Šiuo metu oficialiais mokslais jau pripažįstama, kad gamta nėra tik tai, ką savo juslėmis sugebame užčiuopti, o žmogus nėra tik tai, ką medicina sugeba pažinti. Tiek medžiaginę gamtą, tiek žmogaus medžiaginį kūną persmelkusi dvasinė, kitaip astralinė, būtis.

Pirmasis dabartinių mokslininkų prisilytėjimas prie dvasinės būties yra atrasti reliatyvumo teorijos dėsniai. Svarbu suprasti, kad ši teorija yra iš naujo atrasta, nes ją jau prieš tūkstantmečius gerai išmanė senovės lietuvių žyniai. Dar prieš atrandant šiuos dėsnius įvairūs dabartiniai tyrinėtojai galvojo, kad yra tik juslinė būtis, o visa kita tai vaizduotės padarinys. Iš naujo atrasti reliatyvumo teorijos, kvantinės fizikos bei inkarnetikos dėsniai po tuputį privertė šiuos tyrinėtojus pripažinti ir nemedžiaginės būties buvimą. Inkarnetikos mokslas netgi teigia, kad kūdikis randasi susiliejus trims dalyviams – tėvui, motinai ir sielai.

Kadangi kas anksčiau buvo neigiama, dabar jau yra pripažįstama, tai verta panagrinėti, ką iš tikrųjų suprato senovės lietuviai. Kas jiems buvo apeiga, meditacija, vėlės ir kiti šiuo metu dažnai nesuvokiami dalykai.

Apie meditaciją

Vienas iš pagrindinių meditavimo požymių – sugebėjimas atsiriboti nuo vertinimų. Kitaip sakant sugebėjimas savo protą pervesti iš vertintojo į stebėtojo be vertinimo būseną. Todėl meditavimas, žmogaus sąmonės požiūriu, panašus į klinikinę mirtį, kadangi būdama klinikinėje mirtyje sąmonė nebeturi galimybių vertinti.

Vertinimas tiesiogiai susijęs su vertintojo ego. Ego įtakoje esanti žmogaus sąmonė pripažįsta tik tai, kas yra nuosavybė arba potencialiai gali ja tapti. Todėl žmonėms, kurių sąmonė yra jų ego įkaitė, gamta ir kita aplinka yra tik jų medžiaginių užgaidų tenkinimo objektai. Sugebėjus savo sąmonę atriboti nuo ego ir protą pastatyti į stebėtojo be vertinimo poziciją, aplinkoje, ypač gamtoje, pradedama pastebėti subtilesnius būties aspektus.

Siela įsikūnijimų metu savo karmoje sukaupia teigiamą ir neigiamą informaciją apie savo įsikūnijimų patirtis. Neigiamos informacijos įrašai sielos karmoje sąlygoje esamojo įsikūnijimo fizinę ir psicho-emocinę sveikatą. Todėl siela, kiekvieno įsikūnijo metu, taip pat stengiasi kiekvieną savo karmoje esantį neigiamos informacijos įrašą paversti teigiamu įrašu. Medituodamas sąmoningas žmogus gali padėti savo sielai tai greičiau atlikti.

Lietuvių prigimtinėje pasaulėžiūroje svarbiausias meditavimo požymis – kelti gyvenimo kokybę. Šioje pasaulėžiūroje meditavimas nėra kažkokia atskira priemonė patirti ekstazę ar pasigerinti savo sveikatą, bet jis tarsi įpintas į patį gyvenimą. Kitaip sakant meditavimas senovės lietuviams nebuvo kaip atskiras veiksmas, bet buvo kasdieninių veiksmų neatsiejama dalis. Pavyzdžiui, lietuvių prigimtinėje pasaulėžiūroje buvo labai svarbus teisingas kasdieninis sutartinių ir kitų apeiginių giesmių giedojimas. O toks apeiginis giedojimas yra tapatus meditavimui.

