Teiwas Rotating Header Image

Valstybės Pagrindas » Pasaulėžiūra »

Šviesuolių vardai – Lucca, Lučka, Lukša

Įžanga

Pamačius pavadinimą „Lucca“ (Lukka), tikriausiai daugeliui visų pirma tai siejasi su miestu Toskanos regione, Italijoje. Pamačius pavadinimą „Lučka“ tai daugeliui galimai sietųsi su pavarde, vardu arba vietovėmis Europoje. Pavadinimas „Lukša“ galimai daugeliui sietųsi su partizanu Juozu Lukša-Daumantu ir jo šeima XX a. dalyvavusia laisvės kovose Lietuvoje po II pasaulinio karo. Tačiau ar gali būti kas nors bendra tarp šių panašiai užrašomų ir skambančių žodžių, – pavadinimų, vardų ir pavardžių? Pasiremdamas logika, etimologija ir būtove aš pasistengsiu įrodyti, kad tai siejasi ne tik dėl šių žodžių panašaus skambesio, tačiau ir dėl jų prasmės bei kilmės.

Lucca pavadinimo kilmė

Etimologijos žodyne teigiama, kad miesto Lucca (tariamas kaip Lucka, Lukka), kurį įkūrė etruskai (tyrėnai, ligūrai), pavadinimas tarsi kilo iš žodžio šaknies „leuk-“, reiškiančios „šviečianti erdvė“.  Manoma, kad iš šios šaknies kilo ir daugiau vietovių ir miestų pavadinimų Europoje. Plėtojant žodžio šaknies „leuk-“ prasmę, mokslininkai linkę manyti, kad šis proto-indo-europietiškas (toliau – PIE) garsas tikėtina buvo naudojamas apibūdinti miškingoje vietovėje iškirstą plotą arba proskyną kuriose atsiradę erdvės Saulės šviesai. Be to, senoviniuose šaltiniuose graikų kalba miestas Lucca įvardijamas kaip Louka… Tenka pastebėti, lietuvių kalboje turime žodį laukas, kuris reiškia atvira, atsiradusi iškirtus mišką, erdvė…

Įdomi ir angliško žodžio „light“, reiškiančio šviesumas, ryškumas, aiškumas, etimologija. Svetainėje etymonline.com teigiama, kad „light“ kilo iš senovės anglų kalbos žodžio „leht“, kuris kilo iš PIE žodžio šaknies „leuk-“, reiškiančios šviesumas, ryškumas… Apskritai, mokslininkai priėjo išvados, kad tiek pavadinimas „Lucca“, tiek vardas „Lucian“, tiek žodis „light“ kilo iš to paties „leuk-“…

Lucca miesto radimasis ir raida

Taigi, Lucca buvo vienas iš etruskų, kitaip dar vadinamų tyrėnais, ligūrais, gyvenusių dabartiniame Toskanos regione, Italijoje, miestelių. Manoma, kad pirmieji artefaktuose esantys etruskų kultūros požymiai siekia X a. prieš mūsų erą (beveik prieš tris tūkstančius metų). Nustatyti karai tarp senovės romėnų ir etruskų beveik nuo VII a. prieš mūsų erą ir manoma, kad jau IV a. prieš mūsų erą prasidėjo etruskų asimiliacija į besiformuojančią Romos imperija. Mūsų eros pradžioje etruskų žemės jau buvo visiškai inkorporuotos į Romos imperiją.

Etruskai ir jų kaimynai 750 m. prieš mūsų erą

Manoma, kad etruskai įkūrė Lucca miestelį III a. prieš mūsų erą, kuris tapo Romos kolonija jau II a. prieš mūsų erą. Dažnai etruskų kultūrą siejama su graikais, tačiau, aš atlikęs būtovės tyrimą manau, kad etruskai dabartinėje Italijoje radosi iš Anatolijos, dabartinės Turkijos, žlugus ten gyvavusioms likijų (Lycia) ir kitoms civilizacijos, – Lycijos nukariavimas sutampa su jų civilizacijos radimosi pradžia.

