Ištraukos iš Henriko Kulvinsko parengto leidinio “Lietuvių kalbos matmenys“:

Visuose moksluose rasim daugybę nelietuviškų žodžių. Dauguma taip vadinamų „tarptautinių” žodžių yra lotyniški, mažesnė dalis graikiški, o likę pateko iš aplinkinių šalių. Dauguma šių žodžių nėra mūsų kalbos prieškalbė, todėl mes negalime savintis to kas mums netinka. Tai būtų panašu į ąžuolą auginantį alyvuoges, apelsinus ir giles. Suprantama, kad daugybė lotyniškų žodžių teisėj, gydyboj ir kituose moksluose užsilikę nuo tų laikų, kai raštai buvo rašomi lotynų, o ne lietuvių kalba. Daugeliu atvejų lietuvių kalbos naudojimas moksluose pagerina tų mokslų supratimą ir įsisavinimą. Dažnu atveju žmogus, nesuprasdamas vieno ar kito svetimžodžio, nesistengia jo išsiversti į gimtąją kalbą ir suprasti, o tiesiog jį praleidžia kaip nereikšmingą, o laikui bėgant pamišta ir jį, ir visą su juo susijusią mintį. Taip nutiktų žymiai rečiau, jei naudotume, nuo vaikystės mums žinomus, lietuviškus žodžius, o sudėtingesniais atvejais juos kaitaliodami pagal lietuvių kalbos taisykles kurtume naujus. <...>

Mūsų kalbos rišlumas ir minties sklandumas priklauso nuo žinių ir mąstymo (gebėjimo susieti vienas žinias su kitomis ir kurti naujas). Svetimžodžių kalbos („S”) ir lietuvių kalbos („L”) skirtumus galima parodyti pateiktu pavyzdžiu; kiekvieną naują pavėdą galime pavadinti skirtingu žodžiu kaip kalboje „S”

… žodį „įprotis” turime suprasti kaip dalyką, kuris yra įstrigęs mums giliai į protą, ir kurį dėl to karts nuo karto kartojame ir todėl mes tai vadiname „įpročiu” ir t.t. Toks kalbos supratimas leis lengviau įsisavinti bei kurti naujus lietuviškus žodžius. Tūlas juokiasi ir keiksnoja kalbininkus dėl nevykusių vertinių, tačiau retas kuris pasiūlo kitą atitinkamą ar geresnį vertimą. Ne jie už mus kalba, ne jie reiškia mūsų mintis, o mes patys, todėl patys esam atsakingi už tinkamų žodžių sukūrimą ir vartojimą. Kalbininkai mums tėra gairės nurodančios kryptį. Kuo geriau ir kuo daugiau išmanysime įvairių mokslo sričių, juo geriau suprasime, kokią įtaką turės vienas ar kitas mūsų vartojamas žodis ir juo tinkamesnį galėsime rasti. Kuo siauresnis mūsų akiratis juo sunkiau pastebėti esmę ir rasti tinkamą vertimą. <...>

Prasta ta kalba, kurioje dalykai ir žodžiai nėra susieti savo esmėmis. Gera ta kalba, kur dalykų ir žodžių esmės atitinka vienos kitas, žodžių daryba leidžia įvesti tiek pastovią tvarką, kiek pastovūs yra tie įvairūs dalykai, o tinkama galūnė ar priešdėlis atskleidžia reikiamą savybę.<...>

Svetimžodis kalboje, tai kaip svečias mūsų namuose: kol jis tik svečiuojasi, mes jį mylim ir gerbiam, bet per ilgai užsibuvęs svečias dažniausiai tampa našta, o vėliau jis gali pradėti reikalauti šeimininko teisių ar net trokšti tapti pačiu šeimininku, tačiau joks svečias mums niekada nebus tiek artimas kiek mūsų šeimos nariai, mūsų artimieji. Manau būtų daug gražiau ir patogiau, jei norintieji lavinti savo tarptautinio bendravimo įgūdžius tiesiog išmoktų lotynų kalbą ir nepainiotų jos su lietuvių kalba. <...>

Tikiuosi šios pastabos palengvins supratimą apie žodžių sudarymą. Šio darbo tikslas yra tik atkreipti jūsų dėmesį į kai kuriuos lietuvių kalbos dalykus ir vartojamus žodžius, o ne primesti jums naujas taisykles, tad džiaugsiuosi jei rasite jame ką nors naudingo.

Henriko Kulvinsko knyga Lietuvių kalbos matmenys

(1697)