Ekonomika (graik. Οίκος (“Oikos“) – namas ir νόμος (“nomos“) – dėsniai) – visuomeninis mokslas, tiriantis individų elgseną esant nuolatiniam gamybos varomosios jėgos (pajėgumų) trūkumui, tiesiogiai darantį įtaką produkcijai, paskirstymui ir vartojimui, ūkinei veiklai, ūkiui. Ekonomika tiria, kaip žmonės, jų grupės (namų ūkiai), organizacijos (įmonės) priima sprendimus siekdami patenkinti savo poreikius.

Lietuvos ūkis – veiklos, susijusios su išteklių Tautos poreikiams tenkinti kūrimu, paieška, naudojimu bei skirstymu visuma.

Ūkis gali būti skirstomas į tokias šakas kaip žemės ūkis (pirminis sektorius), pramonė (antrinis sektorius), paslaugos (tretinis arba popramoninis sektorius, infrastruktūra – prekyba, transportas, logistika, turizmas, viešbučiai, komunikacija, finansai) ir kitas.

Tautos ar valstybės, kurią kuria tauta, siekiamas tikslas – tenkinti savo poreikius (turėti, ką valgyti, ką apsirengti, stogą virš galvos ir t. t.). Tai susiję su resursų paskirstymu, ir čia reikia spręsti tris pagrindinius uždavinius:

a) kaip tauta, sprendžiame du – tų resursų gausinimas bei teisingas jų paskirstymas visuomenės tarpe;

b) kaip atskiras individas, vieną – norimų tenkinti poreikių pagrįstumas, protingumas, naudingumas, įtakojimas bendrai tautos gerovei ir t. t. (Turtingas ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam pakanka).

Vienas iš ūkio tvarkymo tikslų – kreipti ūkį jo pagrindinių uždavinių kryptimi ir apsaugoti žmogų nuo vergystės ūkiui.

Ūkio strategija.

Viskuo, kas būtiniausia žmogaus gyvasčiai, turime apsirūpinti (gamintis, kurti) patys. Tas taikytina ir kitiems dalykams (produktams ar paslaugoms). Taip pat mums reikia ir kitų prekių ar paslaugų. Bet šiems mainams mes turime turėti savo sukurtų, pagamintų produktų, kuriuos galėtume išmainyti į mums trūkstamus arba turime suteiktų paslaugų užsieniečiams, kurie noriai jomis naudotųsi.

Pagrindinės (strateginės) ūkio šakos, kurios duotų tautai tiesiogines pajamas (aprūpintų produktais ir/ar paslaugomis, kuriomis galėtume mainytis su užsieniu), būtų šios:

1)   žemės ūkis (ekologiškų produktų gamyba);

2)   mokslas;

3)   tranzitas;

4)   turizmas.

Šioms šakoms turime kreipti ypatingą dėmesį, tuo pačiu, turime skatinti bet kokį „lietuvišką“ eksportą, nors jis ir nėra susijęs su išvardintomis ūkio šakomis, bei neturi būti užleistos kitos ūkio šakos, turinčios įtakos strateginėms šakoms (pvz., elektros energijos gamyba, miškų ūkis).

Ūkio paskirtis ir jo organizacijos pagrindai.

Ūkis yra pirmasis žmogaus kūrybinis žingsnis pasaulyje ir pirmoji priemonė žmogui išsilaikyti Gamtoje. Neaprūpinusi žmogaus nei tinkamu maistu, nei apranga, nei gyvenamuoju būstu, nei tinkamomis apsigynimo priemonėmis, pati gamta pastūmėjo žmogų į ūkinę veiklą. Tik per ūkinę veiklą žmogus gali susikurti sau gyventi tinkamas sąlygas, be kurių negalėtų nei išsilaikyti, nei išsivystyti. Todėl ūkinės veiklos tikslas yra ne pelno siekimas, bet priemonių žmogaus poreikiams tenkinti suteikimas.

Ūkio paskirtis – kiekvienam doram piliečiui ir/ar šeimai sudaryti sąlygas prasimaitinti, apsirengti ir turėti savo namus.

Žmogaus poreikių gama yra plati. Žmogui reikia žmoniškų sąlygų visose gyvenimo srityse. Todėl ūkio pagrindiniai uždaviniai yra aprūpinti žmogų medžiaginėmis gėrybėmis, kad galėtų reikštis jo dvasinė kūryba.

Kiekvienu atveju ūkis turi tarnauti žmogui. Žmogus – jo asmenybė ir jo kultūrinė kūryba – yra aukštesnės vertybės nei ūkis. Ūkis, atitrūkęs nuo žmogaus, virsta beprasmiu. Ūkis, pavergęs žmogų, virsta nužmoginimo priemone.

