Dažni klausimai – iš kur mūsų protėviai, kas mes esam, kaip elgtis tikrovėje, kaip garbinti dievą, kokia mūsų ateitis, kokiais būsime po mirties.

Europos požiūriu į šiuos klausimus atsakinėja filosofija, krikščionybė ir vedų pasaulėžiūros mokslas.

Krikščionybė radosi ant Romos imperijos gruvėsių, o pačios Romos imperijos atsiradimas siejama su antikos filosofais. Vienas iš tokių filosovų buvo Platonas, kurio tikrasis vardas yra Aristoklas. Platonas, – tai Aristoklo pravardė, reiškianti “platusis”. Tad Platonas neabejotinai vedinės kilmės žodis. Kitas dalykas įrodantis Aristoklo ryšius su vedine pasaulėžiūra yra jo plėtojama dialektinė samprata. Būtent dialektiniai samprotavimai plačiai nagrinėjami vediniuose veikaluose Nyaya.

Kitas įrodymas, – nemaža Baltijos gintaro archeologai yra radę antikinių šalių teritorijose. Kretos saloje atkasus Mikėnų kultūros kupolinius kapus, buvo rasta baltiškos kilmės gintaro. Todėl neatsitiktinai gyvenvietės su pavadinimu Nida yra tiek baltų vietovėse, tiek Kretoje.

Tad vakarų filosofijos, kuri kildinama iš antikos filosofų, šaknys neabejotinai glūdi vedinėje kultūroje.

Tad mąstant iš kur filosofinės ir religinės kryptys atsirado, kokie lietuvių ryšiai su vedine pasaulėžiūra verta prisiminti vedų pasakojimus apie pasaulio pradžią. Kalbama kad “Pradžių pradžioje buvo prakriti be dvasios. Tačiau Visatos kūrėjo dvasios purušos įdvasino prakriti taip sukurdamos materialiąją gamtą.”. Kitaip sakant pradžioje buvo chaosas (pakrika), tačiau kūrėjui pakrikoje pritaikius paruošas radosi gyvoji gamta Žemėje. Šiandien sakome, kad kai mokykloje artėja atsiskaitymas, reikia pakrikusį dėmesį paruošti atsiskaitymui, dedant žinias į atmintį suteikti mintims energijos.

Minti, atminti, atmintis. Atma – visatinis aš pats, tai yra visatinės sąmonės dalis asmenyje. Kadangi visatinėje sąmonėje yra visos žinios, tai asmeniui belieka paruošti savo indiviualiąją sąmonę, savo atmintį, kad jis taptų visatinės sąmonės dalimi. Kitaip sakant kad asmuo taptų žinančiu.

Įdomu, kad atma įvardijima kaip visatinės sąmonės dalelytė o jiva, – kaip individualioji sąmonė. Kitaip sakant gyvojoje gamtoje yra autonominės sąmonės jivos. Todėl ir pavadinimas gyvatė, kad žalčiuose apsigyvena autonominės sąmonės jivos kaip dievybės….

Asmenyje yra atma ir jiva. Kiekvienos jivos tikslas yra kuo tampriau užmegsti ryšį su atma. Tačiau kas yra Asmuo?

Peržvelkime į tos pačios šaknies ar panašaus skembesio lietuviškų žodžių prasmes: aumuo – supratimas, nuovoka, intelektas, sielvartas; omuo – nuovoka; omenis – atsiminimo galia, sugebėjimas mąstyti; omė – pajauta…

Tad žodis “asmuo” tarsi išvestas iš žodžių sandaros AšOmuo. Būtent omuo, – tai nemedžiaginė žmogaus esmė, suteikianti žmogui gyvastį, sąmonę, karminę atmintį… Tai nemirtingasis aš. Vedine samprata asmuo, – tai nemirtingoji autonominė siela ir atma viename.

Vedinėje pasaulėžiūroje pateikiamas dieviškasis kūrėjo garsas Aum. Jį teisingai tariant atsiveria gyvasties kanalas viršugalvyje kuriuo sudaromas ryšys su Visata. Atitikmenys lietuvių kalboje: maumuo – supratingumas, tam tikra vieta galvoje; momuo – viršugalvis; aumonė – sąmonė, meditacinė būsena.

Tad antikos, vėliau ankstyvieji romėnų filosofai, neabejotinai turėję jungčių su vedine tradicija, žavėdamiesi sėmėsi išminties iš vedinių samprotavimų, tuo pačiu perteikdami mintis savo gentainiams. Antikos filosofai stengėsi būti tarsi vediniais rišiais, rišdami įvairius dalykus į visumą, kad būtų galima sistemingai patekti valstybės, teisines sampratas.

Dabar reiktų panagrinėti Lietuvos, kaip valstybės, ištakas. Istorikų raštuose tenka aptikti teiginius, kad pavadinimas Lietuva kilęs nuo upelio Lietava. Ir kad Lietuvos valstybė kūrėsi baltų genčių gyvenamose vietovėse o įkūrėjas yra kunigaikštis Mindaugas. Tačiau kuo šiuo atveju dėtas Jonavos apylinkėse iš Lietaukos raisto ištekantis upelis Lietava, dar turintis intaką Lietaukėlę/Lietavėlę, kai Slovakijoje šalia miestelio Žilina yra vietovė pavadinimu Lietava o Dzūkijoje taip pat yra gyvenvietė su pavadinimu Žilinai. Taip pat pietryčių Ukrainoje, Podolėje yra miestelis Lietava.

Sugalvojimas apie Mindaugą kaip valstybės įkūrėją taip pat neturi pagrindo, kadangi Vilnius jau nuo Šventaragio laikų minimas kaip viena iš pagrindinių vedinių kulto vietų, o gintaro keliai privalėjo būti organizuojami valstybiniu mastu, nes reikėdavo saugiai prekes gabenti net iki dabartinės Graikijos vietovių. Pavienės gentys to būtų neįstengę daryti šimtmečiai nenutrūkstamai.

Tad iškyla du klausimai: koks tikrasis baltų ryšys su dabartiniais slavais ir koks baltų kultūros ryšys su indiškosiosmis vedinėmis tradicijomis.

Baltiškieji pavadinimai yra paplitę nuo galų iki galindų, tai yra nuo dabartinės Prancūzijos iki Maskvos. Kitaip sakant tai vediniai pavadinimai, kuriuos daugelyje vietovių perdengė kitų tradicijų tarimai. Europoje sąmoningas vedinės pasaulėžiūros laikymąsis palaipsniui vis traukėsi iki baltiškų vietovių. Kaip pavyzdį galima imti pamaskvės atvejį, – žodžiai vilga(ilga), rusenti, rasa, tapo volga rusais. Dabar yra sakoma, kad mes visi esame rasai, yra pristatomos rasų vedos. Tad neabejotinai tiek slovakų, tiek rusų, tiek baltų ištakos yra vedų kultūroje. Iš čia galima paaiškinti žodžio Lietuva prasmę. Tikėtina, kad Europoje traukiantis vietovėms, kuriose išpažįstamos vedos, norintys išlaikyti protėvių religiją kėlėsi į besilaikančią vedinės kultūros vietovę dabartinę Lietuvą. Kitaip sakant įvairių giminingų genčių atstovai susiliejo į bendrą darinį gynybai tapdami Lietuva. Dar išlikęs anų laikų posakis, kad vyras turi būti geras karėj, ūkėj ir lietoj (dvasingume).

Kitas klausimas kaip baltai susiję su indiškosiomis vedinėmis tradicijomis. Teigiama, kad dabartiniai Lietuvos gyventojai kildinami iš baltų ir fino-ugrų. Fino-ugrams būdingas klajokliškas, šamanistinis gyvenimo būdas. Šamanizmas suvokiamas kaip priemonė integraliam ryšiui su gamtine aplinka išlaikyti. Tačiau šamanizme nėra griežtai nustatytų kulto vietų.

Baltų kultūroje yra pastoviosios gyvenimo ir kulto vietos, – alkvietės, piliakalniai, kaimai. Kaip Indijoje yra ašramai. Taip pat yra bendra pastanga suvokti dieviškumą, kaip visumą. Suvokiamas Praamžius kaip visa ko kūrėjas, darnos sergėtojas. Kulto vietos parenkamos kruopščiai ištyrus, pajautus jų tinkamumą. Manoma, kad ašramas yra nuo AšaraMas, tai yra ašramai randasi tose vietose, kur nukrenta dievo ašara. Bramanai, rišiai, žyniai. Kaip Šventaragis.

Kitas bendrumas yra dievų ir esybių atitikmenys, – Perkūnas-Indra, Laumė-Kali, Vėlinas-Šyva, Vytis-Kalki, Deivė – Devi. Taip pat visi religiniai teiginiai yra bendri ar turintys atitikmenis: mantra – įmantrus; mala – molas, akmenų ar gintaro grindinė; sutra – sutraukta, santrauka; guru – gurus, besidalinantis, išsibarstantis po mokinius; vaišijai – vaišintojai, gamintojai; Mitra – mitrus, Krišna – kirsna ir t.t.

Tad kažkada vedinė gyvensena buvo paplitusi plačiai po Europą. Dalis jos atstovų persikėlė į Indiją, Persiją. Indijoje pavyko išlaikyti pagrindinius pasaulėžiūros lobius. Be to pačios vedos tapo įvairų tradicijų pagrindu. Tik atsitiko taip, kad tokios vedų pavyzdžiu susidarusios tradicijos kaip budizmas ir krikščionybė tapo priešprieša vediniam požiūriui. Šiandien tokių priešpriešų stengiamasi išvengti.

Tačiau daug tradicijų išlaikė tarpusavyje draugiškus ryšius. Tai ajurvedos, krišnos, jogos, baltų, bono, avestos tradicijos. Šios tradicijos susidarė skirtingų vedų mokytojų ir aplinkybių dėka. Tačiau tai iš esmės tos pačios vedų pasaulėžiūros nuostabi įvairovė.

Tad kaip anksčiau įvairios gentys susiliejo į Lietuvą kad apgintų savo gyvenimo būdą, taip dabar Lietuva privalo tapti vieta, kur susiliejus įvairioms vedinėms tradicijoms susidarytų visapusiška, inovatyvi, laiminga, dvasinga lietuvių vedinė bendruomenė. Kad būtų kuriama valstybė, kurioje gera gyventi.

apibendrino Mindaugas Lučka

(1588)