Apie vėles ir pomirtinį gyvenimą

Siela turi atmintį. Įsikūnijimo (inkarnacijos) metu siela savo atmintyje kaupia kiekvieną medžiaginio kūno, kuriame ji yra įsikūnijusi, veiksmą. Pajudinai pirštą – tavo siela tai atsiminė, nukirtai medį – tavo siela tai atsiminė, pagalvojai apie ką nors – tavo siela tai atsiminė ir taip toliau. Kadangi kiekviena siela yra Praamžiaus sudedamoji dalis, tai kiekvienas tavo veiksmas Praamžiui yra žinomas.

Numirus žmogui, siela su visa savo atmintimi išlieka. Sielos atmintis vadinama karma, o visa, ką ji atsiminė atskiro įsikūnijimo metu – vėle. „Bloga karma“ – tai visi šioje atmintyje saugomi padaryti negeri dalykai. Įsikūnijusios sielos atmintis kartais dar vadinama pasąmone.

Kiekvienas žmogus gyvendamas kuria savo vėlę. Vėlė susiriša su visa tuo, ką žmogus veikia. Todėl, jeigu mūsų protėviai kovojo už savo laisvę, papročius ir gyvenimo būdą, tai jų vėlėse visa tai yra išsaugota, o tos vėlės yra tarp mūsų. Todėl, garbindami vėles mes darome tiesioginį kanalą į protėvių sielas, o tuo pačiu ir Praamžių. Galbūt dėlto ir pavadinimas „vėlė“, kad mes galim vėl ir vėl bendrauti su savo tėvų ir motinų praeitimi, o be sveikų šaknų (garbingos praeities) nėra ir plačių šakų (šviesios ateities).

Apie apeigas ir dievybių garbinimą

Apeiga skirta prisilytėti prie dievybių būties. Kai meditacijos metu mūsų sąmonė pereina iš medžiaginės tikrovės į dvasinę, taip labiau priartėdama prie sielos, tai apeigos metu mūsų sąmonė priartėja prie dievybių.

Dažnai kyla klausimas, kas iš tikrųjų yra Dievas. Manau, kad iš esmės, kiek tai gali būti aišku pačiam žmogui, tai yra išsiaiškinta. Praamžius su savo atskirais pavidalais Sutvaru bei kitais yra Aukščiausias Dievas, visų mūsų Tėvas. Dievybės – tai Sutvaro energetiniai tvariniai, atsakingi už atskirus Visatos reiškinius.

Kokia Žmogaus vieta Visatoje? Yra teigiama, kad Praamžius savo Sutvariškuoju pavidalu sutverė žmoniją tam, kad save geriau pažintų. Jis žinojo, kad žmonija bus klystanti, nuolat besuklumpanti ir besikelianti, todėl, norėdamas palengvinti jai gyvenimą, apjungė ją su dievybių būtimi. Dievybių garbinimas apeigų metu – tai grįžimas į savo pirmapradę Sutvariškąją būseną, nes visi mes esame Praamžiaus ląstelės.

Apie lietuvių prigimtinę pasaulėžiūrą

Visata – tai viskas. O viskas – tai Žemė, Pasaulis ir Dangus. Dangus yra virš Pasaulio, o Pasaulis yra virš Žemės. Dangus – viršūnėje sakalo vaikeliai, Pasaulis – per vidurį dūzgiančios bitės, Žemė – iš po šaknų skambančios kanklės. Šią lietuvišką trejybę apjungia darnos Dievas Praamžius, sudarydamas Visatos medį. Pradžia vystoma per šaknis, gaunamas sustiprinimas per kamieną ir polėkis per šakas. O polėkis virsta nauja pradžia tokiu būdu susidarant amžinybės ratui.

Vienu iš požiūrių visas medžiaginis Pasaulis yra sudarytas iš penkių pirmapradžių elementų – vandens, oro, eterio, dirvos ir ugnies. Jis persipynęs su dvasine būtimi. Pasaulyje visos gyvybės šaltinis yra motina Žemė. Žemė turi savo asmeninę sąmonę, tačiau ant jos yra gyvybė ir su savo dalinai nepriklausoma sąmone – tai žmonės, laukiniai žvėrys ir žvėreliai, naminiai gyvuliai bei brandaus amžiaus sulaukę medžiai. Tokioje savo sąmonę turinčioje gyvybėje yra jai priklausanti siela. Bet kuri pasaulio gyvybė nepajėgi išgyventi be darnos dievo Praamžiaus visoms gyvybėms dovanotos motinos Žemės. Todėl kiekviena turinti sąmoninę būtybė privalo nuolatos reikšti padėką Praamžiui. O ar gali būti geresnis būdas tai daryti nei per pirmapradžius medžiaginius elementus – vandenį, orą, eterį, dirvą ir ugnį?

Visos žinios apie kažkada buvusią praeitį ir kažkada būsiančią ateitį yra saugomos Praamžiaus sąmonėje. Dabartis yra tik praeities pasekmių ir ateities galimybių darinys. Kokia yra dabartis priklauso nuo buvusių ir esamų pasirinkimų. O pasirinkimus sąlygoja kiekvieno iš mūsų būdas.

Apie žynius ir jų reikšmę kitiems baltams

Būdas yra visuminis dalykas. Jis kiekviename žmoguje vystosi laisva eiga ir pagal tam tikrus karkasus. Lietuviško prigimtinio būdo karkaso sergėtojai yra mūsų žyniai, iš kurių vyriausieji yra dievai. Todėl lietuvių prigimtinis būdas tikrovėje yra nepriklausomai nuo mūsų sugebėjimų ar nesugebėjimų. Per apeigas sudarome sąryšį su dievais iš jų gaudami apreiškimus apie mūsų prigimtinį būdą.

Tačiau yra galimybė būti nuolatos savo sąmone prisijungus prie dieviškosios sąmonės – tampant žmonėmis-žyniais. Tokiems žmonėms lietuviškas prigimtinis būdas yra įsiskverbęs kiekvienoje jų gyvenimo akimirkoje.

Praeities prigimtinės pasaulėžiūros baltai – tai didingų stebuklų šalis. Žyniai savyje turėjo didelį dvasinį potencialą, todėl, būdami dvasios išminčiais, jie laikė visų baltų gyvenimo lygį pakylėję į didžias aukštumas. Tiesiog dauguma Lietuvos gyventojų savo sąmone buvo tarsi „pakibę ore“, tuo mėgaudamiesi, tačiau patys to gerai nesuvokdami. Todėl, krikščioniškajai Europai ir kitiems užpuolikams pradėjus masiškai veržtis į prūsų, latgalių, kuršių ir visų kitų baltų vietoves, eiliniai šalies gyventojai nerodė didelės iniciatyvos ginti alkvietes ir pačius žynius, siųsdami juos į pražūtį. Likę be žynių ir alkviečių visi kiti gyventojai liko be energetinės apsaugos. Todėl taip sąlyginai lengvai ir buvo pavergtos prūsų bei kitos baltų gentys. Apskritai nuo lietuvių atkirtus jų prigimtinį tikėjimą jie tapo baudžiauninkais. Dar dabar Lietuvoje plačiai yra kalbama apie dvasinės nepriklausomybės nuo svetimybių įtakos būtinybę.

Dvasinės ir medžiaginės būčių sąryšis

Iš visų, tiek sielą turinčių, tiek sielą neturinčių Pasaulyje esančių gyvybių tik žmogus pajėgus vertinti savo aplinką. Visos kitos ant Žemės gyvenančios būtybės pajėgios tik stebėti savo aplinką ir kaupti informaciją. Kad žmogus galėtų nevertindamas stebėti, kaip tai daro kitos pasaulyje esančios būtybės, jis turi tam sąmoningai apsispręsti (išskyrus klinikinę mirtį). Čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp žmogaus gebėjimo stebėti be vertinimo ir kitų pasaulio būtybių gebėjimo stebėjimo. Todėl žmogaus stebėjimas be vertinimo vadinimas meditavimu. Žodis meditavimas kilęs nuo žodžio medis, tai yra nuo vienintelės augalų, kurie savo brandžiame amžiuje įgyja sielą, grupės pavadinimo.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, brandaus amžiaus sulaukęs medis įgyja sielą. Tuo pačiu jis įgyja savo nepriklausomą sąmonę bei gebėjimą stebėti bei kaupti informaciją. Kadangi toks medis yra dvasinė būtybė, tai tuo pačius jis yra puikus tarpininkas tarp medžiaginio pasaulio ir dievų. Nuo savo gebėjimo beatodairiškai stebėti savo aplinką, brandus medis, ypač ąžuolas, yra vadinimas pastabiu, arba kitaip stabu. Pavyzdžiui, akmuo taip pat turi gebėjimą kaupti informaciją. Tačiau, kad ta informacija būtų prieinama naudojimui, tas akmuo turi būti dievybės arba žmogaus energetiškai suaktyvinimas. Brandus medis pats savaime energetiškai aktyvus.

Kas atsitinka, kai žmogus stebi be vertinimo, tai yra medituoja? Atsitinka gana paprastas dalykas – tokio stebėtojo sąmonė pakylėja į aukštesnių virpesių sritį. O nuo mūsų esamos sąmonės lygio priklauso labai daug, nes pagal ją mes suvokiame save, aplinkinius ir aplinką. Aukštesnių virpesių srityje mes pradedame pastebėti ir suvokti tai, ko pastebėti ir suvokti žemenių virpesių srityje yra neįmanoma. Tuo pačiu sąmonei esant aukštesnių virpesių srityje daugelis žemesnių virpesių objektų tampa nebesvarbūs.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, lietuvių prigimtinė pasaulėžiūra yra gyvenimo pasaulėžiūra ir meditavimas joje įpintas į patį gyvenimą. Tai reiškia, kad laikantis visų šios pasaulėžiūros principų pats gyvenimas žmogų pakylėja į aukštesnių virpesių sritį. Tokioje pasaulėžiūroje esantis žmogus yra arčiau dievų taip įgydamas didesnę jų apsaugą ir palaiminimą. Todėl nenuostabu, kad senovės lietuviai be baimės atremdavo žymiai skaitlingesnius, už jų pačių kariaunas, užpuolikų būrius. O pilėnų atvejis parodo, kad senovės lietuviai buvo ištikimi savo pasaulėžiūrai.

Apibendrinimas

Šiandien, mūsuose globalizacijos įtakoje subrandinta vyraujanti mintis, kad gyvenimo kokybė yra matuojama pinigais. Ne paslaptis, kad ir emigracija šiandien Lietuvoje yra dėl to, kad daugelis savo gimtinėje negali nusipirkti namo, norimos mašinos ir panašiai. Tačiau lietuvių prigimtinės pasaulėžiūros požiūriu toks gyvenimo kokybės suvokimas yra visiškai niekinis dalykas. Pagal ją žmogaus gyvenimo kokybė tuo aukštesnė, kuo tas žmogus giliau ir skalsiau pačiai pasaulėžiūrai tarnauja. Kuo žmogus giliau ir skalsiau pasaulėžiūrai atsiduoda, tuo ir ji žmogui labiau atsiskleidžia.

Kita vertus, pinigai yra savotiški globalizacijos pasaulėžiūros garbinimo objektai. Kuo žmogus daugiau dirba, tuo jis turėtų daugiau pritaupyti pinigų. Tačiau neretai atsitinka atvirkščiai, nes pinigai yra vienas iš medžiaginės tikrovės šalutinių produktų, kurie yra labai trapūs.

Tarnavimas lietuvių prigimtinei pasaulėžiūrai – tai laikymasis pagrindinių jos principų: darnos, doros, šeimos, šventumo, darmos, skalsos, amžinumo ir taip toliau. Tačiau gali atrodyti, kad nėra lengva nuolatos laikytis vieno iš šių principų, o apie visų principų laikymąsi lygtai negali būti nei kalbos. Tačiau lietuvių prigimtinė pasaulėžiūra viską sustato į savo vietas. Vien nuolatinis kalendorinių švenčių (Kalėdų, Velykų, Jorės, Rasų ir kitų) šventimas įtraukia bešvenčiantį į darmos, amžinumo, šventumo, šeimos principų laikymąsi.

Tad ką daryti, kad būtų galima gyventi pagal lietuvių prigimtinę pasaulėžiūrą? Pirmiausiai nereikia vadovautis kraštutiniai dalykais. Šiandien Lietuvoje yra gana daug kraštutinių pagundų – galima tapti arba mokslininku be meditacijos, arba labai uoliu jogos praktiku be pasaulėžiūros, arba šiaip sau pragyvenimui užsidirbančiu piliečiu. Be to, šiandien Lietuvoje galima išmokti įvairiausių meditavimo technikų – verčiančio atgimti kvėpavimo, pakylėto surinktiems taško meditacijos, meditavimo į savo energetinius laukus ir taip toliau. Tačiau visi šie dalykai pavieniui orientuoti tik į pačio žmogaus savirealizaciją ir savijautos pagerinimą. Jie neturi nieko bendra su pirmapradėmis šio pasaulio tiesomis.

Iš esmės nuoširdus Lietuvos praeities tyrinėjimas nepasiruošusį žmogų nesąmoningai veda į tą magišką šalį, kuri buvo ir kurios daugiau niekad nebebus. Jie tiesiog besąlygiškai besigilindami į senosios Lietuvos istorijos ir pasaulėžiūros vingius nesąmoningai susitapatina su buvusia žynių sąmone, kurios jų asmeninė sąmonė nebeatlaiko ir todėl neretai jie pasirenka mirtį.

Aišku gaila, kad tokiu būdu yra prarandami puikūs žmonės, bet tai atsitinka dėl to, kad jie nebuvo pasiruošę leistis į tokias dvasines keliones, o jų aplinkoje neatsirado žmonių, kurie sugebėtų juos pamokyti ir paprotinti.

Turbūt vienas iš pagrindinių aspektų yra sugebėti remiantis praeitimi projektuoti ateitį. Jeigu yra toks sugebėjimas, tai neturėtų iškilti pavojus pasiklysti praeities magijos labirintuose. Todėl ir reikalinga prigimtinės pasaulėžiūros mokykla, kad žmogus vienas pats, ir be žynių pagalbos, sugebėtų savarankiškai išlikti aukštame sąmoningume.

Tegyvuoja lietuviška prigimtinė pasaulėžiūra, jos praeities magijos lobynai ir te nušvinta lietuvių sąmonė tiek, kad jie savarankiškai sugebėtų projektuosi savo prigimtinę ateitį.

Tad jeigu tikrai norite savo sielos karmoje neigiamos informacijos įrašus pakeisti teigiamos informacijos įrašais, stiprinti ne tik savo paties, be ir savo šeimos bei tautos fizinę ir psicho-emocinę sveikatą, nuolat būti arti dievų taip įgydami galimybę būti aukštesnių virpesių srityje, – atsigręžkite į lietuvių prigimtinę pasaulėžiūrą. Tam šiandien yra visos reikiamos sąlygos: kelių šimtų tūkstančių lietuviškų apeiginių giesmių lobynas, lietuvių kalba, ąžuolai, akmenys, upės, upeliai, besitęsianti žynių tradicija. Tačiau būtina atminti, kad reikalinga tarnystė. Tarnystė lietuvių prigimtinei pasaulėžiūrai, joje gyvenant ir nuolatos reiškiant padėką darnos dievui Praamžiui ir jo pagalbininkams – Perkūnui, Gabijai, Žemynai, Laimai, Medeinai bei kitoms dievybėms.

Mindaugas Lučka

(736)