Kad žmogus ir ūkyje turėtų pirmenybę, netapdamas priemone ūkiui, reikalingas toks ūkio tvarkymo būdas (ekonomika), kuris, iš vienos pusės, apsaugotų žmogų nuo vergovės ūkiui, iš kitos, apsaugotų ir patį ūkį nuo laisvos, savavališkos, tik grobuoniško pelno siekimo skatinamos privačios iniciatyvos.

Pelno pertekliaus turi būti pajungimas tarnauti visuomenei.

Valstybės visuomeninės politikos pirmenybe turi būti žmonių gerovė ir užimtumas. Būtina sąlyga – skaidrus ir racionalus ūkinės veiklos teisinis reguliavimas, jos priežiūros debiurokratizavimas. Turi būti sukurta nuosekli ir teisinga valstybės tarnautojų, kitų pareigūnų kūrybos ar darbo apmokėjimo, finansinio bei kitokio skatinimo sistema, užtikrinanti, kad atitinkamas pareigas siektų užimti tam tinkamiausi asmenys.

Valstybė turi saugoti, kad privati ūkinė iniciatyva nebūtų priešpastatyta bendrajai gerovei. Privačios iniciatyvos kreipimas bendrosios gerovės tikslams nėra pasikėsinimas į asmens laisvę. Priešingai, privati iniciatyva turi būti pajungiama bendrajai gerovei, kad būtų apsaugota asmens laisvė. Svarbus valstybės vaidmuo derinant atskiras ūkio šakas, ypač finansus, pagal bendrąją krašto ūkio programą ir pagal pasaulinę ūkio ir finansinę raidą.

Sunkmečiu valstybė yra vienintelė jėga, galinti kurti ūkį ir neleisti kilti bedarbystei. Valstybė privalo sudaryti sąlygas žmonėms dirbti ir kurti.

Lietuvos pramonė be grynai ūkinių dėsnių turi paisyti ir tautinių reikalų. Tautiniai reikalai Lietuvos pramonę įpareigoja:

1)   kuo vaisingiausiai panaudoti krašto kūrybines jėgas, krašto specialistus, kurių ruošimas turi būti ypatingai intensyvus;

2)   išnaudoti krašto gamtinius energijos šaltinius;

3)   išnaudoti krašto žaliavų šaltinius.

Mūsų pramonė, panaudodama krašto kūrybines jėgas bei energijos šaltinius, turi paversti krašto žaliavas išbaigtais geriausios kokybės gaminiais.

Ypatingą dėmesį reikia skirti žemės ūkio gaminius perdirbančiajai, energijos tiekimo bei statybos medžiagų pramonei.

Nuosavybė. Žemės nuosavybė. Kooperacija. Kūryba (darbas) ir atlygis.

Turėti nuosavybės yra prigimtinė žmogaus teisė. Iš kitos pusės, reikia suprasti, kad, kaip tokia, absoliuti nuosavybė neegzistuoja. Nuosavybę reikia suvokti, kaip teisę valdyti. Be nuosavybės žmogus yra netikras ir nesaugus. Jam gresia nuolatinis pavojus patekti į ūkinę vergiją. Tačiau kaip tik dėl to, kad nuosavybės teisė yra susijusi su žmogaus asmeniškumu, ji yra visuotinė. Kiekvienas žmogus yra asmuo, kiekvienas turi jaustis pasaulyje laisvas ir saugus, todėl kiekvienas turi šį tą turėti. Nuosavybės asmeniškumas yra jos visuotinumo pagrindas.

Žemės gėrybės turėtų būti paskirstytos taip, kad kiekvienas jų turėtų pakankamai. Nuosavybės principas, kaip ir laisvės, yra visuotinis. Jis tinka ne tik vienam ar kitam, bet visiems. Visi turi turėti nuosavybės, nes visi yra asmenys. Todėl nuosavybė turi būti visiems prieinama ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.

Tačiau Žemės resursų kiekis laike yra ribotas. Jų nėra ir niekad nebus tiek, kad kiekvienas galėtų turėti ne tik pagal poreikį, bet ir pagal savo norus. Pripažindami nuosavybės visuotinumą, turime pripažinti ir nuosavybės normavimą. Nes jei vienam bus leidžiama turėti perdaug, tai kitas visiškai nieko neturės. Nuosavybės normavimas yra iš esmės susijęs su jos visuotinumu. Todėl nuosavybės koncentravimas vienose rankose turi būti normuojamas. Privačios nuosavybės teise negalima pateisinti kai kurių žmonių privilegijas, jei šios privilegijos atima kitiems teisę į nuosavybę. Viskas, kas peržengia poreikio ribas, nekyla nei iš Gamtos, nei iš Kūrėjo, o iš įstatymo. Įstatymą, kurį išleido žmonės, manydami, kad jis teisingas, galima atšaukti arba pakeisti kitu, teisingesniu įstatymu.

