Būtovės prasme Lietuva susidarė kaip atsvara Romos imperijai sarmatų, aisčių, gotų pagrindu.  Įvairios bendruomenės, kilmingieji pasitraukdavo iš Romos imperijos užimamų teritorijų į  kitas vietoves, dalis jų įsikurdino tuometinėse baltų gyvenamose vietovėse.

Romos imperija, nors ir būdama pagoniška, plėsdamasi pavergdavo užimamus kraštus, todėl norintiems išlikti laisvais tekdavo pasitraukti už besiplečiančios Romos imperijos ribų.

Romos imperijos valdos jos klestėjimo laikais

Tokie pasitraukimai žinomi Europos būtovėje. Manoma, kad į dabartinės Lietuvos valstybės vietoves pasitraukė trakai iš Trakijos (tikėtina įkurdami Trakus), Palemonas iš Ponto su didele kilmingųjų palyda įkurdami Kauną ir tapdamas Lietuvos valdovu bei daugelis kitų.

Ponto karalystė

Manoma, kad Vaidevutis ir Brutenis su palyda iš Gotlando pasitraukė į tuometinę Prūsiją tapdami Prūsijos valdytojais.

Suprantama, kad susibūrę į atskiras kunigaikštijas vietiniai ir naujai atvykę siekė pasipriešinti Romos imperijos ir kitoms galimoms invazijoms. Baltų kraštuose visus sarmatus, aisčius, gotus galimai siejo panaši kalba, pasaulėjauta, kilmė. Manoma, kad tuo metu Lietuvoje atsirado religinis ugnies kultas, nauji laidojimo papročiai, vyraujančias moteriškas dievybes keitė vyraujančios vyriškos dievybės.

Sarmatai-aisčiai-gotai, silpstant Romos imperijai galutinai ją sunaikino, užėmė šiaurinę dabartinės Italijos vietoves ir kitas jau žlugusios Romos imperijos vietoves kaip dalį Ispanijos, Prancūzijos (tuometinės Galijos) ir kt. Gotai valdė tas vietovės kelis šimtmečius, kol nepradėjo kilti Vatikano valdoma Romos imperija palaipsniui užvaldydama buvusios pagoniškos Romos imperijos vietoves.

Kaip tokiu atveju elgėsi Sarmatai-aisčiai-gotai ? Jie įsteiginėjo leičių, pilis, sukurdami žiedą – buferinę zoną aplink baltų žemes. Tokių pilių yra išlikę iki šiol Ukrainos, Slovakijos ir kitose vietovėse.

Lietava pilies, statytos 1240-1250 m., griuvėsiai Slovakijoje Žilinų vietovėje

Tokia buferinių zonų įkurdinimo taktika pasireiškė visą baltų gyvavimo laikotarpį, Lietuvos kunigaikštystės ir vėlesniais laikais. Baltai įkurdavo piliakalnių juostas, Lietuvos kunigaikščiai užimdami ar giminiuodamiesi su rusėnais ir kitomis kaimyninėmis tautomis sukurdami ten buferines zonas. Vėliau tai reiškėsi kaip siekiai „susidraugauti“ su kaimynais.

Kernavė

Bene ryškiausiai žinomas atvejis, – tai Lietuvos kunigaikščio Jogailos tapimas Lenkijos karaliumi. Pagal visas to meto aplinkybes būtent Lenkija buvo prijungta prie Lietuvos, kadangi Lenkija, prieš tampant Jogailai karaliumi, buvo Vengrijos priklausomybėje. Tuometinė padėtis Lietuvos kunigaikštystėje buvo sudėtinga todėl, kad teutonai palaipsniui vis labiau veržėsi į Lietuvos kunigaikštystės vietoves ten statydamiesi savo pilis, be to tiek Kęstutis, tiek Vytautas jau buvo pabuvoję teutonų nelaisvėje.

Taigi Jogaila su kariauna atvykęs į Lenkiją ir tapdamas jos karaliumi išsprendė kelis klausimus:

1.       sustabdė teutonų antplūdį žemynu į pavergtąją Prūsiją;

2.       Lenkiją iš Lietuvos kunigaikštystės priešo pavertė sąjungininku;

3.       Sudarė sąlygas pasipriešinti teutonų ordinui.

Pergalė prieš teutonų ordiną buvo pasiekta žalgirio mūšyje, kurio metu jungtinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusėnų kariuomenė įsiveržė į Prūsiją ir laimėjo lemiamą mūšį. Nors nepavyko visiškai sunaikinti teutonų ordino, tačiau jis tapo Lietuvos kunigaikštystės duoklininku.

Būtent po Žalgirio mūšio baltų vietovės Lietuvos kunigaikštystėje daugiau nei šimtą metų buvo saugiai apsuptos rusėnų, lenkų buferinėmis zonomis. Taigi kas atsitiko vėliau ?

Panašu, kad laimėję kovas ir turėję galimybes atsikvėpti valdantieji Lietuvos kunigaikščiai užmiršo dėl ko šimtmečiais buvo kovojama. Lietuva, savo ankstyvąją pasaulėjauta susidarė kaip atsvara pagoniškajai Romos imperija, vėliau Vatikano valdomai Romos imperijai. Lietuva susiliejo iš Europos genčių ir bendruomenių, siekiančių išsaugoti savo laisvę, bendrą pasaulėžiūrą, tapatybę. Tačiau valdantieji Lietuvos kunigaikščiai palaipsniui patys tapo importinės pasaulėžiūros atstovais taip silpnindami pačią Lietuvą. Dėl to, šimtmetį ramiai be karo gyvavusi tačiau viduje nusilpusi Lietuvos kunigaikštystė vėl tapo kitų aplinkinių karo objektu.

Vėlesniais laikais pasireiškę sukilimai, atgimimai, sąjūdžiai buvo nulemti to, kad rasdavosi žmonių supratusių, kokios praeityje klaidos Lietuvoje padarytos ir kokia Lietuva iš tiko turi būti.

Taigi, Lietuvos išlikimo sąlyga būti savimi, atstovauti ankstyvąją Europos pasaulėžiūrą ją tęsiant ir plėtojant.

Oskaras Milašius, tarpukariu išpranašavęs daug Lietuvos negandų, yra pasakęs: „Lietuvos kelias – tegul ir kruvinas, skausmingas, bet savitas, grynai lietuviškas. Senoji Lietuva yra motina arijų rasės. Iš griuvėsių turi išdygti švarus, tyras tautų augalas.“

(478)