Norėčiau pastebėti, kad vienas iš Baltijos jūros, ypač iš Sembos pusiasalio, gintaro kelių driekėsi būtent per etruskų žemes ir galimai dabartinio miesto Lucca vietoves, taigi gyvavę bent jau prekybiniai ryšiai tarp senovės prūsų ir etruskų yra neabejotini.

Tik IV mūsų eros amžiuje senovės Romos imperatorius Teodosijus krikščionybei suteikė oficialios religijos statusą. Tačiau jau V amžiuje barbarai (svetimšaliai mokantys mokesčius Romos imperijai ir tarnaujantys jos armijoje) bei vandalai (vanduoliai) pradėjo maištą ir laimėti karus prieš Romos imperiją. Būtent tie karai pradėti laimėti į šią kovą barbarų ir vandalų pusėje stojus karvedžiams rikiams (Teodorikiui, Alarikiui ir kitiems) tikėtina iš Prūsijos. Pavyzdžiui, sueiviai ir visigota V amžiuje užkariavo dabartinę Ispaniją, buvusią Romos imperijos koloniją. Taigi senovės Romos imperija buvo galutinai nukariauta sueivių, gotų (visigotų, ostragotų) ir lombardų (ilgabarzdžių) V amžiuje įsteigiant ten atskiras karalystes. Tiek gotai (visigotai, ostragotai), tiek vandalai (vanduoliai) tiek lombardai (ilgabarzdžiai) sietini su vakariniais prūsais. Lucca miestas VI – VIII a. buvo tapusi lombardų sostine.

Įdomu tai, kad XII a. – XVII a., apie 500 metų, Lucca buvo tapęs laisvuoju miestu. Šiuo laikotarpiu, kurio metu buvo keliais etapais statoma Lucca miesto apsauginė siena, netgi gyvavo Lucca respublika. Paskutinį sienos statybos etapą projektavo pats Leonardas de Vinčis, kuri buvo kilęs iš Vinčų miestelio esančio tarp Lucca ir Florencijos miestų. Įdomu ir tai, kad kaimas pavadinimu Vinčai yra ir Lietuvoje, Marijampolės sav.  Deja Leonardas de Vinčis (Leonardas iš Vinčų) XVI a. pabėgo iš Lucca respublikos į Prancūziją dėl gresiančio persekiojimo, kadangi jis nepriėmė katalikų tikėjimo.

Lučka pavadinimo kilmė

Jeigu patikrinsim žemėlapyje tai Europoje rasim apie 10 vietovių su pavadinimais Lučka, Lucka, Lukka (Lucca) esančios Slovakijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje ir Luckas Ukrainoje. Galima būtų sakyti, kad tai tik atsitiktinumas, tačiau ar tikrai nėra kažkokio prasminio sąryšio tarp šių visų pavadinimų? Dar jeigu paieškotume Lietuvoje esančių pavadinimų su šaknimi „lauk-“ atitinkančio PIE šaknį „leuk-“ tai rastume dar dešimtis panašių pavadinimų.

Lietavská Lúčka gerbas

Štai vienas iš Lucka pavardės savininkų, gyvenančių Vokietijoje, taip aiškina savo gaminės pavardės kilmę: „Lucca šeima, kadangi jie buvo protestantų, kalvinistų, tikėjimo, siekdama išvengti religinio persekiojimo Lucca respublikoje, Italijoje, XVI a. persikėlė į Prancūziją. Tačiau vėliau ir Prancūzijoje XVI a. antroje pusėje, siekiant įtvirtinti katalikų tikėjimą, pradėjus persekioti protestantų tikėjimo asmenis jie persikėlė į XVI a. Švedijos karaliaus užkariautas, įskaitant Prūsiją, Lietuvą ir Latviją, šalis. Pavardė Lucca germanizacijos pasekoje tapo Lucka…“.

Levoča Lúčka gerbas

Manyčiau, kad tai galima viena iš priežasčių, kodėl dabartinės Slovakijos, Lenkijos ir Vokietijos teritorijose yra vietovės su pavadinimu Lučka ar Lucka. Pavyzdžiui, galima pažvelgti į Slovakijoje esančias vietoves: Žilina apskrityje esantys Nezbudská Lúčka, Kotrčiná Lúčka, Mojšova Lúčka, Lietavská Lúčka bei dar keletas kaimų ir miestelių su pavadinimu Lučka ar Lucka. Įdomu tai, kad Lučka vietovėse galima atrasti į lietuvių (baltų) kalbą panašių pavadinimų, – pavyzdžiui Nezbudská Lúčka yra draustinis pavadinimu Krivė, Žilina miesto pavadinimas toks pat kaip ir Varėnos rajone esančio miestelio pavadinimas Žilinai, Lietavská Lúčka pavadinimas tarsi siejasi su pačia Lietuva ir liečiais. Mane domina Slovakijoje Tatruose esantis Kriváň (Kriwan) kalnas, tarsi besisiejantis su prūsų kriviais (kriwis), kurio pavadinimas kilęs iš žodžio šaknies „kriv-“… Ir aišku labai įdomi šalia Lietavská Lúčka esanti Lietava vietovė, kuri buvo paminėta jau XIII a. pabaigoje bei kurioje yra tarsi liečius menanti Lietava pilis.

Luckau gerbas

Dar galima paminėti Lucka pavadinimo miestelius Vokietijoje, kaimą Lenkijoje ir Lucką Ukrainoje, tačiau reiktų išsamesnio tyrimo kiek šie pavadinimai siejasi su Lucca ir PIE šaknimi „leuk-“… Pavyzdžiui rytinėje Vokietijoje yra miestelis pavadinimu Luckau, kurio pavadinimas kildinamas beveik iš to paties, kaip ir miesto Lucca pavadinimas, – tai erdvė be medžių kurią pasiekia Saulės šviesa.

Įdomu tai, kad kroatų kalba Lučka reiškia šviesa ir uostas (uosto švyturys)… Galima grįžti į etimologiją pasiremiant prūsų kalba. Prūsiškai „laucks“ reiškia „lauke“ ir „laukiniks“ reiškia žemvaldys. Lietuvių kalboje „laukiniñkas“ reikšdavo kas gyvena toli nuo miškų, laukų gyventojas (žemdirbys). Taigi, prisiminus PIE žodžio šaknį „leuk-“ reiškiančią miškingoje vietovėje iškirstą plotą arba proskyną, galima teigti, kad šie dalykai susisieja ir pavadinimų Lucca bei Lučka kilmė tampa aiški. Juk senoviniuose šaltiniuose Italijoje esantis miestas Lucca įvardijamas kaip Louka…

Keltų (galų) Leuci genties gyventa vieta

Būtent prūsų kalboje šaknis „lāuk-“ naudojama ne tik su lauku, tai yra žemei, įvardinti, tačiau ir apšviestai vietai įvardinti. Štai, pagal svetainėje wirdeins.twanksta.org duomenis, prūsiškas žodis „lāukiskan“ reiškia „šviesumas“. Dar galima paminėti iki II a. gyvavusią keltų (galų) gentį Leuci, šis pavadinimas galų kalba reiškia „šviesūs“, ir, mokslininkų manymu, pavadinimas kilęs iš PIE „leukós“, reiškiančio „šviečiantis“. Taigi, „leukós“ tai kaip lietuviškai „laukas“ (atvira, Saulės apšviečiama erdvė)…

Lucca, Lučka ir Lietuva

Leičiai (liečiai) atliko svarbų vaidmenį LDK laikais saugodami prekybinius kelius bei aplink LDK kitose šalyse pastatytose pilyse. Tenka prisiminti kunigaikščio Gedimino sūnaus Liubarto pilį Lucke, Ukrainoje, galbūt ir tą pačią Lietavos pilį Slovakijoje bei kitas pilis. Galimai leičių įtakos dėka Čekija (tuometinė Bohemija) net buvo pasiūliusi karūną kunigaikščiu Vytautui… Spendžiant iš to, kad prekybiniai keliai driekėsi iki pat Graikijos, Italijos ir kitų šalių aišku tam reikėjo apsaugos bei giminystės ir kitokių ryšių. Todėl nenuostabu, kad Kernavėje randami artefaktai labai panašūs į etruskų gyventose vietovėse randamus artefaktus, – galbūt dalis etruskų bėgdami iš Romos imperijos priespaudos persikėlė į tuometinę Kernavę? Beje, būtent kunigaikštis Kernius laikomas pavadinimo Lietuva pradininku ir valstybės įkūrėju XI a.

Kotrčiná Lúčka gerbas

Dar galima priminti kunigaikštį Palemoną, kuris kažkodėl V a. pasitraukė iš Romos imperijos į Lietuvą, – galbūt jis, drauge su Prūsijos karvedžiais rikiais, pagelbėjo surengti barbarų ir vandalų maištą prieš senovės Romos imperiją dėl ko pastaroji ir žlugo V a. pabaigoje?

Mano manymu tuometiniai baltai, gotai, keltai sudarė platų pasaulėžiūrinį ir prekybinį tinklą visoje Europoje dar prieš įsigalint senovės Romos imperijai. Įsigalėjus Romos imperijai šie ryšiai pradėjo trūkinėti ir keltai, etruskai tapo atskirti nuo Prūsijos bei kitų baltų kraštų. Tik surengus plataus mąsto karinius veiksmus V a. ir žlugus Romos imperijai pavyko vėl bent šimtmečiui atkurti šiuos ryšius įsteigus ten atskiras lombardų, visigotų, ostragotų, sueivių ir kt. karalystes. Tačiau įsigalėjus Vatikano valdomai „šventajai“ Romos imperijai tie ryšiai vėl pradėjo trūkinėti ir tuomet prasidėjo sarmatiškojo, keltiškojo, aistiškojo pasaulio palaipsninė griūtis. Kaip žinia Vatikano kariuomenė XIII a. pradėjo skverbtis ir baltų kraštus ir tas karas truko tris šimtus metų, – manyčiau, kad taip vyko visos Europos prigimtinės pasaulėžiūros atstovų karas už išlikimą.

 Galimai Prūsijos laukinikiai, šviesuoliai ar žemvaldžiai, ne tik kalbine, bet ir pasaulėžiūrine prasmėmis sėkmingai bendradarbiavo su Louka (Lucca) miestą įkūrusiais etruskais, kurie vėliau, vengdami persekiojimų, galimai pasklido po Europą giminėmis ar bendruomenėmis apsistodami skirtingose vietovėse. Taigi, palaipsniui pavadinimas iš laukas, leukos (laukos) tapo lucca, kuris dar vėliau virto į Lučka ar Lucka…

 Lučka, Lukša ir Prienų apylinkės

Lučka giminės menamas gerbas

Iš pažiūros pavardės Lučka ir Lukša panašiai skambančios. Tiek Lučka, tiek Lukša pavardė paplitusi beveik visoje žemyninėje Europoje. Lietuvoje šios pavardės kilusios iš Prienų apylinkių, – galbūt kažkuri Lucca (Louka) giminė XVI a. persikėlė į Lietuvą, Prienų apylinkes, ir germanizacijos pasekoje tapo Lučka ir vėliau dalis tų pavardžių buvo užrašyta kaip Lukša? Kaip yra iš tikrųjų galėtų patyrinėti mokslininkai, tačiau kad abi šios pavardės kilusios iš netoli vienas kito esančių vietų Lietuvoje, galima daryti prielaidą, kad kažkada tos pavardės buvo tariamos vienodai.

Jau buvo paminėti, kad pavadinimai Lucca, Lučka kilę iš šviesos, šviesumas, šviečianti erdvė apibūdinimo. Tai skirtingose kalbose gali reikšti tiek apšviestą vietą, tiek pačią šviesą. Pavyzdžiui PIE „leukós“ reiškia „šviečiantis“ ir gyvavusi keltų gentis Leuci reiškė „šviesūs“. Kaip kroatų kalba „Lučka“ reiškia šviesa… Kadangi visi šie  minėti pavadinimai kilę iš PIE žodžio šaknies „lāuk-“ ar „leuk-“, reiškiančios šviesumas, ryškumas, ir prūsiškai turėjo žodį „lāukiskan“ reiškiantį „šviesumas“, tai apibendrinai visus įkūrusius vietoves ir kurie buvo vadinami Lucca (Louka), Lučka ar Lukša įvardinčiau šviesuoliais.

Alfredas Lučka

Vienas iš mano žinomų toks šviesuolis buvo mano dėdė iš Prienų apylinkių kilęs tolimojo plaukiojimo kapitonas Alfredas Lučka. Nors jis tapo kapitonu ir dirbu jau sovietiniais laikais, tačiau neužmiršdavo aukštesnių vertybių ir tikslų. Deja Alfredas Lučka 1981 m. galimai sovietinių agentų pastangomis tragiškai žuvo prie Kubos krantų. Plaukiodamas po platųjį pasaulį ir vadovaudamas prekybiniam laivui jis suvokė aukštesnių vertybių svarbą, tai išreiškė savo eilėmis, – pavyzdžiui eilėraštis „Tėvynės ilgesys“:

Tyras vėjas plačių vandenų

Glosto plaukus, gaivina krūtinę.

Skriski vėjau į mano gimtinę,

Prie gelsvų gintarinių krantų.

Tu pakrančių kopas aplankyk,

Prisisiurbki pušų aromato,

Ir lakštingalos tu paklausyk

Prie Nevėžio rūkus atsiginęs.

Tu paimk jo didingos tylos

Ir pasuk pas mane atgalios

Man atneški dalelę tėvynės.

Juozas Lukša

Kitas iš Prienų apylinkių kilęs šviesuolis tai Juozas Lukša-Daumantas dalyvavęs antisovietinėje kovoje. Jis pasižymėjo tuo, kad laikėsi duotos priesaikos ir, partizaninio pasipriešinimo metu, net du sykius ištrūkęs į vakarų Europą ten atlikęs pareigą vėl grįžo į Lietuvą pas savo kovos draugus. Deja Juozas Lukša sovietinių agentų buvo nužudytas 1951 m. Vienas iš jo eilėraščių „Lauk manęs“:

Lauk manęs, aš sugrįšiu

Bet lauk labai!

Lauk, kai lietus krinta

Pilkas, liūdnas ir sunkus.

Lauk, kai sniego audros dūksta

Ir kai vasara sužėri.

Lauk, kai kiti jau seniai

Nuo laukimo pavargo.

Lauk, kai iš toli

Tavęs laiškas nepasiekia,

Ir kai nieks daugiau šioj žemėj

Laukti nebegali…

Lauk manęs, aš sugrįšiu,

Išdidžiai, šaltai,

Kai kiti Tau sako:

„Tu lauki be tikslo“.

Kai draugai mano atminimui

Liūdni prie langų sėdas

Ir rūgštų vyną geria…

Tu tik jo negerk! Dar palauk!

Drąsi, stipri, viena—

Lauk manęs, aš sugrįšiu

Nors mirtis ir tyko.

Nieks suprasti negali,

Kad Tavo išdidus laukimas

Man išgelbėjimą neša.

Tik Tu ir aš težinom,

Kas mane gyventi skatina,

Nes Tu, kaip niekas kitas,

Manęs laukti gali.

Apibendrinimas

Šviesuolių kelias gana dažnai nėra lengvas. Ypač sunkūs lakai buvo, kai tamsa užgožė klestinčias etruskų, trakų, dakų, prūsų, sarmatų ir kitas teisingais pagrindais valdomas civilizacijas. Buvo „tamsieji viduramžiai“, dar vadinami „tamsiaisiais amžiais“ (angl. Dark Ages), kai tarsi mažai kas vyko, tačiau tuo metu iš tikro buvo pavergiamos tautos, iškraipoma būtovė.

Šviesuoliai tarsi atskiri spinduliai būdavo užgesinami, kad jie nežadintų kitų žmonių gilumoje slypinčios šviesos, kad jie būtų tamsos užvaldomi ir lengvai suklaidinami. Tačiau kiekvienas turime prisiimti atsakomybę tapti kitiems švyturiais, kad ir kiti rastų kelią namo, kad tamsa neužvaldytų, kad šviesa nugalėtų ir galutinai laimėtų.

