad tai ne vardas, o funkcija, Ganytojo – Ganešos veiklos esmė: saugoti žmogaus Sieloje „esantį“ patį Dievą ir jo šventąją Motiną. Ši aplinkybė nurodo, kad tokia teksto nuoroda ir interpretacija kyla iš paties teksto nuoseklios logikos, kurios nebėra Sanskrite, tai yra ši išvada veda į logišką totaliai esminę prielaidą: LIETUVIŲ KALBA – PROKALBĖ SANSKRITUI. (Drambliuko simbolis Indijoje naudojamas, menko supratimo Šudrų kastos atstovams, kaip vaizdinė priemonė žmogaus Subtiliajai energetinei sistemai pavaizduoti.)
    Jeigu jau pasaulio kalbininkai pagaliau vieningai sutaria, kad lietuvių kalba – Sanskritui prokalbė tai ši kalbotyras mokslininkų nustatyta faktinė tikrovė, įpareigoja kalbininkus motyvuotai svarstyti iš šio teiginio išplaukiančias logines išvadas apie lietuvių kalbos kilmę, jos globalią svarbą pasaulinei kultūrai, indėlį tautų rašytinei istorijai. http://geografija.lt/2011/10/lietuviu-kalba-–-tobulesne-uz-sanskrita-ir-graiku-kalba/ Lietuvių kalbą studijuoja viso pasaulio, visuose žemynuose veikiantys ir save gerbiantys humanitariniai universitetai. Kai kuriuose užsienio universitetuose studentai, kurie nori studijuoti sanskritą, pirma privalo išmokti lietuvių kalbą ir tik po to studijuoti Sanskritą.
    Taip – Lietuviai nesukūrė lietuvių kalbos ir šią prielaidą patvirtina Sanskritu – šventuoju raštu parašytos: šventosios Puranos, Vedos, epas: Mahabharata, šventoji knyga – Bhagavd-gita.
    Rašoma, kad Bhagavd-gita aukso raidėmis perrašyta Sanskritu maždaug prieš 6000 metų, tai yra tada, kai dar negalėjo būti nei Lietuvos, nei lietuvių kalbos, o Bhagavd-gitoje jau buvo užrašyti atitinkantys teksto sakinio esmę, lietuviški žodžiai.
    Bhagavad-gita, išversto į šimtus pagrindinių pasaulio kalbų ir dėstoma save gerbiančių valstybių humanitariniuose universitetuose, o mums lietuviams šioje knygoje yra svarbu tai, kad šio pasaulinės kultūros perlu laikomo šventojo rašto – Bhagavd-gita pagrindinis herojus yra „lietuvis“, lietuvišku vardų – Aršuna’s – aršus vyras – karys.
    Niekas pasaulyje negali žinoti ir nežino, ką reiškia žodis – aršunas, išskyrus lietuvį, kuris lietuvių kalbą išmoko dar gerdamas motinos pieną. Sanskrite raidė – S žodžio gale nurodo vyriškąją giminę lygiai taip, kaip ir lietuvių kalboje ir visiškai atitinka lietuviškąjį vardą ir šiuo vardu įkūnytąją prasmę – Aršunas… (Latvijoje iki šiol mergaitėms duodamas vardas – Aršuna). Anglų kalboje nėra griežtai išreikštos raidės – Š, todėl manytina, verčiant Bhagavad-gitą iš Sanskrito į anglų kalbą, žodyje Aršuna’s vietoje raidės – Š, buvo panaudota raidė – J- dž ir išversta, kaip Ardžuna’s. Pagrindinis šio Arijų šventojo rašto – Bhagavad-gita herojaus yra aršus karys – lietuvišku vardu Aršuna’s – aršus vyras, kuris vadovauja Kurukšetros mūšio lauke Pandu kariuomenei. (Paveiksle tas, kuris vežime su lanku).
    PS. Prieš Biblinį tvaną sukurtuose žemėlapiuose, Amerikos žemyno pačioj šiaurėj, matosi Da’Arija, galimai lietuvių kalbos – prokalbės Sanskritui gimtinė, Arijų rasės haplogroupės R1a1 tėvynė… https://youtu.be/k_bx6-WNEQw

  6. Daugminas parašė:

    Hiperborėjai – tai mes, baltai?
    https://teiwas.eu/2012/07/hiperborejai-tai-mes-baltai/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *