Aukso Ordą jie sustabdė,
Teutonų Ordiną suskaldė.
Dnepru plaukė į Pietus
ir ne kartą beldės į Maskvos vartus.

Jie neklausė nei Rytų, nei Vakarų.
Jie su Romos popiežium laiškais bendravo
ir nepriėmė svetimų dievų,
bet su protėvių vėlėm į karus žygiavo.

Vedė juos Balto Vyčio kraujo vėliava
ir iš šimto Lietų susidarė LIETUVA.
Jie atsirėmė į Aisčių jūrą ir Juodąsias marias,
tarp kurių valdė bekraštes ąžuolų girias.

Kas gyveno užu girios,
lietuviams buvo svetimi ir įžūlūs,
tuos jie apšaukdavo ,,laukiniais“.
Tačiau save laikė išmintingais ,,giriniais“.

Ir kirto medininkai giriose gardus,
o dailidės statė gardinus įtvirtintus.
Ir kiekvienas gardas turėjo vartus,
už tai Gediminas nupaišė Karališkuosius Stulpus.

Nuo tolimojo Naugardo ligi Raigardo
plytėjo apygardų LIETUVA.
O rusų gorodai – už mūsų Naugarduko,
irgi valdomi viešpaties Gedimino ranka.

Ir mirdamas Valdovas paliko laisvę mums,
o gardinus išdalino savo aštuoniems sūnums.
Dar paliko į pasaulį plačiausiai atvertus vartus,
o, svarbiausia, valstybės pamatus tvirtus.

Išsirikiavo rikiai, kunigai meldės,
vaidino vaidilos, skambėjo kanklės.
Kariai nusiėmė šalmus ir atrėmė skydus,
atsiklaupė LIETUVA ir skaitė Jo vardus:

GEDIMINAS, iš Dievo malonės,
lietuvių ir rusų karalius,
Žiemgalijos kunigaikštis“.

Ir nešė krivulę raitieji šaukliai
iš pilies į pilį paupių ilgiausiais takais.
O sakmėse Jo atmintį saugojo aklieji žyniai,
todėl ainiai jais tiki net tamsiausiais laikais.

Žmogus iš Dainavos
Kaunas
2018 01 30

(250)