Mindaugas Lučka

(43)

2 komentarai

  1. Mindaugas parašė:

    Balt dynasty:
    https://en.wikipedia.org/wiki/Balt_dynasty
    Peter Heather: Cassiodorus and the Rise of the Amals. Genealogy and the Goths under Hun Domination, in: Journal of Roman Studies 79 (1989), S. 103–128.
    Peter Heather: Goths and Romans, 332–489, Oxford 1991.
    H. Kuhn/R. Wenskus: Amaler, in: Reallexikon der germanischen Altertumskunde, Bd. 1, S. 246–248.* Henry Bradley, The Goths: from the Earliest Times to the End of the Gothic Dominion in Spain. Second edition, 1883, New York: G.P. Putnam’s Sons, chapter 1.

  2. Mindaugas parašė:

    LDK oficialus istoriografinis kūrinys :
    „Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės kronika“ (Letopisec Velikogo Knjažestva Litovskogo i Žomojtskogo):
    „Tuo metu vienas romėnų kunigaikštis, Palemonas [Палямон], Nerono pavaldinys, susiruošė su savo žmona ir vaikais bei pavaldiniais, su savo turtu. Su jais buvo apie penkis šimtus romėnų šlėktų, taip pat su žmonomis ir vaikais. Su savimi pasiėmę vieną astronomą plaukė laivais jūra. Ieškojo tinkamos vietos, kur galėjo apsigyventi ir surasti ramybę. O tarp tų šlėktų buvo keturios kilmingiausios giminės: pirmoji Kentauro herbo Dausprungo [Катовруса Доспронгус], kita Koliumnų herbo Prospero Sprimnus [Колюмнов Просперце Спримнус], Korsino [Корсинус] ir Ulijano [Улиянус], ir Rožės herbo Hektoro. Ir taip jie nemažai parų jūra plaukė, atvyko į Viduržemio jūrą [Межиземское море] ir pasiekė upę Kisagą [Кисага], o ta upe iki pačios jūros Okeano (gali būti Baltijos arba Venedų jūra). O jūra Okeanu nuplaukė upe iki Kurliandijos jūros [Корлянского моря vert. – Kuršių marios], kur Nemuno upė į tą jūrą įteka (netoli nuo Klaipėdos [Клойпеды] arba Lanelos [Ланела], pilių prūsus ginančių), kuri įteka į Baltijos arba Venedų jūrą. O po to įplaukė į Kurliandijos arba Nemuno jūrą, kuri taip vadinama, nes Nemunas į tą Kurliandijos jūrą įteka dvylika atšakų, o kiekviena jų vadinama savaip. Tarp šių viena atšaka – Geksija [Гексия vert. – Гилия, Кгилья, Якгилия, Kilya t.y. Gilija] jie kilo aukštyn prieš srovę kol nuplaukė iki Nemuno galo bei pasiekė Dubysos upę [Дубасы]. Vykdami Dubysos upe aptiko prie jos aukštus kalnus ir puikiausius ąžuolynus, įvairia gausybe pripildytus, ir įvairiausiais žvėrimis: taurais, stumbrais, briedžiais, elniais, stirnomis, lūšimis, kiaunėmis, lapėmis, voverėmis, šermuonėliais ir kitų rūšių gyvūnija. Taip pat, ir žuvies didžiule gausa bei nuostabiomis jūrų žuvimis. Ir apsigyveno prie tų upių, Nemuno ir Dubysos, ir pradėjo daugintis. O ta vieta tarp upių jiems patiko ir praminė tą žemę nuo padaugėjimo – Žemaičių [Жъмонт].“
    p.s. toliau pokalbį bus galima vesti tik remiantis istoriniais (istoriografiniais) šaltiniais, tvirtinančiais kad Palemono dinastija prasidėjo ne Palemone (vėliau „Seredžius“) kur Dubysa įteka š Nemuną (anuomet Chrono fl.(upė)).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *