Su lietuvių raštija susijusi chronologija:

• Dabartinės Rumunijos teritorijoje rasti rašto paminklai datuojami daugiau nei 4000 m. pr. m. e.
  

  Rašto pavyzdžiai, datuojami daugiau nei prieš 6000 metų

• Daugiau kaip 4000 m. pr. m. e. susikuria šumerų civilizacija. Rasti šumerų rašto paminklai kurie datuojami 3000 m. pr. m. e.. Tad jiems jau daugiau kaip 5000 metų. Šumerų kalba išnyksta 1800 m. pr. m. e.
• Prieš 2500 m. pr. m. e. į dabartinę Lietuvos teritoriją atsikelia pirmieji indoeuropiečiai. Mokslininkai ir tyrinėtojai sutaria, kad pirmieji indoeuropiečiai į Lietuvą turėjo atvykti nuo Juodosios jūros šiaurinių pakrančių. Nors manoma, kad galėjo atvykti ir nuo Anatolijos.
• Archeologų tyrinėjimai atvėrė gintarų radimvietes tarp Vyslos ir Nemuno žemupių, datuojamas 2500 m. pr. m. e. Tai šimtai gintaro apdirbimo dirbtuvių, rasta daugybė tuomet pagamintų gintaro papuošalų – tarp jų diadema, Perkūno kirvelis (labris) ir t.t.
• Anatolijoje randami hetitų rašto paminklai iš 1600-1200 m. pr. m. e. laikotarpio. Įdomu, kad pabaltijį buvo rasta hetitų dievo statulėlė.
• Graikijoje randama Baltiško gintaro iš maždaug 1600 m. pr. m. e. laikotarpio. Tai rodo, kad indoeuropiečiai, įsikūrę prie Baltijos jūros, palaikė glaudžius ryšius su pietų Europos valstybėmis.
• 1000 m. pr. m. e. po daugiau nei dešimtmetį besitęsusių karų buvo nukariautas ir sugriautas Trojos miestas. Troja buvo vienas iš Likijos (Lycia, Lykia, Lydia, Lukka, Luwian) karalystės sąjungininkų. Iš Anatolijos, ypač Likijos vietovių, pradeda masiškai emigruoti žmonės.
• 700 m. pr. m. e. dabartinės Italijos šiaurinėje dalyje susidaro Etruskų civilizacija. Etruskai paliko gausius rašto paminklus.
• Dabartinės Italijos teritorijoje randami runų rašto paminklai datuojami 500 m. pr. m. e.
• Likijų karalystė galutinai suardoma iki 300 m. pr. m. e.. 200 m. pr. m. e. buvo susikūrusi likijų lygą, miestų sąjunga, kuri po eilinio karo 170 m. pr. m. e. Romos respublikos buvo paskelbta kaip nepriklausoma. 50 m. pr. m. e. Likijų miestų sąjunga galutinai tapo Romos valstybės provincija. Tai galima laikyti anatoliškos civilizacijos gyvavimo pabaiga.
• 

  Futark alfabeto runų knygelė, rasta Lietuvoje, datuojama XVI a.

  Rasti pirmieji, II a. Futark alfabeto pagrindu sudaryti, runų rašto paminklai. Lietuvoje yra rastos XVI a. Sudarytos Futark alfabeto pagrindu medinės runų knygelės.

