Praėjo jau daugiau nei 20 metų nuo Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto pasirašymo kovo 11 d. Ką mes pasiekėme ir kokiu keliu einame?

Vertindami esamą padėtį, pastebėjome, kad mūsų valstybės kūrimas nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) deklaruotų valstybės kūrimo principų: atvira, teisinga, darni pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė, laisvės ir nepriklausomybės gynimas, savo dvasios, gimtosios kalbos, rašto ir papročių išsaugojimas, prigimtinės žmogaus ir Tautos teisės laisvai gyventi ir kurti savo protėvių žemėje įkūnijimas ir kt.

Konstitucijoje skelbiama:

LIETUVIŲ TAUTA

– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,
– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės.

2 straipsnis. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

3 straipsnis. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.

4 straipsnis. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai.

26 straipsnis. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2-rą ir 4-tą straipsnius Lietuvos valstybę kuria Tauta ir aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai. Tačiau dabartinėje Lietuvos Respublikoje šie principai nėra įgyvendinami. Todėl aukščiau pateiktos Konstitucijoje išdėstytos nuostatos šiandien yra tik deklaratyvaus pobūdžio, nes realiai savo suverenios galios Tauta tiesiogiai vykdyti negali, dalinai ir dėl to, kad tai įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnyje „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį per demokratiškai išrinktus atstovus“. Būtent įsivyravęs šio principo įgyvendinimas biurokratijos pavidalu pažeidžia Konstitucijos 3-iam ir 4-tam straipsniuose išdėstytas  nuostatas. Konstitucijos 3 straipsnis aiškiai nustato, kad „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.“

Teigiame, kad esant dabartinei santvarkai Lietuvių Tauta šiuo metu neturi galimybių tiesiogiai dalyvauti Lietuvos valstybės kūrime.

Nors Konstitucijoje ir kituose įstatymuose yra dorovę atitinkančių teisinių principų, tačiau dabartinė teisinė sistema Lietuvoje negina dorovės. Nei viena valstybė, praradusi dorovę, neišliko – žmonijos istorija tą ne kartą yra patvirtinusi.

Bet kokia Gamtoje esanti organizmų bendruomenė yra drausminga, gyvena pagal tam tikras taisykles. Gamtoje yra Darna. Jei organizmų bendruomenė nesilaiko šių taisyklių, ji paprasčiausiai žūsta, išnyksta. Žmonių bendruomenei galioja tie patys Gamtos dėsniai. Tačiau žmonių bendruomenė randasi daug aukštesniame dvasiniame lygmenyje, todėl jai taikomi daug aukštesni reikalavimai, nes Žmogui duota valia ir pasirinkimo laisvė. Dorovė, dora – tai darnos išraiška per žmogaus elgesį, veiksmus ir mintis.

Žmonių visuomenę galima prilyginti tam pačiam žmogaus kūnui, kur ląstelės yra žmonės, organai, sistemos – įvairios žmonių organizacijos (įstaigos, įmonės ir pan.). Kai kiekvienas organas, ląstelė dirba darniai (dorai), bendrai kūno gerovei, tai kūnas yra sveikas ir aprūpintas, kartu sveikos ir aprūpintos yra visos ląstelės ir organai. Tokia veikla vadinama darnia. Kai tik sutrinka kokios nors sistemos, organo veikla kūne (pažeidžiama darna), prasideda įvairios kūno ligos, kurios kartais baigiasi mirtimi – žūna visas kūnas, kartu žūna ir visos ląstelės. Tokia pati sistema yra ir žmonių visuomenėje. Žmogus turi stengtis veikti darnoje su Gamta – elgtis dorai.

Žmogus jausdamasis vienas šiame pasaulyje atitinkamai ir elgiasi. Jei nėra pajautimo, kad yra Aukščiausioji globojanti jėga, žmogus pradeda vadovautis savo egoistiniais siekiais, o jų neįgyvendinęs žudosi. Tai vienišumo požymiai. Jei žmogus suvokia, kad yra ne vienas šiame pasaulyje, kad yra globojantis Kūrėjas, yra jį sauganti ir padedanti išgyventi bendruomenė, jis visai kitaip elgiasi, stengiasi prisidėti prie bendruomenės klestėjimo, įsijungia į darnią veiklą ne vien savo naudai, bet ir valstybės klestėjimui.

Lietuvos istorijos tyrinėjimai parodė, kad visuomeninės griūties procesai prasidėjo tuomet, kai I Lietuvos Statute buvo įterpti privataus intereso gynimo dalykai. Iki tol vyravo visuomeninio intereso gynimas. Vėliau, palaipsniui, asmeninio intereso gynimas teisės aktuose vis plėtėsi, ko pasėkoje buvo visiškai suardyta darna visuomenėje – asmeniniai interesai tapo svarbesni už visuomeninius, kas reiškia, jei žiūrėtume analogiją su kūnu, vienos ląstelės ar organai nustojo rūpintis bendra kūno gerove, dėl ko sutriko visa kūno veikla. Atsirado savotiškos vėžinės ląstelės visuomenėje, kurios mito likusių ląstelių gyvybine energija.

Mūsų valstybė praranda savo funkcijas. Tiek pas mus, tiek visoje Europoje, net visame vakarų pasaulyje, įstatymai nebegina dorovės. Įstatymų sudarymas ir leidimas tapo viso labo esamų susiformavusių ar besiformuojančių gaivališkų ar stichiškų santykių reguliavimu. Visuomenėje nuolatos formuojasi kažkokie santykiai. Tačiau kai gaivališkas ar stichiškas reguliavimas vyksta dvasiniame lygmenyje, gauname bendruomenės dorovinį smukimą ir kartu – suirimą. Bendruomenė išnyksta. Todėl pirmykštėse bendruomenėse buvo doroviniai tabu – griežtos taisyklės šeimos išsaugojimui, vaikų auklėjime ir t. t. Žmonės matė ir suvokė, kad be šių tabu jie paprasčiausiai išnyks.

Todėl valstybė turi remti įstatymus, pagal kuriuos gyvena žmonės. Tie įstatymai turi remti teisingumą, o teisingumas – dorovę, kuri randasi iš dieviškos darnos.

Valstybinę santvarką reikia pertvarkyti taip, kad ji atitiktų Kūrėjo sumanymą ir tautos lūkesčius. Tam reikia naujų teisinių idėjų, kurios gali rasti tik remiantis šiais trimis šaltiniais:

1. esami teisiniai santykiai ir esamų teisinių santykių reguliavimas; kitaip dabartinė Lietuvos Respublikos santvarka;
2. Lietuvos ir likusio pasaulio istorinėje praeityje susiklosčiusių teisinių santykių ir jų reguliavimo pavyzdžiai;
3. Protėvių išmintis.

Kadangi žmogus yra sąmoninga dvasinė būtybė, tai naujų teisinių idėjų atsiradimui svarbų vaidmenį turėtų vaidinti ir asmeninės dorovinės nuostatos.

Dabartiniai, tiek Lietuvos, tiek ES įstatymai neberemia teisingumo ir dorovės, jie gina finansinių jėgų (asmeninius) interesus.

Būtent žemas dorovės lygis ar net jos nebuvimas sąlygoja tai, kad dabartinės Lietuvos Respublikos negalime vadinti nepriklausoma. Lietuvių tauta iki šiol nėra tikroji savo krašto valdytoja. Mes turime ištaisyti šią situaciją. Tauta turi perimti valstybės valdymą į savo rankas.

Žemas dorovės lygis ar net jos nebuvimas kartu su neišmanymu apsunkina tautiečių padėtį. Dažnai valdininkams trūksta išprusimo tiek bendražmogiškuose, tiek globaliuose reikaluose, todėl politikoje vyrauja:

• žinių apie valdymą, kaip procesą iš esmės, stoka, ko pasėkoje buvo/yra priimami klaidingi sprendimai;
• globalios politikos, vykstančių procesų pasauliniu mastu nesuvokimas;
• sąmoningas kenkimas tautai, veikimas prieš jos interesus.

Tad nuo ko pradėti, kad tėvynėje kiekvienam lietuviui būtų gera gyventi? Mums visiems reikia nusistatyti tam tikrus savalaikius tikslus, vedančius visą tautą į bendrą tikslą – Tautos klestėjimą. Mes kalbame apie valdymą – valios išreiškimą. Visi mūsų veiksmai seka iš pasaulėjautos ir pasaulėžiūros. Tai yra svarbiausi dalykai. Iš jų išteka visos mūsų mintys ir darbai. Mes tikime, kad lietuvių tauta yra gebanti atsitiesti ir tvarkytis. Kad visame pasaulyje yra lietuvių, kurie sukaupę įvairiausios patirties, išminties, gebėjimų. Lietuvių tauta turi viską, ko reikia nepriekaištingai, nepriklausomai darniai valstybei sukurti, yra pajėgi rūpintis kiekvienu savo piliečiu, yra pajėgi pati apsispręsti, su kuo draugauti. Tad dirbkime kartu vardan Lietuvos suklestėjimo!

(1086)

Valstybes Pagrindas Judejimui 2013-07-02
Valstybes pagrindas_judejimui_2013-07-02(2).doc

470.5 KiB
636 Downloads
Details

Date:

07/09/2013