Vilius.G. Sąvoka druwis pačioje Romuvoje mums iškilo vėliau. Gimė labai geras terminas, kuris rodo pereinamumą ir jungia mus kartu su senovės prūsais.

L.B. Norėčiau paklausti jūsų abiejų, kadangi pokalbio pradžioje jūs įvardinote, kad vienas yra romuvis, kitas druwis. Kuo gi jūs tada skiriatės?

Vaclovas.M. Aš galvoju esu Romuvos žmogus, nuo druwių aš niekuo iš esmės nesiskiriu, tik galbūt pavadinimu, žodžiu. Bet šie du žodžiai vienas kitam neprieštarauja. Ir Romuva yra kilusi iš Prūsijos, ateina iš senų senovės, iš tradicijos ir pats druwis, kaip patikslinanti giluminio tikėjimo, ilgaamžio, daugiasluoksnio tikėjimo patvirtinimas yra „druwis“. Aš galėčiau būti ir druwingiu, jeigu teisingai prūsiškai ištart, arba romuviu, nors tai nelabai gražiai skamba, tiksliau Romuvos žmogumi.

Vilius.G. Man priimtinesnis terminas yra druwis, kuris rodo senojo tikėjimo pereinamumą ir ryšį su šiuolaikiniu tkėjimu, todėl noriu jį išplėsti ir naudoti naująja prasme — „šiuolaikinis druwis“. O priklausymas tam tikrai organizacijai, kuri yra Romuva, tai tik dalinis atvejis.

L.B. Tai iš esmės jūs pradėję veiklą Romuvoje ir iškeldami druwio idėją tikėjimo prasme, išskiriantį etnologinės pakraipos tradicijų puoselėtoją, nuo tikinčio žmogaus, tuo būdu juos tarsi išskyrėte.

Vilius.G. Būtent taip, tikintis krikščionis yra krikščionis, tikintis baltiškos pasaulėžiūros žmogus yra druwis, vat ir viskas.

L.B. Tai kas tada lieka romuvis?

Vilius.G. Romuvis yra priklausymas šiuolaikinei Romuvos organizacijai.

Vaclovas.M. Yra Romuva, kaip bendrija visuotinė ir yra Romuvos bendruomenės. Įvairios Romuvos gali būti daugiau apeiginės, kurios padeda kitiems šventes švęsti, kitos gali daugiau užsiimti teorija arba, kitaip sakant, ieškoti tiesų, giluminių nuostatų, tokia irgi galima Romuva. Įvairias bendruomenes pavadinome Romuvomis.

Vilius.G. Kai susikūrė Romuva, aš buvau pritariantis, bet kai  susipažinau su tokiais palaidais Romuvos teiginiais (apie tikėjimą) ir kai jie įsileido į giedojimus (folklorinę veiklą – L.B pastaba),  tada pajutau, kad Romuvoje trūksta tikėjimo branduolio, tada sukūriau grupę ir bandžiau formuluoti keturias kilniąsias druwio tiesas.

L.B. Bandome skaitytojus supažindinti su druwių filosofijos pradmenimis, norint juos atskleisti, tam reikės labai nemažai laiko ir erdvės filosofiniams apmąstymams.

Vilius.G. Kad atsiskleistų mūsų filosofinių minčių prasmė, prie kiekvienos mano pateiktos tiesos būtini paaiškinimai, nes jie gali būti sunkiai suprantami, jei tiesiog tikėti. Ir kad būtų jos priimtinos, manau, jas reiktų pateikti ezoterine forma, kitokia forma jos atrodytų lėkštai. Aš esu tokios nuomonės, kad palaidos mintys apie tikėjimą, apie prigimtinį tikėjimą arba apie druwių tikėjimą yra nepakankamas pagrindas, kurio gali laikytis visi.

Žinojau, kad yra 4 kilniosios Budos tiesos. Analogiškai aš bandžiau su grupe žmonių sukurti keturias kilniąsias šiuolaikinio druwio tiesas. Ir kad jos nebūtų interpretuojamos iškreiptai, aš daviau jų ezoterinę išraišką, todėl suprasti jas iš karto bus labai sunku.

PIRMA ŠIUOLAIKINIO DRUWIO TIESA

Yra Dievas ir dievybės –kuriančios, palaikančios ir griaunančios.

Visų pirma nenorėjau, kad nebūtų kažkokia priešprieša ir nesantaika tarp krikščionybės ir naujo tikėjimo arba druwių tikėjimo. Iš karto pasakiau, kad mes tikim Dievu ir Dievo samprata yra truputį išplėsta. Yra Dievas ir dievybės. Jeigu teigiam, kad pirma prasmė yra Dievas, tai gyvybę mes suprantame grynai senojo tikėjimo prasme. Ir galima jas visas išvardinti.  Tokia yra pirma šiuolaikinio druwio tiesa, būtent ezoterine forma.

ANTRA ŠIUOLAIKINIO DRUWIO TIESA

Žmogaus prigimtis yra trejopa: fizinė, dvasinė ir gyvastis.

Jeigu krikščionybė teigia, kad žmogaus prigimtis yra fizinė ir dvasinė, tai mūsų tikėjime, senąjame tikėjime mes naudojame ir dar priduriame žodį gyvastis, tai yra žmogiška energetinė forma. Sakydamas gyvastis, aš rėmiausi mūsų išminčiumi Vydūnu, kuris versdamas indų šventraštį Bhagavat Gitą ir kitus induizmo veikalus, išplėtė žmogaus prigimtį. Kodėl aš visą tai įtraukiau gyvastį, kaip prigimtinę žmogaus formą, del to, kad per gyvastį yra sukurtos visos metodikos, išplėsti fizinei ir dvasinei prigimčiai. Yra labai daug metodikų, o visą tai išmesdami (gyvastį), daug ką prarastumėm. Todėl teigiam, kad gyvastis yra trečia prigimties forma ir tai yra būtina.

TREČIOJI ŠIUOLAIKINIO DRUWIO TIESA

Labai sunkiai apibrėžiama DARNA. Darną aš, su grupe pasitarę, apibrėžėme taip, DARNA YRA PRIEŠYBIŲ KOVOS PUSIAUSVYRA plačiąja prasme ir buities akimirką palanki žmogui siaurąja prasme.

KETVIRTOJI ŠIUOLAIKINIO DRUWIO TIESA

Ši tiesa yra labai filosofinė. Jei pirmose stengiausi apibrėžti dievybę, žmogaus prigimtį, darną, tai ketvirtojoje aš norėjau apibrėžti laiką ir Visatą. bet tai man neįmanoma, neužteko tiek žinių. Tada man kilo mintis, kad reikia ketvirtoje druwio tiesoje nusakyti laiko savybę, būtent, ciklinė laiko kaita yra pastovumo pagrindas. Tuo aš tvirtinu, kad yra dvi laiko sampratos, tai yra pastovioji, krikščionybės pripažįstama ir mūsų yra ciklinė laiko kaita.  Ją ypatingai gerai žino tie, kas domisi pranašystėmis. Šią tiesą galima išplėsti taip:

ciklinė laiko kaita objektyvi ir subjektyvi, kiek supranta žmogus ir aplinka, tai sufleruoja, kad yra pastovumo pagrindas.

KĄ REIŠKIA ŽODIS DRUWIS IR KOKIA ŠIO ŽODŽIO REIKŠMĖ?

Tai prūsų kalbos žodis, reiškiantis tikėjimą, tikybą. Jo reikšmę plačiai išaiškino Vladimiras Toporovas savo įžymiajame Prūsų kalbos žodyne – B.H. Toпоров. Прусский язык. Словарь А-Д. Москва: Наука 1975, p. 381-384.

Žodis druwis – „tikėjimas, tikyba“, kaip ir jo vediniai druwingin – „tikintysis“ bei druwīt – „tikėti“ vartojamas prūsiškuose Katekizmuose, išleistuose 1545-1547 metais.

Stas Swints Cristiāniskas Druwis (‚Der Glaube‘). Žodžio reikšmė aiškiai suprantama verstuose iš vokiečių kalbos sakiniuose: …bhe spartina twaian druwien -?…unnd stercke deinen Glauben‘- „su tikru tikėjimu“ ir t.t.

