Praamžius savo sotvarišku (tvastar) pavidalu sutvėrė visatą (Visata – tai Žemė, Pasaulis ir Dangus) Žemėje sukurdamas savo sūnus-žmones. Pradžioje kiekvienas žmogus savo mąsta buvo pramatąs, kadangi kiekvienas iš jų buvo gilūs maniai išmanantys varūną, neruvonę (nirvaną), mitrą eindrą ir daugelį kitų puikių dalykų. Tačiau bėgant tūkstantmečiams dėl savo pasinėrimo į kalevarą ir negemą (agama) daugelis žmonių tapo neišmanėliais, o tie, kurie išlaikė savo išmintį ir dvasinius sugebėjimus, pradėti vadinti žyniais.
Rasti esmę, o tada pritaikyti, rasti pavidalą
Mylėti save reiškia mylėti savo esatį, tai yra savo dvasią; mokinimasis mylėti save – tai savęs atlaisvinimas nuo ego ir atlaisvintų vietų užpildymas Tikrąją Būtimi, tai yra esme.
Todėl tikslas, kuo daugiau savo rutininio laiko paversti meditacijos laiku. Tobulu atveju visas laikas turėtų būti meditacinis laikas. Kitaip sakant, kaip ir buvo anksčiau lietuvių gentyse, tiek darbas, tiek apeigos turėtų būti meditacija. Apeigos nuo darbo tesiskirtų tik tiek, kad apeigos daugiau transcendentinės, bendravimas su aukštesniosiomos globojančiomis esybėmis-dievais-deivėmis.
Pavidalas, būdas, kaip visą savo laiką užpildyti Tikrąją Būtimi, tai yra naudojimasis visomis priemonėmis, reikalingomis atverti vartus vidiniam lietuviškajam žyniui pasireikšti.
Prie juslinio pasaulio prisirišusią (rutinoje gyvenančią) gyvą būtybę veikia trejopos juslinės kančios:
- kankina sielvartas;
- vaikosi įsivaizdavimų;
- bijo tariamo priešo.
Šios juslinės kančios yra ryškiausi juslinės ligos požymiai.
Srila Sukadeva Gosvamis medituodamas suvokė, kad galutinis tikslas yra ne ištirpimas beasmeniniame Brahmane, o Viešpaties, kaip asmenybės, darbų suvokimas. Jis patyrė, kad asmeninis požiūris teikia daug didesnę transcendentinę palaimą negu beasmeninis. Vedos yra viduje, o ne išorėje. Vedų raštai tai tik viduje esančių vedų atspindys.
Tikslas – žynių visuomenės kūrimas. Žynių visuomenė, tai valstybė pagal žynių tvarką. Žyniai – tai rišiai, rišantys visuomenės dalis į visumą.
Asmuo tai esmė. AsMuo=AšOmuo. Būtent omuo, – tai nemedžiaginė žmogaus esmė, suteikianti žmogui gyvastį, sąmonę, karminę atmintį… Tai nemirtingasis aš. Vedine samprata asmuo, – tai nemirtingoji autonominė siela ir atma viename.
Laisvas asmuo nuo įvairiausių neigiamų Visatoje esančių įtakų. Tačiau susivokęs, kad yra Žemynos ir kitų dieviškų esybių malonėje. Todėl būtina jas pagerbti, palabinti, kad būtų laisvas mąstymas ir laisvo tobulėjimo galimybė. Praradęs dieviškų esybių malonę, praranda laisvę ir tampa priklausomu. Dieviškos esybės reiškiasi per asmens esmę atvėrus jam vartus vidiniam rišiui pasireikšti. Su dieviškų esybių pagalba asmuo tampa rišančiu, nes jam gelbsti aukštesniajame lygmenyje veikiantys dievai.
Laisvas asmuo kuria dieviškąją šeimą, – dieviškąją sodybą. Sodybų visuma – bendruomenė. Bendruomenė daro įtaką valstybės valdymui.
Mindaugas Lučka
(1223)