Tokios ūkio sritys turi būti tvarkomos viešosios nuosavybės pagrindu. Tokių įtakingų sričių perdavimas nuosavybėn asmenims be pavojaus bendrajai gerovei negalimas. Todėl tam tikros ūkio sritys turi būti viešųjų institucijų žinioje.

Todėl būtina pasiekti, kad liktų ar būtų suvalstybinti ar suvisuomeninti: pinigų emisija, stambusis kreditas, draudimas, susisiekimas, energijos šaltiniai, vandenys, žemės gelmių turtai, miškai, žemė.

Atskiras klausimas yra – žemės nuosavybė. Žemė nėra žmogaus sukurtas produktas, bet yra būtinas visiems be išimties žmonėms, todėl ji neturėtų būti asmeninės nuosavybės ar bent jau prekybos objektu. Palaipsniui reikia siekti (draudžiant pirkti žemę visiems, išskyrus valstybę), kad žemė būtų tik valstybinė ar visuomeninė. Žemė neturi būti tiesioginės naudos, pasipelnymo objektu. Ji turi tarnauti tik tai tautai, kuri yra gimusi ant tos žemės, nes gimimo vietos aplinka – Gamta – turi didelės įtakos (per maistą, vandenį ir pan.) pačiam žmogui, jo harmonijai su gimtąja vieta. Todėl žemės nuosavybės perleidimas svetimšaliams turi būti draudžiamas. Iš kitos pusės, asmuo turi turėti naudojimosi žeme garantiją. Tai galima pasiekti per žemės valdymo teisę. Tokiu būdu nekils problemų, susijusių su žemės panaudojimu visuomeniniams tikslams. Atitinkamai turi būti sprendžiamas ir kompensacijos už valdymo teisės panaikinimą ar pakeitimą klausimas.

Krašto ūkio valdyme ypatingas vaidmuo turi tekti kooperacijai. Kooperacija įgalina smulkųjį kapitalą koncentracijos būdu ir nepažeidžiant asmens pirmenybės principo atlikti didelius ūkinius bei visuomeninius uždavinius gamybos, prekybos ir kredito srityse. Kooperacija yra svarbus veiksnys krašto kapitalui lygiau pasiskirstyti.

Būtina siekti ne tik bendrojo ūkinės gerovės augimo, bet ir valstybės investicijų kreipimo į kvalifikuotesnį kūrimą ir mokslą. Reikia siekti, kad atsirastų naujų galimybių kurti (įsidarbinti) senyvo amžiaus (pvz., jaunos kartos auklėjimo sistemoje) ir naujai perkvalifikuotiems žmonėms.

Būtina privačią iniciatyvą kreipti bendrosios gerovės link, prižiūrėti atskirų ūkio šakų plėtojimosi harmoningumą ir saugoti krašto ūkį nuo netikslingų investicijų, padėti krašto ūkiui susiderinti su tarptautiniu ūkiu.

Kūrybos (darbo) esmė yra gerovės kūrimas ir visuomeninio teisingumo užtikrinimas. Tik kurdamas žmogus gali realizuoti ryšį su visuomene. Kūryba yra vienintelis tikras žmogaus apsirūpinimo šaltinis. Kurdamas žmogus veikia kaip asmuo. Žmogaus kūrimo ryšys su žmogaus asmeniu yra esminis. Todėl žmogaus kūryba nėra prekė įprastąja prasme.

Būtina užtikrinti visišką užimtumą, nes neperspektyvi ateitis gali apimti daug šeimų, sukeldama pavojų naujų kartų tęstinumui.

Kaip kūryba nėra įprastinė prekė, taip ir atlygis nėra tik kūrimui panaudotos energijos kaina. Atlygis teisingas bus tik tada, kada jis bus pagrįstas kuriančiojo poreikių patenkinimu. Savo prigimtimi atlygis yra priemonė žmogui apsirūpinti pragyvenimu. Todėl atlygio kiekis turi būti apskaičiuojamas ne pagal kuriančių pasiūlos – paklausos taisyklę ir ne pagal gamintojo pagamintų gaminių kainą, bet pirmiausia pagal paties kuriančiojo poreikius. Atlygis kuriančiajam turi būti toks, kad jo užtektų tinkamai aprūpinti paties kuriančiojo ir jo šeimos poreikius.

Minimalus kūrybos (darbo) atlygis turi būti toks, kad jo pakaktų kuriančiojo maistui, drabužiams, gyvenamos patalpos, kasdieniams kultūros ir profesijos bei pareigų poreikiams tenkinti. Minimalus atlygio dydis priklausys nuo bendros gerovės lygio valstybėje.

(1554)