Būtovinis požiūris
Gediminaičių stulpai
Pirmiausia reiktų paminėti 1905 m. įvykius, kurie buvo reikšmingi 1918 m. Vasario 16 d. 20-čiai tautos atstovų pasirašant Lietuvos nepriklausomybės aktą. Svarbus įvykis buvo Vilniaus lietuvių komiteto 1905 m. spalio mėn. išplatintas nutarimas sukviesti tautos atstovus, kuris buvo pavadintas atsišaukimu į lietuvių tautą, kuriame rašoma:
„Nutarėm pakviesti Lietuvos sostapilėn, Vilniun, lietuvių susirinkti iš kiekvieno valsčiaus ar parapijos, nors po vieną žmogų, kaip ir visus Lietuvos inteligentus ir visus tuos, kurie prie lietuvystės prisipažinsta, neskiriant lyties, luomų ir politiškų pažvalgų, idant jie butinai teiktųsi dalyvauti tarybose … Šitą nutarimą apgarsindamas, komitetas pasitiki ant lietuvių ne kartą jau apsireiškusios tėvynės meilės ir prašo visų tų tautiečių, kuriems yra svarbūs ir brangūs Lietuvos reikalai, idant jie neatsisakytų Vilniun ant paskirtos dienos atvykti ir patarnauti savo numylėtai tėvynei tokioje svarbioje, tokioje įžymioje valandoje, nuo kurios gali priderėti visa mūsų tautos ateitis.“.
Po šio atsišaukimo, suvažiavus apie 2000 atstovų iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos lietuvių bendruomenių, buvo surengtas Didysis Vilniaus Seimas, kuris dirbo 1905 m. lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje Vilniaus miesto salėje, esančioje dabartinėje Nacionalinėje filharmonijoje. Šio Seimo priimtuose nutarimuose teigiama, kad:
„Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti patenkinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos… Toji autonomiška Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografinės Lietuvos, kaipo branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėl ekonomiškų, kultūrinių, tautinių arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurio gyventojai priklausyti prie to norės.“.
Didysis Vilniaus Seimas buvo sušauktas remiantis susitelktumu, siekiu atstatyti valstybingumą. Juo išsivadavimo vidėja buvo perkelta iš valsčių lygmens į visos Lietuvos lygmenį. Tai buvo aukšto susitelktumo etapas, iškėlęs Lietuvos valstybės atkūrimo vidėją. Žinome, kad šis lietuvių sujudimas vyko tomis aplinkybėmis, kai šimtmečiais buvo siekiama sumenkinti lietuvių kalbą, kultūrą, papročius. Be to tuo metu Lietuvos etnografinėje teritorijoje buvo kita, lietuvybei priešiška, administracinė valdžia.
Iš to kas pateikta darytina išvada, kad 1905 metais lietuviams buvo savos vienybės, tėvynės meilės, lietuvių tautos, lietuvių kalbos, valstybingumo sampratos. Lietuvos valstybingumas buvo suvokiamas kaip išskirtinai lietuvių reikalas, tačiau suteikiant galimybę kitų tautų atstovams jungtis į valstybės atstatymo talką.
Jau 1905 m. minima tėvynės meilės sąvoka. Tad 1905 m. Vilniaus lietuvių komiteto atsišaukime paminėtas „lietuviuose ne kartą jau apsireiškusi tėvynės meilė“ parodo Lietuvą kaip lietuvių tautybės asmenims ypatingai svarbią. Meilė randasi kai yra atitikimas tam tikroms vidinėms nuostatas, o stiprėjant meilei mąžta baimė.
Lietuvių konferencija Vilniuje 1917 m.
Lietuvos taryba, kurios nariai 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą, tame laikotarpyje įvardijama kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė. Panagrinėjus šios tarybos narių biografijos akivaizdu, kad juos siejo siekiai susiję su lietuvybės, baltų pasaulėžiūros, LDK paveldo išsaugojimu, plėtojimu.
Dabar verta panagrinėti žodžio laisvė prasmę. Sprendžiant iš XX a. pradžioje tautos išreikštos valios, buvo siekiama tik šių laisvių: plėtoti lietuvybę, baltiškąją pasaulėžiūrą, rūpintis LDK paveldu. Kitaip sakant dėl tuo metu tautoje buvusių tam tikrų giluminių nuostatų, tėvynės meilės, savarankiškumo siekio buvo stengiamasi atstatyti erdvę šioms laisvėms reikštis. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės aktas radosi kaip pasekmė to, kad šimtmečiais šios laisvės buvo varžomos, vėliau net prarandant valstybingumą kaip erdvę su lietuviškumu susijusioms laisvėms gyvuoti.
Tad Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio aprėptyje laisvė buvo suvokiama, kaip erdvės lietuvybei plėtoti atstatymas. Akivaizdu, kad lietuvių partizanai būtent dėl tokios laisvės kovojo. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis prisiėmė pareigą atkovoti prarastą valstybingumą, – su lietuvybe susijusių laisvių saugojimo, plėtojimo priemonę. Lietuvos partizanai buvo laisvi vidumi, nes nepasidavė baimėms, išsaugojo ištikimybę savo tėvynei.
Vidėjinis požiūris
„Dalis žmonių nėra laisvės patyrę. Vis dar yra tebegyvenančių tikroje nelaisvėje arba, dar geriau pasakius, – vergovėje. Išorinės laisvės dažnai žmogų įstumia į dar didesnę nelaisvę, nes jos išlaisvina žmogaus žemąsias galias – geismus bei geidulius, ir žmogus pradeda joms vergauti. Tikrosios laisvės verta ieško ne išorėje, bet žmogaus susivokime, savo esmėje. Laisvę lengvai pažįsta tas žmogus, kuris žmogiškas, teisingas, malonus, kantrus ir tvirtas visame, ką jis daro. Žmogaus esmė nevaržo ir nenori pavergti kito žmogaus esmės. Priešingai, žmogaus esmė žadina kito žmogaus esmę, ją stiprina ir naikina kito žmogaus tamsiąsias jėgas. Tikroji Laisvė apsireiškia per žmogaus esmę, t. y. jo viduje. O žmogaus esmė – siela, kuri pritinka Kūrėjo nustatytą tvarką.“.
Štai apie kokią laisvę buvo samprotaujame pirmame XX a. dvidešimtmetyje. Būtent vidinės laisvės siekė Lietuvos valstybingumo gaivintojai, sergėtojai, brangintojai. Baltiškumas, lietuvybė, tautiškumas buvo suvokiamas kaip duotybė, kaip žmogiškos esmės padarinys kuriuos puoselėjant gali skleistis tikroji laisvė. Dėl to buvo vengiama išorinių, su tamsumu siejamų, laisvių kad rastųsi terpė vidinėms, su šviesa siejamoms, laisvėms. Taip buvo brandinama tikroji laisvė.
Teisingumo požiūris
„Lietuvių tauta šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę, išsaugojusi savo gimtąją kalba, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje… Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma… Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“.
Mindaugas Lučka
(163)