V. Toporovas, pateikęs šiuos ir kitus pavyzdžius, toliau aiškina šio žodžio semantiką: druwis – tai tikėjimo simbolis, žodinė formulė, o druwi – tikyba, tikėjimas kaip tam tikra savybė, tikinčiojo būsena. Šis žodis turi dupletus druwien: drūwien, todėl daroma prielaida, kad taip bandoma išreikšti skirtybes – tikėjimas ir žodis, visų pirma, tais atvejais, kai druwis gretinamas su drūktai (drūktai druwit – „tvirtai tikėti“); antra, prūsų tikėjimą apibūdinantis žodis priešpriešinamas kaip sąvoką ne tik rytų baltų (plg. liet. tikėjimas, tikyba latv. ticība, ticējums), bet ir slavų vera, kurie siejasi su indų – iranėnų duomenimis. Vis dėlto ir rytų baltų, ir slavų kalbos žino tos pačios šaknies, kaip druwis, žodžius, tačiau jie skirti apibūdinti materialinį, bet ne dvasinį pasaulį. Šis žodis tikėjimo prasme turi daugiau atitikmenų germanų kalbose (pvz., saksų trēow „tikėjimas“, „ištikimybė“, truwian ir kt.). Germanų kalbose bendrašakniuose žodžiuose išsaugomos ir reikšmės „tvirtas“, „stiprus“ bei pan.

Šia prasme įdomūs ir keltų kalbų duomenys, leidžiantys rekonstruoti sąsajas tarp tos pačios šaknies žodžių taikymo ir materialinei, ir dvasinei sferai. Plg. sen. airių derucc ‚glans‘, kimrų derwen „ąžuolas“, bretonų deruenn, sen. airių daur, dair „ąžuolas“, galų d(a)rullia „ąžuolas“ ir kt. Tuo pat metu airiškai drūi „druidas“ arba gališkai Druides (dru-uid). taip pat plg. sen. airių dron „kietas“, galų-romanų drūtos „stiprus“, kimrų drud „drąsus“,  ir pan.

Kitas indoeuropiečių kalbos pabrėžia tai vieną, tai kitą nurodytos sekos aspektą. Dar plg. albanų dru, sen. graikų δρυς „ąžuolas“, sen. indų dhruvá – „stiprus“, „pastovus“, „patikimas“, vedų žodį dhrúvi – „stiprus“, „tvirtas“, sen. persų duruva – „sveikas“, avest. drva-, sen. slav. съдравъ, sen. rus. съдоровъ, rus. здоров, lenk. zdrowy, bulgar. здрав ir t.t. Dažniausiai tai vartojama išsireiškimuose „būti ištikimam“, „būti tvirtam kaip ąžuolas“.

Kalbininkai nurodo, kad reiškšmė „medis“ ir reikšmė „tikėjimas“ („tikėti“) nebuvo pirmykščiai; ir pirmieji, ir antroji reikšmė kilo iš „būti stipriam, tvirtam, sveikam“. Tai užkoduota dviejų šaknies formų: I. der-u, II. dr-eu. Visgi galima įrodyti, kad žodžiai reikšme „tikėjimas“ galėjo kilti nuo žodžio, kurio pirmykšte reikšme „medis“. Medis suvoktas kaip būtent pasaulio medis, kaip turtingiausias mitopoetinės simbolikos šaltinis. Taigi kalbama apie būdingą seką – „garbinimo objekto pavadinimas“ → „garbinimas (religinis)“ → „tikėjimas“. Šia prasme prūsų druwis, drūktai, slavų deru-, druva ir t.t. sudaro vieningą grandinę (arba, jeigu būtume atsargesni, leidžia tokią grandinę sudaryti)…

(Pagal V.Toporovą santrauką sudarė Vaclovas Mikailionis)

Vaclovas M. Dar vertėtų pridurti ir lietuvišką žodį drovus, kuris reikštų ne tik žmogaus būdo bruožą, bet ir jautrumą, įsiklausymą į gamtos bei Visatos ritmą, taigi religinį įsijautimą į giluminę dvasinę pasaulio tėkmę (tekėjimą →tikėjimą).

Pateikta iš Baltų žinyčios vartai

(1743)