• IV a. Ulfila (Wulfila) gudų kalba, naudojant pakeistus runų rašmenis, surašo bibliją. Ulfila įvardijamas mažųjų gudų, kurie buvo įsikūrę dabartinės Bulgarijos teritorijoje, karaliumi.
• V a. vedini karaliaus Alarikio vakariniai gudai, nuo Prūsijos pabaltijo, užėmė Romą. Po to užėmė Ispanijos ir Prancūzijos dalį. Teigiama, kad jie ten buvo įkūrę atskirą valstybę.
• V a. Žiniavaldas runomis surašo 12 tomų skimbrų istorijos. Šioje kronikoje minimas Trojos karas ir kiti įvykiai. Skimbrai – tai dabartinės Prancūzijos teritorijoje gyvenę gudai. Žiniavaldo (Hinibaldus) originalas “kažkur žuvo”. Tai toli gražu ne pirmas toks atsitikimas. Taip “žuvo” ir Cassiodoro didžioji gudų istorija, ir mūsų žymiausio teologo bei filosofo Jo Šventenybės Sielmokšio raštai, ir Jo Šventenybės Didonio įstatymų kodeksas “Belagines”.
• V a. pabaigoje rytinių gudų karalius Teodorikis (Thiudorico) įžengė į Ravenos miestą Italijoje ir ten įkūrė savo sostinę. Gudai iš Italijos pasitraukė VI a. viduryje.
• VI a. Prancūzijoje apsistoję gudai pralaimėjo karą prieš frankus ir pasitraukė į Ispaniją. Ispanijoje gudai įkurė atskirą karalystę, kurių karaliais buvo Agila, Atanigila.
• VI a. Jordanas, gyvenęs Bizantijoje to meto lotynų kalba parašo knygą „Apie getų kilmę ir darbus“. Jis savo veikale mini Gudų (Gudansko, Gdansko) įlanką, Kuršių Neriją. Getai – lotyniškas tarimas žodžio gudai.
• VI a. Brutenis ir Vaidevutis atlieka religinę reformą Prūsijoje. Iki šiol yra išlikę Brutenio ir Vaidevučio vėliavų pavyzdžiai su prūsiškomis runomis.
• VI a. prasideda slavų ekspancija į rytinų gudų teritoriją.
• VI a. Šventaragis atlieka religinę reformą Lietuvoje įvesdamas ugnies garbinimo apeigas ir palaikų deginimo paprotį. Taip pat buvo centralizuota religija Lietuvoje. Tai sietina su pastangomis išvengti didėjančiomis grėsmėmis iš rytų.
• Nuo IX a. prasideda masinis gudų puolimas iš visų pusių. Nuolatos karinėje parengtyje turėjo būti galindai, jotvingiai, prūsai, kuršiai. Vėliau ramybę pradėjo drumsti ir kitoms gudų karalystėms. Ši grėsmė labiausiai sietina su krikščionybės įsigalėjimu. Kur krikščioniai įsigalėdavo, ten naikindavo nepaklūstančiuosius, degindavo paveldą, šventyklų vietoje statydavo bažnyčias. Visi žmonės, kurie nebuvo bažnyčios atstovai, buvo verčiami beraščiais. Už bet kokio rašto naudojimą buvo griežtai baudžiama.
• X a. Odinas, skandinavų mitinis veikėjas, pateikia runas švedams. Latvių mitologijoje sakoma, kad Odinas buvo kunigaikštis iš kuršių žemių užkarevęs švedų provinciją. Tad tikėtina, kad skandinavai gavo runų raštą iš gudų.
• Jau XV amžiaus viduryje visoje Europoje visiems, išskyrus bažnyčios atstovams ir nuolankiai tarnaujantiems bažnyčiai, raštas buvo uždraustas. Bažnyčioje buvo naudojamas supaprastinti lotyniški rašmenys, cerkvėse – graikiški rašmenys. Runos buvo apskritai uždraustos ir jomis buvo rašoma tik slapta.
• XV amžiaus pabaigoje tarp bažnyčios atstovų pradėjo rastis suvokiančių, kad reikia pateikti rašytinius tekstus savo tautiečiams. Nes vakarų Europoje visi tekstai buvo rašomi tik lotynų kalba, kurios eiliniai žmonės nežinojo. Už tai tokie protestantai buvo baudžiami mirtimi. Vien Anglijos karalienė Marija I už mėginimą ruošti ir platinti angliškus tekstus persekiojo, baudė mirtimi daugybę žmonių.
• Tik XVI pirmoje pusėje Vokietijoje įvyko religinis perversmas valstybiniu lygmeniu ir buvo pradėti leisti tektai lotyniškais rašmenimis tautinėmis kalbomis. Tuo laikotarpiu Prūsijoje buvo Martyno Mažvydo parengta ir išleistas pirmoji knyga lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis.

Šio chronologijoje rašto naudojimo požiūriu galima aiškiai išskirti tris laikotarpius:

1. ankstyvieji rašto paminklai datuojami iki mūsų eros. Tai gausūs ir gana įvairūs rašto paminklai, palikti šumerų, graikų, hetitų, likijų, etruskų civilizacijų.
2. Runų rašto įsigalėjimas ir Futark alfabeto pagrindu runų atsiradimas. Šis laikotarpis tęsėsi apie tūkstantį metų.
3. Krikščioniško rašto įsigalėjimas. Buvo naikinami visi ankstesnieji tekstai. Tai laikotarpis nuo IX iki XX amžiaus.

Iš pateiktis chronologijos aiškiai matyti, kad lietuvių raštijos nėra kaip atriboti nuo visos Europos raštijos paveldo. Nėra požymių, kad lietuviai kada nors gyveno izoliuotai nuo kitų Europos valstybių. Visada buvo judėjimas, bendravimas. Tuo pačiu ir bendravimas raštu.

Paruošė Mindaugas Lučka

(2788)