Valstybės Pagrindas » Savastis »
Tauta, prarasdama savastį, tampa liaudimi ir liaudis be savasties negali tapti tauta. Valstybė, kurios piliečiai nesaugo, neplėtoja savo savasties, tampa priklausoma nuo kitų valstybių įtakos. Tokie piliečiai, tapdami klajūnais, ištirpsta kitose bendruomenėse. Tauta, prarasdama savastį, tampa tarsi žuvys, kurios plaukia kur “gyvenimas geresnis” ir paviliotos masalo žūva patekusios į tinklus.
LR Konstitucijoje skelbiama, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta ir suverenitetas priklauso Tautai. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tačiau koks šio suvereniteto turinys, ar į jį įeina savasties samprata? Suvereniteto priklausymas Tautai paskelbtas prieš ketvirtį amžiaus, bet iš 3,7 milijonų piliečių liko milijonu mažiau. Nors dėmesio savasčiai atveju piliečių turėjo tapti bent milijonu daugiau. Taigi Tauta, stokodama savasties, per ketvirtį amžiau prarado apie 2 milijonus savų piliečių.
Ar kunigaikščiai Mindaugas, Algirdas, Vytautas kovojo už valstybės išlikimą dėl to, kad siekė savo ir giminaičių laisvės, ar dėl to, kad siekė išsaugoti savo bendruomenės savastį. Ar XIX a. sukilėlių kovos buvo dėl savo laisvės ar savasties? Ar 1919 m. ir 1989 m. atstatytas Lietuvos valstybės suverenitetas buvo siekiant įtvirtinti lietuvių tautos laisvę ar sąlygas savasčiai plėtotis?
Valstybinė tauta randasi tada, kai bendruomenėje, iš kurios subręsta tokia tauta, plėtojama savastis. Tai būtina sąlyga nepriklausomai valstybei susidaryti. Taigi, tautos, stokojančios savasties, laisvė laikina, jos suverenitetas tampa pažeidžiamu, suvaržytu ir apribotu, išdalindama savo dėmesį kitoms bendruomenėms ji praranda laisvą valią.